<< Atgal

II dalis

1 skyrius
Pamatą atkūrimui klojanti apvaizda

1 Atkūrimo apvaizda Adomo šeimoje

Nors dėl Nuopuolio kalti patys žmonės, Dievas jaučia priedermę išganyti puolusią žmoniją.^{1(plg. Mesijas 2.1)} Todėl iškart po Nuopuolio Dievas ėmė vykdyti savo apvaizdą, pavesdamas Adomo šeimai kloti pamatą Mesijui, ant kurio būtų atkurta puolusi žmonija.

Kadangi Adomas susisaistė kraujo ryšiais su Šėtonu, jis atsidūrė pusiaukelėje tarp Dievo ir Šėtono.2^{(plg. Atkūrimas 1.1}) Pusiaukelėje stovintis puolęs žmogus bus apvalytas ir galės stoti Dievo pusėn bei pakloti pamatą Mesijui tik tuomet, kai įvykdys atlygio sąlygą. Vadinasi atkūrimo apvaizda Adomo šeimoje būtų įvykdyta tik tuomet, jei jos nariai būtų įvykdę tam tikras atlygio sąlygas ir taip atkūrę tikėjimo bei esmės pamatus. Ant šių abiejų pamatų jie būtų pakloję pamatą Mesijui, ir Mesijas būtų atėjęs į Adomo šeimą.

1.1 Tikėjimo pamatas

Tik sukūrę objektą sąlygai, puolę žmonės galės per atlygį pakloti tikėjimo pamatą. Dėl savo neištikimybės Adomas prarado Dievo Žodį, kuriuo remdamasis jis turėjo įvykdyti sąlygą tikėjimo pamatui pakloti. Jis nusirito į būseną, kurioje daugiau nebegalėjo tiesiogiai išgirsti Dievo Žodžio. Todėl, atkurdamas tikėjimo pamatą, Adomas turėjo pasiūlyti Dievui priimtinu būdu tam tikrą objektą sąlygai, kuris pakeistų Dievo Žodį. Tokiu objektu Adomo šeimai tapo aukų atnašavimas.

Tikėjimo pamatui atkurti reikalinga ir centrinė figūra. Galime numanyti, kad Adomo šeimoje centrine figūra turėtų būti pats Adomas. Pagal tai pats Adomas turėjo atnašauti aukas, o tai, ar jo atnašavimas būtų priimtinas Dievui, ar ne, būtų nulėmę tikėjimo pamato paklojimo sėkmę.

Tačiau Biblijoje niekur neparašyta, kad Adomas būtų atnašavęs aukas. Vietoj jo aukas atnašavo jo sūnūs Kainas ir Abelis. Kodėl aukas atnašavo jo vaikai? Pagal Kūrimo Principą žmogus gali tarnauti tik vienam šeimininkui.^{3(Mt 6, 24)} Dievas negalėtų, nenukrypdamas nuo Principo, vykdyti apvaizdą per žmogų, tarnaujantį dviem šeimininkams. Jei Dievas būtų priėmęs Adomą ir jo aukas, Šėtonas būtų pasinaudojęs savo giminystės ryšiais su Adomu kaip sąlyga, kuria remdamasis jis pareikštų priešpriešinį reikalavimą jam ir jo atnašai. Tokiu atveju Adomas užimtų beprincipę tarnystės dviem šeimininkams, Dievui ir Šėtonui, padėtį. Kadangi Dievas negalėjo vykdyti tokios beprincipės apvaizdos, Jis nusprendė simboliškai padalinti Adomą, įkūnijusį ir gėrį, ir blogį, į dvi esybes, kurių viena atstovautų gėriui, o kita – blogiui. Toks padalijimas neprieštarauja Principui. Todėl Dievas padovanojo Adomui du sūnus, kurių vienas buvo gėrio atstovas, o kitas atstovavo blogiui. Užimdami skirtingas pozicijas, jie turėjo tarnauti skirtingiems šeimininkams: vienas Dievui, o kitas – Šėtonui. Tai padaręs Dievas įsakė abiem Adomo sūnums atskirai atnašauti aukas.

Kainas ir Abelis buvo Adomo sūnūs. Kuris gi iš jų turėjo simbolizuoti gėrį ir santykiauti su Dievu, o kuris simbolizuoti blogį ir bendrauti su Šėtonu? Tiek Kainas, tiek Abelis buvo Ievos nuopuolio vaisiai. Vadinasi jų santykinę padėtį turėjo nulemti nuopuolio eiga. Ieva puolė du kartus, neteisėtai lytiškai santykiaudama. Pirmą kartą, santykiaudama su Arkangelu, ji nusidėjo dvasiškai. Antrą kartą, santykiaudama su Adomu, ji nusidėjo fiziškai. Aišku, kad abu jos veiksmai buvo nuodėmingi. Tačiau lytiniai santykiai su Adomu mažiau prieštaravo Principui, ir todėl jie yra mažiau piktinantys nei santykiai su angelu. Pirmąjį Ievos nuodėmingą poelgį nulėmė jos perdėtas troškimas prilygti Dievui ir mėgautis tuo, kam ji dar nebuvo subrendusi.^{4(Pr 3, 5)} Šis troškimas pastūmėjo ją į beprincipę lytinę meilę su Arkangelu. Tuo tarpu antrąjį Ievos nuodėmingą poelgį paskatino jos širdingas troškimas susigrąžinti Dievo globą po to, kai ji suprato, kad jos pirmasis nuodėmingas poelgis buvo neteisėtas. Šis troškimas paskatino ją lytiškai santykiauti su Adomu, kuris, pagal Principą, turėjo tapti jos teisėtu sutuoktiniu, nors Dievas tam dar nebuvo davęs leidimo.^{5(plg. Nuopuolis 2.2)}

Tiek Kainas, tiek Abelis – abu neteisėtos Ievos meilės vaisiai. Dievas atskyrė juos, remdamasis abiem Ievos neteisėtos meilės ryšiais, ir pagal juos patalpino Kainą ir Abelį į priešingas pozicijas. Kitaip tariant, kadangi Kainas buvo pirmasis Ievos meilės vaisius, gimęs iš jos neteisėtų lytinių santykių su Arkangelu, jam teko blogio simbolio vaidmuo. Todėl jis užėmė Šėtono tarno padėtį. Kadangi Abelis buvo antrasis Ievos meilės vaisius, užsimezgęs nuodėmingos meilės su Adomu metu, jam atiteko gėrio simbolio vaidmuo. Todėl jis tapo Dievo tarnu.

Šėtonas užgrobė valdžią kūrinijai, kurią Dievas sukūrė pagal Principą, ir sukūrė beprincipį pasaulį, kuris tik savo išore primena Dievo sumanytą visatą. Pradiniame, Principu pagrįstame pasaulyje Dievas ketino išaukštinti vyresnįjį sūnų ir suteikti jam pirmagimystės teisę. Todėl Šėtonas stipriau prisirišo prie vyresniojo sūnaus, o ne prie jaunėlio. Kadangi Šėtonas jau buvo pasisavinęs visatą, jis kaip ir Dievas, ieškojo vyresniojo sūnaus Kaino, kuris jam buvo vertingesnis. Kadangi Šėtonas tvirtai prisirišo prie Kaino, Dievas pasirinko Abelį.

Biblija patvirtina nevienodą pirmagimio ir jaunesniojo sūnaus traktavimą. Pavyzdžiui, Dievas pasakė Kainui: „Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė.“^{6(Pr 4, 7)} Iš šių žodžių galime spręsti, kad Kainas bendravo su Šėtonu. Kuomet izraelitai ruošėsi išeiti į Egiptą, Viešpats užmušė visus Egipto krašto pirmagimius ir net visus egiptiečių gyvulių pirmagimius^{,7(Iš 12, 29)} nes egiptiečiai, būdami Šėtono tarnais, užėmė Kaino padėtį. Izraelitams begrįžtant į Kanaano žemę, tik Levitams, užėmusiems jaunesniojo sūnaus Abelio padėtį, buvo leista nešti Sandoros Skrynią.^{8(Sk 1, 50-53; Įst 31, 25)} Parašyta, kad Dievas pamilo antrąjį sūnų Jokūbą, o pirmagimio Ezavo neapkentė dar tuomet, kai jų motina tebenešiojo juos savo įsčiose.^{9(Rom 9, 11-13)} Dievas juos patalpino į Kaino ir Abelio padėtį remdamasis vien tik tuo, kuris jų buvo pirmagimis sūnus. Kuomet Jokūbas laimino abu savo vaikaičius Efraimą ir Manasą, jis, sukryžiuodamas savo rankas, uždėjo dešinę ranką ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis ir užėmė Abelio padėtį, tuo parodydamas, kad pirmenybę teikia jaunėliui.^{10(Pr 48, 14)} Remdamasis šiuo principu, Dievas patalpino Abelį ir Kainą į padėtį, kurioje jie galėjo tarnauti tik vienam šeimininkui, ir paliepė jiems atnašauti aukas.^{11(Pr 4, 3-5)}

Kuomet Kainas ir Abelis atnašavo Viešpačiui savo aukas, „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė.“^{12(Pr 4, 4)} Kodėl Dievas priėmė Abelio atnašą, o Kaino dovanos atsisakė? Dievas priėmė Abelio auką, nes šis Jam tarnavo ir atnašavo taip, kaip to norėjo Dievas.^{13(Hbr 11, 4)} Tokiu būdu Abelis sėkmingai klojo tikėjimo pamatą Adomo šeimoje. Abelio pavyzdys įrodo, kad bet kuris puolęs žmogus gali atnašauti Dievui priimtiną auką, jei tik jis įvykdo tam tikrą sąlygą.

Dievas ne dėl to atstūmė Kaino atnašą, kad jo nekentė, o veikiau dėl to, kad Kainas buvo glaudžiai susijęs su Šėtonu. Šis ryšys suteikė Šėtonui teisę į auką, o Dievas galėjo priimti Kaino auką tik šiam įvykdžius tam tikrą būtiną jos priėmimo sąlygą. Šis pavyzdys rodo, kad susijęs su Šėtonu žmogus gali sugrįžti į Dievo prieglobstį tik tuomet, kai įvykdys būtiną šiam sugrįžimui atlygio sąlygą. Kokią atlygio sąlygą turėjo įvykdyti Kainas? Jo atlygio sąlyga – puolusios prigimties panaikinimas.

1.2 Esmės pamatas

Jei Kainas būtų įvykdęs jam skirtą atlygio sąlygą ir panaikinęs puolusią prigimtį, Dievas būtų maloniai priėmęs jo atnašaujamą auką. Tuomet Adomo šeimoje būtų paklotas esmės pamatas. Kaip Kainas būtų įvykdęs jam iškeltą atlygio sąlygą ir panaikinęs puolusią prigimtį? Pirmieji žmonių protėviai puolė sugundyti Arkangelo, iš kurio jie paveldėjo puolusią prigimtį. Žmogus tik tuomet galės panaikinti puolusią prigimtį, kai įvykdys atlygio sąlygą, remdamasis Atkūrimo Principu per Atlygį ir pasirinkdamas kryptį, atvirkščią vyksmui, kurio metu žmonės įgijo puolusią prigimtį.

Arkangelas puolė, nes, užuot mylėjęs Adomą, jam pavydėjo, kadangi Dievas pastarąjį mylėjo labiau nei jį. Tai buvo pirmosios puolusios prigimties svarbiausios ypatybės priežastis: nesugebėjimas priimti Dievo požiūrio. Kainas, kuris užėmė Arkangelo padėtį, būtų panaikinęs šią puolusios prigimties ypatybę, jei tik būtų priėmęs Dievo požiūrį ir pamilęs Abelį, užėmusį Adomo padėtį.

Arkangelas puolė, nes jis nepripažino Adomo Dievo tarpininku, ir nepriėmė per jį sklindančios Dievo meilės. Vietoj to, jis siekė užimti Adomo padėtį. Tai buvo antrosios pagrindinės puolusios prigimties savybės priežastis: teisingos padėties praradimas. Kainas, kuris užėmė Arkangelo padėtį, būtų panaikinęs šią puolusios prigimties ypatybę, jei būtų priėmęs Dievo meilę per Abelį, kuris užėmė Adomo poziciją, ir pripažinęs jį Dievo tarpininku. Tokiu būdu Kainas būtų išlaikęs savo teisingą padėtį.

Arkangelas puolė panoręs viešpatauti Adomui ir Ievai, savo teisėtiems viešpačiams. Tai buvo trečiosios pagrindinės puolusios prigimties savybės priežastis: apversta viešpatija. Kainas, užėmęs Arkangelo padėtį, būtų panaikinęs šią puolusios prigimties ypatybę, jei būtų nuolankiai paklusęs Abeliui, kuris užėmė Adomo padėtį. Nusilenkęs Abeliui, Kainas būtų atitaisęs viešpatavimo tvarką.

