<< Atgal

II dalis

5 skyrius
Pasiruošimo Mesijo Antrajam Atėjimui laikotarpis

Pasiruošimo Mesijo Antram Atėjimui laikotarpis buvo keturių šimtmečių laikotarpis nuo protestantų reformacijos 1517 metais iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 metais. Šio laikotarpio pobūdis jau buvo trumpai apžvelgtas, lyginant jį su paraleliniu pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpiu, tačiau čia bus pateiktas detalesnis nagrinėjimas. Atsižvelgiant į atkūrimo apvaizdą, šis laikotarpis yra skirstomas į tris laikotarpius: reformacijos laikotarpį, religinių ir ideologinių konfliktų laikotarpį ir politikos, ekonomikos ir ideologijos subrendimo laikotarpį.

1 Reformacijos laikotarpis (1517-1648)

130 metų reformacijos laikotarpis prasidėjo 1517 metais, kuomet Martinas Liuteris Vokietijoje iškėlė protestantų reformacijos vėliavą, ir tęsėsi tol, kol religijos karai baigėsi Vestfalijos taikos sutartimi 1648 metais. Šio laikotarpio pobūdį formavo du viduramžių feodalinės visuomenės padariniai - renesansas ir reformacija. Kai Dievo apvaizdos tikslas per viduramžių visuomenę nebuvo įgyvendintas, apvaizdos istorijos kryptis pasikeitė, ir Dievas turėjo iš naujo padėti pamatus Mesijo Antrajam Atėjimui per renesansą ir reformaciją. Todėl mes negalime suprasti šio laikotarpio pobūdžio, neišnagrinėję šių dviejų įvykių.

Pradėkime nuo grįžimo į viduramžių visuomenę ir panagrinėkime, kokią įtaką ji darė to amžiaus, kuris atvedė į renesansą ir protestantų reformaciją, žmonių pradiniai prigimčiai. Vėlyvaisiais viduramžiais žmogaus pradinė siela buvo prislopinta, feodalizmo socialinė aplinka ir Romos bažnyčios supasaulietinimas ir korupcija stabdė laisvą vystymąsi. Tikėjimas – tai kelias, kuriuo visi privalo eiti ieškodami Dievo. Tikėjimas turi būti ugdomas tiesioginiu vertikaliu santykiu tarp Dievo ir kiekvienos asmenybės. Tačiau šiame amžiuje pontifikatas ir dvasininkija savo ritualais ir dogmomis varžė pamaldų žmonių gyvenimą. Be to, griežtas feodalizmo socialinis susisluoksniavimas nekreipė dėmesio į religijos laisvę. Tuo tarpu religinės tarnybos buvo perkamos ir parduodamos. Vyskupai ir kunigai dažnai išnaudojo savo tarnybą ir vedė prabangų ir dekadentišką gyvenimo būdą. Todėl pontifikatas prarado savo šventumą ir nebesiskyrė nuo kitų pasaulinės galios institucijų. Jis prarado gebėjimą būti žmonių dvasinio gyvenimo vadovu. Tokiu būdu vėlyvųjų viduramžių socialinė aplinka užtvėrė kelius, kuriais galėjo būti atkuriama žmonių pradinė prigimtis. Suvaržyti tokių aplinkybių, viduramžių europiečiai giliai savo širdyse norėjo sugriauti savo socialinę aplinką ir atverti duris pradinės prigimties atkūrimui.

Mūsų pradinę prigimtį galima suskirstyti į du aspektus: vidinį ir išorinį. Panagrinėkime tai, atsižvelgdami į Kūrimo principą. Kaip realūs Dievo atvaizdo atstovai, mes atspindime jo dvejopas savybes ir išlaikome panašumą į jo pradinę vidinę prigimtį ir pradinę išorinę formą. „Duoti ir imti“ principas mūsų vidinės prigimties ir išorinės formos sandūroje sudaro mūsų egzistavimo ir augimo pagrindą. Todėl mūsų pradinė prigimtis siekia įgyvendinti du troškimų tipus - vidinį ir išorinį. Kuomet Dievas atkuria mus savo apvaizdoje, Jis suderina šiuos du mūsų pradinės prigimties siekimus.

Dievas sukūrė pirmųjų žmonių fizinį kūną prieš sukurdamas dvasinę savastį.^{1(Pr 2, 7)} Todėl atkūrimo apvaizdoje Dievas pirmiausia mus atstato išoriškai, o po to tai, kas slypi viduje. Jau aiškinome anksčiau^{2(plg. Pamatas 1.3)}, kad mes, puolę žmonės, galime atlikti esminį aukojimą, kuris yra vidinis, tik po to kai mes baigėme simbolinį išorinį aukojimą. Tokiu būdu mes sudarome pamatą Mesijo atėjimui, kuris glūdi dar giliau mūsų viduje.

Puolusių žmonių ryšio su Dievu atkūrimo procesas taip pat vystėsi nuo išorinio iki vidinio. Pirmiausia Dievas atkūrė tarnų tarno^{3(Pr 9, 25}) padėtį, buvusią prieš Senojo Testamento amžių esančiame laikotarpyje, liepdamas jiems atnašauti aukas. Po to jis atkūrė žmones į tarnų padėtį^{4(Kun. 25, 55)} Senojo Testamento amžiuje per Mozės įstatymą. Dievas atkūrė mus kaip savo įvaikius^{5(Rom. 8, 23)} per mūsų tikėjimą. Galiausiai Užbaigtojo Testamento amžiuje Jis sugrąžins mus į tikrąją vaikų padėtį per širdį.^{6(plg. Mozė ir Jėzus 3.3.2)}

Tokiu pat būdu Dievas atkūrinėjo per mokslą mūsų išorinę visuomeninę aplinką ir, po to, per religiją, atkūrinėjo mūsų dvasinį gyvenimą. Pagal kūrimo tvarką, išoriniais esantys angelai buvo sukurti anksčiau nei vidiniais esantys žmonės. Atkūrimo metu Dievas pirmiausia išaukština angelišką pasaulį, kuris yra išorinis, ir sutelkia jį išorinio, fizinio pasaulio atkūrimui, susikoncentruojančio į žmogaus kūną, ir vidinio dvasinio pasaulio atkūrimui, susikoncentruojančio žmogaus dvasioje.

Viduramžių europiečiai turėjo atstatyti savo pradinę Dievo duotą prigimtį pirmiausia nutraukdami savo ryšius su Šėtonu, kuris suteršė visuomenę, pontifikatui nesugebėjus įgyvendinti savo vidinių įsipareigojimų atkurti tikėjimo pagrindus, ir nugrimzdo į amoralumą. Kadangi žmonės siekė atgauti vidinius ir išorinius pradinės prigimties aspektus, amžiaus protai, siekdami atkurti praeities paveldą, išsišakojo į du judėjimus, , kurių vienas yra kainiškasis, o kitas – abeliškasis. Kainiškasis judėjimas prasidėjo kaip helenizmo (senovės Graikijos ir Romos kultūros ir filosofijos) atgimimas. Jis davė pradžią Renesansui,^{7(„Renesansas“ – pranc. „Atgimimas“)} kuris buvo pagrindinė humanizmo vertybė. Abeliškasis judėjimas prasidėjo kaip Izraelio hebraiško paveldo ir ankstyvosios krikščioniškosios bažnyčios atgimimas. Jis davė pradžią protestantų reformacijai, kurios pagrindinė vertybė buvo tikėjimas į Dievą.

Hebraizmo ir helenizmo kryptys susiformavo seniai ir istorijoje susikirto tarpusavyje keletą kartų. Nuo 2000 metų prieš Kristaus gimimą Kretos saloje klestėjo minojų civilizacija, po kurios suklestėjo mikėnų civilizacija Graikijoje. Iki vienuoliktojo amžiaus šios civilizacijos sukūrė kainiškąją helenizmo civilizaciją, kurios vyraujanti ideologija buvo humanizmas. Maždaug tuo pačiu metu Artimuosiuose rytuose gimė abeliškoji hebraizmo civilizacija, kurios vyraujanti ideologija buvo žydiškasis monoteizmas. Tai buvo suvienytos karalystės laikotarpis. Jei Izraelio vadovai tuo laikotarpiu būtų pakloję pamatą Mesijo atėjimui ir jį priėmę, ši klestinti hebrajų civilizacija būtų susiliejusi su nykstančia helenizmo civilizacija ir sudariusi vieningą pasaulinę civilizaciją. Tačiau, kai vadovai neįgyvendino Dievo valios, ši malonė nebuvo įgyvendinta. Vietoje to, kai žydai buvo išvaryti į Babiloną, jiems grįžus, jie tapo priklausomi graikams 333 metais prieš Kristaus gimimą ir vėliau romėnams 63 metais prieš Kristaus gimimą. Taigi, tais amžiais iki ir įskaitant Jėzaus laikmetį, helenizmas dominavo prieš hebraizmą.

Jei žydai būtų gerbę Jėzų ir susivieniję su juo, Romos imperija būtų tapusi mesijiška Kristaus valdoma karalyste. Hebraizmas tuomet būtų susiliejęs su helenizmu ir sudaręs pasaulinę hebrajų civilizaciją. Vietoje to, kai Jėzaus buvo atsisakyta, o jo apvaizda sužlugdyta, hebraizmas liko pavaldus helenizmui. 313 metais prieš Kristų imperatorius Konstantinas oficialiai reorganizavo krikščionybę Milano ediktu. Nuo to laiko hebraizmas ėmė palaipsniui nugalėti helenizmą. Aštunto amžiaus pradžioje jis suformavo dvi civilizacijas: rytų protestantų ir Romos katalikų.

Jei popiežiai ir imperatoriai, kurie buvo atsakingi už tikėjimo pagrindo atkūrimą Karolingų laikotarpyje nebūtų tapę netikinčiais, pamatas Mesijo Antrajam Atėjimui tuo metu būtų įrengtas. Hebraizmas būtų visiškai susiliejęs su helenizmu ir būtų sudaręs vieną pasaulinę civilizaciją. Vietoje to, netikėjimas ir nemirtingumas leido Šėtonui sugadinti vyraujančią, hebraizmo sukurtą, viduramžių ideologiją. Todėl Dievas turėjo suteikti dar vieną ypatingą malonę Šėtono atskyrimui. Taip kaip Dievas, siekdamas atskirti Šėtoną, padalino puolusį Adomą į Kainą ir Abelį, Dievas atskyrė vyraujančią viduramžių ideologiją į dvi mąstymo kryptis: judėjimus atgaivinti kainiškąjį helenizmą ir abeliškąjį hebraizmą. Tai atitinkamai tapo renesanso ir reformacijos pradžia.

Renesanso humanizmo atgaivinta heleniškoji mąstymo kryptis netrukus ėmė vyrauti prieš hebraišką kryptį. Tokiu būdu, šiame laikotarpyje analogiškomis atlygio sąlygomis turėjo būti atstatyta fazė pasiruošimo Mesijo atėjimo laikotarpiui, kai graikai dominavo prieš žydus ir helenizmas valdė hebraizmą. Mes pamename, kad tik tuomet, jei Kainas būtų paklusęs Abeliui, Šėtonas galėjo būti atskirtas nuo Adomo, tuo padėdamas tvirtą pamatą, reikalingą Mesijo priėmimui į Adomo šeimą. Panašiai ir kainiškojo helenizmo pasidavimas abeliškajam hebraizmui galėjo atskirti Šėtoną nuo vyraujančios amžiaus dvasios. Tuomet tvirtas pamatas Kristaus priėmimui antrojo atėjimo metu galėjo būti paklotas visame pasaulyje.

1.1 Renesansas

Aukščiau jau buvo aiškinama, kad renesansas išaugo iš išorinių pradinės prigimties siekių. Kokių vertybių siekė viduramžių žmonės? Kodėl ir kaip jie siekė šių vertybių?

Pagal Kūrimo principą mes esame sukurti siekti tobulybės įgyvendinant mums suteiktą mūsų laisvos valios priedermę be tiesioginės Dievo pagalbos. Tokiu būdu mes turime siekti vienybės su Dievu ir įgauti tikrąją autonomiją. Todėl mūsų pradinės prigimties pašaukimas yra siekti laisvės ir autonomijos. Tobulų savybių asmuo supranta Dievo valią ir ją įgyvendina savo mąstymu ir supratimu nesiremiant Dievo apsireiškimais. Todėl yra natūralu, kad mes natūraliai siekiame tik mąstymo ir supratimo. Dievas mums taip pat suteikia teisę vadovauti gamtiniam pasauliui, jį jaukinti ir auginti, kad būtų sukurta maloni gyvenimo aplinka. Tai yra pasiekiama mokslu tyrinėjant slaptus gamtos dėsnius. Taigi, mes vertiname gamtinį pasaulį, siekiame mokslo ir vertiname praktinį gyvenimą.

