|
<< Atgal
II dalis
6 skyrius
Antrasis Atėjimas
Jėzus aiškiai
paskelbė apie savo sugrįžimą.1(Mt 16, 27) Tačiau jis
pridūrė, kad niekas nežino nei jo sugrįžimo dienos, nei
valandos, net dangaus angelai ir jis pats.2(Mt 24, 36)
Taigi, spėlioti apie Antrojo Atėjimo datą ir būdą, daugelio
nuomone, yra neišmintinga.
Tačiau iš Jėzaus
ištartų žodžių „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino,…
o vien tik Tėvas”3(Ten pat) ir eilučių „Tikrai
Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo
tarnams pranašams,”4(Am 3, 7) galime padaryti išvadą,
kad Dievas, kuris žino ir dieną, ir valandą, iš tikrųjų
atskleis visas paslaptis apie Antrąjį Atėjimą savo pranašams
prieš imdamasis vykdyti savo sumanymą.
Nors Jėzus
pasakė, kad Viešpats ateis kaip vagis,5(Apr 3, 3)
biblijoje taip pat parašyta, kad prie tų, kurie neskendi tamsoje,
Viešpats neprisėlins vogčiomis kaip vagis.6(1 Tes 5, 4)
Apgalvodami apie įvykius, nutikusius per Pirmąjį Atėjimą,
pamatysime, kad jis atėjo kaip vagis kunigams ir rašto žinovams,
kurie skendėjo tamsoje, tačiau Jono Krikštytojo, kuris buvo
apšviestas, šeimai Dievas paskelbė apie Jėzaus gimimą iš
anksto. Jėzui gimus, Dievas atskleidė šią paslaptį trims
išminčiams, Simonui, Onai ir piemenims. Jėzus pasakė:
„Saugokitės,
kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir
kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.
It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką
budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų
nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ – Lk
21, 34-36
Jėzus
visokeriopai stengėsi parodyti, kad jo sugrįžimo laiko, vietos ir
būdo paslaptis bus atskleista tikintiems žmonėms, kurie yra budrūs
ir ruošiasi Antrojo Atėjimo dienai.
Vykdydamas
atkūrimo apvaizdą, Dievas visada apreikšdavo savo užmojį savo
pranašams. Nojaus dienomis žemę užtvindęs tvanas, Sodomos ir
Gomoros sunaikinimas bei Jėzaus gimimas – tai tik keletas
pavyzdžių. Dievas taip pat iš anksto paskelbė apie Antrąjį
Atėjimą tiems atsidavusiems tikintiesiems, kurie neskendi tamsoje,
turi ausis, kad girdėtų, ir akis, kad matytų. Nes parašyta:
„Paskutinėmis
dienomis, - sako Dievas, - aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios
Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų
jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.“ –
Apd 2, 17
1 Kada sugrįš Kristus?
Kristaus Antrojo
Atėjimo metą mes vadiname Paskutinėmis dienomis. Jau kalbėjome,
kad nūdiena ir yra Paskutinės dienos.7(plg. Eschatologija 4)
Apvaizdos vykdymo istorijos požiūriu Jėzus atėjo besibaigiant
dviejų tūkstantmečių trukmės Senojo Testamento amžiui, kuris
yra Atkūrimo apvaizdos amžius. Remdamiesi Atkūrimo per atlygį
principu, galime padaryti išvadą, kad Kristus sugrįš pasibaigus
dviejų tūkstančių metų trukmės Naujojo Testamento amžiui,
Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžiui, kuris atkuria ankstesnį
amžių per esmines paralelines atlygio sąlygas.
Ankstesniame
skyriuje rašėme, kad kai Pirmojo pasaulinio karo metu buvo nugalėta
Vokietija ir Kaizeris (Adomo antipodas, stovintis Šėtono pusėje),
Stalinas (antrą kartą atėjusio Kristaus antipodas, esantis Šėtono
pusėje) paėmė valdžią ir sukūrė komunistinį pasaulį.8(plg.
Pasiruošimas) Tai reiškė, kad artėjo metas, kai sugrįš
Kristus ir atkurs per atlygį idealų pasaulį, pagrįstą tarpusavio
priklausomybe, visuotine gerove ir bendrai puoselėjamomis
vertybėmis. Taigi, mes galime padaryti išvadą, kad Antrojo Atėjimo
laikotarpis prasidėjo iš karto po Pirmojo pasaulinio karo.
2 Kaip sugrįš Kristus?
2.1 Biblijos perspektyva
Dievas apreiškia
iš anksto visus savo Valios užmojus palyginimais ir simboliais tam,
kad bet kurio amžiaus žmonės suprastų jų laikmečio ir ateities
apvaizdos reikalavimus pagal savo intelektualinį ir dvasinį lygį.
Palyginimų ir simbolių gausa Biblijoje nulėmė daugybės skirtingų
interpretacijų atsiradimą. Tai viena pagrindinių bažnyčios
susiskaldymo priežasčių. Štai kodėl, interpretuojant Bibliją,
labai svarbu yra surasti teisingą perspektyvą.
Panagrinėkime
Jono Krikštytojo pavyzdį. Jau du tūkstantmečius žmonės skaito
Bibliją su išankstiniu nusistatymu, kad Jonas atliko jam skirtą
misiją. Todėl mums atrodo, kad Biblijos eilutės paremia šią
nuostatą. Tačiau patyrinėję Bibliją kruopščiau iš kito
požiūrio taško, mes aiškiai pamatysime, kad Jonas Krikštytojas
neatliko jam pavestos misijos.9(plg. Mesijas)
Daugelis mūsų
iki šiol skaito Bibliją su išankstine nuomone, kad Jėzus ateis
ant debesies, rodydamas įvairius ženklus ir darydamas stebuklus. To
priežastis šios eilutės:
„Tuomet danguje
pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims
raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su
didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais
trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių,
nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.“ – Mt 24, 30-31
Jei tvirtai
laikysimės šios literatūrinės interpretacijos, suprasime šiuos
Biblijos žodžius paraidžiui. Tačiau mintis, kad Kristus nusileis
pas mus ant debesų yra visiškai nepriimtina nūdienos mokslinei
minčiai. Todėl, norėdami teisingai suprasti šių eilučių
prasmę, mes turime labiau įsigilinti į Bibliją iš kito požiūrio
taško.
Ši nauja
perspektyva iškyla iš mūsų anksčiau nagrinėtos Biblijos
ištraukos apie Joną Krikštytoją. Pranašas Malachijas paskelbė,
kad prieš Mesijo atėjimą ateis pranašas Elijas.10 (Mal 4, 5)
Nekantriai tos dienos laukiantys Žydai įtikėjo, kad Elijas, kuris
buvo paimtas į dangų, nusileis iš jo tokiu pat būdu, kaip ir į
jį pateko. Tačiau priešingai jų lūkesčiams, Jėzus drąsiai
pareiškė, kad Jonas Krikštytojas, Zacharijo sūnus, ir yra tas
Elijas, kuris turi ateiti.11(Mt 11, 14) Šie Jėzaus
žodžiai reiškia, kad Elijo sugrįžimas neturėjo būti
stebuklingas, kaip to tikėjosi dauguma žydų. Iš tikrųjų jis
įvyko per vaiko gimimą. Panašiai ir daugelis nūdienos krikščionių
tiki, kad Jėzus sugrįš ant debesų. Ši Elijo sugrįžimo
interpretacija mus rodo, kad esama ir kitos Jėzaus atėjimo
galimybės: Kristus gali sugrįžti per vaiko gimimą, kaip ir
Pirmojo Atėjimo metu. Šiuo kitu požiūriu atidžiai panagrinėkime
Biblijos eilutes apie Antrąjį Atėjimą.