Dievas įsakė Adomui nevalgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio. Adomas būtų perdavęs šią Dievo Valią Ievai, o ši savo ruožtu būtų perdavusi ją Arkangelui. Tokiu būdų jie būtų padauginę gėrį. Tačiau vietoj to Arkangelas perdavė Ievai savo blogą valią ir sugundė ją paragauti vaisiaus. Savo ruožtu Ieva šią blogą valią perdavė Adomui ir tapo jo nuopuolio priežastimi. Tai buvo ketvirtos pagrindinės puolusios prigimties ypatybės priežastis: blogio padauginimas. Kainas, kuris užėmė Arkangelo padėtį, būtų panaikinęs šią puolusios prigimties ypatybę, jei būtų pritaręs Abelio, kuris buvo arčiau Dievo, ketinimams ir sužinojęs iš jo Dievo Valią. Tokiu būdu Kainas būtų paklojęs gėrio dauginimo pamatą.

Žmonių gyvenime gausu pavyzdžių, atitinkančių Kaino ir Abelio padėtį. Pažvelgę savo vidun, pamatysime, kad mūsų gilumoje slypinti siela žavisi Dievo įstatymu.^{14(Rom 7, 22)} Ji užima Abelio padėtį, tuo tarpu mūsų kūnas, kuris tarnauja nuodėmės įstatymui, užima Kaino padėtį. Mes nugalėsime blogį tik tuomet, kai mūsų kūnas paklus mūsų sielai, kreipiančiai mus į gėrį. Tačiau mūsų kūnas pernelyg dažnai sukyla prieš sielą ir, panašiai kaip Kainas, įvykdo brolžudystę. Taip mumyse auga blogis. Priversdami savo kūną paklusti aukštesniam sielos balsui (kaip kad Kainas turėjo paklusti Abeliui ir juo sekti), mes pasirinksime teisingą tikinčiųjų gyvenimo kelią.

Tuo galime įsitikint praktiškai, atnašaudami aukas. Kadangi mes nusiritome į padėtį, kai „širdis už viską vylingesnė,“^{16(Jer 17, 9)} kitos kūrinijos būtybės užima Abelio padėtį. Vadinasi, aukodami jas, mes galime stoti prieš Dievą. Be to, pasaulinė tendencija ieškoti teisingų vadovų ir dorų draugų kyla iš mūsų gilumoje slypinčio troškimo atsistoti šalia Dievo per Abelio figūrą, kuri yra arčiau Dievo nei mes. Susiliedami su juo, mes patys priartėjame prie Dievo. Krikščionybė mus moko romumo ir nuolankumo. Pasirinkę krikščionišką gyvenimo kelią, mes, galbūt, sutiksime savo Abelio figūrą ir tokiu būdu surasime kelią į Dievo prieglobstį.

Visų visuomenės sluoksnių santykiuose – įskaitant santykius tarp atskirų individų, šeimų, bendruomenių, visuomenių, tautų bei tarptautinius santykius – pamatysime, kad viena pusė atlieka Abelio vaidmenį, kitai tenka Kaino vaidmuo. Visi visuomenės sluoksniai sugrįš į pradinę Dievo numatytą būseną tik tuomet, kai Kaino padėtį užimantys individai ims gerbti Abelio padėtį užimančius individus ir jiems paklus. Jėzus nužengė į šį pasaulį kaip abeliška figūra, kuriai turi paklusti ir ja sekti visa žmonija. Todėl Jėzus pasakė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“^{17(Jn 14, 6)}

Jei Kainas būtų nusileidęs Abeliui ir taip įvykdęs puolusios prigimties panaikinimo Adomo šeimoje atlygio sąlygą, jie būtų pakloję esmės pamatą. Kartu su jau paklotu tikėjimo pamatu Adomo šeima būtų paklojusi pamatą Mesijui. Mesijas būtų jiems apsireiškęs ir atkūręs pradinį keturlypį pagrindą. Tačiau Kainas užmušė Abelį. Šiuo savo poelgiu jis pakartojo Arkangelo nuodėmę. Kitaip tariant, jis dar kartą įvykdė tą patį procesą, kurio metu iškilo pagrindinės puolusios prigimties ypatybės. Taigi, Adomo šeimai nepavyko pakloti esmės pamato. Todėl Dievo atkūrimo apvaizda negalėjo būti įvykdyta per Adomo šeimą.

1.3 Mesijo pamatas Adomo šeimoje

Mesijo pamatą galima pakloti tik prieš tai atkūrus per atlygio sąlygą tikėjimo ir esmės pamatus. Turint omenyje jiems būtinas aukas, tikėjimo pamatas bus atkurtas atnašaujant priimtinas simbolines aukas, o esmės pamatas bus sukurtas atnašaujant priimtinas esmines aukas. Išnagrinėkime simbolinių aukų ir esminių aukų prasmę bei paskirtį.

Adomas ir Ieva būtų įvykdę tris didžiuosius palaiminimus, sudarančius Dievo kūrimo tikslą, jei jie, tapę tobulo būdo žmonėmis, būtų tapę vyru ir žmona. Jie būtų gimdę gerus vaikus, puoselėję gerą šeimą ir viešpatavę šiam pasauliui. Tačiau po Nuopuolio trys didieji palaiminimai buvo prarasti. Juos sugrąžinsime tik tuomet, jei eisime priešingu keliu. Visų pirma mes turime pakloti tikėjimo pamatą, atnašaudami simbolines aukas ir taip įvykdyti atlygio sąlygą visų esybių atkūrimui ir atlygio sąlygą simboliniam žmonių atkūrimui. Po to mes turėsime pakloti esmės pamatą, atnašaudami esmines aukas ir taip įvykdydami atlygio sąlygą vaikų, o po to ir tėvų atkūrimui. Ant šių pamatų mes galėsime pakloti Mesijo pamatą.

Simbolinių aukų prasmę ir paskirtį galima aptarti dviem požiūriais. Visų pirma, kaip minėjome ankščiau,^{18(plg. Nuopuolis 4.1)} Šėtonas ėmė viešpatauti šiam pasauliui, užvaldydamas žmones, jo teisėtus valdovus. Todėl parašyta: „[Juk mes žinome, kad] visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.“^{19(Rom 8, 22)} Todėl vienas visų esybių simbolių atnašavimo tikslų yra suteikti visoms esybėms galią tapti tikrais simboliniais Dievo objektais. Šiuo atnašavimu įvykdoma atlygio sąlyga, per kurią atkuriamas šio pasaulio ryšys su Dievu. Antra, kadangi žmonės nusirito į žemesnę padėtį, nei kitos kūrinijos esybės,^{20(Jer 17, 9)} jie tik tuomet suartės su Dievu, kai pereis per visas kūrinijos esybes. Tai išplaukia iš Kūrimo Principo, pagal kurį priartėti prie Dievo galima tik per esybes, esančias arčiau Jo. Todėl antrasis simbolinių aukų tikslas – atlygio sąlygos simboliniam žmonių atkūrimui įvykdymas.

Kita vertus, esminis aukojimas – tai vidinis aukojimas. Remiantis kūrimo tvarka, pagal kurią Dievas pirma sukūrė visas visatos esybes, o tik po to žmogų, šis vidinis aukojimas, skirtas žmonių atkūrimui, įmanomas tik ant simbolių aukojimo pamato. Po to kai simboliniu aukojimu įvykdysime atlygio sąlygą tiek visų esybių, tiek simboliniam žmonių atkūrimui, turėsime atnašauti esmines aukas, kuriomis įvykdysime atlygio sąlygą visiškam žmonijos atkūrimui. Esminis aukojimas – tai atlygio sąlygos puolusios prigimties panaikinimui įvykdymas. Jis būtinas tikram žmonių atkūrimui. Esminis aukojimas įvykdomas tuomet, kai žmogus, užimantis Kaino poziciją, ima garbinti žmogų, užimantį Abelio poziciją, ir iškelia jį aukščiau savęs kaip atnašą. Tokiu būdu žmonės įvykdo atlygio sąlygą, kuria remiantis jie atkuriami gerais vaikais. Tuo pat metu ši auka pripažįstama kaip jų tėvų atkūrimo atlygio sąlyga. Tokiu būdu, esminė auka gali išpildyti Dievo lūkesčius.

Kaip suprantama atlygio sąlyga tėvų atkūrimui? Adomas būtų paklojęs pamatą Mesijui savo šeimoje, jei prieš tai, atnašaudamas simbolines aukas, jis būtų paklojęs tikėjimo pamatą. Tačiau, kaip minėjome ankščiau, Adomas šiomis aukomis būtų sukūręs beprincipę situaciją, nes dėl jų būtų susigrūmę abu jo šeimininkai – Dievas ir Šėtonas. Be to, yra dar viena priežastis, kurią nulemia jausmų ir širdies aspektas. Puolęs Adomas buvo kaip tik tas nusidėjėlis, sukėlęs Dievui sielvartą ir širdgėlą, kamuojančius Jį jau daugelį tūkstantmečių. Jis nebuvo vertas tapti Dievo Širdies numylėtiniu, per kurį Dievas būtų galėjęs tiesiogiai vykdyti atkūrimo apvaizdą.

Todėl Dievas vietoj Adomo pasirinko jo antrąjį sūnų Abelį, kuris turėjo atnašauti simbolines aukas. Abelis įvykdė atlygio sąlygą visų esybių atkūrimui ir simboliniam žmonių atkūrimui. Jei Kainas ir Abelis tuomet būtų įvykdę atlygio sąlygą vaikų atkūrimui, atnašaudami priimtiną esminę auką, jų tėvas Adomas būtų kartu šventęs šio esmės pamato pergalę. Tokiu būdu Adomo šeima būtų paklojusi pamatą Mesijui.

Tačiau prieš atnašaujant esminę auką turi būti išrinkta centrinė atnašavimo figūra, t.y. figūra, skirta aukojimui. Dievas pasirinko Abelį simboliniam atnašavimui dėl dviejų priežasčių: pirma, jis turėjo pakloti tikėjimo pamatą Adomo šeimoje, antra, Dievas norėjo jį paskirti esminio aukojimo centrine figūra.

Kaino turėjo įvykdyti atlygio sąlygą, kuria būtų panaikinęs puolusią prigimtį, tačiau jo atnašavimas būtų baigęsis tuo, kad visa Adomo šeima būtų įvykdžiusi šią sąlygą. Kaip tai buvo įmanoma? Šią situaciją galima būtų palyginti su pirmųjų žmonių protėvių situacija, kurie būtų galėję padėti Dievui įvykdyti Jo Valią, jei tik jie būtų paklausę Jo Žodžio. Ją taip pat galima palygint ir su žydų situacija, kuomet jiems apsireiškė Jėzus: jie būtų galėję padėti Jėzui įvykdyti jo norą ir išganyti žmoniją, jei tik būtų juo įtikėję. Jei Kainas būtų nusileidęs Abeliui ir įvykdęs atlygio sąlygą, kuria būtų panaikinta puolusi prigimtis, Dievas būtų laikęs, jog abu [Adomo] vaikai įvykdė atlygio sąlygą kartu. Kainas ir Abelis buvo Adomo, įkūnijusio ir gėrį, ir blogį, atžalos. Jei jie būtų išsilaisvinę iš Šėtono pančių, įvykdydami puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą, Adomas, jų tėvas, taip pat būtų atsikratęs Šėtono ir atsistojęs ant esmės pamato. Tokiu būdu pamatą Mesijui būtų paklojusi visa Adomo šeima. Trumpai tariant, jei Kainui ir Abeliui būtų pavykę atnašauti simbolines ir esmines aukas, jie būtų įvykdę atlygio sąlygą tėvų atkūrimui.

Abelis, atnašaudamas Dievui priimtinas aukas, įvykdė Adomo tikėjimo pamato atkūrimo atlygio sąlygą ir tvirtai užėmė esminio aukojimo centrinės figūros padėtį. Tačiau kai Kainas užmušė Abelį, jie pakartojo Nuopuolį, kurio metu Arkangelas dvasiškai nužudė Ievą. Nereikia nė sakyti, kad jie neįvykdė puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygos, ir kad esminis aukojimas jiems nepavyko. Todėl nebuvo paklotas pamatas nei esmei, nei Mesijui. Dievo vykdoma atkūrimo apvaizda Adomo šeimoje sužlugo.

1.4 Adomo šeimos pamokos

Dievo atkūrimo apvaizdos nesėkmė Adomo šeimoje mums šį tą pasako apie sąlyginę Dievo Valios įvykdymo predestinaciją ir Jo absoliučią pagarbą žmogaus priedermei. Iškart po pasaulio sukūrimo Dievas numatė, kad Jo Valia bus įvykdyta tik tuomet, kai Jo priedermė bus atlikta kartu su žmogaus priederme. Dievas negalėjo nurodyti Kainui ir Abeliui, kaip jie turi atnašauti aukas, nes Kainas turėjo atnašauti padedamas Abelio. Tokiu būdu jie kartu būtų įvykdę savo priedermę.

Antra, net ir po to, kai Kainas užmušė Abelį, Dievas pradėjo naują Savo apvaizdos skyrių, patalpindamas į Abelio vietą Setą. Tai įrodo, kad Dievas buvo absoliučiai numatęs, jog kada nors Jo Valia bus įvykdyta, nors Jo išankstinis numatymas, susijęs su atskirais žmonėmis yra sąlyginis. Dievas iš anksto nulėmė, kad Abeliui pavyks išlikti esminio aukojimo centrine figūra priklausomai nuo to, kaip jis atliks savo priedermę. Todėl kai Abeliui nepavyko atlikti savo priedermės, Dievas vietoj jo pasirinko Setą ir per jį vykdė savo Valią, kurios neabejotiną įvykdymą jis yra nulėmęs iš anksto.