Viduramžių feodalinėje visuomenėje žmogaus vidinė pradinė prigimtis buvo ilgai slopinama. Taigi žmonės vis labiau veržėsi link savo vertybių, kurios kilo iš vidinės natūralios prigimties. Jie ėmė skverbtis į klasikinį helenizmo paveldą, paveldėtą iš musulmonų, kaip išsiplėtusių santykių su Rytais po Kryžiaus žygių laikotarpio pasekmę. Paprastieji graikai ir romėnai siekė savo pradinės žmogiškos prigimties išorinio įkvėpimo. Jie vertino laisvę, autonomiją, mąstymą, gamtinį pasaulį ir praktinį gyvenimą. Jie žymiu mastu išvystė mokslus. Kadangi jie pilnai atitiko viduramžių žmogaus pradinės prigimties troškimą, įsižiebė judėjimas atgaivinti senovinį helenizmo palikimą. Taigi, renesanso humanizmas išaugo į apvaizdą.

Renesansas buco atgaivintas keturioliktame amžiuje Italijoje, kuri buvo klasikinio helenizmo paveldo tyrimų centru. Nors iš pradžių tai buvo judėjimas imituojantis senovės graikų ir romėnų mąstymą ir gyvenimą, jis greitai peraugo į platesnį judėjimą, kuris pertvarkė viduramžių gyvenimo būdą. Jis išsiplėtė už kultūros ribų ir apėmė kiekvieną visuomenės aspektą, įskaitant politiką, ekonominį gyvenimą ir religiją. Tiesą sakant, jis tapo išorine varomąja jėga šiuolaikinio pasaulio sukūrimui.

1.2 Reformacija

Atkūrimo apvaizda, sutelkta į viduramžių pontifikatą, dėl krikščioniškos bažnyčios supasaulietinimo ir smukimo nedavė savo vaisių. Ilgainiui, kadangi žmonės palaikė humanizmą, jie prieštaravo bažnyčios ritualams ir taisyklėms, ribojančioms jų laisvą pasišventimą. Jie kovojo prieš susiklosčiusią feodalinę sistemą ir popiežiaus vadovybę, kurios atskyrė juos nuo autonomijos. Jie prieštaravo viduramžiškam požiūriui, kad tikėjimas reikalauja visiško paklusnumo bažnyčios įsakymams visose gyvenimo srityse, kas atėmė jiems teisę garbinti Dievą pagal proto įsakymus remiantis savuoju Biblijos supratimu. Jie taip pat abejojo skirtingos pasaulėžiūros ir atsiskyrusių vienuolių, nuvertinusių gamtinį pasaulį, mokslą ir praktinius gyvenimo dalykus, idealais. Dėl šių nusiskundimų dauguma viduramžių krikščionių sukilo prieš popiežių valdžią.

Tuo pačiu, kai viduramžių europiečiai siekė įgyvendinti savo pradinės prigimties išorinius troškimus, jie taip pat ėmė siekti vidinių, užslopintų troškimų. Jie siekė atkurti ankstyvosios krikščionybės dvasią, kuomet tikintieji uoliai gyveno pagal Dievo valią, kurią perdavė Kristus ir apaštalų žodžiai. Šį viduramžių hebraizmo atgaivinimo judėjimą pradėjo Džonas Viklifas (1324-1384), Oksfordo universiteto teologijos profesorius, išvertęs Bibliją į anglų kalbą. Jis teigė, kad nei pontifikatas nei vyskupija negali apspręsti tikėjimo normas. Tai gali tik pati Biblija. Parodydamas, kad dauguma bažnyčios dogmų, ceremonijų ir taisyklių neturi pagrindo Šventajame Rašte, jis pasmerkė vyskupiją dėl jos smukimo, žmonių eksploatavimo ir piktnaudžiavimo valdžia.

Taigi, protestantai reformatoriai įleido savo šaknis keturiolikto amžiaus Anglijoje, kai pontifikato orumas buvo labai smukęs. Panašūs reformacijos judėjimai taip pat kilo penkiolikto amžiaus Bohemijoje ir Italijoje, tačiau jie buvo nuversti, o vadovai sunaikinti. Ieškant lėšų statyti Šv. Petro Baziliką, Popiežius Leonas X ėmė pardavinėti indulgencijas, kurias katalikų doktrina patvirtino kaip bausmės atlyginimą už būsimo gyvenimo nuodėmes. Kai ši indulgencija 1517 metais buvo paskelbta Vokietijoje, protestas šiam piktžodžiavimui sukėlė sambrūzdį, kuris virto į protestantų reformaciją, vadovaujamą Vitenbergo universiteto biblinės teologijos profesoriaus Martinio Liuterio (1483-1546). Reformacijos liepsnos stiprėjo ir neužilgo paplito Šveicarijoje, kuriam vadovavo Huldrichas Cvinglis (1484-1531), Prancūzijoje, kuriam vadovavo Džonas Kalvinas (1509-1564), ir tokiose šalyse kaip Anglija ir Olandija.

Religiniai karai, kurie sukosi aplink protestantų judėjimą, tęsėsi daugiau nei šimtą metų iki 1648 metų, kuomet Vestfalijos taikos sutartimi buvo užbaigtas trisdešimties metų karas. Protestantizmas triumfavo šiaurės Europoje, tuo tarpu pietų Europoje Romos katalikų bažnyčia sutvirtino savo įtaką.

Trisdešimties metų karas tarp protestantų ir katalikų vyko Vokietijos žemėje. Tačiau šis konfliktas buvo ne tik religinis karas. Jis taip pat buvo pilietinis ir politinis konfliktas, kuriame turėjo būti nuspręstas Vokietijos šalies likimas. Vestfalijos sutartis, kuria baigėsi šis karas, buvo ir religinis sprendimas, suteikęs sutarimą tarp protestantų ir katalikų, bei politinis sprendimas, išsprendęs tarptautinius religinius ginčus tarp tokių šalių kaip Austrija, Prancūzija, Švedija ir Ispanija.

2 Religinių ir ideologinių konfliktų laikotarpis (1648-1789)

Religinių ir ideologinių konfliktų laikotarpis apima 140 metų, pradedant nuo saugaus protestantizmo įkūrimo Vestfalijos taikos sutartimi 1648 metais ir baigiant Prancūzijos revoliucija 1789 metais. Kadangi šiuolaikiniai žmonės toliau siekė iš pradinės prigimties kylančių vidinių ir išorinių troškimų, jie negalėjo išvengti atsiskyrimo teologinėje srityje ir ginčų tarp filosofijų, kilusių jiems gavus tikėjimo ir minties laisvę.

Kaip jau buvo anksčiau aptarta, Dievas kūrė Savo atkūrimo apvaizdą istorijos kelyje pakartotinai atskirdamas tuos, kurie atstovavo Abelį, ir tuos, kurie atstovavo Kainą, ir individo lygmenį nuo pasaulinio lygmens. Paskutinėmis Dienomis šis puolęs pasaulis buvo padalintas į kainiškąjį komunistinį pasaulį ir abeliškąjį demokratinį pasaulį. Kai tik materijos pagrindas galėjo būti paklotas Adomo šeimoje, ir Kainas būtų nusileidęs ir paklusęs Abeliui, Paskutinėmis Dienomis kainiškasis pasaulis turėtų paklusti abeliškajam pasauliui ir sudaryti pasaulinį materijos pagrindą. Tai yra būtina iki to, kol mes galėsime priimti Kristų Antro Atėjimo metu ir sukursime suvienytą pasaulį. Kad taip atsitiktų, šiuo laikotarpiu turėjo būti vystomi du požiūriai į gyvenimą, kurie vėliau subrendo į šiuos du pasaulius.

2.1 Kainiškasis požiūris į gyvenimą

Pradinės prigimties išorinių aspektų persekiojimas pirmiausia sukėlė judėjimą atgaivinti senovinį helenizmo paveldėjimą ir duoti pradžią renesanso humanizmui. Renesanso humanizmas priešinosi viduramžių kultūrai iškeldamas žmonių orumą ir gamtos pasaulio vertę virš ištikimybės Dievui ir religinio atsidavimo. Viduramžių protas labai vertino nuolankumą Dievui tuo pačiu sumenkindamas gamtos pasaulį ir laikydamas žmogaus kūną niekingu ir net nuodėmingu. Renesansas sukūrė gyvenimui naujas perspektyvas, viena kurių išaukštino žmonių ir gamtos vertę ir stengėsi suprasti juos per proto ir patirties, logikos ir eksperimento prizmę. Paskatintas gamtos mokslo progreso, šis požiūris į gyvenimą tapo pretekstu susidaryti dviem didelėms šiuolaikinės filosofijos mokykloms: racionalizmui, paremtam dedukciniu metodu, ir empirizmui, paremtam indukciniu metodu.

Racionalizmas, kurio įkūrėjas yra prancūzų filosofas Renė Dekartas (1596-1650), teigė, kad tiesos tyrinėjimas gali būti pagrįstas tik žmogaus įgimtu protu. Suabejojęs bet kokia tiesa, gauta iš istorijos ar tradicijos, Dekartas liko tik su savo protu, kaip išsireikšta teiginyje: „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“. Iš šio pirmo principo, jis naudojo dedukcinį metodą patvirtinti žinojimą apie išorinį pasaulį. Nors Dekartas proto pagrindu priėmė ir net mėgino įrodyti Dievo egzistavimą, vėlesnieji racionalistai galiausiai suabejojo ar net paneigė Dievo egzistavimą.

Anglų filosofas Frensis Bekonas (1561-1626) sukūrė empirizmą, kuris teigė, kad tiesą galima ištirti tik patirtimi. Ši mokykla teigė, kad žmogaus protas yra tuščias popieriaus lapas (tabula rasa). Ji teigė, kad siekiant naujų žinių, žmogus turi ištrinti visus išankstinius nusistatymus ir mėginti suvokti tiesą per patyrimą ir išorinio pasaulio stebėjimą. Racionalizmas, kuris vertino žmogaus protą nusisukdamas nuo Dievo, ir empirizmas, kuris garbino žmogaus patyrimą ir eksperimentinius mokslus, abu atsikratė misticizmo ir prietarų. Ir naudodami protą ir empirinį stebėjimą vadovauti žmogaus gyvenimui, jie abu buvo linkę atskirti žmones ir gamtos pasaulį nuo Dievo.

Renesansas iškėlė šias dvi mąstymo sroves, kurios buvo įsišaknijusios humanizme. Vietoje to, kad palengvintų vidinį polinkį ieškoti Dievo, jis sukūrė požiūrį į gyvenimą, kuris padrąsino žmones vaikytis tik išorinio pasaulio. Tai blokavo jų kelią į Dievą ir vedė link Šėtono karalystės. Dėl šios priežasties jis vadinamas kainiškuoju požiūriu į gyvenimą. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje kainiškasis požiūris į gyvenimą sugriovė tiesą, kurią puoselėjo istorija ir tradicijos. Visi žmogaus gyvenimo dalykai tapo sprendžiami protu arba empiriniu stebėjimu. Viskuo, kas buvo laikoma neracionaliu ir nežemiška, įskaitant tikėjimą Biblijos Dievu, buvo visiškai netikima. Žmonių energija siauru srautu buvo nukreipta į praktinį gyvenimą. Tokia buvo Šviečiamojo amžiaus ideologija, kuri išsivystė iš dviejų krypčių – empirizmo ir racionalizmo. Šviečiamasis amžius buvo Prancūzijos revoliucijos varomoji jėga.

Kainiškojo požiūrio į gyvenimą atstovas buvo deizmas, kurio įkūrėjas yra anglų filosofas Edvardas Herbertas (1583-1648). Deizmas pateikė teologiją, visiškai įsišaknijusią žmogaus prote. Deistai atmetė sąvoką, kad galėtų būti bet kokia harmonija tarp apsireiškimo ir proto, tradicinio požiūrio nuo Tomo Akviniečio laikų. Jie apribojo Dievą iki Kūrėjo, kuris išjudino visatą ir paliko ją suktis pačiai pagal gamtos dėsnius, kuriuos Jis sukūrė. Jie neigė, kad žmonėms reikia dieviško apsireiškimo ar stebuklų.