Per pirmąjį
Jėzaus atėjimą daugelis mokytų žydų manė, kad Mesijas gims
Betliejuje kaip karaliaus Dovydo palikuonis.12(Mt 2, 5-6; Mch 5,
2) Tačiau buvo ir daug tokių žydų, kurie tikėjo, kad
Mesijas ateis ant debesų. Šis jų tikėjimas buvo pagrįstas
Danieliaus pranašyste, „Vis stebėdamas nakties regėjimus,
pamačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis,“13(Dan
7, 13) bei kitomis pranašystėmis apie antgamtiškus
Paskutiniųjų dienų įvykius.14 (pvz., Jl 2, 30-31) Štai
kodėl fariziejai ir sadukėjai reikalavo, kad Jėzus jiems parodytų
ženklą iš dangaus, įrodantį, kad jis yra Mesijas.15(Mt 16,
1-4; Mk 8, 11-12) Nematydami Biblijoje aprašytų antgamtiškų
ženklų iš dangaus, jie nepriėmė jo kaip ilgai laukto Mesijo.
Tikėjimas, kad Mesijo atėjimą apreikš antgamtiniai ženklai,
išliko ir po Jėzaus mirties. Šios pažiūros laikėsi ir kai kurie
neortodoksiniai krikščionys, kurie įtikėjo, kad jis ateis ne
žmogaus kūno pavidalu. Apaštalas Jonas pasmerkė šiuos
tikinčiuosius kaip antikristus:
„Po pasaulį
pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus
Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir
antikristas.“ – 2 Jn 7
Dauguma
krikščionių įrodinėja, kad Danieliaus pranašystė skelbia
Kristaus Antrąjį Atėjimą. Tačiau Senojo Testamento amžiuje
Dievas dirbo tam, kad įvykdytų atkūrimo apvaizdos tikslą su
Jėzaus atėjimu taip, kaip yra paliudyta Biblijoje: „Visi pranašai
ir Įstatymas pranašavo iki Jono,“16(Mt 11, 13) ir „Juk
įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas
tiki.“17(Rom 10, 4) Taigi, kol Jėzus pats nepradėjo
kalbėti apie savo sugrįžimą, niekas net negalvojo apie Antrąjį
Atėjimą. Akivaizdu, kad joks žydas anuomet nenumanė, kad ši
Danieliaus pranašystės eilutė skelbia ne tik pirmąjį ir
vienintelį Mesijo atėjimą, bet ir dar kažką.
Priešingai
daugelio žydų lūkesčiams, pagrįstiems Biblijos pranašystėmis,
kad Mesijas ateis ant debesų su ženklais ir stebuklais danguje,
Jėzus gimė kuklioje žemiškoje šeimoje. Todėl interpretuodami
Bibliją, mes turėtume suprasti, kad Kristaus Antrasis Atėjimas
nebūtinai bus stebuklingas. Jis gali būti panašus į Pirmąjį
Atėjimą.
2.2 Kristus sugrįš į žemę kaip
vaikas
Jėzus daug kartų
pranašavo, kad sugrįžtančiam Viešpačiui teks daug iškentėti:
„Bet pirmiau jam
reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.“ – Lk
17, 25
Jeigu Jėzus
tikrai ateitų iš dangaus debesų su didžia galybe ir šlove,
apsuptas angelų, skelbiančių jo atvykimą trimitų garsais,18(Mt
24, 30-31), ar šis nuodėmingas pasaulis nepriimtų jo noriai
ir pagarbiai? Taip sugrįždamas, jis tikrai nepatirtų persekiojimo
ir nebūtų atstumtas.
Kodėl gi Jėzus
pranašavo, kad jam grįžus, jis turės susidurti su tokia bloga
padėtimi? Jo dienomis žydai nekantriai laukė dienos, kai Elijas
nusileis iš dangaus. Anot pranašo Malachijo, jis, turėjo
pasirodyti prieš Mesiją kaip jo šauklys.19(Mal
3, 23) Vietoj to, nespėjus žmonėms išgirsti apie
Elijo sugrįžimą, Jėzus, žemos kilmės žmogus, atėjo kaip
vagis, pareikšdamas, kad jis ir yra Mesijas. Todėl jie niekino Jėzų
ir jį persekiojo.20(plg. Mesijas) Apie tai mąstydamas,
Jėzus numatė, kad per Antrąjį Atėjimą krikščionys, laukiantys
jo sugrįžimo, dar kartą nukreips savo akis į dangų. Todėl labai
tikėtina, kad jie taip pat persekios Kristų jo Antrojo Atėjimo
metu, kai jis gims kaip žmogus ir apsireikš netikėtai kaip koks
vagis. Jie pasmerks jį kaip eretiką, kaip jau kartą Jėzus buvo
pasmerktas. Štai kodėl jis pranašavo, kad Viešpats kentės ir bus
jo kartos atmestas. Ši pranašystė išsipildys, jei Kristus sugrįš
kaip žmogaus sūnus. To tikrai nenutiktų, jei jis pasirodytų iš
debesų. Jėzus yra pasakęs:
„Aš sakau jums:
netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras
žemėje tikėjimą?“ – Lk 18, 8
Pasauliui artėjant
prie Paskutiniųjų dienų, vis daugiau krikščionių siekia dar
labiau sustiprinti savo tikėjimą. Kaip dauguma jų gali pulti į
netikėjimą Viešpaties Antrojo Atėjimo metu, jei jis iš tikrųjų
ateis iš debesų, apsuptas trimituojančių angelų ir apgaubtas
Dievo šlovės? Ši pranašystė taip pat neišsipildytų, jei
Kristus sugrįžtų kaip antgamtiška būtybė.
Jėzaus dienomis
daugelis žydų manė, kad Mesijas gims Betliejuje ir iškils kaip
Izraelio karalius,21(Mt 2, 6) tačiau tik po to, kai iš
dangaus nusileis Elijas. Priešingai jų lūkesčiams, Elijui
nepasirodžius, dailidės sūnus iš Nazareto apsiskelbė esąs
Mesiju. Todėl suprantama, kad Jėzus nesurado sau pasekėjų ir tarp
tų žydų, kurie tikėjo pakankamai tvirtai ir uoliai, jog būtų
sutikę net ir mirti dėl jo. Jėzus sielvartavo dėl tokios padėties
ir sielojosi, kad panašiai atsitiks ir jam sugrįžus. Jis
pranašavo, kad per Antrąjį Atėjimą tikinčiųjų žvilgsniai
nukryps į Dangų, vildamiesi pamatyti iš debesų besileidžiantį,
šlovės apgaubtą Jėzų. Todėl kai Kristus tikrai sugrįš į žemę
kaip kuklios kilmės žmogus, jis tikriausiai bus atstumtas taip pat,
kaip buvo atstumtas Jėzus. Ši Luko evangelijos pranašystė
neišsipildys tik tuomet, jei grįžtantis Kristus negims žemėje.