Trečia, remdamasis Kaino ir Abelio atnašautomis aukomis, Dievas mus moko, kad puolę žmonės turi nuolat ieškoti tokio žmogaus kaip Abelis. Jį gerbdami, jam paklusdami ir sekdami juo, mes galėsime įvykdyti Dievo Valią, net ir nesuprasdami visų jos aspektų.

Apvaizda, kurią Dievas vykdė per Adomo šeimą, buvo nuolat kartojama dėl žmonių netikėjimo. Todėl šis kelias – tai atlygio kelias, kurį mes patys turime nueiti. Todėl atkūrimo apvaizda Adomo šeimoje yra vertinga tuo, kad pamoko mus, kaip eiti mūsų tikėjimo keliu.

2 Atkūrimo apvaizda Nojaus šeimoje

Kainas užmušė Abelį, todėl Adomo šeima negalėjo įvykdyti atkūrimo apvaizdos. Nepaisant to, Dievas iš anksto absoliučiai nulėmė, kad kūrimo tikslas bus pasiektas, ir Jo Valia nepasikeitė. Todėl, ieškodamas sielos, kuri savo ištikimybe Dangui prilygtų Abelio ištikimybei, Dievas jo pakaitalu pasirinko Setą.^{21(Pr 4, 25)} Iš Seto palikuonių, turėjusių pakeisti Adomo šeimą ir pradėti naują Jo apvaizdos skyrių, Dievas pasirinko Nojaus šeimą.

Parašyta, kad Dievas teisė pasaulį tvanu: „Tuomet Dievas tarė Nojui: ‚Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.‘“^{22(Pr 6, 13)} Tai įrodo, kad Nojaus laikai buvo Paskutinės Dienos. Dievas ketino įvykdyti kūrimo tikslą po tvano, pasiųsdamas Mesiją ant Nojaus šeimos pakloto pamato. Todėl Nojaus šeimos priedermė buvo įvykdyti tikėjimo pamato atkūrimo atlygio sąlygą, o po to esmės pamato atkūrimo atlygio sąlygą. Ji turėjo atkurti per atlygį pamatą Mesijui, kurio nesugebėjo pakloti Adomo šeima.

2.1 Tikėjimo pamatas

2.1.1 Centrinė tikėjimo pamato atkūrimo figūra

Nojaus šeimoje, turėjusioje vykdyti atkūrimo apvaizdą, Nojus buvo centrine tikėjimo pamato atkūrimo figūra. Dievas pašaukė Nojų vykdyti Jo Valios, kurią Jis ketino realizuoti per Adomą, praėjus dešimčiai kartų ir tūkstančiui šešiems šimtams biblijinių metų nuo Adomo laikų. Dievas palaimino Nojų, tardamas jam „būkite vaisingi ir dauginkitės,“^{23(Pr 9, 7)} taip kaip Jis kadaise palaimino Adomą trimis savo didžiaisiais palaiminimais.^{24(Pr 1, 28)} Šia prasme Nojus buvo antrasis žmonijos protėvis.

Dievas pašaukė Nojų, kai „žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.“^{25(Pr 6, 11)} Nepaisydamas pašaipų ir patyčių, Nojus triūsė 120 metų ir, vykdydamas Dievo įsakymą, ant kalno pastatė laivą. Remdamasis šia tikėjimo sąlyga, Dievas galėjo pradėti teismą tvanu, kurio centre buvo Nojaus šeima. Šia prasme Nojus tapo pirmuoju tikėjimo tėvu. Ir nors tikėjimo tėvu visuotinai yra laikomas Abraomas, iš tikrųjų šios garbės nusipelno Nojus. Ir tik dėl Chamo, Nojaus sūnaus, nuodėmės tikėjimo tėvo misija buvo perduota Abraomui.

Lyginant su Adomu, kuris pats negalėjo atnašauti aukų Viešpačiui, nors ir buvo pasirinktas centrine tikėjimo pamato atkūrimo figūra, Nojaus situacija buvo kitokia. Dievas pašaukė jį, remdamasis Abelio ištikimos ir tikinčios širdies pamatu, ant kurio jis atnašavo Dievui priimtinas simbolines aukas. Pagal savo giminystės liniją, Nojus buvo Seto palikuonis, kurį Dievas buvo pasirinkęs Abelio pakaitalu. Be to, Nojus buvo teisus vyras Dievo akyse.^{26(Pr 6, 9)} Todėl jam buvo suteikta malonė atnašauti simbolinę auką Dievui – pastatyti laivą.

2.1.2 Tikėjimo pamato atkūrimo sąlygos objektas

Sąlygos objektas, kuriuo Nojus turėjo atkurti tikėjimo pamatą, buvo laivas. Laivo prasmė yra simbolinė. Nojus, prieš užimdamas Adomo vietą ir tapdamas antruoju žmonijos protėviu, turėjo įvykdyti visatos, kurią užvaldė Šėtonas po Adomo nuopuolio, atkūrimo atlygio sąlygą. Todėl šios sąlygos objektas, kurį Nojus turėjo tinkamai paaukoti, turėjo simbolizuoti naują visatą. Tokiu sąlygos objektu buvo išrinktas laivas.

Laivas turėjo būti trijų aukštų, simbolizuojančių visatą, sukurtą per tris augimo laikotarpio stadijas. Įlipę į laivą aštuoni Nojaus šeimos nariai simbolizuoja aštuonis Adomo šeimos narius, kurie, užvaldyti Šėtono, turėjo būti atkurti per atlygį. Taigi, laivas yra visatos simbolis. Nojus, jo šeimininkas, simbolizuoja Dievą. Jo šeimos nariai simbolizuoja žmoniją, o suleisti į jį gyvuliai simbolizuoja visą šį pasaulį.

Pastačius laivą, Dievo teismas tvanu tęsėsi keturiasdešimt dienų. Kokia tvano prasmė? Pagal Kūrimo Principą žmonės buvo sukurti tam, kad tarnautų vienam šeimininkui. O kadangi žmonija vergavo ištvirkusiam ir gašliam Šėtonui, Dievas, suartėdamas su ja, būtų turėjęs tenkintis antrojo šeimininko vieta. O tai prieštarautų Principui. Dievas nusprendė užlieti tvano vandenimis žemę, nes norėjo išnaikinti nuodėmingą žmoniją ir išaukštinti vien tik Jam pavaldžią šeimą.

Kodėl tvanas Dievo sprendimu truko keturiasdešimt dienų? Keturiasdešimties dienų laikotarpio prasmę paaiškina skaičių „keturi“ ir „dešimt“ reikšmė. Skaičius „dešimt“ simbolizuoja vienybę. Nuo Adomo iki Nojaus, kuriam Dievas paskyrė atkurti per atlygį Adomo paverstą niekais savo Valią, pasikeitė dešimt kartų. Vykdydamas atlygio laikotarpį, talpinantį skaičių „dešimt“, Dievas ketino dar kartą sujungti ypatingą malonę su savo Valia. O kadangi atkūrimo tikslas – keturlypis pagrindas, Dievas dirbo tam, kad išaukštintų kiekvieną iš dešimties kartų, nustatydamas atlygio laikotarpį skaičiaus „keturi“ atkūrimui. Taigi, laikotarpis nuo Adomo iki Nojaus – tai atlygio laikotarpis, kurio metu turėjo būti atkurtas skaičius „keturiasdešimt“. Tačiau dėl anuomet gyvenusių žmonių gašlumo šį skaičiaus „keturiasdešimt“ atlygio laikotarpį suteršė Šėtonas. Nojaus arkos ypatinga malonė – tai dar vienas Dievo bandymas sukurti keturlypį pagrindą. Štai kodėl Dievas nustatė keturiasdešimties dienų laikotarpį teismui tvanu kaip atlygio laikotarpį, reikalingą atkurti skaičiui „keturiasdešimt“, kuris buvo suterštas, kai ankstesnius laikotarpius užgrobė Šėtonas. Įvykdydamas šį skaičių atlygio laikotarpį, Dievas ketino atkurti tikėjimo pagrindą.

Tokiu būdu skaičius „keturiasdešimt“ tapo neatsiejamas nuo ypatingų Šėtono atskyrimo malonių , kurios būtinos tikėjimo pamato atkūrimui. Biblijoje gausu tokių pavyzdžių: keturiasdešimt dienų trukęs tvanas Nojaus laikais; keturių šimtmečių laikotarpis nuo Nojaus iki Abraomo; keturis šimtmečius trukusi izraelitų vergovė Egipte; dveji Mozės pasninkai, kurių kiekvienas truko keturiasdešimt dienų; keturiasdešimt dienų trukusi Kanaano krašto žvalgyba; keturiasdešimt metų trukusios izraelitų klajonės po dykumą; karalių Sauliaus, Dovydo ir Saliamono viešpatavimas, trukęs keturiasdešimt metų; keturiasdešimties dienų Elijo pasninkavimas; Jonos pranašystė, kad Ninevė bus sunaikinta po keturiasdešimt dienų; Jėzaus pasninkas ir maldos, trukę keturiasdešimt dienų dykumoje; keturiasdešimties dienų laikotarpis nuo Jėzaus prisikėlimo iki jo įžengimo į dangų.

Biblijoje parašyta, kad praėjus keturiasdešimčiai dienų po tvano Nojus išleido iš savo laivo varną ir balandį.^{28(Pr 8, 6-7)} Panagrinėkime, kokią ateities apvaizdos situaciją tai pranašavo, nes parašyta: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams.“^{29(Am 3, 7)} Pastatęs laivą ir pergyvenęs keturiasdešimt dienų trukusį teismą tvanu, Nojus įvykdė atlygio sąlygą visatos atkūrimui. Tvanas simbolizuoja chaosą, buvusį iki visatos sukūrimo, kai „dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų.“^{30(Pr 1, 2}) Tuo tarpu Dievo atlikti darbai aplink laivą pasibaigus keturiasdešimties dienų tvanui simbolizuoja visą pasaulio istoriją po dangaus ir žemės sukūrimo.

Ką simbolizavo Nojaus išleistas varnas, skraidžiojęs šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžius vandenys? Jis simbolizavo Šėtoną, ieškantį būdo, kaip įsibrauti į Nojaus šeimą. Taip pat jis simbolizuoja Arkangelą, kuris varžėsi dėl Ievos meilės iškart po to, kai buvo sukurti žmonės, ir Šėtoną, pasalūniškai tykantį prie durų, geidžiantį Kaino ir Abelio atnašaujamų aukų.^{31(Pr 4, 7)}

Ką pranašauja tris kartus iš laivo išleistas balandis? Nors Biblijoje parašyta, kad Nojus balandį išleido pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės paviršiaus, tai nebuvo jo vienintelis tikslas. Aišku, kad jis pats galėjo pamatyti kokia padėtis žemėje pro angą, pro kurią išskrido balandis. Nojaus iš laivo išleisto balandžio prasmė siejasi su paslaptinga Dievo Valia ir yra gilesnė. Praėjus septynioms dienoms po to, kai Dievas paskelbė per Nojų apie savo teismą tvanu, prasidėjo tvanas.^{32(Pr 7, 10)} Praėjus keturiasdešimt dienų Nojus išleido balandį pirmą kartą. Tačiau balandis, paskraidžiojęs ir neradęs vietos nutūpti, sugrįžo, ir Nojus paėmė jį atgal į savo laivą.^{33(Pr 8, 9)} Balandis, išleistas iš laivo pirmą kartą, simbolizavo pirmąjį Adomą. Dievas sukūrė Adomą, vildamasis, kad jis realizuos Jo kūrimo idealą, puoselėtą dar prieš pradžių pradžią, ir taps tobula dieviško idealo inkarnacija žemėje. Tačiau Adomui puolus, Dievas negalėjo per jį pasiekti dieviško idealo žemėje. Todėl Dievas laikinai atidėjo savo sumanymą sukurti dievišką idealą žemėje vėlesniam laikui.

Palaukęs dar septynias dienas, Nojus antrą kartą išleido iš laivo balandį. Kadangi vandenys žemės paviršiuje dar nebuvo nusekę, balandis vėl sugrįžo į laivą. Tąkart savo snape jis nešė nuskintą alyvmedžio lapą. Tai reiškė, kad kitą kartą balandis ras kur nutūpti.^{34(Pr 8, 10-11)} Antrą kartą išleistas balandis simbolizuoja Jėzų, antrąjį Adomą, kurio atėjimas – tai antrasis Dievo bandymas sukurti tobulą dieviško idealo žemėje inkarnaciją. Tai ženklas, išpranašavęs, kad jei išrinktoji tauta neįtikės Jėzumi, kuomet jis ateis, jis neturės „kur galvos priglausti“^{35(Lk 9, 58)} ir todėl negalės įvykdyti Dievo Valios žemėje. Susiklosčius tokiai situacijai, Jėzus turės mirti ant kryžiaus ir sugrįžti į Dievo prieglobstį, pažadėjęs ateiti antrą kartą. Balandis sugrįžo į laivą, nes vanduo dar nebuvo nusekęs. Tai reiškia, kad jei daugiau žydų būtų tapę Jėzaus pasekėjais, jis būtų suradęs saugią vietą kur prisiglausti. Jis nebūtų nukryžiuotas, ir būtų galėjęs toliau kurti Dievo karalystę žemėje.