Devyniolikto amžiaus pradžioje vokiečių filosofas G. V. F. Hėgelis (1770-1831) padarė visapusę aštuoniolikto amžiaus idealizmo sintezę. Tačiau daugelį Hėgelio pasekėjų įtakojo ateizmas ir Prancūzijos Šviečiamojo amžiaus materializmas. Jie sukūrė kairiąją hėgelizmo mokyklą, kuri apvertė Hėgelio dialektikos logiką aukštyn kojom. D. F. Štrausas (1808-1874), kairysis hėgelininkas, parašė veikalą „Jėzaus gyvenimas”, kuriame neigė Biblijos pasakojimus apie Jėzaus stebuklus ir teigė, kad tai buvo jo lengvatikių pasekėjų prasimanymai. Liudvikas Fojerbachas (1804-1872) veikale „Krikščionybės esmė” įrodinėjo, kad Dievas buvo ne kas kitas, o žmonių vidinės psichologinės prigimties projekcija. Jų argumentai tapo pamatais moderniajam ateizmui ir materializmui.

Karlas Marksas (1818-1883) ir Frydrichas Engelsas (1820-1895) susistemino kairiųjų hėgelininkų logiką į dialektinį materializmą. Jiems įtaką darė Štrausas ir Fojerbachas bei Prancūzijos socializmas. Jie apjungė dialektinį materializmą su ateizmu ir socializmu ir sukūrė komunizmo ideologiją. Tokiu būdu kainiškasis požiūris į gyvenimą, kuris užgimė renesanse ir išaugo per Šviečiamąjį amžių į ateizmą ir materializmą, subrendo į bedievę marksizmo ideologiją, kuri tapo šių dienų komunistinio pasaulio kertiniu akmeniu.

2.2 Abeliškas požiūris į gyvenimą

Kai kurie žmonės laiko istorijos vystymąsi nuo viduramžių iki šiuolaikinio pasaulio procesu, atitolinusiu žmones nuo Dievo ir religijos. Tai yra todėl kad jie žiūri į istoriją pagal kainiškąjį požiūrį į gyvenimą. Tačiau pradinė prigimtis ieško ne tik išorinių vertybių, ji siekia ir vidinių vertybių. Kadangi pradinė prigimtis skatino viduramžių žmones siekti vidinių vertybių, kilo judėjimas atgaivinti hebraizmą, kuris davė vaisių protestantų reformacijoje. Reformacija gimdė filosofijas ir religinius mokymus, kurie išvystė plataus profilio požiūrį į gyvenimą, siekiantį suvokti Dievo duotą, pradinę žmonių prigimtį. Tai mes vadiname abeliškuoju požiūriu į gyvenimą. Nors kainiškasis požiūris į gyvenimą atitraukė nuo Dievo ir tikėjimo, abeliškasis požiūris į gyvenimą nukreipė šiuolaikinius žmones ieškoti Dievo gilesniu ir turiningesniu būdu.

Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas (1724-1804) filosofiškai analizavo pradinės prigimties vidinius ir išorinius siekimus, tokiu būdu praskindamas kelią abeliškajam požiūriui į gyvenimą filosofinėje sferoje.^{8(Kanto etikos teorija gali pavaizduoti šį dalyką dar aiškiau. Kantas tikėjo, kad nei protas nei pastebėjimas negalėjo suteikti tvirtą pagrindą Dievo pažinimui. Jis ginčijo, kad mes geriausiai galime suprasti Dievo realybę per moralės įstatymą, kuris veikia kiekvieno asmens sąmonėje. Taigi, mes turime filosofinį pagrindą abeliškajam požiūriui į gyvenimą. – Red.)} Savo kritinėje filosofijoje jis asimiliavo konfliktuojančias empirizmo ir racionalizmo teorijas. Pagal Kantą, mūsų įvairūs pojūčiai atsiranda susidūrus su išoriniais objektais. Patys vieni jie gali suteikti mums pažinimo turinį, bet negali realistiškai pavaizduoti paties pažinimo. Norint turėti pilną pažinimą, reikia turėti tam tikras intuicijos ir mąstymo formas (kurios yra a priori ir transcendentinė), su kuriomis sintetiniu sveiku protu sujungti įvairius turinius (kurie yra a posteriori ir empirinė). Šios intuicijos ir mąstymo formos yra paties savęs subjektyvumas. Todėl pažinimas yra realizuojamas kai įvairūs pojūčiai, kylantys iš išorinių objektų, yra integruojami ir apjungiami su individo subjektyviomis formomis spontanišku mąstymo ir supratimo veiksmu. Tokiu būdu, Kantas apvertė empirizmą, kuris teigė, kad pažinimą apsprendžia išoriniai objektai, ir sukūrė naują teoriją, kad pažinimą valdo subjektyvus protas. Kanto filosofija pasekė visa eilė filosofų idealistų: Johanas G. Fichtė (1762-1814), Frydrichas Šelingas (1775-1854) ir G. V. F. Hėgelis. Būtent Hėgelis praskynė kelią naujai filosofijai, pagrįstai hėgeliška dialektika. Jų idealizmas sutvirtino abeliškąjį požiūrį į gyvenimą filosofijos srityje.

Religinėje sferoje atsirado naujų judėjimų, kurie prieštaravo vyraujančiai racionalizmo įtakai religijoje ir pabrėžė atsidavimo religijai ir vidinio gyvenimo svarbą.. Jie vertino mistinį patyrimą, o ne doktrinas ir ritualus. Pavyzdžiui, pietizmas, kuriam vadovavo Filipas Speneris (1635-1705), atsirado Vokietijoje. Šis judėjimas buvo labai stiprios konservatyvios pakraipos ir tvirtai laikėsi tradicinio tikėjimo, kartu pabrėždamas mistinį patyrimą.

Pietizmas persikėlė į Angliją ir ten suklestėjo tikinčiųjų tarpe, duodamas pradžią naujiems bažnyčios judėjimams, įskaitant metodizmą, kurį sukūrė broliai Vesliai (Džonas, 1703-1791, ir Čarlzas, 1707-1788). Jų darbas sukėlė didelį atgimimą Anglijoje, kuri buvo dvasinės stagnacijos būklėje.

Anglų mistikas Džordžas Foksas (1624-1691), sukūręs kvakerių tikėjimą, tvirtino, kad Kristus yra vidinė šviesa, apšviečianti tikinčiųjų sielas. Jis atkakliai tvirtino, kad kol žmogus pirmiau nepriima Šventosios Dvasios, neįstoja į dvasinę sąjungą su Jėzumi ir nepatiria Kristaus vidinės šviesos, jis negali suprasti Biblijos teisingos reikšmės. Kvakeriai Anglijoje ištvėrė žiaurų persekiojimą ir ilgainiui suklestėjo Amerikoje.

Emanuelis Svedenborgas (1688-1772) buvo garsus mokslininkas, kurio dvasiniai pojūčiai buvo pažadinti; jis pradėjo sisteminį dvasinio pasaulio tyrinėjimą ir atskleidė daugelį jo paslapčių.. Nors teologai ilgai ignoravo jo tyrimus, pastaruoju metu, kadangi vis didėjantis žmonių skaičius yra bendravęs su dvasiniu pasauliu, jo vertė palaipsniui yra pripažįstama. Šiais įvairiais keliais abeliškasis požiūris į gyvenimą subrendo ir suformavo šių dienų demokratišką pasaulį.

3 Politikos, ekonomikos ir ideologijos subrendimo laikotarpis (1789-1918)

Religiniai ir filosofiniai konfliktai ankstesniuose laikotarpiuose susijungė į kainiškąjį ir abeliškąjį požiūrį į gyvenimą. Šio naujo laikotarpio pradžioje – politikos, ekonomikos ir ideologijos laikotarpiu – subrendo du požiūriai į gyvenimą ir žengė skirtingais keliais. Jiems subrendus, susikūrė dvi skirtingos visuomenės formos su ryškiomis visuomeninėmis struktūromis: kainiškoji visuomenė ir abeliškoji visuomenė. Tuo pačiu metu politika, ekonomika ir ideologija (religijos ir filosofijos sritis) išsivystė iki perėjimo į idealų pasaulį stadijos. Šis laikotarpis tęsėsi nuo Prancūzijos revoliucijos, per Pramoninę revoliuciją, iki Pirmo pasaulinio karo pabaigos.

3.1 Demokratija

Ankstesnės diskusijos apie demokratiją istorijos vystymosi kontekste buvo apsiribodavo visuomeniniais pasikeitimais, kas atvedė į jos atsiradimą.^{9(plg. Paralelės 7.2)} Čia mes išnagrinėsime vidinį vystymąsi iki šių dienų demokratijos iškilimo, ypatingai ideologines sroves, ant kurių ji pakilo iš istorijos srovių ir verpetų.

Krikščioniškos imperijos devintame amžiuje laikotarpiu Dievas numatė, kad pontifikato valdoma dvasinė karalystė ir imperatoriaus valdoma žemės karalystė susijungs ir suformuos krikščionišką monarchinę visuomenę kaip pagrindą Mesijo karalystei. Stipri Mesijo karalystė būtų greitai užbaigusi feodalizmą Europoje. Tačiau, kadangi ši apvaizda nebuvo įgyvendinta, feodalizmas tęsėsi, o Europos politinės, religinės ir ekonominės istorijos pasuko skirtingais vystymosi keliais. Feodalų politinė galia ėmė mažėti po Kryžiaus žygių, toliau silpnėjo renesanso ir reformacijos laikotarpiu ir tapo silpna Šviečiamojo amžiaus laikais. Iki septynioliktojo amžiaus feodalai atidavė daug politinės galios karaliams, kurie sukūrė centralizuotas valstybes ir valdė jas kaip absoliutūs monarchai. Karaliai patvirtino savo aukščiausią jėgą dieviškų karalių teisių doktrina.

Absoliutinės monarchijos kilimo socialinės priežastys, pirmiausia, buvo naujų pilietinių klasių iškilimas, kurios susivienijo su karaliais kovoje prieš feodalus. Antra, ekonominėje srityje iškilo galingų valstybių, vykdančių prekybinę ekonominę politiką ir galinčių apsaugoti ir kontroliuoti prekybą jų nacionalinių ekonominių interesų palaikymui, poreikis. Norint nugalėti feodalizmą ir dominuoti ekonomika pagrįstoje prekyboje, buvo reikalingas stiprus valstybės pamatas.

Absoliutinės monarchijos iškilimas taip pat yra susijęs su apvaizdos istorijos vystymųsi, kuri reikalauja, kad feodalinė visuomenė susijungtų į monarchiją. Tačiau po to, kai Dievo apvaizda įkurti savo karalystę Karolingų dinastijos laikotarpiu žlugo, nes popiežiai ir imperatoriai tuo laiku nesusijungė, vėliau sekusi feodalinė visuomenė, valdant popiežiui, sugedo. Vystydamasi pagal Šėtono užimtą kryptį, ji davė pradžią monarchinėms visuomenėms, esančioms Šėtono pusėje.

Dabar panagrinėkime ideologines kryptis iki absoliutinės monarchijos pabaigos remiantis atkūrimo apvaizda, kuri buvo nukreipta link komunistinio pasaulio, pagrįsto kainiškuoju požiūriu į gyvenimą, ir demokratinio pasaulio, pagrįsto abeliškuoju požiūriu į gyvenimą, iškilimo. Kadangi viduramžių feodalinė visuomenė prieštaravo ir hebraizmui ir helenizmui, šios dvi ideologijos veikė kartu, kad ją nugriautų, nes jos sukūrė visuomenes, pagrįstas kainiškuoju ir abeliškuoju požiūriais į gyvenimą. Panašiai, absoliuti monarchija, kuri sekė po protestantų reformacijos, atėmė žmonėms tikėjimą laisve, kuri demokratinėje krikščionybėje buvo laikoma vertybe. Tokiu būdu absoliuti monarchija priešinosi abeliškojo požiūrio į gyvenimą tikslui. Be to, feodalizmo liekanos šioje visuomenėje trukdė piliečių klasių vystymuisi, ką propagavo vadovaujantys ateistai ir materialistai, tuo priešindamiesi kainiškajam požiūrio į gyvenimą tikslui. Todėl šie du požiūriai į gyvenimą veikė kartu griaudami absoliutinę monarchiją. Jie sukūrė kainiškąją ir abeliškąją demokratijas, kurios ilgainiui subrendo į komunistinį pasaulį ir demokratinį pasaulį.