Interpretuodami
šias eilutes, kai kurie mokslo žmonės mano, kad Paskutiniųjų
dienų išmėginimai bus tokie sunkūs, jog visi tikintieji pasiduos
netikėjimui. Tačiau apvaizdos eigoje joks išmėginimas, kad ir
koks sunkus jis bebūtų, nėra veiksmingai užtvėręs kelio
tikintiesiems. Sunkumai neatstums visų tikinčiųjų ir Paskutinėmis
dienomis, kai ištikimi krikščionys trokš įžengti pro
paskutinius Dangaus vartus! Tikėjimo prigimtis yra tokia, kad kuo
sunkesni išmėginimai ir vargai mums tenka, tuo karščiau mes
siekiame išganymo. Kartą Jėzus pasakė:
„Daugelis man
sakys tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes
nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu,
argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems
pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs,
nedorėliai!’“ – Mt 7, 22-23
Jei krikščionis
yra toks atsidavęs, jog gali daryti stebuklus Viešpaties vardu, tai
kiek uoliau jis tikėtų ir tarnautų Viešpačiui, jei jis
nusileistų iš dangaus, apgaubtas šlovės? Ar Jėzus tuomet jo
šiltai nepriimtų? Kodėl gi tuomet Jėzus kalbėjo, kad sugrįžęs
jis atstums tokius ištikimus krikščionis? Jei sugrįžęs Kristus
atstums tokius dievobaimingus tikinčiuosius, kas gi tuomet
Paskutinėmis dienomis tikrai bus išganytas? Ši pranašystė taip
pat neišsipildytų, jei Jėzus ateitų iš debesų.
Jėzaus dienomis
tikriausiai buvo daug žydų, kurių tikėjimas buvo toks karštas,
jog jie galėjo daryti stebuklus Dievo vardu. Tačiau kadangi jie
įtikėjo, kad prieš pasirodant Mesijui iš Dangaus nužengs Elijas,
jiems buvo sunku susitaikyti su tuo, kad Jonas Krikštytojas ir buvo
Elijas – ypač po to, kai pats Jonas tai paneigė.22(Jn 1, 21)
Todėl jie atsisakė pripažinti Jėzų Mesiju ir ištrėmė iš savo
bendruomenės. Jėzus sielvartaudamas turėjo juos palikti. Taip pat
ir Antrojo Atėjimo metu tie krikščionys, kurie tikisi jo
stebuklingo ir šlovingo pasirodymo, tikriausiai jį atstums, jei jis
ateis kaip paprastas prastuomenės žmogus. Kad ir koks tvirtas būtų
jų tikėjimas, Viešpačiui nieko kito nebeliks, kaip apleisti juos,
nes jie nusižengs Dievui.
Luko evangelijos
17 skyriuje skelbiamos pranašystės apie Paskutiniąsias dienas,
gali ir neišsipildyti, jei Kristus sugrįš kaip antgamtiška
būtybė. Šias eilutes galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad
Kristus sugrįš kaip žmogaus sūnus žemėje. Panagrinėkime jas
detaliau.
„Dievo karalystė
ateina nepastebimai.“ – Lk 17, 20
Jei Viešpats
nusileis iš debesų ar apsireikš dar kokiu nors stebuklingu būdu,
Dievo Karalystės atėjimą pamatys visi. Net ir Pirmojo atėjimo
metu Dievo karalystė buvo atėjusi į žemę Jėzui gimus. Tačiau
žydai jos nepamatė, nes, laukdami Elijo apsireiškimo iš dangaus,
jie neįtikėjo Jėzumi. Taip pat bus ir Antrojo atėjimo metu: nors,
gimus Kristui, ir išauš Dievo karalystė žemėje, krikščionys,
tikintys, kad Kristus ateis iš debesų, lydimas antgamtiškų
įvykių, nusisuks nuo Viešpaties ir nepamatys Dievo karalystės.
„Juk Dievo
karalystė jau yra tarp jūsų.“ – Lk 17, 2123(KJV)
Jėzaus dienomis
tie, kurie tikėjo ir sekė juo, priėmė Dangaus karalystę į savo
širdis. Taip pat ir per Kristaus Antrąjį Atėjimą, nes jis gims
žemėje, Dangaus karalystė bus iš pradžių įkurta širdyse tų,
kurie juo tikės ir seks juo. Kai tokių tikinčiųjų bus pakankamai
daug visuomenėms ir tautoms susikurti, jų viduje esanti Dangaus
karalystė ims palaipsniui apsireikšti pasaulyje kaip išorinė,
regima tikrovė. Vadinasi, Jėzus norėjo pasakyti, kad pažadėtoji
Dangaus karalystė nebus sukurta akimirksniu, kaip tai įvyktų, jei
Kristus nusileistų iš debesų.
„Ateis diena,
kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus
dieną, ir nepamatysite.“ – Lk 17, 22
Jei Viešpats
nusileis iš debesų, lydimas trimituojančių angelų, visi galės
jį pamatyti. Kas gi tuomet geis išvysti bent vieną vienintelę
Žmogaus Sūnaus dieną ir jos nepamatys? Visgi Jėzus išpranašavo,
kad žmonės tos dienos nepamatys. Pirmojo Atėjimo metu, Žmogaus
Sūnaus diena išaušo žemėje jam gimus, tačiau netikintys žydai
jos nepamatė. Taip pat ir per Kristaus Antrąjį Atėjimą Žmogaus
Sūnaus diena išauš jam gimus žemėje. Tačiau daugelis
krikščionių jos nepamatys, nes, laukdami stebuklingo Kristaus
atėjimo, jie nepatikės juo ir neseks juo net ir po to, kai su juo
susitiks. Ir nors Žmogaus Sūnaus diena bus išaušusi, jie
nesugebės jos pamatyti.
„Jums sakys:
‘Štai jis čia! Štai ten!’ – neikite ir nebėkite paskui
juos!“ – Lk 17, 23
Jau ankščiau
aptarėme,24(plg. Prisikėlimas) kad, atėjus Paskutinėms
dienoms, ne vienam krikščioniui, kuris bus pasiekę tam tikrą
dvasinį lygį, bus apreikšta, kad jis ir yra Viešpats.
Nesuprasdamas pagrindo, esančio Principe tokiam apreiškimui, jie
veikiai pasiskelbs esąs Mesiju ir taps antikristu prieš Viešpaties
atėjimą. Todėl Jėzus šiais savo žodžiais norėjo perspėti
žmones, kad šie apsišaukėliai jų nesuklaidintų ir nesutrikdytų.
„Kaip
tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio
iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.“ – Lk
17, 24
Kai gimė Jėzus,
žinia apie Žydų karaliaus gimimą pasiekė ir karalių Erodą ir
sukėlė sumaištį visoje Jeruzalėje.25(Mt 2, 2-3)
Antrojo Atėjimo metu, transporto ir komunikacijų pažanga leis
žiniai apie Antrąjį Atėjimą pasiekti pačius atokiausius žemės
rutulio, Rytų ir Vakarų kampelius žaibo greičiu.
„Kaip yra buvę
Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.“ – Lk 17,
26 (Lk 17, 25 aptarėme ankščiau)
Kai Nojus
sužinojo, kad tvanas yra neišvengiamas, jis pakvietė žmones lipti
į jo laivą.27(2 Pt 2, 5) Tačiau jie praleido pro ausis
Nojaus žodžius ir visi nuskendo. Taip pat ir per Paskutines dienas
Kristus sugrįš kaip žmogus ir pakvies žmones lipti į tiesos
laivą. Tačiau tie užsispyrę krikščionys, kurie ir toliau žvelgs
į dangų, tikėdamiesi išvysti stebuklingus Viešpaties pasirodymo
ženklus, neišgirs tiesos žodžių, skelbiamų žemėje. Užuot
juos išgirdę, jie atstums Viešpatį kaip eretiką. Būdami tokie
pat neatidūs, kaip ir Nojaus laikų žmonės, jie nesugebės
tarnauti Dievo Apvaizdos Valiai.