Dar po septynių dienų Nojus trečią kartą išleido balandį. Šį kartą balandis į laivą negrįžo, nes žemė buvo išdžiūvusi.^{36(Pr 8, 12)} Trečią kartą išleistas iš laivo balandis simbolizavo Kristaus, jau kaip trečiojo Adomo, antrąjį atėjimą. Tai ženklas, pranašaujantis kad antrą kartą atėjęs Kristus tikrai galės įvykdyti Dievo kūrimo idealą, kurio niekas žemėje negalės sunaikinti. Balandžiui negrįžus į laivą, Nojus išsilaipino žemėje, kuri buvo apvalyta ir atnaujinta. Nojaus išsilaipinimas simbolizuoja naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, ir Dievo buvimą tarp žmonių, kuomet trečias Adomas pasieks žemėje kūrimo idealą.^{37(Apr 21, 1-3)}

Šios istorijos prasmę turėtume aiškintis principo, kurį aptarėme ankščiau, požiūriu: Dievo atkūrimo apvaizda gali būti pratęsta, jei žmogus, kuriam patikėtas jos vykdymas, nesugeba atlikti savo priedermės.^{38(plg. Predestinacija)} Dėl Adomo neištikimybės ir nesugebėjimo įvykdyti savo priedermės, Jėzus turėjo ateiti kaip antrasis Adomas. Vadinasi, jei žydai neįtikėtų Jėzų ir tokiu būdu neatliktų savo priedermės, Kristus turėtų dar kartą ateiti kaip trečiasis Adomas. O kadangi dangaus ir žemės sukūrimas truko septynias dienas, septynių dienų intervalai tarp balandžio skrydžių reiškia tai, kad dangus ir žemė bus atkurti per tam tikrą apvaizdos vykdymo laikotarpį.

Tuo remdamasi Nojaus šeima galėjo atkurti per keturiasdešimties dienų teismą tvanu tikėjimo pamatą, įvykdydama laivo, kuris buvo tikėjimo pagrindo atkūrimo atlygio sąlyga, ypatingąją malonę taip, kaip to norėjo Dievas.

2.2 Esmės pamatas

Nojui pavyko per atlygį atkurti tikėjimo pamatą, nes jis įvykdė ypatingą laivo malonę, sėkmingai atnašaudamas Dievui priimtiną simbolinę auką. Tuo būdu Nojus taip pat įvykdė atlygio sąlygą visų esybių atkūrimui bei atlygio sąlygą simboliniam žmonių atkūrimui. Ant šio pamato abu Nojaus sūnūs Semas ir Chamas užėmė atitinkamai Kaino ir Abelio padėtis. Jei, vykdydami puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą, jie būtų sėkmingai atnašavę esminę auką, jie taip pat būtų pakloję esmės pamatą.

Nojaus šeima būtų galėjusi atnašauti Dievui priimtiną esminę auką, jei Chamas, antrasis Nojaus sūnus, būtų atkūręs Abelio, jaunesniojo Adomo sūnaus, padėtį. Jam buvo skirtas esminio aukojimo centrinės figūros (kuria savo šeimoje buvo Abelis) vaidmuo. Adomo šeimoje Abelis sėkmingai atliko simbolinį aukojimą vietoj Adomo ir, įvykdęs atlygio sąlygą, atkūrė tikėjimo pamatą ir galėjo būti skiriamas centrine esminio aukojimo figūra. Nojaus šeimoje simbolinį aukojimą vietoj Chamo atliko pats Nojus. Todėl Chamas galėjo užimti Abelio, kuriam pavyko simbolinis aukojimas, poziciją tik tuomet, jei savo širdimi būtų susijungęs su savo tėvo Nojaus širdimi į nedalomą vienį. Panagrinėkime, ką Dievas darė, kad padėtų Chamui susilieti širdimi su Nojumi.

Biblijoje parašyta, kad Chamas, pamatęs savo tėvą gulintį nuogą palapinėje, susigėdo ir įsižeidė. Tą patį jausmą Chamas sukurstė ir savo broliams Semui ir Jafetui. Paveikti Chamo ir gėdydamiesi savo tėvo nuogumo, Semas ir Jafetas paėmė drabužį ir, eidami atbulomis, kad nematytų gėdingo reginio, uždengė juo savo tėvo nuogumą. Šis Chamo poelgis buvo toks nuodėmingas, kad Nojus jį išbarė ir prakeikė, įsakydamas vergauti broliams.^{39(Pr 9, 20-25)}

Kodėl Dievas vykdė šią ypatingą malonę? Kodėl gėdytis nuogumo buvo taip nuodėminga? Tai suprasime, išnagrinėję, kas yra nuodėmė.^{40(plg. Nuopuolis 4. 5)} Šėtonas negali naudotis savo galiomis, įskaitant taip pat galią egzistuoti ir veikti, jei jis neišsirenka sau objekto, su kuriuo galėtų sukurti bendrą pagrindą, ir neįsitraukia su juo į abipusius davimo bei ėmimo santykius. Žmogus, sudarydamas sąlygas Šėtonui jį užvaldyti, tampa Šėtono objektu ir taip suteikia Šėtonui galią veikti. Tai ir yra nuodėmė.

Toliau panagrinėkime, kodėl Dievas išbandė Chamą, leisdamas jam pamatyti Nojaus nuogumą. Mes jau žinome, kad laivas simbolizuoja visatą, ir kad tai, kas įvyko iškart po laivo ypatingos malonės, simbolizuoja tai, kas įvyko iškart po visatos sukūrimo. Vadinasi Nojaus padėtis pasibaigus potvyniui buvo labai panaši į Adomo padėtį, kurią jis užėmė po dangaus ir žemės sukūrimo.

Iki Nuopuolio Adomas ir Ieva sudarė širdimi vienį ir nekaltai bendravo tarpusavyje bei su Dievu, ir, kaip parašyta Biblijoje, jie nesigėdijo savo nuogumo.^{41(Pr 2, 25)} Tačiau puolę jie susigėdo dėl savo nuogumo ir, pasidarę iš figmedžio lapų juosmens aprišalus, pasislėpė tarp sodo medžių, kad Viešpats jų nepamatytų.^{42(Pr 3, 7-8)} Jų gėda simbolizavo jų vidinę realybę, nes jie susijungė su Šėtonu kraujo ryšiais, nusidėdami savo lytiniais organais. Apsijuosę juosmens aprišalais ir slėpdamiesi tarp medžių, jie parodė, kad juos graužia sąžinė, ir jiems gėda stoti prieš Dievą.

Nojus, kuris nutraukė saitus, siejusius jį su Šėtonu per keturiasdešimties dienų teismą tvanu, turėjo išsaugoti Adomo padėtį, kurią šis užėmė iškart po visatos sukūrimo. Dievas tikėjosi, kad Nojaus nuogumas jo vaikams nesukels jokių jausmų ir jų nesugėdins, ir jie net nebandys slėpti jo kūno. Mėgaudamasis Nojaus šeimos nekaltumu, Dievas norėjo atgauti džiugesį, su kuriuo jis žvelgdavo į nekaltus, nuopuolio nepatyrusius Adomą ir Ievą. Kad šis jo gilus troškimas išsipildytų, Dievas paguldė Nojų nuogą palapinėje. Jei Chamas savo širdimi būtų sudaręs su Nojumi vienį, ir būtų žvelgęs į jį meilės kupinomis Dievo akimis, jis nebūtų susigėdęs dėl savo tėvo nuogumo. Tuomet jis būtų įvykdęs Adomo ir Ievos nekaltumo būsenos, buvusios iki jų nuopuolio, atkūrimo Nojaus šeimoje atlygio sąlygą.

Susigėdę dėl savo tėvo nuogumo ir jį pridengę, Nojaus vaikai tuo tarsi pripažino, kad jie, kaip ir Adomo šeima po Nuopuolio, susisaistė su Šėtonu gėdingais kraujo giminystės ryšiais ir todėl nebuvo verti stoti prieš Dievą. Šėtonas (tarsi šen ir ten skraidžiojantis virš vandenų varnas) ieškojo sąlygos, leisiančios jam įsibrauti į Nojaus šeimą. Jis užgrobė šeimą, paversdamas Nojaus sūnus savo objektais, o šie savo ruožtu pripažino, jog buvo su juos susieti giminystės ryšiais.

Susigėsdamas dėl savo tėvo nuogumo ir bandydamas jį pridengti, Chamas sukūrė Šėtonui sąlygą jį užvaldyti, todėl jo gėdos jausmas ir poelgis buvo nuodėmingi. Dėl tos priežasties Chamas negalėjo, įvykdydamas atlygio sąlygą, užimti Abelio padėties ir atnašauti esminės aukos. Kadangi jis negalėjo pakloti esmės pamato, atkūrimo apvaizda Nojaus šeimoje sužlugo.

Ar gėda, juntama žvelgiant į nuogumą, visada nuodėminga? Ne. Nojaus atvejis išskirtinis. Užėmusio Adomo vietą Nojaus misija buvo panaikinti visas Adomo sąlygas, dėl kurių jis tapo neapsaugotas nuo Šėtono bandymo jį užvaldyti. Nojaus šeima, parodydama, kad jiems negėda dėl jų tėvo nuogumo, ir nebandydama jo pridengti, būtų įvykdžiusi atlygio sąlygą Adomo šeimos nekaltos būsenos, buvusios iki Adomo susisaistymo su Šėtonu kraujo ryšiais, sugrąžinimui. Todėl tai buvo atlygio sąlygą, kurią tegalėjo įvykdyti tik Nojaus šeima.

2.3 Nojaus šeimos pamokos

Vargu ar kas besupras, kiek pastangų kainavo Nojui laivo ant kalno statyba, trukusi daugiau kaip 120 metų, kupinų aršios nuolatinės kritikos ir patyčių. Chamas puikiai suprato, kad jų šeimą išgelbėjo jo tėvo kančios. Tai suprasdamas, jis turėjo neapsakomai gerbti savo tėvą ir įveikti savo sutrikimą dėl Nojaus nuogumo bei jį pateisinti. Tačiau užuot pasitikėjęs Nojumi, kuris buvo teisus Dievo akyse, Chamas egoistiškai pasmerkė jo poelgį, ir savo veiksmais parodė jam nepagarbą. Jo nepagarba pavertė niekais Dievo pastangas įvykdyti atkūrimo apvaizdą per Nojaus šeimą. Todėl ir mes Dangų pasieksime tik būdami nuolankūs, paklusnūs ir kantrūs.

Be to, apvaizda Nojaus šeimoje mus moko ir to, kad Dievas yra iš anksto sąlyginai nulėmęs savo Valios įvykdymą ir savo pagarbą žmogaus priedermei. Dievas, prieš išsirinkdamas Nojaus šeimą, ruošėsi tam tūkstantį šešis šimtus metų. Jis vedė Nojų per visus 120 metų, kuomet jis statė savo laivą ir išaukštino jo šeimą, tvanu nušluodamas nuo žemės visą žmoniją. Ir nors Nojaus šeimos nariai buvo Dievo numylėti apvaizdos vykdytojai, Chamas, padaręs šią tariamai menką klaidą, leido Šėtonui juos sutepti ir visas Dievo Valios vykdymas Nojaus šeimoje sužlugo

Galiausiai apvaizdos vykdymas per Nojaus šeimą įrodo, kad Dievo predestinacija yra sąlyginė. Ir nors Dievas sunkiai triūsė, kol surado Nojų ir išaukštino jį iki tikėjimo tėvo, Jis, nors ir skaudančia širdimi, nė kiek nedvejodamas jį apleido po to, kai jo šeima neatliko savo priedermės, ir vietoj Nojaus Dievas pasirinko Abraomą.

3 Atkūrimo apvaizda Abraomo šeimoje

Chamui suklydus, atkūrimo apvaizda Nojaus šeimoje nebuvo įvykdyta. Tačiau Dievas yra absoliučiai iš anksto nulėmęs, kad kūrimo tikslas vieną dieną bus įvykdytas. Todėl remdamasis Nojaus širdies lojalumo Dangui pamatu, Dievas pasišaukė Abraomą ir su jo šeima pradėjo naują atkūrimo apvaizdos skyrių.

Abraomo šeima turėjo iš naujo pakloti pamatą Mesijui, kurio Nojaus šeima nesugebėjo užbaigti, ir ant šio pamato priimti Mesiją. Tačiau, taip pat kaip ir Nojus, Abraomas turėjo įvykdyti tikėjimo pamato atkūrimo atlygio sąlygą, o jo sūnūs turėjo įvykdyti esmės pamato paklojimo atlygio sąlygą.