3.1.1 Kainiškoji demokratija

Kainiškoji demokratija kilo iš Prancūzijos revoliucijos. Prancūzijos revoliucijos metu Prancūzija buvo Šviečiamojo amžiaus gniaužtuose. Šviečiamojo amžiaus idėjos buvo įsišaknijusios kainiškajame požiūryje į gyvenimą ir krypo į ateizmą ir materializmą. Šviečiamojo amžiaus paveikti, Prancūzijos piliečiai suprato absoliutinės monarchijos trūkumus. Taip pat buvo didelis noras nugriauti feodalinės sistemos, kuri visuomenėje vis dar buvo tvirta, liekanas.

Prancūzijos revoliucija įsiliepsnojo 1789 metais, kai piliečiai, pasimokę iš Šviečiamojo amžiaus, ėmė skanduoti populiarius demokratinius šūkius. Jie siekė nuversti valdančiosios klasės valdžią, išnaikinti feodalizmo liekanas ir įkurti laisvę ir lygybę tarp paprastų piliečių, Trečiąją Valdžią. paskelbus Žmogaus teisių deklaraciją, Prancūzijos revoliucija įkūrė demokratiją. Vis dėlto, iš Prancūzijos revoliucijos gimusi demokratija buvo kainiškoji demokratija. Nors ji sugriovė absoliutizmą, ji siekė tvirtai užtikrinti kainiškąjį požiūrį į gyvenimą. Pagrindiniai Prancūzijos revoliucijos mąstytojai buvo Deni Didro (1713-1784) ir Žanas Le Rondas Dalamberas (1717-1783), kurie tvirtai laikėsi ateizmo ar materializmo. Be to, nepaisant jos individualios laisvės ir lygybės idealų, faktinis Prancūzijos revoliucijos kursas revoliucijos metais ir vėliau buvo linkęs į totalitarizmą.

Tokiu būdu, tie, kurie palaikė kainiškąjį požiūrį į gyvenimą, gynė Šviečiamąjį amžių ir davė pradžią Prancūzijos revoliucijai, tuo sukurdami kainiškąją demokratiją. Ji visiškai blokavo žmogaus sielos polinkį ieškoti Dievo. Kadangi ji ir toliau vystėsi susikoncentravusi tik į išorinius gyvenimo aspektus, vėliau ji buvo susisteminta į marksizmą Vokietijoje ir leninizmą Rusijoje, ilgainiui suformavusius komunistinį pasaulį.

3.1.2 Abeliškoji demokratija

Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose atsiradusi demokratija nuo pat pradžių skyrėsi nuo demokratijos, gimusios iš Prancūzijos revoliucijos. Pastaroji buvo kainiškoji demokratija, kurią sukūrė ateistai ir materialistai, išaugę kainiškajame požiūryje į gyvenimą, nes jie stengėsi sugriauti absoliutizmą ir feodalizmą. Iš kitos pusės, Anglijos ir Amerikos demokratijas sukūrė nuoširdūs krikščionys, abeliškojo požiūrio į gyvenimą vaisiai, ir buvo kilę iš jų pergalingos kovos su absoliutizmu ir laimėję religinę laisvę. Taigi, tokia yra abeliškoji demokratija.

Panagrinėkime, kaip abeliškoji demokratija buvo sukurta Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose. Anglijoje Džeimsas I (valdė 1603-1625) sustiprino absoliutinę monarchiją ir valstybinę bažnyčią persekiodamas puritonus ir kitus atskylančius krikščionis, kurie pabėgo į kitas Europos tautas arba į Amerikos kontinentą ieškoti religinės laisvės. Jo sūnus Čarlzas I (valdė 1625-1649) susidūrė su Škotijos presbiterionų sukilėliais, kurie 1640-aisiais susitelkė aplink Nacionalinį paktą. Puritonai, sudarantys Anglijos parlamento narių branduolį, vėliau, 1642 metais, pradėjo puritonų sukilimą, kuriam vadovavo Oliveris Kromvelis.

Vėliau, po to kai Čarlzas II (valdė 1660-1685) atkūrė absoliutinę monarchiją ir sustiprino anglikonų bažnyčią nepaisydamas visų kitų krikščionių, o jo sūnus Džeimsas II (valdė 1685-1688) pasiskelbė kataliku, protestantų lyderiai pakvietė jo žentą Viljamą Oranžietį (valdė 1688-1702), tuo metu valdžiusį Nyderlandus, įsikišti į susidariusią situaciją. 1688 metais Viljamas su savo kariuomene išsilaipino Anglijoje apginti religinę laisvę ir pilietines teises. Užimdamas sostą, Viljamas patvirtino jam parlamento pasiūlytą Teisių deklaraciją, kurioje buvo pripažįstamos parlamento nepriklausomybės teisės. Tai tapo Anglijos konstitucinės monarchijos pagrindu. Kadangi 1688 metų revoliucija baigėsi be kraujo praliejimo, ji tapo žinoma kaip Garbinga revoliucija.

Nors šioms Anglijos revoliucijoms buvo ir išorinių priežasčių, tokių kaip piliečių troškimas įgauti politinę laisvę nuo valdančiosios klasės, įskaitant aristokratiją ir anglikonų dvasininkiją, didžiausia vidinė priežastis buvo laisvės į religiją siekimas.

Daugelis puritonų ir atskilusių krikščionių, kurie buvo persekiojami Anglijoje, emigravo į Amerikos žemyną siekdami gauti religinės laisvės. 1776 metais jie sukūrė nepriklausomą naciją ir įkūrė amerikietišką demokratiją. Kilusi iš abeliškojo požiūrio į gyvenimą, abeliškoji demokratija iš šių ištakų išsivystė į šių dienų demokratišką pasaulį.

3.2 Jėgų atsiskyrimo svarba

Pagrindinis Šviečiamojo amžiaus mąstytojas Monteskje (1689-1755) propagavo jėgų atsiskyrimo į tris vadovybės grandis koncepciją. Jos tikslas buvo išvengti politinės jėgos sutelkimo vieno žmogaus ar vienos institucijos rankose, kas buvo atsitikę politinio absoliutizmo atveju. Ši mintis buvo išreikšta Žmogaus teisių deklaracijoje Prancūzijos revoliucijos metu.

Nuo pat pradžių, jėgų atsiskyrimas buvo charakteringas idealios visuomenės, kurią Dievas norėjo sukurti, politinėje struktūroje. Tačiau ir vėl, kaip mes pastebime visu apvaizdos laikotarpiu, Šėtonas iškreipdavo Principo aspektą anksčiau nei Dievas jį išpildydavo. Trumpai panagrinėkime idealaus pasaulio politinę struktūrą.

Kaip matėme, visata yra sudaryta pagal tobulo žmogaus struktūrą. be to, pilnai subrendusio žmogaus sukuriamas idealus pasaulis taip pat turi atspindėti tobulos asmenybės struktūrą ir funkcijas.^{(plg. Kūrimas 1.1, 1.2, 3.2)} Analogiškai žmogaus kūnui, kurio organai funkcionuoja pagal subtilius iš smegenų siunčiamus įsakymus, visos idealios globalinės visuomenės institucijos turi tvirtai laikytis Dievo norų. Kaip ir iš smegenų per periferinę nervų sistemą, išsišakojančią iš stuburo, siunčiami įsakymai į kiekvieną kūno dalį, taip ir idealiame pasaulyje Dievo nurodymai yra perduodami visai visuomenei per Kristų, kuris atstoja stuburą, ir Dievo mylėtojus, kurie atstoja periferinę nervų sistemą. Periferinė nervų sistema, išsišakojanti iš stuburo, atstoja tautos politines partijas. Taigi, idealiame pasaulyje Dievo žmonės, vedami Kristaus, sudarys organizacijas, analogiškas šių dienų politinėms partijoms.

Žmogaus kūne plaučiai, širdis ir skrandis harmoningai sąveikauja pagal iš smegenų siunčiamus nurodymus, kurie perduodami per stuburą ir periferinę nervų sistemą. Analogiškai, trys vadovybės formos idealiame pasaulyje – įstatymų leidybos, teisės ir vykdomoji sritys harmoningai sąveikaus sekdami Dievo nurodymais, perduodamais per Kristų ir Dievo žmones. Kaip ir kūno galūnės juda pagal iš smegenų siunčiamus nurodymus žmogaus labui, taip ir ekonominės idealaus pasaulio institucijos, atstojančios galūnes, išsaugos Dievo norą ir skatins viso pasaulio gerbūvį. Kaip kepenyse yra laikomas penas visam kūnui, taip ir idealiame pasaulyje visuomet bus tam tikra atsarga, kurią, prireikus, bus galima panaudoti visuomeninei gerovei.

Kadangi kiekviena žmogaus kūno dalis palaiko vertikalų ryšį su smegenimis, horizontalūs ryšiai natūraliai susidaro tarp skirtingų organų ir suformuoja visą asmenybę. Panašiai yra ir idealiame pasaulyje, kadangi žmonių horizontalūs ryšiai tarpusavyje yra įsišakniję jų vertikaliuose ryšiuose su Dievu, jie suformuoja kompleksišką ir nepriklausomą visuomenę, kurioje jie dalijasi savo džiaugsmu ir skausmu. Tokioje visuomenėje kito žmogaus įžeidimas bus jaučiamas kaip savęs įžeidimas. Taigi, jos piliečiai paprasčiausiai nenorės daryti pikto.

Dabar panagrinėkime, kaip atkūrimo apvaizdoje Dievas siekė atkurti šią idealią socialinę struktūrą. Vakarinių šalių istorijoje buvo laikotarpis kai trijų vadovybės sričių ir politinių partijų funkcijos buvo sutelktos į vieną asmenį, karalių. Kartais, kuomet karalius vadovaudavo vadovybei, būdavo nedidelių pasikeitimų, o pontifikato vadovaujamos bažnyčios vaidmuo buvo panašus į politinės partijos vaidmenį. Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų metu politinė sistema patyrė esminius pasikeitimus, kai vadovybė buvo paskirstyta į tris sritis – įstatymų leidybos, teisinę ir vykdomąją, o politinės partijos užėmė aiškų vaidmenį. Susikūrus konstitucinei demokratijai, buvo padėtas pagrindas idealiai politinei sistemai.

Taigi, istorijos raidoje keitėsi politinės sistemos, nes puolusi visuomenė buvo atkuriama į idealią visuomenę, kurios struktūra ir funkcijos bus sudarytos pagal tobulą asmenybę. Šių dienų demokratija, kuriai būdingos trys atskiros vadovybės grandys ir politinių partijų daugėjimas, tam tikra prasme atspindi sveiko žmogaus kūno struktūrą. Tačiau, dėl Nuopolio, šių dienų demokratija išties labiau yra panaši į nesveiko ar sužeisto asmens kūną. Ji negali pilnai pademonstruoti savo pradinės kokybės ir funkcijų. Kadangi politinės partijos ignoruoja Dievo valią, jos gali būti palygintos su nervų sistema, negalinčia perduoti iš smegenų siunčiamus nurodymus. Kadangi konstitucijos nėra parašytos pagal Viešpaties žodį, šiuo metu trys vadovybės grandys funkcionuoja kaip organai, negalintys pajausti ar atsakyti į iš smegenų siunčiamus nurodymus, nes periferiniai nervai yra atskirti. Joms trūksta tvarkos ir harmonijos ir tarpusavyje nuolat konfliktuoja.

Todėl Kristus Antro Atėjimo metu išgydys esamos politinės sistemos ligas, kas atspindės Dievo kūrinį atkuriant vertikalų žmonių ryšį su Dievu. Tai pažadins tikrą visuomenės potencialą.

3.3 Pramonės revoliucijos svarba

Idealus Dievo kūrinys negali būti įgyvendintas tik suformuojant pasaulį be nuodėmės. Dievas palaimino žmones, kad jie dominuotų visatoje.^{11(Pr 1, 28)} Norint sukurti malonią gyvenimo aplinką, mes turime gilintis į slaptus gamtos ir pažangaus mokslo bei technologijos dėsnius. Religija ir mokslas kartu prisiėmė atsakomybę už pagalbą puolusiems įveikti vidinius ir išorinius savo nežinojimo aspektus. Todėl istorijos paskutinėmis dienomis mes galime tikėtis ne tik tiesos, kuri ves žmonės prie pilno dvasinio nežinojimo sumažinimo, pasirodymo, bet galime tikėtis ir mokslo progreso, kas leis atskleisti visas fizinės visatos paslaptis.^{12(plg. Eschatologija 4.3)} Kartu jie atves žmonių visuomenę į etapą, iškart po kurio bus įgyvendintas idealus pasaulis. Tokiu būdu mes galime suprasti, kad Pramoninė revoliucija, prasidėjusi Anglijoje, kilo iš Dievo apvaizdos atkurti gyvąją aplinką, kad ji būtų tinkama idealiam pasauliui.