„Kas stengsis
išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas
ją atgaivins.“ – Lk 17, 33
Ar kas nors turėtų
rizikuoti savo gyvybe, jei sektų Viešpatį, nusileidusį iš
debesų, lydimą trimituojančių angelų? Kadangi Jėzus ateis kaip
paprastas mirtingasis, krikščionims, laukiantiems jo stebuklingo
atėjimo, jis atrodys kaip eretikas. Vadinasi tie, kurie seks juo,
turės būti pasirengę pasitikti net mirtį. Šia eilute norima
pasakyti, kad jei žmonės įtikės Kristumi ir seks juo rizikuodami
savo gyvybe, jie gyvens toliau. Jei jie, paveikti žemiškų malonumų
ir norėdami išsaugoti savo kailį, nusiteiks prieš jį ir nusisuks
nuo jo, jie pražus.
„Kur bus lavonų,
ten sulėks ir maitvanagiai.“ – Lk 17, 37
Taip Jėzus atsakė
į klausimą apie Antrojo Atėjimo vietą. Mes pamename, kaip
plėšrieji paukščiai leidosi ant purplelio ir jauno balandžio,
kurie buvo sudėti ant Abraomo aukuro neperkirsti pusiau.28(Pr
15, 11) Iš to galime spręsti, kad Šėtonas visada ieško
progos pareikšti pretenzijas į tai, kas nėra pašventinta. Todėl
mes galime suprasti mįslingo Jėzaus atsakymo prasmę: kaip kad
maitvanagiai susirenka apie lavoną jo lesti ir velniai susirenka
apie tuos, kurie yra dvasiškai mirę, kad pareikštų į juos
teises, Viešpats, kuris yra gyvenimo šaltinis, ateis ten, kur vešės
dvasinis gyvenimas. Šiais žodžiais Jėzus norėjo pasakyti, kad
Viešpats ateis pas ištikimus tikinčiuosius. Kristaus Antrojo
Atėjimo metu karštai tikintys žmonės susirinks kartu į vieną
vietą padedami daugybės dvasių.29(plg. Prisikėlimas 2.3.2.2,
3.1, 3.2) Tai bus gyvybės vieta, kur apsireikš Viešpats.
Jėzus gimė tarp išrinktų žmonių, kurie karštai garbino Dievą.
Jis apsireiškė kaip Mesijas tiems, kuriems pakako tikėjimo sekti
juo ir tapti jo mokiniais.
Kadangi Kristus
gims žemėje per savo Antrąjį Atėjimą, yra parašyta: „Ir ji
pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas
geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo
sosto.“30(Apr 12, 5) „Geležinė lazda“ čia
simbolizuoja Dievo Žodį, kuriuo Dievas teis nuodėmingą pasaulį
ir atkurs Dangaus karalystę žemėje. Viename ankstesnių skyrių
detaliai išaiškinome,31(plg. Eschatologija 3.2.2.) kad
teismas ugnimi – tai teismas Žodžiu.32(Jer 23, 29)
Vadinasi, Jėzaus Žodis, kuriuo mes būsime teisiami per Paskutinę
dieną,33(Jn 12, 48) yra tas pats Žodis, kuriuo žemė ir
dangus bus atiduoti teismo ugniai,34(2 Pt 3, 7) ir jis yra
Viešpaties Jėzaus burnos kvėpimas, kuriuo jis sunaikins
Nedorėlį.35(2 Tes 2, 8) Jėzaus ištartas Žodis taip
pat vadinamas „jo burnos rykšte“ ir „jo lūpų
pūstelėjimu.“36(Iz 11, 4) Jį simbolizuoja geležinė
lazda, apie kurią parašyta: „jis ganys juos geležine lazda, ir
jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai.“37(Apr 2, 27)
Šios eilutės
pasakoja apie berniuką, pagimdytą moters ir paimtą pas Dievą prie
jo sosto. Kas yra šis berniukas, pagimdytas moters, kuriam suteikta
garbė sėdėti prie Dievo sosto ir valdyti visas tautas Dievo
Žodžiu? Tai ne kas kitas, o Kristus per Antrąjį Atėjimą, kuris
gims žemėje su nauju vardu, žinomu tik jam pačiam.38(Apr 2,
17; 19, 12) Jis valdys kaip Karalių Karalius ir sukurs Dangaus
karalystę žemėje. Evangelijos pagal Matą pradžioje yra įrašas
apie keturias neištikimas ir svetimšales moteris Jėzaus giminystės
linijoje.39(Mt 1, 3,5,6) Tai reiškia, kad žmonijos
išganytojas gims kaip žmogus be nuodėmės iš nuodėmingos
giminystės linijos, kad išganytų visus nuodėmingų linijų
palikuonis. Daugelis krikščionių aukščiau paminėtą moterį
tapatina su Bažnyčia.40(eilutė „su kitais jos palikuonimis“
(Apr 12, 17) turėtų simbolizuoti įvaikintus Dievo vaikus) Šią
interpretaciją jie grindžia prielaida, kad per Antrąjį Atėjimą
Kristus ateis debesimis.
Kai kurie
krikščionys tiki, kad Kristaus Antrasis Atėjimas įvyks tuomet,
kai Jėzus apsigyvens žmonių širdyse,41(Jn 14, 20) kai
iš dangaus nužengs Šventoji Dvasia.42(Apd 8, 15-17)
Jėzus gyvena širdyse ištikimų tikinčiųjų jau nuo savo
prisikėlimo ir Šventosios Dvasios nužengimo per Sekminių
dieną.43(Apd 2, 4) Jei tai tikrai būtų Antrasis
Atėjimas, tuomet jis jau įvyko prieš du tūkstantmečius.
Be to, kai kurios
religinės grupės skelbia, kad Jėzus sugrįš kaip dvasia. Tačiau
praėjus trims dienoms po prisikėlimo, Jėzus pasirodė savo
mokiniams, atrodydamas visiškai taip pat kaip ir savo žemiškojo
gyvenimo metu. Nuo tada jis laisvai aplanko ir moko aukštą dvasinį
lygį pasiekusius krikščionis. Tačiau toks Antrasis Atėjimas taip
pat įvyko prieš du tūkstantmečius. Jei šios interpretacijos būtų
teisingos, mums nebūtų prasmės laukti istorinio Antrojo Atėjimo
ir viltis, jog tai bus visų mūsų ilgai puoselėtų vilčių
išsipildymo diena.
Nors Jėzaus
mokiniai ne kartą bendravo su prisikėlusiu Jėzumi, pasirodžiusiu
jiems dvasios pavidale, jie vis tiek laukė jo Antrojo Atėjimo. Mes
galime padaryti išvadą, jog jie nemano, kad per Antrąjį Atėjimą
Jėzus pasirodys kaip dvasia. Pavyzdžiui, kai Jėzus apsireiškė
kaip dvasia apaštalui Jonui, jis pasakė: „Tai, aš veikiai
ateinu! “. Jonas jam atsakė: „Amen. Ateik, Viešpatie
Jėzau!“44(Apr 22, 20) Tokiu būdu Jėzus ir Jonas
aiškiai atskyrė Jėzaus dvasinį pavidalą nuo jo Antrojo Atėjimo.