3.1 Tikėjimo pamatas

3.1.1 Centrinė tikėjimo pamato atkūrimo figūra

Centrine tikėjimo pamato atkūrimo figūra Abraomo šeimoje, vykdančioje atkūrimo apvaizdą, buvo Abraomas. Dievas pasirinko Abraomą ir perdavė jam Valios vykdymo misiją, kurią kadaise buvo patikėjęs Nojui. Tačiau Abraomas galėjo tapti šios misijos paveldėtoju tik atkūręs per atlygį visas sąlygas, kurias turėjo įvykdyti Nojus, ir kurias, Chamui nusidėjus, užgrobė Šėtonas.

Pirmosios sąlygos, kurias Nojaus šeima perleido Šėtonui, buvo dešimt kartų nuo Adomo iki Nojaus ir keturiasdešimt dienų teismo tvanu. Todėl Abraomas, įvykdydamas atlygio sąlygą, turėjo atkurti dar dešimt kartų. Kiekviena iš šių dešimties kartų turėjo atkurti skaičių „keturiasdešimt,“ simbolizuojantį teismą tvanu. Kadangi keturiasdešimt dienų trukęs tvanas baigėsi nesėkme, kiekvienos kartos atkūrimas turėjo apimti visą jos trukmę, o per keturiasdešimt dienų to neįmanoma padaryti. Tvano atkūrimo apvaizda kiekvienoje šių dešimties kartų turėjo trukti ilgiau – keturiasdešimt metų. Ši situacija primena Mozės laikų situaciją, kuomet žydai turėjo bastytis po dykumą keturiasdešimt metų, kad atkurtų jiem nepavykusią keturiasdešimties dienų krašto žvalgymo misiją.^{43(Sk 14, 34)} Todėl po dešimties kartų atlygio laikotarpio ir praėjus keturiems šimtams metų po Nojaus,^{44(Pagal Bibliją, Dievas sutrumpino žmonijos gyvenimo trukmę iš karto po Nojaus kartos. Todėl dešimties kartų laikotarpis nuo Adomo iki Nojaus truko tūkstantį šešis šimtus metų, tuo tarpu dešimt kartų nuo Nojaus iki Abraomo tetruko tik keturis šimtus metų.)} Dievas Nojaus misijos tęsėju pasirinko Abraomą. Tokiu būdu, dešimties kartų atkūrimo laikotarpį sutrumpinus nuo tūkstančio šešių šimtų metų laikotarpio, trukusio nuo Adomo iki Nojaus, iki keturių šimtų metų laikotarpio, žmogaus gyvenimo trukmė nuo Nojaus laikų smarkiai sutrumpėjo.

Kitos sąlygos, kurios dėl Nojaus šeimos nesėkmės atiteko Šėtonui, buvo tikėjimo tėvo padėtis ir Chamo, turėjusio užimti Abelio vietą, padėtis. Todėl Abraomas užimti Nojaus padėtį galėjo tik prieš tai atkūręs per atlygį tikėjimo tėvo ir Chamo vaidmenis. Prieš užimdamas Nojaus vietą ir tapdamas tikėjimo tėvu, Abraomas turėjo sąžiningai ir klusniai atnašauti simbolinę auką, prilygstančią Nojaus statytam laivui. Tačiau kaip Abraomas galėjo atkurti Chamo poziciją? Chamas turėjo pakeisti Dievo mylimą Abelį. Jie abu buvo antrieji sūnūs ir abu buvo išrinkti tapti centrinėmis esminio aukojimo figūromis. Kadangi Chamą pasiglemžė Šėtonas, Dievas pagal atkūrimo principą per atlygį turėjo pareikšti teises į žmogų, kuris buvo Šėtono numylėtiniu. Štai kodėl Dievas pasirinko Abraomą, stabmeldžio Teracho pirmagimį sūnų^{45(Joz 24, 2-3)}.

Tokiu būdu Abraomas turėjo paveldėti ne tik Nojaus, bet ir Adomo misiją. Šia prasme jis simbolizavo atkurtą Adomą. Dievas palaimino Abraomą taip pat kaip buvo palaiminęs Adomą ir Nojų:

„Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.“ – Pr 12, 2-3

Palaimintas Viešpaties ir Jo palieptas, Abraomas išėjo iš savo tėvo namų Harane į Kanaaną. Kartu jis pasiėmė savo žmoną Sarą, savo sūnėną Lotą, visus turtus ir tarnus.^{46(Pr 12, 4-5)} Tokiu būdų Dievas nurodė Abraomui pavyzdinį Kanaano atkūrimo kelią, kuriuo, atėjus jų metui, turėjo eiti Jokūbas ir Mozė. Jokūbas ir Mozė taip pat pasiėmė savo šeimynykščius ir turtą vienas iš Harano, kitas iš Egipto ir atkeliavo su jais į Kanaaną, pakeliui ištverdami daugybę negandų. Abraomo kelias simbolizavo ir Jėzaus kelią, kurį pastarasis turės kada nors nueiti: išgelbėti žmoniją ir visas kitas esybes iš Šėtono viešpatijos ir atvesti juos į Dievo viešpatiją.^{47(plg. Mozė ir Jėzus 1.2)}Tikėjimo pamato atkūrimo sąlygos objektai

3.1.2 Tikėjimo pamato atkūrimo sąlygos objektai

Abraomo simbolinis atnašavimas

Dievas įsakė Abraomui paaukoti purplelį, jauną balandį, treigį aviną, treigę ožką ir treigę telyčią.^{48(Pr 12, 4-5)} Tai buvo Jo pateiktos tikėjimo pamato atkūrimo sąlygos objektai. Tačiau prieš atnašaudamas simbolinę auką, Abraomas turėjo įrodyti savo ištikimybę Viešpačiui, nes ir Nojui Dievas paliepė statyti laivą, tapusį jo simboline auka, tik po to, kai šis įgijo malonę Jo akyse. Biblijoje nėra aiškiai pasakyta, kaip Nojus įrodė savo tikėjimą. Tačiau iš eilučių, „Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu,“^{49(Pr 6, 9)} galime spręsti, kad Nojus įrodė savo tikėjimo tvirtumą ir vertę dar iki Dievo paliepimo statyti laivą. Iš tiesų, einantieji atkūrimo apvaizdos keliu privalo nuolat stiprinti savo tikėjimą.^{50(Rom 1, 17)} Pažiūrėkime, kaip Abraomas stiprino savo tikėjimą, ruošdamasis simboliniam aukojimui.

Kadangi Nojus buvo antrasis žmonijos protėvis, Abraomas, siekiantis atkurti Nojaus poziciją, turėjo užimti ir Adomo padėtį. Todėl, prieš atnašaudamas tikrąją simbolinę auką, jis turėjo įvykdyti simbolinę Adomo šeimos atkūrimo atlygio sąlygą.

Su šia sąlyga susijusi Biblijoje aprašyta Abraomo kelionė į Egiptą, kai krašte kilo badas.^{51(Pr 12, 10-20)} Prieš įeinant į Egiptą, Abraomas liepė savo žmonai Sarai apsimesti jo seserimi, nes jis nuogąstavo, kad faraonas jos norės. Abraomas bijojo, kad faraonas, sužinojęs, jog jis yra Saros vyras, jį nužudys. Faraonas iš tikrųjų pareikalavo Saros, ir Abraomas atidavė ją kaip savo seserį į faraono šeimyną. Tačiau Dievas nubaudė faraoną, ir Abraomas atgavęs savo žmoną kartu su sūnėnu Lotu ir visu savo turtu išvyko iš Egipto.

Pats to nežinodamas, Abraomas nuėjo šį apvaizdos kelią, įvykdydamas simbolinę atlygio sąlygą, būtiną Adomo šeimos padėčiai atkurti. Kuomet Adomas sugundė Ievą – taip užgrobdamas visus Ievos palikuonis ir šį pasaulį – Adomas ir Ieva vis dar buvo brolis ir sesuo. Apsimetusią Abraomo seserimi Sarą pasisavino Šėtoną simbolizuojantis faraonas, kad Abraomas įvykdytų pradinės Adomo ir Ievos būsenos atkūrimo atlygio sąlygą. Vėliau jis atsiėmė ją iš faraono kaip savo žmoną kartu su Lotu, simbolizuojančiu visą žmoniją, ir turtu, simbolizuojančiu šį pasaulį. Abraomo nueitas kelias – tai pavyzdinis kelias, kuriuo, atėjus jo metui, turėjo eiti Jėzus. Kai Abraomas įvykdė šią atlygio sąlygą, Dievas nusprendė, jog jis pasiruošęs simboliniam aukojimui.

Kokia buvo Abraomo simbolinio atnašavimo prasmė? Abraomas galėjo tapti tikėjimo tėvu tik atkūręs per atlygio sąlygą Nojaus, kurį Dievas ketino išaukštinti kaip tikėjimo tėvą, ir jo šeimos padėtį. Be to, jis turėjo atkurti Adomo ir jo šeimos padėtį. Todėl Abraomas turėjo tinkamu būdų atnašauti sąlygos objektus, būtinai atkurdamas viską, ką Kainas ir Abelis turėjo įvykdyti per savo atnašas, ir viską, ką Nojaus šeima bandė įvykdyti per laivo ypatingą malonę. Štai tokią simbolinę prasmę turėjo objektai, sudarantys Abraomo simbolinę auką.

Abraomas atnašavo trijų rūšių objektus kaip savo simbolinio aukojimo sąlygą. Pirma jis turėjo paaukoti purplelį ir balandį; toliau aviną ir ožką; paskutine jo auką turėjo būti telyčia. Šios trys aukos simbolizavo visatą, užbaigtą per tris augimo laikotarpio stadijas. Balandis simbolizavo formavimo stadiją. Kuomet Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jordano upėje Jėzų, ant jo nusileido Dievo Dvasia balandžio pavidalu.^{52(Mt 3, 16)} Jis nusileido ant Jėzaus, kuris atėjo užbaigti Senojo Testamento Amžiaus arba apvaizdos formavimo stadijos, kurią simbolizuoja balandis. Tačiau nusileidusio ant Jėzaus balandžio vaizdas turi dar vieną prasmę. Jėzus turėjo ištaisyti Abraomo klaidą, kurią šis padarė aukodamas šį balandį, kurį, kaip netrukus pamatysime, pasisavino Šėtonas.

Avinas simbolizavo augimo stadiją. Kai Jėzus užbaigė Senojo Testamento Amžių atkurdamas viską, ką simbolizavo balandis, jis pradėjo Naujojo Testamento Amžių per apvaizdos augimo stadiją, kuomet viskas, ką simbolizavo Avinas, turėjo būti atkurta. Kai Jonas Krikštytojas paliudijo matęs Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią ant Jėzaus (tai reiškė, kad Jėzus atėjo užbaigti apvaizdos formavimo stadijos), jis taip pat paliudijo, kad Jėzus pradės augimo stadijos misiją, ištardamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“^{53(Jn 1, 29)}

Telyčia simbolizavo užbaigimo stadiją. Parašyta, kad kartą, kai Samsonas užminė filistinams mįslę, jo filistinė žmona išgavo įkyriais maldavimais jos įminimą ir persakė jį savo žmonėms. Tuomet Samsonas jiems tarė: „Jei nebūtumėte arę mano telyčia, nebūtumėte mano mįslės įminę.“^{54(Ts 14, 18)} Taip metaforiškai jis pavadino savo žmoną telyčia. Jėzus atėjo kaip visos žmonijos jaunikis. Visi nuoširdūs tikintieji turėtų tapti jo nuotakomis, laukiančiomis jo sugrįžimo. Po to, kai šios nuotakos atšvęs savo jungtuves su Dievo Avinėliu Jėzumi, jų jaunikiu, jos gyvens Dangaus karalystėje susijungę su juo į vienį kaip jo žmonos (metaforiškai). Todėl Užbaigto Testamento Amžius, kuris išauš po Antrojo Jėzaus Atėjimo, bus telyčios arba žmonos amžius. Kai kurie šio amžiaus dvasiniai mediumai jau skelbia, kad dabartinė epocha – tai karvės arba telyčios epocha. Tai rodo, kad mes jau stovime ant užbaigimo stadijos slenksčio.

Ką šios trys aukos turėjo kompensuoti? Atnašaudamas simbolines aukas Abraomas turėjo atkurti viską, ko nesugebėjo savo aukomis Viešpačiui atkurti Adomo ir Nojaus šeimos. Nors jų aukos buvo tinkamai atnašaujamos, jas dėl vėliau padarytų klaidų, pasisavino Šėtonas. Savo atnašomis Abraomas taip pat vykdė simbolinę atlygio sąlygą kaip restituciją už jų patirtas nesėkmes atnašaujant simbolines aukas. Kitaip tariant, trijų Abraomo atnašaujamų simbolinių sąlygos aukų prasmė buvo atkurti savo kartoje (horizontaliai) visas atlygio sąlygas, susikaupusias apvaizdos eigoje (vertikaliai) per tris Adomo, Nojaus ir Abraomo kartas.