Idealios visuomenės ekonominė struktūra taip pat atspindi sveiko žmogaus kūno struktūrą. Gamyba, tiekimas ir sunaudojimas turėtų turėti organinį, tarpusavyje susijusį ryšį, tokį, koks yra tarp virškinimo, apytakos ir medžiagų apykaitos sistemų. Neturėtų būti destruktyvios konkurencijos dėl perprodukcijos, pernelyg didelio susikaupimo ar sunaudojimo dėl neteisingo tiekimo, kas prieštarautų žmonių gerovei. Turėtų būti adekvati reikalingų ir naudingų prekių gamyba, geras paskirstymas tiekti tai, kas būtina žmonių poreikiams, ir deramas naudojimas harmoningai su visu tikslu.

Masinė produkcija, kilusi iš Pramoninės revoliucijos, leido Anglijai pretenduoti į dideles kolonijas kaip į žaliavų šaltinius ir prekių rinkas. Tai darydama, Pramoninė revoliucija atvėrė didelį plotą evangelijos skleidimui. Taip pat ji prisidėjo prie atkūrimo apvaizdos vidinių ir išorinių aspektų.

3.4 Didžiųjų jėgų iškilimas

Mes matėme kaip po renesanso vieningas viduramžių Europos požiūris į pasaulį buvo padalintas į kainiškąjį ir abeliškąjį požiūrį į gyvenimą. Jie sukėlė dvi politines revoliucijas ir sukūrė du demokratijos tipus, kurie dėl Pramoninės revoliucijos dar labiau sustiprėjo. Du demokratijos tipai buvo kelyje į demokratinio ir komunistinio pasaulių sukūrimą.

Sekdama Pramonine revoliucija, skatinamą greito mokslo progreso, industrializacija sukūrė ekonomiką, kuriai buvo charakteringa perprodukcija. Didžiosios Europos jėgos, kurios jautė skubų poreikį prasiskinti kelią į naujas žemes kaip rinkas savo produkcijai ir žaliavų šaltinius jų gamykloms, tarpusavyje besigrumdamos dėl kolonijų labai sustiprėjo. Taigi, du faktoriai – dvi ideologinės srovės ir ekonominio vystymosi kursas sekant mokslo progresą – vėliau sukėlė politinį pasaulio pasidalijimą į du blokus: demokratinį pasaulį ir komunistinį pasaulį.

3.5 Religinės reformos ir politinės ir pramonės revoliucijos po renesanso

Kainiškasis judėjimas, kuris prasidėjo kartu su helenizmo atgimimu, nuvertė viduramžių pasaulį ir davė pradžią renesanso humanizmui. Šiam judėjimui vystantis toliau ir judant Šėtono kryptimi, jis davė pradžią Šviečiamajam amžiui, kuris gali būti laikomas antru renesansu dabartinėje ideologijoje. Šviečiamojo amžiaus mintis toliau brendo satanistine kryptimi, duodamas pradžią istoriniam materializmui, kuris sudaro komunistinės ideologijos pagrindą. Tai gali būti laikoma trečiu Renesansu.

Kadangi satanistinė pusė iš anksto mėgdžioja Dievo apvaizdą, mes galime tikėtis, kad Dievo apvaizda reikalauja trijų revoliucijos etapų, kurie vyktų kiekvienoje iš trijų sferų – religijoje, politikoje ir ekonomikoje. Religinėje sferoje pirma reformacija įvyko vadovaujant Martinui Liuteriui po pirmo renesanso. Antra reformacija prasidėjo po antro renesanso dvasiniais judėjimais, kuriems vadovavo tokie žmonės kaip broliai Vesliai, Foksas ir Svedenborgas. Iš mūsų istorijos progreso nagrinėjimo yra akivaizdu, kad trečia reformacija įvyks po trečio renesanso. Iš tiesų, šių dienų krikščionybės būklė desperatiškai reikalauja tokios reformacijos.

Politinėje sferoje mes galime spėti, kad reforma taip pat vyksta trim etapais. Pirma, viduramžių feodalinė visuomenė žlugo dėl pirmo renesanso ir pirmos reformacijos įtakos. Antra, absoliutinę monarchiją sugriovė jėgos, kurios atsirado antrame renesanse ir antroje reformacijoje. Galiausiai, komunistinį pasaulį suformavo politinės revoliucijos, atsiradusios trečiame renesanse. Demokratinis pasaulis per ateinančią trečią religinę reformaciją su Dievo pagalba triumfuos ideologiniame kare ir parklupdys komunistinį pasaulį, esantį Šėtono pusėje. Tuomet abu pasauliai susivienys į vieną Dievo valdomą Dangaus Karalystę žemėje.

Ekonominiai pasikeitimai, sekantys religinėmis ir politinėmis reformomis, progresavo visose trijose pramonės revoliucijose. Pirma Pramoninė revoliucija kilo Anglijoje ir buvo pagrįsta garo varikliu atsiradimo. Po šimtmečio, antra Pramoninė revoliucija vyko daugelyje pažengusių šalių ir buvo pagrįsta elektros ir benzininio variklio atsiradimu. Trečia revoliucija suklestės saugiai naudojant atomo jėgą; ji sukurs malonią gyvenimo aplinką idealiam pasauliui. Pasiruošimo Mesijo Antrajam Atėjimui šimtmečiais šie trys revoliucijos etapai trijose sferose, religijoje, politikoje ir pramonėje, kurios sekė po renesansų, buvo būtinas kelias į idealaus pasaulio sukūrimą, kaip to reikalavo vystymosi per tris stadijas principas.

4 Pasauliniai karai

4.1 Pasaulinių karų apvaizdos priežastys

Karai kyla dėl tokių faktorių, kaip politinių ir ekonominių interesų konfliktai ir ideologijų susidūrimai. Tačiau tai yra grynai išorinės priežastys. Kaip kiekvienam žmogaus veiksmui yra vidiniai ir išoriniai motyvai, taip pat yra ir karų vidinės priežastys. Žmogaus veiksmus apsprendžia laisva asmenybės valia. Asmenybė mėgina ir išoriškai atsiliepti į situaciją, kurioje atsidūrė, ir sekti savo vidine tendencija link Dievo valios ir Jo atkūrimo apvaizdos pažangos. Todėl žmogaus veiksmo gėris ir blogis neturi būti sprendžiami išoriniais motyvais. Tą patį galima pasakyti ir apie pasaulinius karus, kurie kilo dėl pasaulinio susidūrimo tarp daugybės asmenybių veiksmų, kilusių iš jų laisvos valios. Taigi, mes negalime suprasti pasaulinių karų apvaizdos reikšmės susikoncentruojant tik ties politinių ir ekonominių interesų konfliktais, ideologiniais susidūrimais ir kitomis tokiomis išorinėmis priežastimis.

Kokios yra vidinės pasaulinių karų apvaizdos priežastys? Pirma, pasauliniai karai kilo iš Šėtono paskutinės desperatiškos kovos išsaugoti savo aukščiausiąją valdžią. Nuo pirmo žmonių protėvių Nusidėjimo Šėtonas kūrė netobulą, beprincipę idealaus Dievo pasaulio imitaciją. Norėdamas atkurti idealų pasaulį pagal Savo principą, kurio Dievas siekė, palaipsniui plėsdamas Savo valdas ir atsiimdamas jį iš beprincipio Šėtonui priklaususio pasaulio.^{13(plg. Paralelės 7.1)} Taigi, atkūrimo apvaizdos eigoje pirmiau buvo klaidingas idealo pateikimas ir tik po to atsirado tikras pasireiškimas. Šią tiesą iliustruoja biblinė pranašystė, kad antikristas pasirodys prieš Dievo sugrįžimą.

Žmogaus istorija, valdant Šėtono blogiui, baigsis su Kristaus Antru Atėjimu. Tuomet ji pavirs žmonijos, gyvenančios Dievo gėrio karalystėje, istorija. Tuo metu Šėtonas kils į žūtbūtinę kovą. Kuomet izraelitai ketino palikti Egiptą kelyje atkurti Kanaaną, Šėtonas per faraoną sukėlė nuožmią kovą, kad išlaikytų juos vergijoje, dėl ko Dievas turėjo smogti jam trim antgamtiniais ženklais. Panašiai ir Paskutinėmis Dienomis Šėtonas kilo į savo paskutinę kovą pakirsti Dievo pusę, nes jis jau buvo pasiruošęs į pasaulinį žygį atkurti Kanaaną. Trys Dievo atakos Šėtono agresijai pasireiškė kaip trys pasauliniai karai.

Antra, trys pasauliniai karai kilo norint įgyvendinti pasaulines atlygio sąlygas atkurti Tris Didžiuosius Palaiminimus. Sukurdamas žmones Dievas davė jiems tris palaiminimus: pasiekti asmens tobulybę, daugintis kaip ideali šeima ir viešpatauti kūrinijai.^{14(Pr 1, 28)} Įgyvendindami šiuos palaiminimus, mūsų pirmieji protėviai turėjo sukurti Dangaus karalystę žemėje. Kadangi Pats Dievas sukūrė žmones ir juos palaimino, Jis nepanaikino šių palaiminimų vien dėl to, kad jie nusidėjo. Dievas turėjo leisti puolusiems sukurti beprincipį pasaulį, kuris imitavo šiuos tris palaiminimus, tačiau netobulai, valdant Šėtonui. Taigi, žmonijos istorijos pabaigoje susidarė beprincipis pasaulis, kuris netobulai realizavo išorinę šių trijų palaiminimų formą: asmeninį Šėtono darbų gynimą, satanistinių vaikų dauginimąsi ir pasaulio užkariavimą valdant Šėtonui. Norint išpildyti pasaulinį atlygį, sąlygas atkurti Tris Dievo Didžiuosius Palaiminimus, turėjo kilti trys pasauliniai konfliktai, kuriais Dievas per tris stadijas - formavimo, augimo ir užbaigimo, nugalės satanistinį pasaulį.

Trečia, šie trys pasauliniai karai vyko taip, kad visa žmonija galėtų pasauliniame lygyje nugalėti tris gundymus, kuriais Šėtonas gundė Jėzų. Krikščionys, kaip Jėzaus mokiniai, turi sekti savo Mokytojo keliu ir nugalėti šiuos tris gundymus, su kuriais jis susidūrė asmenybių, šeimų, tautų masėje pasauliniu lygiu.

Ketvirta, pasauliniai karai vyko siekiant įgyvendinti pasaulinę atlygio sąlygą atkurti Dievo aukščiausiąją valdžią. Jei pirmieji žmonės nebūtų nusidėję, o pasiekę tobulybę žengdami per šias tris augimo laikotarpio stadijas, jie būtų įgyvendinę Dievo aukščiausiosios valdžios pasaulį. Panašiai ir pasaulinė restauracija turi pereiti per tris stadijas. Pasaulio atkūrimas reikalauja, kad, pirmiausia, jis būtų padalintas į kainiškąjį ir abeliškąjį pasaulius, kad turi būti trys pasauliniai karai, kuriuose dangiškas abeliškasis pasaulis nugalės satanistinį kainiškąjį pasaulį. Tai yra sąlyga, norint atkurti pasaulinį atlygį už tai, kad Kainas nužudė Abelį. Po to gali būti įkurtas Dievo aukščiausiosios valdžios pasaulis. Taigi, pasauliniai karai yra paskutiniai globaliniai konfliktai žmonijos istorijoje, visų kariaujamų karų tikslas buvo horizontaliai per atlyginimą atkurti Dievo aukščiausiąją valdžią vertikaliu apvaizdos keliu.

4.2 Pirmas pasaulinis karas

4.2.1 Apvaizdos Pirmame pasauliniame kare santrauka

Absoliutinę monarchiją sužlugdė kainiškosios ir abeliškosios demokratinės revoliucijos, kurios kilo iš kainiškojo ir abeliškojo požiūrio į gyvenimą. Vėliau kilusi Pramoninė revoliucija, panaikinusi feodalizmo liekanas, atvedė į kapitalizmo dominavimą. Po jo sekė imperializmo amžius.