Jis gims žemiškoje šeimoje kaip ir per Pirmąjį Atėjimą.
Principe esama
keleto priežasčių, kodėl Kristus privalo sugrįžti kaip žmogus.
Dievas sukūrė ir dvasinį, ir fizinį pasaulius. Po to Dievas
sukūrė žmones, suteikdamas jiems ir dvasią, ir kūną, nes
norėjo, kad jie viešpatautų abiem jo sukurtiems pasauliams, ir
taip įvykdytų Jo palaiminimą.45(plg. Sukūrimas 6, 3)
Tačiau puolus Adomui, žmonės neteko galios viešpatauti abiem
pasauliams. Todėl kūrinija, netekusi tikrų savo šeimininkų,
laukia su ilgesiu, tebedūsaudama ir tebesikankindama, kada bus
apreikšti Dievo vaikai, kurie galės ją valdyti.46(Rom 8,
19-22) Jėzus, kuris yra tobulas Adomas, atėjo kaip tobulas
abiejų pasaulių Viešpats.47(I Kor 15, 27) Įskiepydamas
visus tikinčiuosius į save ir susiliedamas su jais į vienį, jis
siekė suteikti jiems galią tapti visatos viešpačiais.
Tačiau kai žydai
nusiteikė prieš Jėzų, Dievas leido jo kūną nukryžiuoti,
paversdamas šią auką visos žmonijos atpirkimo auka. Kadangi
Jėzaus fizinis kūnas buvo atiduotas į Šėtono rankas, fizinis
išganymas liko neįvykdytas. Jėzus išėjo iš šio pasaulio,
pažadėjęs, kad kada nors sugrįš ir užbaigs išganymą, kurį
jis įvykdė tik dvasiškai.49(plg. Mesijas 1.4) Iki šiol
žemėje nėra buvę nė vieno žmogaus, pasiekusio tobulybę tiek
dvasinėje, tiek ir kūniškoje plotmėse, viešpatavusio dvasiniam
ir fiziniam pasauliams ir atnešusio jiems harmoniją. Tai viena
priežasčių, kodėl Kristus negali sugrįžti vien dvasiniame
pavidale. Kaip ir per Pirmąjį Atėjimą, jis turi ateiti kaip
žmogus ir pasiekti tobulumą tiek savo dvasia, tiek ir kūnu. Tada,
įskiepydamas į save visą žmoniją dvasiškai ir fiziškai, jis
ves ją į dvasinį ir fizinį tobulumą, ir suteiks jai galią
viešpatauti tiek dvasiniam, tiek ir fiziniam pasauliui.
Jėzui nuo pat
pradžių buvo skirta užduotis atkurti Dangaus karalystę žemėje.
Jis turėjo tapti atkurtos žmonijos tikruoju tėvu ir Dievo
karalystės žemėje karaliumi.50(Iz 9, 6; Lk 1, 31-33)
Tačiau žmonėms nuo jo nusigręžus, jis negalėjo įvykdyti šios
pradinės Dievo valios, bet, mirdamas ant kryžiaus, jis pažadėjo
sugrįžti vėliau ir ją įvykdyti. Todėl per Antrąjį Atėjimą
Kristaus priedermė bus vėl atkurti Dangaus karalystę žemėje ir
tapti Tikruoju visos žmonijos tėvu bei karaliumi. Tai dar viena
priežastis, kodėl Antrojo Atėjimo metu Kristus taip pat kaip ir
per pirmąjį atėjimą turės gimti žemėje.
Nuodėmių
atpirkimas įmanomas tik žemiškojo gyvenimo metu.51(plg.
Sukūrimas 6.3.2) Kristus tik tuomet galės išpirkti mūsų
nuodėmes, jei ateis kaip žmogaus sūnus. Kristaus išganymas, jam
mirus ant kryžiaus, apsiribojo tik dvasiniu lygmeniu. Jis
nepanaikino prigimtinės nuodėmės, kuri perduodama per mūsų
fizinius kūnus ir išlieka mumyse aktyvi. Todėl Kristus turi ateiti
dar kartą ir atlikti pilną žmonijos išganymą, įskaitant ir
fizinį išganymą. Suprantama, kad to jis negalės padaryti, jei
ateis kaip dvasia. Jis turi apsireikšti kūnišku pavidalu kaip ir
per Pirmąjį Atėjimą.
Taigi, mes
išsiaiškinome, kad Kristaus Antrasis Atėjimas bus ne dvasinis
atėjimas, o fizinis, panašiai kaip ir per Pirmąjį Atėjimą.
Įsivaizdavimas, kad Kristus ateis kaip dvasia, glumina dar ir tuo,
kad dvasia, peržengianti laiko bei erdvės ribas ir galinti
apčiuopti tik dvasinius dalykus, ateis debesimis, sudarytais iš
medžiagos. Kita vertus, jei Kristus staiga pasirodytų iš debesų
kūnišku pavidalu, kaip jis galėtų išsilaikyti ore? Kur būtų jo
buveinė iki jam pasirodant? Kai kurie žmonės paneigtų šiuos
klausimus, tvirtindami, kad visagaliui Dievui nieko nėra neįmanoma.
Tačiau Dievas negali ignoruoti Jo paties sukurtų dėsnių ir
principų. Dievas nevykdys savo apvaizdos (Jam to ir nereikia),
pažeisdamas savo Principą. Jis nelaikys Kristaus, kuris sugrįš į
žemę kūniškuoju pavidalu, kažkur visatos platybėse, o po to
leis jam pasirodyti iš debesų. Taigi, mes neabejotinai įrodėme,
kad Kristau Antrasis Atėjimas prasidės per jo fizinį gimimą
žemėje.
2.3 Ką reiškia eilutės,
tvirtinančios, kad Kristus ateis su debesimis?
Jei Kristus sugrįš
per savo gimimą žemėje, ką gi tuomet reiškia biblinės
pranašystės, kad jis ateis su debesimis? Į šį klausimą rasime
atsakymą, išnagrinėję, ką reiškia debesys. Štai viena tipiška
ištrauka:
„Štai jis
ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie
jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!“
– Apr 1, 7
Pagal šias
eilutes Kristaus atėjimą galės išvysti visi. Šv. Steponas, kurį
netikėliai užmušė akmenimis, ir kiti ištikimi krikščionys,
kurių dvasiniai pojūčiai buvo atviri, pamatė atsivėrusį dangų
ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.52(Apd 7, 55)
Taip pat jei Jėzus turi nužengti iš dvasinio pasaulio kaip dvasia,
tuomet tik tie tikintieji, kurių dvasiniai jausmai yra atviri, galės
jį pamatyti; todėl ne kiekvienam bus lemta išvysti Kristų, kai
jis vėl ateis. Biblinė pranašystė, kad visi galės pamatyti
Viešpatį, išsipildys tik tuomet, jei jis sugrįš kūniškuoju
pavidalu. Kadangi kūnas negali eiti debesimis, debesys šiose
eilutėse simbolizuoja kažką kitą.