Kodėl Abraomas visas savo tris simbolines aukas – purplelį ir balandį, aviną ir ožką, ir telyčią, simbolizuojančias formavimo, augimo ir užbaigimo stadijas – sudėjo ant vieno aukuro? Iki Nuopuolio Adomo priedermė buvo augti, pereinant visas augimo stadijas jam skirto gyvenimo metu. Taip pat ir Abraomas, kuris užėmė Adomo vietą, turėjo atkurti ilgą apvaizdą, kurią Dievas buvo vykdęs per tris apvaizdos išrinktas kartas: Adomo (formavimas), Nojaus (augimas) ir Abraomo (užbaigimas). Vieno aukojimo metu jis galėjo atkurti visas suterštas sąlygas, talpinančias skaičių „trys.“ Abraomo aukos simbolika atskleidžia Dievo Valią įvykdyti visą atkūrimo apvaizdą visiems laikams. Panagrinėkime, kaip Abraomas atnašavo simbolinę auką:

„Jis atsakė: ‚Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį.‘ Jis visus juos parūpino, perkirto pusiau ir suguldė puses vieną prieš kitą. O paukščių pusiau neperkirto. Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abromas juos nuvaikė. Saulei leidžiantis, Abromą apėmė didelis miegas ir apgaubė didelė, baisi tamsa. Tuomet Viešpats tarė Abromui: ‚Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų.‘“ – Pr 15, 9-13

Kadangi Abraomas, nors ir privalėdamas tai padaryti, neperkirto purplelio ir jauno balandžio pusiau, plėšrieji paukščiai leidosi ant jo aukų ir jas suteršė. Dėl šios jo klaidos izraelitai buvo pasmerkti keliauti į Egiptą ir keturis šimtus metų kęsti negandas. Kodėl neperkirsdamas paukščių pusiau jis nusidėjo? Atsakyti šį klausimą mums padės Principas.

Visų pirma panagrinėkime priežastį, kodėl Dievas įsakė Abraomui perkirsti jo atnašaujamas aukas pusiau. Dirbdamas išganymo darbą, Dievas siekia atkurti gėrio viešpatiją iš pradžių atskirdamas gėrį nuo blogio, o po to sunaikindamas blogį ir išaukštindamas gėrį. Štai kodėl Adomas turėjo pasidalinti į Kainą ir Abelį, kad jo auka būtų priimta. Štai kodėl Nojaus laikais Dievas sunaikino blogį, užtvindydamas jį tvanu, ir išskyrė Nojaus šeimą kaip gerą. Dievas įsakė Abraomui perkirsti jo aukas per pusę, nes norėjo, kad tokiu būdu gėris būtų simboliškai atskirtas nuo blogio, nes to nesugebėjo padaryti nei Adomas, nei Nojus.

Visų pirma Abraomas turėjo savo aukas perkirsti pusiau tam, kad atkurtų situaciją Adomo šeimoje, kurioje Abelis atstovavo gėriui, o Kainas – blogiui. Antra, jis turėjo atkurti gėrio nuo blogio atskyrimo situaciją per keturiasdešimties dienų tvaną Nojaus laikais. Trečia, jis turėjo sukurti simbolinę sąlygą, būtiną atskirti gėrio viešpatijos sričiai nuo visatos, kurioje viešpatauja Šėtonas. Ketvirta, tai buvo aukos apvalymo sąlyga, išleidžiant iš jos mirties kraują, kuris pateko į puolusią žmoniją, kuomet ši susisaistė kraujo ryšiais su Šėtonu.

Kodėl neperskirdamas atnašaujamų aukų pusiau Abraomas nusidėjo? Pirmiausiai, nepadalindamas aukų perpus, Abraomas neatliko simbolinio Kaino ir Abelio perskyrimo. Neperkirstos aukos Dievas negalėjo priimti, nes ji netapo abelišku, sąveikaujančiu su Juo objektu. Vadinasi ir klaidos, kurias Kainas ir Abelis padarė aukodami, nebuvo ištaisytos. Antra, neperkirsdamas aukų pusiau, Abraomas pakartojo apvaizdos vykdymo nesėkmę Nojaus šeimoje, kuomet, nepaisant tvano, gėris nebuvo atskirtas nuo blogio. Tiek Nojaus, tiek ir Abraomo šeimų nesėkmės atėmė iš Dievo gerą objektą. Taigi, Abraomas pakartojo klaidą, sužlugdžiusią tvano ypatingąją malonę. Trečia, neperkirsta pusiau auka reiškė, jog nebuvo sudaryta simbolinė sąlyga atskirti gerą Dievo viešpatavimo sritį nuo visatos, kuriai viešpatavo Šėtonas. Ketvirta, kadangi, neperskyrus aukos, iš jos nebuvo išleistas mirties kraujas, ji negalėjo tapti Dievui priimtina pašventinta auka. Kitaip tariant, kai Abraomas paaukojo paukščius prieš tai jų neperkirtęs pusiau, jis paaukojo ir tai, kas nebuvo išplėšta iš Šėtono gniaužtų. Šia savo klaida jis pripažino, kad Šėtonas turi į juos teisę.

Balandis, simbolizuojantis formavimo stadiją, liko Šėtono valdžioje. Todėl Šėtonas taip pat pareiškė teises į aviną, simbolizuojantį augimo stadiją, ir į telyčią, simbolizuojančią užbaigimo stadiją, kurios abi turėjo būti užbaigtos ant formavimo stadijos pagrindo. Kadangi neperkirsti pusiau paukščiai simbolizavo visos simbolinės aukos perdavimą Šėtonui, jų aukojimas buvo nuodėmingas.

Toliau išsiaiškinkime, ką reiškia eilutės apie besileidžiančius ant skerdienos plėšriuosius paukščius. Nuo pat pirmųjų žmogaus protėvių nuopuolio Šėtonas tyko pasaloje tų žmonių, per kuriuos Dievas nori įvykdyti savo Valią. Kai Kainas ir Abelis atnašavo savo aukas, Šėtonas tykojo prie durų.^{55(Pr 4, 7)} Pasakojime apie Nojų šen ir ten skraidžiojantis varnas simbolizavo Šėtoną, ieškantį progos užvaldyti Nojaus šeimą, pasibaigus tvanui.^{56(Pr 8, 7)} Taip pat ir tuomet, kai Abraomas atnašavo savo simbolinę auką, Šėtonas buvo budrus ir tykojo progos užgrobti jo atnašą. Jis suteršė ją iš karto, kai tik pamatė, kad paukščiai nebuvo perkirsti pusiau. Biblijoje tai simbolizuoja plėšrieji paukščiai, besileidžiantys ant skerdienos.

Dėl Abraomo klaidos jo atnašaujama simbolinė auka buvo išniekinta. Visos sąlygos, kurias Dievas norėjo šia auka atkurti, buvo prarastos. Todėl Abraomo palikuonys turėjo kęsti priespaudą ir vergauti Egipte keturis šimtus metų. Panagrinėkime, kokios šio nuosprendžio priežastys.

Dievas pašaukė Abraomą ir įsakė jam atnašauti simbolinę auką baigiantis keturių šimtų metų Šėtono atskyrimo laikotarpiui. Šis laikotarpis buvo skirtas atkurti per atlygį dešimt kartų nuo Adomo iki Nojaus ir keturiasdešimt dienų trukusį teismą tvanu, atitekusį Šėtonui po Chamo nuodėmės. Tai taip pat buvo atlygio laikotarpis būtinas Abraomo paskyrimui tikėjimo tėvu po simbolinės aukos atnašavimo. Kuomet Abraomo klaida atnašaujant simbolinę auką suteikė Šėtonui galimybę ją užgrobti, šis keturių šimtmečių laikotarpis taip pat atiteko Šėtonui. Dievas, siekdamas tautiniu mastu atkurti situaciją, buvusią iki Abraomo klaidos, padarytos atnašaujant simbolinę auką, kuri buvo analogiška situacijai, kai Nojus buvo pašauktas statyti laivą, paskyrė dar vieną keturių šimtų metų laikotarpį Šėtono atskyrimui. Visą šį laikotarpį izraelitai turėjo vergauti Egipte. Iškęsdami šį laikotarpį, izraelitai turėjo atkurti – šį kartą tautiniu lygiu – Nojaus ir Abraomo padėtis, kurias jie užėmė pradėję vykdyti tikėjimo tėvų misijas, ir pakloti pamatą Mozės misijai. Taigi, vergavimo laikotarpis izraelitams buvo ir bausmė už Abraomo klaidą, ir pamato, ant kurio turėjo būti nutraukti saitai su Šėtonu ir paskelbta naujos Dievo apvaizdos pradžia, klojimo metas.

Kaip minėjome, Dievas vylėsi vienu metu įvykdyti formavimo, augimo ir užbaigimo stadijų ypatingąją malonę per Abraomo trilypę simbolinę auką, sudėtą ant vieno aukuro. Tačiau priešingai jo norui, Abraomas suklydo, pakartodamas praeities klaidas. Todėl juo grindžiamos apvaizdos laikas nusitęsė dar per tris Abraomo, Izaoko ir Jokūbo kartas.

Abraomas aukoja Izaoką

Po to, kai Abraomui nepavyko simbolinis aukojimas, Dievas liepė jam paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką kaip deginamąją auką.^{57(Pr 22, 2)} Taip Dievas pradėjo naują ypatingą malonę, siekdamas ištaisyti per atlygį Abraomo klaidą. Remiantis predestinacijos principu, kai žmogus, kurį Dievas pasirenka savo Valios vykdytoju, neatlieka savo priedermės, Dievas antrą kartą jo nepašaukia. Kodėl gi Dievas nusprendė išbandyti Abraomą dar kartą, liepdamas jam paaukoti Izaoką?

Mes galime pateikti tris priežastis. Pirma, skaičius „trys“ simbolizuoja užbaigtumą.^{58(plg. Laikotarpiai 2.4)} Remiantis Dievo Principu, kai klojanti pamatą Mesijui apvaizda, vykdoma trečią kartą, ji turi būti užbaigta iki galo. Todėl klojanti pamatą Mesijui Dievo apvaizda, pradėta Adomo šeimoje kaip pirma ypatinga malonė ir tęsta Nojaus šeimoje kaip antra ypatinga malonė, turėjo būti užbaigta Abraomo šeimoje kaip trečia ypatinga malonė. Todėl Abraomui buvo suteikta dar viena galimybė įvykdyti atlygio sąlygą (nors ir didesne kaina) ir tuo būdu simboliškai atkurti viską, kas buvo prarasta per jo ankstesnį simbolinės aukos atnašavimą. Šia didesne atlygio sąlyga buvo jo sūnaus Izaoko paaukojimas.

Antra, kaip teigėme ankščiau, Abraomas, atnašaudamas savo auką, buvo užėmęs Adomo padėtį. Šėtonas užvaldė ir Adomą, ir jo sūnų Kainą, sutepdamas dvi šeimos kartas. Todėl pagal atkūrimo principą per atlygį Dievas taip pat galėjo veikti per dvi kartas, kad atsiimtų Abraomą ir jo sūnų Izaoką.

Trečia, mes žinome, kad Nojus galėjo atnašauti simbolinę laivo auką pats, nors jis ir užėmė tą pačią poziciją kaip ir Adomas, kuris negalėjo tiesiogiai atnašauti savo aukos. Jis galėjo tai padaryti, nes priklausė nuo Abelio, kuris įrodė savo ištikimybę sėkmingu simbolinės aukos atnašavimu, nuopelno. Kuomet Dievas pašaukė Abraomą, šis priklausė ne tik nuo Abelio, sėkmingai atnašavusio simbolinę auką per formavimo stadiją, bet ir nuo Nojaus, sėkmingai atnašavusio simbolinę auką per augimo stadiją, nuopelno. Remdamasis šiuo dvigubu pamatu, Abraomas turėjo atnašauti simbolinę auką per užbaigimo stadiją. Atitinkamai, nors Abraomui atnašavimas nepavyko, Dievas galėjo jį išaukštinti ir suteikti jam dar vieną galimybę atnašauti auką, remdamasis bendru Abelio ir Nojaus ištikimybės nuopelnu.

Tačiau prieš paaukodamas Izaoką, Abraomas dar kartą turėjo įrodyti savo teisingą tikėjimą, pakartodamas simbolinę Adomo šeimos atkūrimo atlygio sąlygą, kaip ir tuomet, kai jis turėjo atnašauti simbolinę auką. Štai kodėl Abraomas vėl atidavė savo žmoną Sarą, dar kartą apsimetusią jo seserimi, Geraro karaliui Abimelechui. Po to kai ji tapo karaliaus žmona, Abraomas ją susigrąžino. Abraomas kartu su savo žmona gavo vergų, simbolizuojančių žmoniją, ir turtų, simbolizuojančių šį pasaulį.^{59(Pr 20, 1-18)}

Kaip Abraomas aukojo Izaoką?

„Atėjo jiedu į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė ranką ir pakėlė peilį savo sūnui nužudyti. Bet Viešpaties angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: ‚Abraomai! Abraomai!‘ - ‚Aš čia!‘ – atsiliepė jis. ‚Nekelk rankos prieš berniuką‘ – tęsė, - nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų.‘“ – Pr 22, 9-12

Abraomo tikėjimas buvo absoliutus. Paklusdamas Dievo įsakymui, jis buvo benužudąs savo vienturtį sūnų Izaoką ir paaukojęs jį kaip deginamąją auką. Paskutiniu momentu įsikišo Dievas ir liepė nežudyti berniuko.