Politinėje sferoje, Pirmas pasaulinis karas buvo konfliktas tarp abeliškųjų demokratijų, kurios siekė atkūrimo apvaizdos tikslo, ir autoritarinių valstybių, kuriose klestėjo kainiškosios demokratijos idealai ir kurios priešinosi atkūrimo apvaizdos tikslams. Tai buvo karas tarp imperialistinių tautų, esančių Dievo pusėje ir imperialistinių tautų, esančių Šėtono pusėje. Ekonominių interesų požiūriu, tai buvo konfliktas tarp labiau įsigalėjusių ir naujai industrializuojančių kapitalistinių šalių dėl kolonijų. Religijos ir ideologijos srityje, tarp kainiškųjų valstybių buvo Turkija, krikščionybę persekiojanti musulmonų valstybė, ir jos sąjungininkės Vokietija ir Austrija-Vengrija. Jos kovojo prieš abeliškąsias valstybes – Didžiąją Britaniją, Jungtines Valstijas, Prancūziją ir Rusiją, kurios daugiausia puoselėjo krikščionybę. Pirmo pasaulinio karo pabaigoje abeliškosios demokratijos nugalėjo susidarymo stadijoje.

4.2.2 Kas nulemia – Dievo pusėje ar Šėtono pusėje?

Klausimas, kokios valstybės yra Dievo pusėje ir kokios yra Šėtono pusėje sprendžiamas remiantis Dievo atkūrimo apvaizdos kryptimi. Tie, kurie sutinka su Dievo apvaizdos kryptimi arba, nors ir netiesiogiai, veikia išvien su šia kryptimi, yra Dievo pusėje, o tie, kurie užsiima priešingą poziciją, yra Šėtono pusėje. Todėl, ar asmenybė arba tauta priklauso Dievo pusei ar Šėtono pusei ne visuomet atitinka mūsų blaivaus proto ar sąmonės sprendimui. Pavyzdžiui, tas, kuris neišmano Dievo apvaizdos, gali spręsti, kad kai Mozė nužudė egiptiečių mokytoją, tai buvo blogis. Panašiai ir izraelitai įsiveržė į Kanaano žemę ir, atrodo, visai be pagrindo, nužudė daugybę kanaaniečių. Tam, kas neišmano Dievo apvaizdos, jų poelgis gali atrodyti blogas ir žiaurus, tačiau Dievas viską matė. Net jei tarp kanaaniečių buvo daugiau geraširdiškų žmonių nei tarp izraelitų, tuo metu kanaaniečiai bendrai priklausė Šėtono pusei, o izraelitai bendrai priklausė Dievo pusei.

Panagrinėkime šią koncepciją giliau religinėje sferoje. Kadangi kiekvienos religijos tikslas yra gėris, kiekviena jų yra Dievo pusėje. Tačiau, kai religija užtveria kelią kitai religijai, esančiai arčiau Dievo apvaizdos centro, ji atsiduria Šėtono pusėje. Religijai yra suteikta misija savo amžiui, tačiau, jei jos atsakomybės laikotarpis praėjo, ji tampa kliūtimi atsirandančiai religijai, ateinančiai su nauja misija sekančiam amžiui, ir tuomet atsiduria Šėtono pusėje. Prieš ateinant Jėzui, judaizmas ir tikintieji juo buvo Dievo pusėje. Tačiau, kai jie ėmė persekioti Jėzų, atėjusį su nauja misija, kuri, be kita ko, būtų įgyvendinusi judaizmo tikslą, jie pasuko į Šėtono pusę, nepriklausomai nuo to, kiek jie ištikimai tarnavo Dievui anksčiau.

Šiuolaikiniame pasaulyje, sistemos, kurios palaiko abeliškąjį požiūrį į gyvenimą, yra Dievo pusėje, o tos, kurios palaiko kainiškąjį požiūrį į gyvenimą, yra Šėtono pusėje. Pavyzdžiui, nesvarbu kokia etiška ir aukojanti materialistinė mintis, įsišaknijusi kainiškajame požiūryje į gyvenimą, gali kilti iš humaniškos perspektyvos, ji vis tiek priklauso Šėtono pusei. Dėl šios priežasties, komunistinis pasaulis gali būti laikomas satanistiniu pasauliu. Iš kitos pusės, demokratinis pasaulis, suteikiantis religinę laisvę, yra pagrįstas abeliškuoju požiūriu į gyvenimą ir gali būti priskiriamas Dievo pusei.

Krikščionybė buvo sukurta kaip centrinė religija, kurios pagrindinė misija yra įgyvendinti visų religijų tikslus.^{15(plg. Eschatologija 2.3)} Taigi, bet kokia tauta, persekiojanti krikščionybę ar tiesiogiai ar netiesiogiai trukdanti jos progresui, yra Šėtono pusėje. Pirmame pasauliniame kare Antantės blokas, kuriam vadovavo Didžioji Britanija, Jungtinės Valstijos, Prancūzija ir Rusija, buvo krikščioniškos tautos, be to, jos kovojo už Turkijoje persekiojamų krikščionių išlaisvinimą. Taigi, jos buvo Dievo pusėje. Iš kitos pusės, Vokietija ir Austrija-Vengrija, vadovaujančios centrinių valstybių sąjungai, rėmė Turkiją, musulmonų valstybę, persekiojančią krikščionis. Todėl, kartu su Turkija jos buvo Šėtono pusėje.

4.2.3 Pirmo pasaulinio karo apvaizdos priežastys

Kokios buvo Pirmo pasaulinio karo apvaizdos, vidinės priežastys? Pirmas pasaulinis karas turėjo įvykti, pirma, kad būtų įgyvendinta pasaulinė atlygio sąlyga atkurti Tris Didžiuosius Dievo Palaiminimus formavimosi etape. Šėtonas iš anksto kūrė netobulą Dievo idealaus pasaulio, kurį turėjo įkurti Adomas, imitaciją. Taigi, istorijos pabaigoje būtų turėjęs atsirasti beprincipis pasaulis su įgyvendinta iškreipta ir atvirkštine trijų palaiminimų formavimo stadijoje forma, kuriam vadovautų Adomo antitipas Šėtono pusėje. Tuomet Dievo pusė turėtų įveikinėti šį beprincipį pasaulį, kad įgyvendintų atlygio sąlygą.

Iš tiesų, Vokietijos kaizeris Vilhelmas II (1859-1941), kuris pradėjo Pirmą pasaulinį karą, buvo toks Adomo antitipas Šėtono pusėje. Formavimo stadijoje jis buvo panašus į tą, kuris yra pasiekęs asmens tobulybę. Jis demonstravo formą, kad yra įvykdęs vaikų dauginimo palaiminimą propaguodamas pangermanizmą ir demonstravo viešpatavimo virš kūrinijos formą, vykdydamas savo pasaulio hegemonijos politiką. Tokiu būdu kaizeris realizavo beprincipį pasaulį užbaigdamas satanistinį Trijų Didžiųjų Palaiminimų susidarymo stadijoje imitaciją. Pirmas pasaulinis karas turėjo išpildyti pasaulinę susidarymo stadijoje atlygio sąlygą ateityje atkurti pasaulį, kur trys didieji palaiminimai faktiškai bus užbaigti susitelkiant ties Dievu.

Antra, Pirmas pasaulinis karas vyko dėl to, kad žmonės Dievo pusėje kartu įveiktų pirmą Jėzaus gundymą pasauliniame lygyje. Atsižvelgiant į trijų Jėzaus gundymų reikšmę, mes galime pripažinti, kad Pirmame pasauliniame kare turėjo vyrauti Dievo pusė, kad būtų įvykdyta atlygio sąlyga atkurti pirmą Dievo palaiminimą pasauliniu mastu. Pirmame savo gundyme, viešpataudamas dykumoje, Jėzus atsigavo uolos simboliu ir padėjo pagrindą individualaus charakterio tobulybės atkūrimui. Panašiai ir Dievo pusė, vyraudama Pirmame pasauliniame kare, turėjo ne tik nugalėti Šėtono pasaulį ir jo centrą, bet ir turėjo sukurti Dievo pasaulį ir padėti pamatą savo centrui, Kristaus Antram Atėjimui. Tai buvo pagrindas, kuriuo remdamasis grįžtantis Kristus galėjo gimti ir tobulinti savo asmenybę.

Trečia, Pirmas pasaulinis karas vyko dėl to, kad būtų padėtas formavimo stadijos pamatas Dievo aukščiausios valdžios atkūrimui. Demokratija iškilo kad užbaigtų autoritarinės monarchijos režimus ir, kaip paskutinė politinė sistema, vykdė misiją atkurti aukščiausią Dievo valdžią.^{16(plg. Paralelės 7.2.6)} Pirmame pasauliniame kare Dievo pusė buvo atsakinga už tai, kad nugalėtų ir išplėstų savo politinę teritoriją skleisdama krikščionybę pasaulyje. Tokiu būdu įrengdama didelį ir tvirtą politinį ir ekonominį pamatą, ji užtikrintų formavimo stadijos pamatą demokratiniam pasauliui ir tuo pačiu metu formavimo stadijos pamatą atkurti Dievo aukščiausią valdžią.

4.2.4 Pirmo pasaulinio karo apvaizdos rezultatai

Antantės bloko pergalė Pirmame pasauliniame kare įgyvendinimo formavimo stadijos atlygio sąlygą išpildyti Tris Didžiuosius Dievo Palaiminimus visame pasaulyje. Įveikdamas pirmą Jėzaus gundymą pasauliniu lygiu, jis išpildė atlygio sąlygą atkurti Dievo pirmą palaiminimą visame pasaulyje. Demokratijos pergalė taip pat padėjo formavimo stadijos pamatą aukščiausios Dievo valdžios atkūrimui. Nugalėjęs šėtonišką pasaulį ir jo valdovą – kaizerį, Dievo pusės pasaulis laimėjo formavimo stadijos pergalę ir paklojo pamatą grįžtančio Kristaus, paskirto Dievo pasaulio Viešpaties, gimimui.

Tuo pačiu laiku Rusijoje buvo sukurtas komunizmas. Netrukus į valdžią įkopė Stalinas kaip Kristaus antipodas Šėtono pusėje Antro Atėjimo metu. Jei Kristus ateina su Dangaus karalystės žemėje idealais – abipuse priklausomybe, abipusiu klestėjimu ir visuotinai dalijamomis vertybėmis, šėtoniškoje pusė iš anksto mėgina įgyvendinti šiuos idealus kurdama Dangaus karalystės žemėje imitaciją, kuriai vadovavo šėtoniška Kristaus kopija Antro atėjimo metu.

Užbaigiant, Dievo pusei pasiekus pergalę Pirmame pasauliniame kare, buvo padėtas pamatas Mesijo Antram Atėjimui. Nuo to laiko prasidėjo Antro Atėjimo formavimo stadijos vykdymas.

4.3 Antras pasaulinis karas

4.3.1 Apvaizdos Antrame pasauliniame kare santrauka

Šiuolaikinės demokratijos dvasinės ištakos glūdi žmonių siekime įgyvendinti abeliškojo požiūrio į gyvenimą vertybes. Demokratija seka vidiniais ir išoriniais pradinės žmonių prigimties troškimais ir tikrai vystysis Dievo idealaus pasaulio linkme. Iš kitos pusės, fašizmas varžo žmones sekti jų pradinės prigimties troškimais. Antrame pasauliniame kare demokratija, remdamasi formavimo stadijos pergale, iškovota Pirmame pasauliniame kare, nugalėjo fašizmą užtikrino pergalę augimo stadijoje.

4.3.2 Fašizmo prigimtis

Kai XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje pasaulį ištiko ekonominė krizė, kai kurios valstybės mėgino ją įveikti priimdamos fašizmą. Tokį kelią pasirinko Vokietija, Japonija ir Italija, kurios jautėsi esančios izoliuotos ir nepalankioje padėtyje.

Kas tuomet yra fašizmas? Fašizmas neigia esmines šiuolaikinės demokratijos vertybes, įskaitant pagarbą asmenybei ir jo pagrindinėms teisėms, kalbos, spaudos ir bendravimo laisvėms ir parlamentinei sistemai. Rasė arba nacija yra pagrindinė vertybė, kurią turi puoselėti stipri valstybė. Asmenybės ir institucijos egzistuoja tik valstybės labui. Esant fašizmui, asmenybės negali reikalauti laisvės kaip savo neliečiamos teisės, jie turi paaukoti savo laisvę pareigai tarnauti valstybei. Pagrindinis fašizmo politinis principas teigia, kad visa galią ir valdžia turi būti patikėta vienam vyriausiam valdovui, o ne paskirstyta tarp žmonių. Valdovo asmeninė valia diktuoja pagrindinę ideologiją visai tautai. Musolinis Italijoje, Hitleris Vokietijoje ir Japonijos militaristinės vyriausybės vadovai buvo fašistų tipo diktatoriai.