Toje pat
ištraukoje pasakyta, kad net ir tie, kurie Jėzų perdūrė, pamatys
jį sugrįžtant. Mes žinome, jog tai buvo Romos kariai. Tačiau tie
Romos kariai negalės pamatyti grįžtančio Viešpaties. Tam, kad
pamatyt grįžtantį Jėzų, jie turi prisikelti iš numirusių,
tačiau Biblijoje parašyta, kad, Kristui sugrįžus, prisikels tik
tie ištikimi krikščionys, kurie dalyvavo pirmajame prisikėlime.
Likusios sielos prisikels tik praėjus „tūkstančiui metų“
Karalystėje.53(Rom 2, 4-5) Todėl pasakymas „net ir
tie, kurie jį perdūrė“ gali būti metafora, apibūdinanti ne
Romos karius, o kurią nors kitą žmonių grupę. Iš tikrųjų, jis
nurodo į tuos krikščionis, kurie bus gyvi Antrojo Atėjimo metu ir
kurie tvirtai laikosi požiūrio, kad Jėzus pasirodys su debesimis.
Kai Kristus, priešingai jų lūkesčiams, sugrįš į žemę kaip
paprastas žmogaus sūnus, jie neatpažins jo ir ims jį persekioti.
Jei pasakymas „net ir tie, kurie jį perdūrė“ yra metafora,
tuomet debesys tose pačiose eilutėse taip pat yra metafora.
Ką gi šie
debesys iš tikrųjų simbolizuoja? Debesys susidaro iš negrynų
vandens garų, kylančių iš žemės. Biblijoje vanduo dažnai
simbolizuoja puolusius žmones.54(Apr 17, 15; Ps 144, 7)
Mes galime padaryti išvadą, kad debesys simbolizuoja dievobaimingus
krikščionis, kurių širdys gyvena danguje, o ne žemėje, nes jie
atgimė ir prisikėlė iš savo puolusios padėties. Biblijoje ir
kituose šventraščiuose debesys dažnai simbolizuoja daugybę
žmonių. 55(Hbr 12, 1; plg. Ez 38, 9) Šią stiliaus
figūrą mes kartais randame ir atsitiktiniuose pokalbiuose. Mozės
kelyje debesies stulpas, kuris rodė kelią žydams dieną,
simbolizavo Jėzų, kuris turėjo ateiti kaip Izraelio valdovas.
Ugnies stulpas naktį simbolizavo Šventąją Dvasią, kuri, būdama
Jėzaus papildu, vedė Izraelį įkvėpimo ugnimi. Mes galime
padaryti išvadą, kad Jėzaus atėjimas iš debesų simbolizuoja
tai, kad jis pasirodys iš grupės atgimusių tikinčiųjų tam, kad
taptų krikščionių vadovu, Antruoju Izraeliu. Prisiminkime, kad
paklaustas apie savo sugrįžimo vietą, Jėzus atsakė: „Kur bus
lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.“56(Lk 17, 37) Jėzus
norėjo pasakyti, kad jis sugrįš į vietą, kurs susirinks ištikimi
tikintieji, o tai iš esmės atitinka tą patį, ką ir biblinė
pranašystė, kad Kristus pasirodys iš debesų.
Taip
interpretuodami debesų metaforą, aiškiai pamatysime, kad per savo
Pirmąjį Atėjimą Jėzus pats simboliškai nusileido iš Dangaus
ant debesų. Nes parašyta: „Pirmasis žmogus yra iš žemės,
žemiškas, antrasis žmogus – iš dangaus,“57(1 Kor 15, 47)
ir „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus,
kuris nužengė iš dangaus.“58(Jn 3, 13) Ir nors Jėzus
gimė žemėje, apvaizdos požiūriu ir turint omenyje jo tikrąją
vertę, jis iš tikrųjų nužengė iš Dangaus. Tokia yra ir
Danieliaus pranašystės,59(Dan 7, 13) pagal kurią Jėzus
ateis su debesimis, prasmė.
2.4 Kodėl Jėzus pasakė, kad
Viešpats ateis su debesimis?
Esama dviejų
priežasčių, kodėl Jėzus pranašavo, kad Viešpats sugrįš su
debesimis. Visų pirma, jis norėjo užkirsti kelią antikristų
apgaulėms, galėjusioms sukelti sumaištį tarp tikinčiųjų. Jei
Jėzus būtų aiškiai pasakęs, kad jis sugrįš fiziškai gimdamas,
netikri pranašai būtų netrukdomi sukėlę didelę sumaištį tarp
tikinčiųjų. Kadangi Jėzus pasirodė kaip Mesijas iš kuklios
aplinkos, bet kurio socialinio sluoksnio žmogus su tam tikru
dvasingumo lygiu galėjo pareikšti pretenzijas į Antrąjį Atėjimą
ir šia didžia iliuzija apmulkinti pasaulį. Laimei, kadangi
daugelis krikščionių tikisi, kad Kristus ateis debesimis, ir todėl
nenuleidžia nuo dangaus akių, šio sąmyšio didžia dalimi pavyko
išvengti. Tačiau dabar, kai Kristaus pasirodymas visai čia pat,
tiesa, kad jis sugrįš kaip paprastas žmogaus sūnus, turi būti
atskleista.
Antra, ši
metafora buvo skirta tiems krikščionims, kurie ėjo sunkiu tikėjimo
keliu. Būta ir kitų atvejų, kai Jėzus ištardavo paradoksalius
žodžius, norėdamas paskatinti savo pasekėjus stengtis kuo
greičiau įvykdyti Dievo Valią. Pavyzdžiui, jis pasakė: „Iš
tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai
ateis Žmogaus Sūnus.“60(Mt 10, 23) Todėl daugelis jo
mokinių patikėjo, kad Antrasis Atėjimas įvyks labai greitai. Kai
Jėzus papasakojo Petrui apie savo neišvengiamą mirtį, šis
paklausė jo apie tai, kas nutiks apaštalui Jonui. Jėzus į tai
atsakė: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi
tau?“61(Jn 21, 22) Jėzus taip pat pasakė: „Iš tiesų
sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol
pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“62(Mt
16, 28) Po šių pasakymų Jėzaus mokiniai ėmė galvoti, kad
jie susitiks grįžtantį Jėzų dar iki savo mirties.
Viltis, kad Jėzus
greitai sugrįš, uždegė jo mokinių širdyse karštą tikėjimą
ir suteikė jiems jėgų ištverti judėjų persekiojimus ir negandas
Romos imperijoje. Aistringai laukdami Antrojo Atėjimo, jie
prisipildė Šventosios Dvasios63(Apd 2, 1-4) ir,
nepaisydami nuožmių persekiojimų, įkūrė ankstyvąją
Krikščionių bažnyčią. Jėzus norėjo įkvėpti ir padrąsinti
savo apaštalus, kuriems buvo lemta nešti sunkų kryžių. Todėl
jis pranašavo, kad ateis su debesimis, apgaubtas Dievo galios ir
šlovės, ir viską įvykdys žaibo greičiu.
3 Kada sugrįš Kristus?
Jei Kristus vėl
ateis kaip žemėje gimęs žmogus, jis, neabejotinai, gims tarp
žmonių, kurie yra išrinkti Dievo pagal Jo predestinaciją. Kur gi
ta vieta, kurią Dievas numatė Kristaus sugrįžimui? Kas gi tie
išrinktieji, pas kuriuos jis ateis?