Abraomo užsidegimas vykdyti Dievo Valią ir jo ryžtingi veiksmai, įrodantys jo absoliutų tikėjimą, suteikė jam padėtį, kurią jis būtų užėmęs po Izaoko paaukojimo. Tokiu būdu jis visiškai atskyrė Šėtoną nuo Izaoko. Dievas įsakė Abraomui nežudyti Izaoko, nes Izaokas buvo nutraukęs visus saitus su Šėtonu ir stojęs Dievo pusėn. Turime suprasti, kad ištardamas žodžius „dabar žinau, kad…“, Jis išreiškė ne tik priekaištą Abraomui už jo ankstesnę nesėkmę atnašaujant simbolinę auką, bet ir savo džiaugsmą, kad jis nesuabejojo, aukodamas Izaoką. Kadangi ši Abraomo auka buvo sėkminga, Izaokas galėjo vykdyti atkūrimo apvaizdą Abraomo šeimoje.

Dievo palieptas, Abraomas tris dienas keliavo į Morijos kraštą, kuriame turėjo paaukoti savo sūnų Izaoką kaip deginamąją auką. Šios trys Izaoko apvalymo dienos buvo naujo apvaizdos vyksmo pradžia. Nuo to laiko prieš kiekvieną naują ypatingą malonę turėjo praeiti trys dienos, reikalingos Šėtonui atskirti. Trijų dienų laikotarpio pavyzdžių gausu visoje apvaizdos vykdymo istorijoje. Kuomet Jokūbas išbėgo su savo šeima iš Harano, pradėdamas Kanaano atkūrimo kelią, buvo trijų dienų Šėtono atskyrimo laikotarpis.^{60(Pr 31, 20-22)} Taip pat ir Mozė vedė izraelitus per trijų dienų Šėtono atskyrimo laikotarpį, kuomet jie išėjo iš Egipto, kad pradėtų Kanaano krašto atkūrimą tautiniu lygmeniu.^{61(Iš 8, 27)} Kuomet Jėzus pradėjo pasaulinio masto dvasinį Kanaano atkūrimą, jis tris dienas praleido kapų rūsyje, kad atsiskirtų nuo Šėtono.

Taigi, nors Abraomo simbolinis aukojimas buvo nesėkmingas, Principe išliko tam tikras pagrindas, kuriuo remdamasis jis galėjo pakloti pamatą Mesijui. Tačiau kadangi Abraomui nepavyko atlikti savo priedermės, jis neturėjo teisės atnašauti simbolinės aukos. ^{62(plg. Predestincaija 3)} Todėl Dievas turėjo vienaip ar kitaip padaryti, kad Abraomas nebūtų laikomas nei suklydusiu atnašaujant simbolinę auką, nei apvaizdos pratęsimo priežastimi. Štai kodėl Dievas įsakė Abraomui paaukoti Izaoką kaip deginamąją auką.

Dievas buvo prižadėjęs Abraomui, kad iš Izaoko išaugs išrinktoji tauta, tardamas:

„Ir štai išgirdo jis Viešpaties žodį: ‚…tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties.‘ Išvedęs jį laukan, tęsė: ‚Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti.‘ Po to tarė: ‚Tokie gausūs bus tavo palikuonys.‘“ – Pr 15, 4-5

Kai Abraomas pakėlė peilį savo sūnui (nors jam buvo išpranašauta iš jo išeisiant gausiems palikuonims) nužudyti, jis įrodė savo begalinį atsidavimą Dievui. Šitoks ištikimybės įrodymas prilygo Abraomo savižudybei – jis tarsi nužudė savo savastį, kurią suteršė Šėtonas per nepavykusį simbolinės aukos atnašavimą. Taigi, neleidęs nužudyti Izaoko, Dievas prikėlė naujam gyvenimui ir Abraomą, kuris išsilaisvino iš Šėtono pančių, kuriais buvo apraizgytas po nepavykusio simbolinės aukos atnašavimo. Be to, Abraomas ir Izaokas tapo neperskiriamu vieniu, atsidavusiu Dievo Valiai.

Todėl nors Izaokas ir Abraomas buvo du atskiri individai, kai Dievas juos prikėlė naujam gyvenimui, jie tapo vienu žmogumi Viešpaties akyse. Ir nors ypatinga malonė per Abraomą nepavyko ir buvo perduota Izaokui, Izaoko sėkmė ir pergalės tapo ir paties Abraomo pergalėmis. Dėl to Dievas galėjo laikyti Abraomą nesuklydusiu, o ypatingą malonę nepratęsta.

Nėra žinoma, kiek metų buvo Izaokui, kuomet Abraomas jį ketino paaukoti. Jis buvo pakankamai augus, kad galėtų nešti aukojimui skirtas malkas,^{63(Pr 22, 6)} o pasigedęs aukojimui skirtos avies, jis paklausė apie ją savo tėvo.^{64(Pr 22, 7)} Aišku, kad jis buvo pakankamai augus ir suprato savo tėvo ketinimus. Mes galime numanyti, kad jis padėjo savo tėvui, nors ir žinojo, kad šis ketina jį atnašauti kaip auką.

Jei Izaokas būtų priešinęsis savo tėvo ketinimui jį paaukoti, Dievas šios aukos tikrai nebūtų priėmęs. Iš tiesų Izaokas įrodė, kad jo tikėjimas yra toks pat didis kaip ir Abraomo. Dėl jų tvirto tikėjimo, aukojimas buvo sėkmingas, ir Šėtonas niekaip negalėjo jų užvaldyti. Atnašaudami auką, Izaokas ir Abraomas pergyveno mirtį ir prisikėlimą. Tokiu būdu, jiems pavyko įvykdyti du dalykus. Pirma, Abraomui pavyko atsiskirti nuo Šėtono, kuris buvo jį užgrobęs po nepavykusio simbolinio aukojimo. Per atlygį jis atkūrė savo padėtį, kurią buvo užėmęs iki savo klaidos ir perdavė Izaokui savo apvaizdos vykdymo misiją iš savo atkurtos padėties. Antra, besąlygiškai paklusdamas Dievo Valiai, Izaokas paveldėjo iš Abraomo dievišką misiją ir įrodė savo tvirtą tikėjimą, suteikiantį jam teisę atnašauti simbolinę auką.

Po to, kai dangiška misija iš Abraomo buvo perduota Izaokui, Abraomas paaukojo Dievo atsiųstą aviną kaip pakaitalą Izaokui:

„Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.“ – Pr 22, 13

Iš tikrųjų, tai buvo simbolinė auka, kuria Izaokas atkūrė tikėjimo pamatą. Kadangi Izaokas nešė deginamajai aukai skirtas malkas, mes galime numanyti, kad jis taip pat dalyvavo aukojant aviną. Ir nors parašyta, kad simbolinę auką atnašavo Abraomas, Izaokas, kuris susijungė su Abraomu ir paveldėjo jo misiją, taip pat įgijo apvaizdinę teisę atnašauti simbolinę auką. Tokiu būdu Izaokas, paveldėjęs Abraomo misiją, atnašavo simbolinę auką ir per atlygį atkūrė tikėjimo pamatą.

3.2 Esmės pamatas

Taigi, Izaokas užėmė Abraomo vietą ir tapo centrine tikėjimo pamato atkūrimo figūra. Jis atkūrė tikėjimo pamatą atnašaudamas simbolinę avino auką taip, kaip to norėjo Dievas. Tam, kad Izaoko šeimoje būtų paklotas pamatas Mesijui, turėjo būti paklotas esmės pamatas. Todėl dvejopą Kaino ir Abelio padėtį atitinkamai užėmė Izaoko sūnūs Ezavas ir Jokūbas. Atnašaudami esminę auką, jie turėjo įvykdyti puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą ir pakloti esmės pamatą.

Jei simbolinis aukojimas Abraomui būtų pavykęs, Izaokas ir jo įbrolis Izmaelis būtų užėmę Abelio ir Kaino padėtį. Jiems būtų tekusi priedermė įvykdyti puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą, kurios neįvykdė Kainas ir Abelis. Tačiau kai Abraomui nepavyko simbolinis aukojimas, Dievas pastatė Izaoką į Abraomo padėtį, o Ezavas ir Jokūbas užėmė padėtį, kuri iš pradžių buvo numatyta Izmaeliui ir Izaokui. Todėl atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai panaikinti turėjo įvykdyti Ezavas ir Jokūbas.

Prieš simbolinės aukos atnašavimą Ezavas ir Jokūbas užėmė tą pačią padėtį savo tėvo Izaoko atžvilgiu, kokią užėmė Kainas ir Abelis Adomo atžvilgiu, o Semas ir Chamas – Nojaus atžvilgiu. Vyresnysis Izaoko sūnus Ezavas simbolizavo pirmąją Abraomo simbolinę auką, kurią suteršė Šėtonas, tuo tarpu jo antrasis sūnus Jokūbas simbolizavo Izaoko aukojimą, kuriuo buvo atskirtas Šėtonas. Be to, Ezavui teko Kaino ir blogio atstovo vaidmuo, tuo tarpu Jokūbas užėmė Abelio, gėrio nešėjo, padėtį. Dar būdami savo motinos įsčiose, Ezavas ir Jokūbas grūmėsi vienas su kitu,^{65(Pr 25, 22-23)} nes atstovavo priešingoms pusėms. Jiems dar negimus, Dievas pamilo Jokūbą, o Ezavo neapkentė,^{66(Rom 9, 11-13)} tačiau tuometinius Jo jausmus nulėmė apvaizdiniai susiję dalykai: jiems buvo skirta per atlygį ištaisyti Kaino ir Abelio klaidas, padarytas jiems atnašaujant.

Tačiau prieš įvykdant Ezavui ir Jokūbui puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą ir atnašaujant esminę auką, Jokūbas turėjo įvykdyti Abelio padėties atkūrimo atlygio sąlygą. Iš viso Jokūbas turėjo įvykdyti tokias misijas: visų pirma jis turėjo įvykdyti Abelio, kuris buvo centrine esminio aukojimo figūra, padėties atkūrimo atlygio sąlygą. Antra, jis turėjo atnašauti esminę auką. Ir galiausiai (mes tai aptarsime kitame skirsnyje) Jokūbas turėjo keliauti į Egiptą tam, kad pradėtų keturių šimtų metų trukmės atlygį, atitekusį jo palikuonims dėl Abraomo klaidos, padarytos atnašaujant simbolinę auką.

Jokūbas taip įvykdė Abelio padėties atkūrimo atlygio sąlygą: visų pirma Jokūbas įvykdė pergalės sąlygą kovoje dėl vyriausio sūnaus pirmagimystės teisės susigrąžinimo individualiame lygmenyje. Užvaldęs Dievo sukurtą visatą, Šėtonas užėmė vyriausio sūnaus padėtį. Dievas buvo nustumtas į antrojo sūnaus padėtį, iš kurios Jis turėjo surasti būdą, kaip susigrąžinti sau pirmagimystės teisę. Todėl Dievas buvo palankesnis antriesiems sūnums, o ne pirmagimiams, kaip Ezavo ir Jokūbo atveju: „Tačiau aš mylėjau Jokūbą, o Ezavo nekenčiau.“^{65(Mal 1, 2)} Antrasis sūnus Jokūbas, kurio priedermė buvo susigrąžinti pirmagimystės teisę, sumaniai nupirko ją iš Ezavo, pamaitindamas jį duona ir lęšių sriuba.^{68(Pr 25, 29-34)} Kadangi Jokūbas aukštai vertino pirmagimystės teisę, ir visaip siekė ją paveržti iš savo brolio, Dievas paliepė Izaokui jį palaiminti.^{69(Pr 27, 27-29)} O Ezavo Dievas nepalaimino, nes jam jo pirmagimystė tiek terūpėjo, jog ją pardavė už dubenį lęšių sriubos.

Antra, Jokūbas iškeliavo į Haraną, kuris simbolizavo Šėtono pasaulį. Iškentėjęs dvidešimt vienerius katorginio darbo metus, jis šventė pergalę prieš Labaną, atkurdamas savo pirmagimystę ir įgydamas šeimą bei turtus kaip užtarnautą palikimą. Pasiekęs šią pergalę Jokūbas grįžo į Kanaaną. Pakeliui į Kanaaną, pažadėtąją žemę, Jokūbas grūmėsi su angelu prie Jaboko brastos ir jį nugalėjo. Taip jis atkūrė savo viešpatavimą angelui, pasiekęs esminę pergalę. Šiomis trimis kovomis Jokūbas atkūrė per atlygį Abelio padėtį. Todėl Jokūbas tapo centrine esminio aukojimo figūra.