4.3.3 Valstybės Dievo pusėje ir valstybės Šėtono pusėje Antrajame pasauliniame kare

Antrajame pasauliniame kare demokratinių valstybių aljansas – Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija vedė tautas Dievo pusėje. Šėtono pusėje buvo fašistinių valstybių aljansas – Vokietija, Japonija ir Italija. Kas apsprendė, kad pirmieji buvo Dievo pusėje, o antrieji Šėtono pusėje? Sąjungininkai buvo Dievo pusėje, nes jų politinės sistemos buvo demokratijos, politinė sistema galutinei restauracijos apvaizdos, pagrįsto abeliškuoju požiūriu į gyvenimą, stadijai. Iš kitos pusės, fašistinis blokas buvo Šėtono pusėje, nes jos palaikė fašizmą, kuris buvo antidemokratinis ir kilo iš kainiškojo požiūrio į gyvenimą. Be to, sąjungininkai ir fašistinis blokas buvo atskirtos į Dievo pusę ir Šėtono pusę, nes pirmosios palaikė krikščionybę, o antrosios priešinosi ir persekiojo krikščionybę.

Vokietija, fašistinio bloko vadovė, atėmė iš žmonių pagrindines laisves, o jos ideologinis spaudimas nedavė religinės laisvės. Be to, Hitleris žiauriai nužudė šešis milijonus žydų. Sudaręs konkordatą su popiežiumi, Hitleris siekė pajungti bažnyčias paslaugių vyskupų kontrolei ir iškreipti krikščionybę į nacionalistinį neopagonizmą, pagrįstą primityvia vokiečių religija. Tam protestuodami kai kurie protestantai ir katalikai aršiai priešinosi.

Per Antrą pasaulinį karą Japonijos militaristai vertė kiekvienoje Korėjos bažnyčioje įrengti kamidana, altorių japonų sintuizmo dievams, ir vertė Korėjos krikščionis melstis sintuizmo šventyklose. Tie krikščionys, kurie nenusileido, buvo įkalinami arba nužudomi. Korėjos krikščionys, kurie pabėgo į Mandžiūriją ieškoti religinės laisvės, buvo žiauriai žudomi. Šios priemonės prieš Korėjos krikščionybę dar labiau sustiprėjo karo pabaigoje.

Italija rėmė Vokietiją kaip viena iš fašistinio bloko valstybių. Priešingai bendrai Dievo apvaizdos jėgai, Musolinis skatino katalikybę kaip valstybinę religiją, turėdamas savanaudišką tikslą panaudoti ją žmonių suvienijimui valdant jo fašistiniam režimui. Tuo pagrindu, Vokietiją, Japoniją ir Italiją karo metu galima priskirti prie valstybių, esančių Šėtono pusėje.

4.3.4 Trijų valstybių Dievo pusėje ir Šėtono pusėje apvaizdos vaidmenys

Vienas Antro pasaulinio karo tikslų buvo įgyvendinti pasaulinę atlygio sąlygą augimo stadijoje ir atkurti Tris Didžiuosius Dievo Palaiminimus, kaip buvo manoma, kad atsitiks Jėzaus laiku. Pradžioje, dėl Adomo, Ievos ir Arkangelo Nuopuolio Trys Didieji Palaiminimai buvo neįgyvendinti. Todėl, atkuriant Tris Palaiminimus, turėjo būti trys veikėjai, užimantys šiuos atitinkamus vaidmenis. Taigi, Dievas dvasiškai atkūrė Tris Palaiminimus dvasinio išgelbėjimo apvaizda bendromis prisikėlusio Jėzaus kaip antro Adomo, Šventosios Dvasios, atstovaujančios Ievą,^{17(plg. Kristologija 4.1)} ir angelų pastangomis. Taigi, Antro pasaulinio karo metu trys valstybės Dievo pusėje, atstovaujančios Adomą, Ievą ir Arkangelą, vedė kovą su trimis valstybėmis Šėtono pusėje, kurios taip pat atstovavo Adomą, Ievą ir Arkangelą. Valstybių Dievo pusėje pergalė sudarytų augimo stadijos atlygio sąlygą Trijų Didžiųlų Palaiminimų atkūrimui. Šėtonas, kuris žinojo šią apvaizdą, ėmė vadovauti sutelkdamas tris valstybes, atstovaujančias Adomą, Ievą ir Arkangelą, savo pusėje ir liepė jiems pulti tris valstybes Dievo pusėje.

Jungtinės Valstijos, kaip vyriškos valstybės tipas, atstovavo Adomą Dievo pusėje, Didžioji Britanija, kaip moteriškos valstybės tipas, atstovavo Ievą Dievo pusėje, Prancūzija, kaip mišrios valstybės tipas, atstovavo Arkangelą Dievo pusėje. Šėtono pusėje Vokietija, kaip vyriškos valstybės tipas, atstovavo Adomą, Japonija, kaip moteriškos valstybės tipas, atstovavo Ievą, Italija, kaip mišrios valstybės tipas, atstovavo Arkangelą. Pirmame pasauliniame kare Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija atstovavo formavimosi stadijoje šias tris pozicijas Dievo pusėje, o Vokietija, Austrija ir Turkija užėmė šias pozicijas Šėtono pusėje.

Tarybų Sąjunga, valstybė Šėtono pusėje, Antrame pasauliniame kare dalyvavo Dievo pusėje. Kaip tai galėjo būti? Kuomet viduramžių visuomenė negalėjo įgyvendinti savo apvaizdos tikslo, ji tapo kliūtimi ir Dievo pusei ir Šėtono pusei. Ji vėliau išsiskyrė ir vystėsi keliais, vedančiais į demokratinio pasaulio ir komunistinio pasaulio subrendimą. Abeliškasis požiūris į gyvenimą ir kainiškasis požiūris į gyvenimą veikė kartu, kad nuverstų viduramžių feodalinę visuomenę, o vėliau, absoliutinę monarchiją ir imperializmą. Kaip Dievo apvaizda progresuoja nešama ant laiko srovių, taip ir Šėtono pastangos sukurti beprincipę idealaus pasaulio imitaciją taip pat yra susijusi su laiko srovėmis. Kai vyraujanti socialinė tvarka trukdo formuotis naujoms visuomenėms, įskaitant ir tas, kurios palaiko Šėtono tikslus, Šėtonas kyla į kovą ją sunaikinti.

Panašiu būdu fašizmas tapo kliūtimi ir Šėtono pusei ir Dievo pusei. Kadangi atkūrimo apvaizda per atlygį reikalavo, kad Dievas laikinai leistų Šėtono pusei suformuoti komunistinį pasaulį, Tarybų Sąjungai Antrame pasauliniame kare buvo leista prisijungti prie valstybių Dievo pusėje pajėgų, kad fašizmas būtų sunaikintas ir kad ji greitai galėtų sukurti savo komunistinę valstybę. Tačiau, tik pasibaigus Antram pasauliniam karui, komunistinis pasaulis ir demokratinis pasaulis atsiskyrė kaip nesutaikomos priešybės.

4.3.5 Antro pasaulinio karo apvaizdos priežastys

Antro pasaulinio karo vidinės, apvaizdos priežastys buvo šios: Pirma, karas prasidėjo, kad būtų išpildyta pasaulinė atlygio sąlyga augimo stadijoje atkurti Tris Didžiuosius Dievo Palaiminimus. Idealų pasaulį, kuriame Trys Dievo Palaiminimai yra išpildyti, ko dėl Nuopuolio negalėjo įgyvendinti Adomas, turėjo įgyvendinti Jėzus, kurį Dievas atsiuntė kaip Antrąjį Adomą. Tačiau šis idealas buvo išpildytas tik dvasiškai, nes Jėzus mirė ant kryžiaus. Kadangi Šėtonas mėgina iš anksto įgyvendinti netobulą idealaus pasaulio imitaciją, istorijos pabaigoje tikrai atsiras beprincipis pasaulis, kuris bus neteisingai išpildęs Trijų Didžiųjų Palaiminimų išorinę formą augimo stadijoje vadovaujant satanistiniam Jėzaus antitipui. Dievo pusė turi dominuoti prieš šį pasaulį ir tokiu būdu išpildyti pasaulinę atlygio sąlygą augimo stadijoje, kuri reikalinga idealaus pasaulio atkūrimui, kuriame Trys Didieji Palaiminimai yra pilnai išpildyti susitelkiant į Dievą.

Hitleris buvo satanistinis Jėzaus antitipas. Nors jo valia buvo visiškai priešinga Jėzaus valiai, tam tikri Hitlerio gyvenimo aspektai iškreiptu būdu pamėgdžiojo kai kuriuos Jėzaus gyvenimo įvykius: jo grandiozinė vizija, jo vienišas gyvenimas ir lavono dingimas yra to pavyzdžiai. Hitleris taip pat buvo satanistinis tobulo Adomo antitipas augimo stadijoje. Jis parodijavo vaikų dauginimo palaiminimą propaguodamas vokiečių žmonių tyrumą kaip valdančiąją rasę ir parodijavo kūrinių valdymo palaiminimą savo pasaulio užkariavimo politika. Tokiu būdu Hitleris sukūrė beprincipį pasaulį su satanistine Trijų Palaimimų, kurie buvo išpildyti augimo stadijoje, forma. Dominuodama Antrame pasauliniame kare, Dievo pusė turėjo išpildyti pasaulinę atlygio sąlygą augimo stadijoje atkurti idealų Trijų Dievo Palaiminimų pasaulį.

Antra karo apvaizdos priežastis buvo priversti žmones Dievo pusėje nugalėti antrą Jėzaus gundymą pasauliniu lygiu. Atsižvelgiant į trijų Jėzaus gundymų reikšmę, mes galime suprasti, kad Dievo pusė turėjo dominuoti Antrame pasauliniame kare, kad būtų išpildyta atlygio sąlyga atkurti pasaulinį antrą Dievo palaiminimą. Kadangi Jėzus padėjo pamatą vaikų atkūrimui įveikdamas antrą gundymą dykumoje, nugalėdama Antrame pasauliniame kare Dievo pusė turėjo padėti pasaulinį augimo stadijos pamatą demokratijai.

Trečia karo apvaizdos priežastis buvo padėti augimo stadijos pamatą aukščiausios Dievo valdžios atkūrimui. Dievo pusei pasiekus pergalę Pirmame pasauliniame kare, demokratinis pasaulis apsaugojo savo formavimo stadijos pamatą. Kurdama kainiškąjį pasaulį Šėtono pusė taip pat turėjo naudos iš cariško absoliutizmo griuvimo Pirmame pasauliniame kare ir padėjo formavimo stadijos pamatą komunistiniam pasauliui. Antro pasaulinio karo metu komunistinis pasaulis ir demokratinis pasaulis padėjo savo atskirus augimo stadijos pamatus prieš išsiskirdami karo pabaigoje. Šio augimo stadijos pamato demokratiniam pasauliui padėjimas atkūrė augimo stadijos pamatą aukščiausiai Dievo valdžiai.

4.3.6 Antro pasaulinio karo apvaizdos rezultatai

Dievo pusės pergalė Antrame pasauliniame kare išpildė augimo stadijos atlygio sąlygą atkurti Tris Dievo Didžiuosius Palaiminimus pasauliniame lygyje. Kadangi labai svarbus buvo antro Jėzaus gundymo nugalėjimas pasauliniame lygyje, pergalė išpildė atlygio sąlygą atkurti Dievo antrą palaiminimą visame pasaulyje. Galiausiai, padėjus augimo stadijos pamatą demokratiniam pasauliui, buvo sudarytas augimo pamatas atkurti aukščiausią Dievo valdžią. Jei Hitleris buvo Jėzaus antitipas Šėtono pusėje, tai Stalinas buvo Jėzaus Antro Atėjimo antipodas Šėtono pusėje. Faktas, kad Hitleris ir jo valstybė buvo nugalėta, o Stalinas ir jo pamatas pasauliniam komunizmui sustiprėjo, rodė, kad dvasinės karalystės, vadovaujant prisikėlusiam Jėzui, sukūrimo laikas praėjo ir prasidėjo naujo dangaus ir naujos žemės18(Apr 21, 1-7) , vadovaujant Kristui Antro atėjimo metu, amžius.

Pasibaigus Antram pasauliniam karui prasidėjo Antro Atėjimo vykdymo augimo stadija. Dauguma krikščionių pradėjo patirti apsireiškimus apie Jėzaus sugrįžimą, o Dievo dvasiniai darbai buvo pastebimi visame pasaulyje. Nuo tada įsigalėjusios bažnyčios visiškai susipainiojo, susiskirstė ir susipasaulietino; palaipsniui jos ėmė prarasti savo dvasinio gyvenimo širdį. Tai yra Paskutinių Dienų fenomenas, įvykstantys dėl Dievo paskutinės apvaizdos suvienyti visas religijas per naują, galutinį tiesos išreiškimą.