3.1 Ar Kristus sugrįš pas žydus?
Kai kurie
krikščionys, remdamiesi kai kuriomis Biblijos pastraipomis,
viliasi, kad Jėzus vėl pasirodys žydams: „Ir aš išgirdau
paženklintųjų skaičių – šimtas keturiasdešimt keturi
tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų
giminių,“64(Apr 7, 4) ir „ Iš tiesų sakau jums: dar
nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.“65(Mt
10, 23; plg. Mt 16, 28) Tačiau toks šių eilučių
interpretavimas rodo Dievo apvaizdos nesupratimą. Apie tai Jėzus
kalbėjo savo garsiuoju palyginimu apie vynuogyną:
„Pasiklausykite
kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną,
sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo
ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui,
jis siuntė tarnus pas ūkininkus atsiimti savosios vaisių dalies.
Bet ūkininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė,
o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu
pirma. Bet ūkininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop
jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano
sūnaus.’ Tačiau ūkininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis:
‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą.’
Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi
atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais?“ Jie
atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną
kitiems ūkininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“ Tuomet
Jėzus tarė…: „Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų
atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“ – Mt 21, 33-43
Šiame palyginime
šeimininkas simbolizuoja Dievą, vynuogynas simbolizuoja Dievo
darbą, ūkininkai simbolizuoja žydų tautą, tarnai simbolizuoja
pranašus, šeimininko sūnus simbolizuoja Jėzų, o kiti ūkininkai,
kurie, atėjus metui, atiduos vaisius, simbolizuoja tautą, kuri
galės pasitikti Kristų per Antrąjį Atėjimą ir įvykdyti Dievo
Valią. Šiuo palyginimu Jėzus norėjo pasakyti, kad jis nesugrįš
pas tuos žmones, kurie jį persekiojo. Dievas nuims nuo jų pečių
ankščiau jiems patikėtos misijos naštą ir patikės ją vykdyti
kitiems žmonėms, kurie, sugrįžus Kristui, atiduos vaisius.
Kodėl gi tuomet
Biblijoje vaizduojama, kad Kristus sugrįš į Izraelį? Norėdami
atsakyti į šį klausimą, visų pirma, mes turime išsiaiškinti
Izraelio prasmę. „Izraelis“ simbolizuoja išlikimą. Jokūbas
gavo šį vardą po to, kai jis nugalėjo angelą, su kuriuo jis
grūmėsi ties Jaboko brasta.66(Pr 32, 28) Jokūbas
grūmėsi su angelu, siekdamas išsaugoti abelišką padėtį esmės
pamatui. Išsaugojęs abelišką padėtį ir atnašavęs simbolinę
auką, Jokūbas paklojo šeimos pamatą Mesijui. Jo palikuonys,
paveldėję priedermę vykdyti Dievo apvaizdą, yra vadinami Izraeliu
arba išrinktąja tauta. Tokiu būdu terminas „Izraelis“
simbolizuoja Dievo tautą, triumfuojančią per savo tikėjimą, ir
nebūtinai apibūdina tik tuos, kurie priklauso Jokūbo giminystės
linijai. Todėl Jonas Krikštytojas pasakė žydams: „Ir
nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas.’ Aš jums
sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų
akmenų.“67(Mt 3, 9) Be to, apaštalaus Paulius yra
pasakęs: „Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu,
ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.
Tikrai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra
apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal
raidę,“68(Rom 2, 28-29) ir „ne visi, kilę iš
Izraelio, priklauso Izraeliui.“69(Rom 9, 6) Jie
prikaišiojo tik tiems žydams, kurie, kurie didžiavosi esą
išrinktieji, remdamiesi tik savo giminystės ryšiais su Abraomu,
nors iš tiesų jie negyveno pagal Dievo Valią.
Galima teigti, kad
Jokūbo palikuonys buvo izraelitai, kai jie, vedami Mozės, išėjo
iš Egipto, tačiau jie daugiau tokiais nebebuvo, kai jie sukilo
prieš Dievą dykumoje. Todėl Dievas juos dykumoje nušlavė ir
tiktai jaunesniąją kartą nuvedė į Kanaaną. Šiuos žmones
Dievas laikė tikruoju Izraeliu. Iš Abraomo palikuonių, atėjusių
į Kanaano žemę, dešimt šiaurinės Izraelio karalystės genčių,
kurios nusižengė Dievui, pražuvo, nes jie prarado Dievo išrinktos
tautos statusą. Tik dvi pietinės Judo karalystės gentys, kurios ir
toliau liko ištikimos Dievo Valiai, išliko išrinktąja tauta, kuri
galų gale galėjo priimti Jėzų. Tačiau kai jie lydėjo Jėzų į
nukryžiavimo vietą, jie taip pat prarado statusą žmonių,
atsakingų už Dievo apvaizdos vykdymą.
Kas gi tapo
išrinktaisiais žmonėmis po Jėzaus nukryžiavimo? Jais tapo
krikščionys, kurie paveldėjo Abraomo tikėjimą ir prisiėmė
vykdyti misiją, kurios neužbaigė Abraomo palikuonys. Apaštalas
Paulius rašė: „Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo
išganymas, kad juos paimtų pavydas,“70(Rom 11, 11)
patvirtindamas, kad Dievo atkūrimo apvaizdos centras buvo atimtas iš
žydų ir perduotas pagonims.71(Apd 13, 46) Todėl
išrinktieji žmonės, kurie turėtų pakloti pamatą Kristui per
Antrąjį Atėjimą, nėra Abraomo palikuonys, o veikiau krikščionys,
kurie paveldėjo Abraomo tikėjimą.
3.2 Kristus sugrįš pas tautą
Rytuose
Palyginimu apie
vynuogyną72(Mt 21, 33-43) Jėzus paaiškino, kad kai
žydai, kaip ir vynuogyną išsinuomavę ūkininkai, kurie nužudė
jų šeimininko sūnų, nuvedė Jėzų prie kryžiaus, iš jų buvo
atimta apvaizdos vykdytojų misija. Kokia gi tuomet tauta paveldės
Dievo darbą ir atiduos vaisius? Biblijoje užsimenama, kad ši tauta
yra Rytuose. Apreiškimo Jonui knygoje aprašytas knygos,
užantspauduotos septyniais antspaudais, atvertimas:
„Dar aš regėjau
soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus
ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais. Ir pamačiau
galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas bus vertas
atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“ Bet niekas nei
danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nė
pažiūrėti į ją. Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto
atverti knygą ir pasižiūrėti. Tuomet vienas vyresnysis man tarė:
„Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala.
Jis atvers knygą ir septynis jos antspaudus.““ – Apr 5, 1-5
Liūtas iš Judo
giminės simbolizuoja Kristų. Tai jis atvers knygą ir septynis jos
antspaudus per Paskutines Dienas. Po to, kai šeši antspaudai bus
atverti:
„Ir išvydau
kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo
antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu…: ‘Nekenkite nei žemei,
nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo
tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių –
šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš
visų Izraelio vaikų giminių.’“ – Apr 7, 2-4
Tai reiškia, kad
Gyvojo Dievo antspaudu bus paženklintos 144 000 žmonių kaktos
Rytuose, kur pateka saulė. Šie išrinktieji lydės Avinėlį, kai
šis sugrįš.73(Apr 14, 1) Todėl mes galime padaryti
išvadą, kad tauta, kuri paveldės Dievo darbą ir atiduos šio
darbo vaisius Antrojo Atėjimo labui, yra Rytuose. Čia gims Kristus
144 000 Dievo išrinktųjų apsuptyje. Kuri Rytų tautai yra išrinkta
pasitikti Viešpatį?