Tokiu būdu Ezavas ir Jokūbas išsaugojo padėtis, kurios priklausė Kainui ir Abeliui, kuomet Dievas priėmė Abelio atnašaujamą auką. Vadinasi, tam, kad Jokūbas ir Ezavas sėkmingai įvykdytų puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą, Ezavas turėjo mylėti Jokūbą, gerbti jį kaip tarpininką tarp Dievo ir jo, klusniai vykdyti Jokūbo nurodymus, ir, galiausiai, dauginti gėrį žemėje, perimdamas jį iš Dievo palaiminto žmogaus. Iš tikrųjų, kai Jokūbas sugrįžo su savo šeima ir turtu į Kanaaną, iškentęs dvidešimt vienerius pilnus negandų metus Harane, jis sutiko Ezavą, kuris įveikė buvusį priešiškumą:

„Besižvalgydamas Jokūbas pamatė ateinantį Ezavą, lydimą keturių šimtų vyrų. Tuomet jis išskirstė Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių vaikus, pastatydamas tarnaites su jų vaikais priekyje, Lėją su jos vaikais už jų, o Rachelę su Juozapu paskiausiai. O pats ėjo pirma visų ir nusilenkė ligi žemės septynis kartus, kol priėjo prie savo brolio. O Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė.“ – Pr 33, 1-4

Kuomet Ezavas apkabino ir meiliai pasveikino Jokūbą, jie abu įvykdė puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą. Pirmą kartą buvo sėkmingai paklotas esmės pamatas.

Kai Jokūbas ir Ezavas sėkmingai atnašavo esminę auką, jie ištaisė per atlygį ankstesnių esminių aukų atnašavimų nesėkmes: Kaino ir Abelio nesėkmes Adomo šeimoje, bei Chamo ir Semo nesėkmes Nojaus šeimoje. Jų pergalė vykdant apvaizdą, kurios centre buvo Abraomas, taip pat atkūrė per atlygį (horizontaliai vienoje šeimoje) ilgą vertikalų istorijos vyksmą, kurio metu Dievas veikė, siekdamas esmės pamato atkūrimo.

Ezavo Dievas neapkentė vien dėl to, kad jam buvo skirtas Kaino, buvusio Šėtono pusėje, vaidmuo dar tada, kai šis buvo savo motinos įsčiose,^{70(Rom 9, 11-13)}. Šios neapykantos tikslas – atlygio sąlygos nustatymas atkūrimo apvaizdoje. Kai tik Ezavas pakluso Jokūbui ir atliko savo priedermę, jis užėmė atkurto Kaino padėtį ir galiausiai galėjo priimti Dievo meilę.

3.3 Pamatas Mesijui

Dievas tris kartus klojo pamatą Mesijui, kurį Jis pirmą kartą pabandė sukurti Adomo šeimoje, nes centrinės atkūrimo apvaizdos figūros nesugebėjo atlikti savo priedermės. Trečias bandymas buvo padarytas Abraomo laikais, tačiau ir jis buvo pratęstas po nepavykusio simbolinio aukojimo. Izaokas ir jo šeima paveldėjo Dievo Valią ir paklojo tikėjimo bei esmės pamatus. Pagaliau buvo paklotas pamatas Mesijui. Kai kas gali pagalvoti, jog tuo metu į žemę turėjo ateiti Mesijas.

Tačiau pamatas Mesijui gali būti sėkmingai paklotas tik jo atėjimui palankioje socialinėje aplinkoje. Pamatas reikalingas tam, kad šis šėtoniškas pasaulis galėtų būti atverstas į Dangaus karalystę, valdomą Mesijo. Kuomet apvaizdos vykdytojais buvo Adomo ir Nojaus šeimos, kitų šeimų, galėjusių užpulti arba ištvirkinti centrinę šeimą, nebuvo. Jei kuri nors šių šeimų būtų paklojusi pamatą Mesijui šeimos lygmenyje, Mesijo atėjimui niekas nebūtų pasipriešinęs. Tačiau iki Abraomo laikų puolę žmonės jau spėjo sukurti šėtoniškas tautas, kurios galėjo lengvai įveikti Abraomo šeimą. Taigi, nors pamatas Mesijui ir buvo anuomet paklotas, tai buvo ribotas pamatas, paklotas tik vienos šeimos lygmeniu. Mesijui buvo nesaugu pasirodyti ant šio pamato. Tik suverenioje valstybėje paklotą pamatą galima priešpastatyti šėtono valdomo pasaulio tautoms.

Tokia paspirtis būtų reikalinga ir tuomet, jei Abraomui būtų pavykęs simbolinis aukojimas ir esminis aukojamas kartu su jo sūnumis Izaoku bei Izmaeliu, klojant šeimos pamatą Mesijui. Tik po to, kai Abraomo palikuonių prisipildė Kanaanas ir jis sukūrė tautinį pamatą Mesijui, jo atėjimui buvo užtikrintas saugumas. Tačiau nors Izaoko palikuonys paklojo šeimos pamatą Mesijui, jie turėjo palikti savo gimtinę ir kęsti nepriteklius svetimoje šalyje keturis šimtus metų dėl Abraomo padarytos klaidos. Nepaisant jų kančių, patirtų Egipte, jie suklestėjo ir tapo vieninga tauta. Jie sugrįžo į Kanaaną ir paklojo tautinį pamatą Mesijui kaip suvereni valstybė, pasirengusi priimti Mesiją ir jo darbus.^{71(plg. Mozė ir Jėzus 1)}

Dėl Abraomo klaidos atnašaujant simbolinę auką, Abraomo palikuonys turėjo vilkti ant savo pečių sunkią atlygio naštą. Jokūbas, o ne Izaokas, turėjo pradėti atlygio kelią. Iš tikrųjų, kuris užsikrauna ant pečių didžiausią naštą eidamas atlygio keliu yra abeliškas žmogus, kuris veikia kaip esminio aukojimo centrinė figūra. Abelis Adomo šeimoje, Chamas Nojaus šeimoje, Izaokas Abraomo šeimoje ir Jokūbas Izaoko šeimoje nešė sunkiausią naštą eidami atlygio keliu, nustatytu jų šeimoms. Tarp jų tik Jokūbas buvo vienintelė abeliška figūra, stovinti ant pamato Mesijui. Todėl jis ėjo pavyzdiniu Šėtono atskyrimo keliu, rodydamas Mesijui kryptį, kurią jis ateidamas turės pasirinkti.^{72(plg. Mozė ir Jėzus 1)}

Jokūbo šeima stovėjo ant pamato Mesijui, kuris buvo paklotas Izaoko šeimoje. Paveldėję Izaoko šeimos padėtį, jie ėmėsi vykdyti ypatingą malonę, patikėtą Abraomui, prisiimdami atsakomybę už Abraomo nuodėmę ir pradėdami keturių šimtų metų trukmės atlygio kelią. Izaoko šeimoje Abelio padėtį užėmė Jokūbas, kuris nuėjo visą atlygio kelią. Jokūbo šeimoje šį kelią nuėjo Juozapas, Rachelės, kuri buvo Jokūbo žmona iš Dievo pusės, sūnus, kuris, eidamas atlygio keliu, išsaugojo Abelio padėtį patekęs į Egiptą. Parduotas brolių į vergiją ir nuvestas į Egiptą, Juozapas, sulaukęs trisdešimties metų, buvo paskirtas viso Egipto krašto valdytoju. Tada išsipildė pranašiškas, Dievo jam siųstas sapnas, kurį jis susapnavo dar vaikystėje.^{73(Pr 37, 5-11)} Iš pradžių Jokūbo įbroliai, pagimdyti Lėjos, - Jokūbo žmonos iš Šėtono pusės – atėjo į Egiptą ir jam nusilenkė. Vėliau visi Jokūbo vaikai atėjo į Egiptą, o galiausiai čia atsikraustė ir jų tėvas. Tokiu būdu Jokūbo šeima pasuko atlygio keliu ir pradėjo kurti tautą, galėsiančią kada nors priimti Mesiją.

Jokūbas, centrinė figūra paklojusi pamatą Mesijui Izaoko šeimoje, turėjo užsikrauti ant pečių Abraomo nuodėmę. Jis taip pat turėjo pasukti atlygio keliu, vykdydamas tautiniu lygmeniu Valią, kuri buvo patikėta Izaokui. Todėl taip pat kaip ir Abraomo bei Izaoko atveju Dievas traktavo Abraomą, Izaoką ir Jokūbą kaip vieną asmenį savo Valios atžvilgiu, nors jie buvo trys skritingos individualybės. Todėl Jokūbo sėkmė prilygo Izaoko sėkmei, o Izaoko sėkmė – Abraomo sėkmei. Sutelkta aplink Abraomą atkūrimo apvaizda, nors ir buvo tęsiama Izaoko ir Jokūbo, Dievo akyse atrodė taip, tarsi ją būtų be pratęsimo įvykdžiusi Abraomo karta. Parašyta: „Aš esu tavo tėvo Dievas, - toliau kalbėjo jis, - Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“^{74(Iš 3, 6)} Ši eilutė įrodo, kad priklausydami trims skirtingoms kartoms, vis trys protėviai buvo Dievo laikomi viena karta, kolektyviai įvykdžiusia Jo Valią.

Dievas ketino įvykdyti savo apvaizdos tikslą, sukurdamas tautinį pamatą Mesijui, ir pasiųsdamas Mesiją pasiruošusiai jį priimti tautai. Todėl Dievas pasiuntė Jokūbo šeimą į Egiptą, Šėtono valdomą pasaulį, kur jie turėjo vergauti keturis šimtus metų. Po to Dievas, kaip buvo žadėjęs Abraomui, turėjo paskelbti juos išrinktąja tauta ir sugrąžinti į Kanaaną.

Izaoko šeimoje paklotas Mesijo pamatas tapo pagrindu, ant kurio buvo pradėtas atlygis, per kurį turėjo būti paklotas tautinis pamatas Mesijui. Dviejų tūkstančių metų laikotarpis nuo Adomo iki Abraomo iš tiesų buvo laikotarpis, skirtas pakloti šios tautinės apvaizdos pagrindui, kad ji sėkmingai būtų vykdoma prasidėjus naujai erai.

Baigdami , galime teigti, kad Jokūbas pasiekė pergalę, prisiimdamas atsakomybę už atlygio kursą, kad užmokėtų už Abraomo klaidą. Pasinaudojęs savo išmintimi Viešpaties Valios labui, Jokūbas triumfavo prieš Ezavą ir laimėjo pirmagimystės teisę. Jis atėjo į Haraną ir kartu su savo šeima šventė savo dvidešimt vienerius metus trukusios kovos dėl pirmagimystės su savo Dėde Labanu pergalę. Grįždamas iš Harano į Kanaaną, Jokūbas susigrūmė su angelu ir jį nugalėjo. Jis buvo pirmuoju puolusiu žmogumi, įvykdžiusiu atlygio sąlygą, sugrąžinusią žmogaus viešpatavimą angelams. Už tai jis gavo Izraelio vardą,^{75(Pr 32, 28)} simbolizuojantį jo nustatytą pavyzdį ir paklotą pamatą, kuriais remiantis atrenkami pašauktieji. Sugrįžęs po šių pergalių į Kanaaną, Jokūbas palenkė Ezavo širdį savo pusėn, ir jie kartu įvykdė puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą.

Tokiu būdu Jokūbas pergalingai užbaigė pavyzdinį kursą, priversdamas Šėtoną nusileisti. Mozė, Jėzus ir netgi Izraelio tauta ėjo šiuo keliu, nutiestu pagal Jokūbo pavyzdį. Todėl Izraelio istorija laikytina geru istoriniu šaltiniu, padedančiu suprasti būdą, kuriuo Šėtonas priverčiamas nusileisti tautiniame lygmenyje. Štai kodėl ji yra atkūrimo apvaizdos tyrinėjimų pagrindas.

3.4 Kai kurios Abraomo nueito kelio pamokos

Visų pirma Abraomo nueitas kelias parodo, kad Dievo predestinacija, susijusi su Jo Valios vykdymo būdu, yra sąlyginė. Be žmonių pagalbos Dievas negali įvykdyti atkūrimo apvaizdos, remdamasis vien tik savo jėgomis. Štai kodėl Dievo atkūrimo apvaizda liko neįvykdyta, kai Abraomas neatliko savo priedermės.

Antra, Abraomo nueitas kelias įrodo, kad Dievo predestinacija žmonėms visada yra sąlyginė. Todėl iš anksto Dievo nulemta tikėjimo tėvo misija buvo perduota Izaokui ir Jokūbui, kai Abraomas neįvykdė savo priedermės ir suklydo, atnašaudamas simbolinę auką.

Trečia, Abraomo kelias mums įrodo, kad žmonėms nesugebėjus atlikti savo priedermės, Dievo Valios vykdymas visuomet atidedamas, o jos atkūrimas įmanomas tik įvykdžius didesnę atlygio sąlygą. Abraomo atveju Dievo Valia turėjo būti įvykdyta paaukojus gyvulius. Tačiau aukojimui nepavykus, ji turėjo būti įvykdyta paaukojus Izaoką, vienturtį Abraomo sūnų, o užbaigti ją turėjo Izaokas ir Jokūbas.

Ketvirta, tai, kad Abraomas turėjo perkirsti savo aukojamus gyvulius per pusę, moko mus, kad kiekvienas mūsų turi perkirsti pusiau savo vidinę savastį kaip auką, kad galėtume atskirti gėrį nuo blogio. Tikinčiojo gyvenimas verčia aukotis. Tiktai atskirdami savyje gėrį nuo blogio, mes galėsime tapti gyvomis aukomis, džiuginančiomis Dievą. Mes turėtume nuolat atskirti gėrį nuo blogio savyje pagal Dievo Valios etaloną. Jei to nepadarysime, leisime Šėtonui mus užvaldyti.