4.4 Trečias pasaulinis karas

4.4.1 Ar trečias pasaulinis karas neišvengiamas?

Mes žinome, kad, kadangi Dievas davė pirmiems žmonių protėviams palaiminimą valdyti visatą, o Šėtonas dirbo per puolusius žmones kurdamas beprincipę pasaulio imitaciją, šis palaiminimas yra išpildytas. Dievas turi tai leisti. Dievas, lipdamas Šėtonui ant kulnų, vykdo savo apvaizdą susigrąžinti Šėtono valdžią ir jos vaisius. Baigiantis žmonijos istorijai, Šėtono pusė ir Dievo pusė kovos kol negaus aukščiausios valdžios visam pasauliui. Štai kodėl demokratinis pasaulis ir komunistinis pasaulis konfrontuoja vienas su kitu. Taigi, tapo neišvengiama, kad bus pasauliniai karai, kurie pirmiausia atskirs, o po to suvienys šiuos du pasaulius.

Pirmas ir Antras pasauliniai karai turėjo apvaizdos tikslą padalinti žemės rutulį į komunistinį pasaulį ir demokratinį pasaulį. Po to turi vykti dar vienas karas, kuris juos suvienytų. Šis konfliktas yra Trečias pasaulinis karas. Yra neišvengiama, kad Trečias pasaulinis karas įvyks; tačiau yra du būdai, kaip jis gali būti kariaujamas.

Pirmas būdas priversti Šėtono pusę pasiduoti yra per ginkluotą konfliktą. Tačiau, konfliktui pasibaigus, turi būti idealus pasaulis, kuriame visa žmonija džiaugsis vieni kitais. Jis niekada negali būti sukurtas tik nugalint priešą mūšyje. Vėliau jie turi paklusti iš vidaus, kad kiekvienas gali būti sutaikytas ir nuoširdžiai džiaugtis iš širdies gilumos. Norint tai įvykdyti, turi būti tobula ideologija, kuri gali patenkinti visų žmonių pradinės prigimties troškimus.

Kitas būdas, kaip šis karas gali būti kariaujamas, yra visiškai vidinis, ideologinis konfliktas, be ginkluotų karo veiksmo prasiveržimo, kad Šėtono pasaulis pasiduotų ir jis būtų suvienytas per trumpą laiką. Žmonės yra racionalios būtybės. Todėl, tobulas, suvienytas pasaulis gali būti sukurtas tik tada, kai žmonės nusileis vieni kitiems ir dalyvaus suvienijime per gilų prabudimą.

Kuriuo iš šių dviejų būdų iš tikrųjų bus kariaujamas Trečias pasaulinis karas? Tai priklausys nuo žmogaus atsakomybės dalies išpildymo sėkmės ar nesėkmės.

Iš kurs kils ideologija, kuri yra būtina šio konflikto išsprendimui ir naujo pasaulio sukūrimui? Ji tikrai negali ateiti iš komunistinio pasaulio, įsišaknijusio kainiškajame požiūryje į gyvenimą, nes kainiškasis požiūris į gyvenimą prieštarauja pradinės žmogaus prigimties troškimams. Greičiau, ši ideologija turi kilti iš demokratinio pasaulio, kuris yra įsišaknijęs abeliškame požiūryje į gyvenimą. Vis dėlto, istorijos faktas yra tas, kad jokia visuotinai įprasta ideologija, vyraujanti demokratiniame pasaulyje, negali efektyviai nugalėti komunistinės ideologijos. Todėl, demokratiniame pasaulyje pasirodys iki šiol nežinoma ideologija.

Kad gimtų nauja ideologija, pirmiausia turi atsirasti nauja tiesos išraiška. Ši nauja tiesa yra abeliškojo požiūrio į gyvenimą esmė ir demokratijos pagrindas. Kaip būdavo praeityje, kai atsiranda nauja tiesos išraiška, ji gali priešintis senai tiesos išraiškai, kuria tikėjo dauguma žmonių. Taigi, nors demokratinis pasaulis buvo padalintas į dvi stovyklas, jos, kaip Kainas ir Abelis, varžysis viena prieš kitą. Kai nauja tiesa užtikrins demokratiniame pasaulyje pergalingą pamatą ir nukariaus komunistinę ideologiją, bus pasiektas pasaulio suvienijimas, pagrįstas viena tiesa.

Šėtonas žinojo Dievo planą suvienyti pasaulį per vieną tiesą ir pateikė klaidingą tiesos imitaciją, kad suvienytų žmoniją viską koncentruodamas į save. Ši klaidinga tiesa yra dialektinis materializmas. Dialektinis materializmas neigia bet kokios dvasinės realybės egzistavimą, pateikdamas visatos, pagrįstos tik materialistine logika, paaiškinimą. Neigdamas Dievo egzistavimą, jis taip pat neigia Šėtono egzistavimą. Taigi, skatindamas dialektinį materializmą, Šėtonas iš esmės neigė savo paties realumą, net rizikuodamas savo paties pabaiga. Šėtonas suprato, kas atsiskleis žmonijos istorijos pabaigoje, ir gerai žinojo, kad jis tikrai žus. Priimdamas, kad tai nebuvo laikas būti garbinamam, jis pakilo į absurdišką Dievo neigimą, net aukodamas save patį. Tai yra dvasinės dialektinio materializmo šaknys. Kol demokratiniam pasauliui trūksta tiesos, kuri gali apversti šią blogio doktriną, ji visuomet liks pažeidžiama arba užims gynybinę poziciją. Dėl šios priežasties, kažkas iš Dievo pusės turi paskelbti tobulą tiesą.

4.4.2 Apvaizdos Trečiame pasauliniame kare santrauka

Trečias pasaulinis karas yra galutinis konfliktas atkūrimo apvaizdoje. Per šį karą Dievas numato, kad demokratinis pasaulis nugalės komunistinį pasaulį ir bus sukurtas idealus pasaulis. Besiruošdamos Pirmam pasauliniam karui valstybės Dievo pusėje išplėtė savo politinį ir ekonominį dominavimą pretenduodamos į kolonijas visame pasaulyje, kurias panaudos Dievas Savo apvaizdoje. Karui pasibaigus, šios valstybės padėjo pasaulinį formavimosi stadijos pamatą demokratijai. Per Antrą pasaulinį karą jos padėjo pasaulinį augimo stadijos pamatą demokratijai, tuo labai suvienydamos demokratinį pasaulį. Per Trečią pasaulinį karą Dievo pusė turi sukurti tobulą abeliškąjį požiūrį į gyvenimą, pagrįstą nauja tiesa, ir užbaigti pasaulinį užbaigimo stadijos pamatą demokratijai. Tuomet Dievo pusė turi vesti visą žmoniją į vieną suvienytą pasaulį. Apibendrinant, Trečias pasaulinis karas yra paskutinis didelis karas prieš istorijos pabaigą, kai Dievo pusė horizontaliai per atlygį atkus viską, kas buvo prarasta Šėtonui per tris užsitęsusias apvaizdos stadijas.

4.4.3 Trečio pasaulinio karo apvaizdos priežastys

Kaip buvo aiškinta aukščiau, ar Trečias pasaulinis karas bus kariaujamas ginkluotomis pajėgomis, ar tai bus ideologinis konfliktas, priklauso nuo žmonių, tarnaujančių Dievo apvaizdai, atsakomybės. Dėl to yra neišvengiama, kad šis konfliktas įvyks.

Kokios yra Trečio pasaulinio karo vidinės, apvaizdos priežastys? Pirma, karas turėjo įvykti, kad būtų išpildyta pasaulinė atlygio sąlyga užbaigimo stadijoje, kad būtų atkurti Trys Didieji Dievo Palaiminimai.. Kai Jėzus galėjo tik dvasiškai užbaigti atkūrimo apvaizdą dėl žmonių netikėjimo, tapo būtina, kad jis sugrįžtų ir atkurtų Dievo idealų pasaulį tiek dvasiškai tiek ir fiziškai. Tačiau, kadangi Šėtonas iš anksto įgyvendina Dievo idealą netobula forma, istorijos pabaigoje atsiras beprincipis pasaulis, teigiantis, kad atkūrė Tris Didžiuosius Palaiminimus vadovaujant šėtoniškam Kristaus antipodui Antro Atėjimo metu. Dominuodama prieš šėtonišką pasaulį, Dievo pusė yra atsakinga už pasaulinės atlygio sąlygos išpildymą užbaigimo stadijoje, kad būtų atkurtas idealus pasaulis, kuriame Trys Didieji Dievo Palaiminimai yra sukoncentruoti į Dievą.

Stalinas buvo šėtoniškas Kristaus antipodas Antro Atėjimo metu. Jis buvo garbinamas kaip tobulas žmogus. Propaguodamas darbininkų ir valstiečių solidarumą kaip opoziciją demokratiniam pasauliui, jis imitavo vaikų dauginimo palaiminimą ir savo pasauline komunistinio dominavimo politika pasiekė išorinį palaiminimo panašumą dėl kūrinių valdymo. Tokiu būdu Stalinas sukūrė platų komunistinį pasaulį, kuris netobulai išpildo išorinę Trijų Didžiųjų Palaiminimų formą. Mes turime suprasti, kad komunistinis pasaulis yra beprincipis ir neteisinga idealaus Dievo pasaulio, kuriam būdinga tarpusavio priklausomybė, bendras klestėjimas ir visuotinai pasidalijamos Dievo sukurtos vertybės, imitacija.

Antra, Trečias pasaulinis karas turėjo įvykti, kad žmonės Dievo pusėje nugalėtų trečią Jėzaus gundymą pasauliniu lygiu. Atsižvelgiant į trijų Jėzaus gundymų reikšmę, mes galime suprasti, kad Dievo pusė turėjo dominuoti Trečiame pasauliniame kare, kad būtų išpildyta atlygio sąlyga atkurti pasaulinį trečią Dievo palaiminimą. Kadangi Jėzus padėjo pamatą atstatyti valdymą kūrinijai nugalint trečią gundymą dykumoje, Dievo pusė turi nugalėti Trečiame pasauliniame kare, kad būtų atkurta žmonių valdžia visai visatai.

Trečia, Trečias pasaulinis karas turėjo įvykti, kad būtų paklotas užbaigimo stadijos pamatas aukščiausios Dievo valdžios atkūrimui. Dievo pusė turi nugalėti kare, kad būtų sunaikintas komunistinis pasaulis ir visa aukščiausia valdžia sugrąžinta Dievui. Tuomet bus sukurtas idealus pasaulis, pagrįstas dangaus ir žemės principais.

4.4.4 Trečio pasaulinio karo apvaizdos rezultatai

Jau seniai Dievas ketino užbaigti Savo pirmą atkūrimo apvaizdą Adomo šeimoje veikdamas per Kainą ir Abelį. Vietoje to, Kainas nužudė Abelį, pradėdamas nuodėmingą žmonijos istoriją. Dievas, siekdamas atkurti nesėkmę Adomo šeimoje individualiu lygiu, pradėjo skirstymą, atskirdamas gėrį ir blogį, ir išvystė skirstymą šeimos, genties, visuomenės, žmonių ir tautos lygmenyje. Dievas per atlygį ketina atkurti visą apvaizdą, kuri užsitęsė iki trečios stačios stadijos, laimėdamas pergalę trijuose pasauliniuose karuose, priskiriamiems paskutiniam apvaizdos istorijos puslapiui.

Pradžioje, pirmieji žmonių protėviai prarado savo širdies ryšį su Dievu kai jie tapo gundančių Šėtono žodžių auka. Per vidinį, dvasinį nuopuolį ir išorinį, fizinį nuopuolį jie paveldėjo šėtonišką kilmę. Todėl atkūrimo apvaizda gali būti užbaigta tik po to, kai puolę žmonės nukreips savo širdis į Dievą per Dievo gyvenimą suteikiantį Žodį, kai jie bus išgelbėti ir dvasiškai ir fiziškai ir paveldės Dievo kilmę.^{19(plg. Mozė ir Jėzus 3.3.2)}

Dievo pusės laimėjimai trijuose pasauliniuose karuose per atlygį pilnai atkurs visus šiuos atkūrimo apvaizdos aspektus. Jie įgalins įgyvendinti idealų Dievo pasaulį, kuriam Dievas nenumaldomai dirbo per nuo Nuopuolio prasidėjusius žmonių nelaimių amžius.