3.3 Ši Rytų tauta – Korėja
Nuo seniausių
laikų trimis pagrindinėmis Rytų tautomis buvo laikomos Korėja,
Japonija ir Kinija. Viena šių tautų (Japonija) garbino saulės
deivę Amaterasu-omi-kami. Antrojo Atėjimo laikotarpiui prasidėjus,
Japonija buvo fašistinė valstybė, nuožmiai persekiojusi Korėjos
krikščionis.74(plg. Pasiruošimas 4.3.3.) Kinija per
Antrojo Atėjimo laikotarpį virto palankia terpe komunizmui tarpti
ir netrukus tapo komunistine valstybe. Abi šios valstybės stojo į
Šėtono pusę. Taigi, Korėja – tai ta Rytų valstybė, į kurią
sugrįš Kristus. Apsvarstykime Principo požiūriu, kodėl Korėjai
lemta tapti valstybe, pasitiksiančia Kristų per Antrąjį Atėjimą.
Korėjai kaip tautai, į kurią sugrįš Mesijas, būdingos toliau
aprašytos savybės.
3.3.1 Tautinė atlygio sąlyga
Tam, kad Korėja
taptų valstybe, tinkama pasitikti Mesijų, ji turėjo įvykdyti
tautinę skaičiaus „keturiasdešimt“ ypatingą malonę Šėtono
atskyrimui, kad kosminiu lygiu būtų atkurtas Kanaanas. Kodėl
Korėjai buvo duota ši atlygio sąlyga? Jei Kristus sugrįš į
Korėją, korėjiečiams lemta tapti Trečiuoju Izraeliu. Senojo
Testamento amžiuje Abraomo palikuonys, kurie vykdė Dievo Valią ir
buvo persekiojami Egipte, buvo Pirmuoju Izraeliu. Krikščionys,
kuriuos kaip eretikus persekiojo žydai už tai, kad jie garbino
prisikėlusį Jėzų ir toliau tęsė atkūrimo apvaizdą, tapo
Antruoju Izraeliu. Per Antrąjį Atėjimą (remiantis pranašyste,
kad jis kentės ir savos kartos bus atstumtas, kaip kad buvo savo
laiku atstumtas Nojus)75(Lk 17, 25) Kristus bus vėl
pasmerktas daugelio krikščionių kaip eretikas. Jei taip nutiks,
Dievas turės apleisti krikščionis, kurie persekios Kristų, taip
pat, kaip Jis apleido žydus, persekiojusius Jėzų.76(Mt 7, 23)
Tuomet korėjiečiai, kurie patarnaus grįžtančiam Kristui ir jam
padės taip užbaigdami trečią Dievo apvaizdos skyrių, taps
Trečiuoju Izraeliu.
Pirmasis Izraelis
kentėjo keturių šimtų metų tremtį Egipte. Šia kančia jie
turėjo įvykdyti ypatingą skaičiaus „keturiasdešimt“ malonę
Šėtono atskyrimui tam, kad būtų atkurtas Kanaanas jiems laikantis
tautai skirto kurso. Antrasis Izraelis turėjo ištverti keturis
šimtus metų trukusį persekiojimą Romos imperijoje tam, kad
įvykdytų skaičiaus „keturiasdešimt“ ypatingą malonę,
reikalingą pradėti pasauliniam kursui į Kanaano atkūrimą.
Korėjiečiai, kurie yra Trečiasis Izraelis, taip pat kentėjo
tautos, esančios Šėtono pusėje, priespaudą per laikotarpį,
kuris įvykdo skaičių „keturiasdešimt.“ Todėl jie galėjo
įvykdyti skaičiaus „keturiasdešimt“ ypatingąją malonę,
skirtą Šėtono atskyrimui, reikalingą pradėti kosminio lygio
Kanaano atkūrimo kursą. Tai keturiasdešimties metų laikotarpis,
kurio metu Korėja kentė neapsakomai žiaurią Japonijos priespaudą.
Korėja buvo senas
Japonijos imperialistinės politikos tikslas. Po Ŭlsa globos
sutarties, pasirašytos tarp Japonijos vadovo Hirobumi Ito ir Korėjos
Švietimo Ministro Wan-young Lee,77(projaponiškai nusiteikęs
švietimo ministras) Korėjai buvo primestas Japonijos
protektorato statusas. Visos Korėjos diplomatinės teisės buvo
perduotos Japonijos užsienio reikalų ministerijos dispozicijon.
Japonija skirdavo savo generalgubernatorių, o atskirus Korėjos
vidaus reikalus pavesdavo jos skiriamiems kariniams pareigūnams.
Labai greitai Japonija primetė korėjiečiams savo valią,
kontroliavo jų politiką, diplomatiją ir ekonomiką.
1910 metais
Japonija Korėją aneksavo. Japonai žvėriškai kankino korėjiečius,
daugybę patriotų įkalino arba ištrėmė, atėmė iš žmonių
laisvę. Kai 1919 metų kovo 1 dieną korėjiečiai pakilo į kovą
dėl nepriklausomybės, japonai nužudė tūkstančius taikių
gyventojų įvairiose pusiasalio dalyse. Kai 1923 metais kilo didysis
Kanto žemės drebėjimas, japonai daugelį Tokijuje gyvenusių
korėjiečių pavertė atpirkimo ožiais ir daugumą jų nužudė.
Tuo tarpu daug korėjiečių, kurie daugiau negalėjo iškęsti
japonų priespaudos, paliko savo namus ir, siekdami laisvės, bėgo į
Mandžiurijos stepes. Čia jie patyrė didžiules negandas ir atidavė
savo širdis ir sielas už savo tėvynės nepriklausomybę. Japonijos
kariuomenė šukuodavo kaimus, ieškodama šių ištikimų tėvynei
korėjiečių. Kai kuriuose kaimuose jie suvarydavo jaunus ir senus į
pastatus ir juos padegdavo. Japonijos tironija tęsėsi iki pat jos
pralaimėjimo kare.
Dauguma
korėjiečių, kurie buvo nužudyti per kovo 1 dienos sukilimą ar
padėjo galvas Mandžiurijos tyruose buvo krikščionys. Savo
kolonijinio viešpatavimo pabaigoje Japonija griebėsi liūdnai
pagarsėjusios politikos, kuria siekė sutrypti nepriklausomą
krikščionišką judėjimą, kilusį Korėjoje. Krikščionys buvo
jėga verčiami dalyvauti sintoistų apeigose. Tie, kurie nepakluso
buvo sukišti į kalėjimus arba ištremti. Kai Japonijos
imperatorius Hirohito pasidavė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje,
korėjiečiai pagaliau nusikratė japonų jungo.
Korėjiečiai
kentė priespaudą nuo 1905 metų, kai buvo pasirašyta Ulsa globos
sutartis, iki jų išlaisvinimo 1945 metais. Jų kančia – tai
kančių, kurias patyrė Pirmasis Izraelis Egipte ir Antrasis
Izraelis Romos imperijoje, paralelė. Pagrindinė Korėjos judėjimo
už nepriklausomybę jėga buvo krikščionys, gyvenę šalyje ir
užsienyje. Krikščionys, kurie patyrė didžiausius išbandymus
Japonijos okupacijos metais.
3.3.2 Fronto linija tarp Dievo ir
Šėtono
Paskutinėmis
Dienomis pasaulis yra pasidalinęs į demokratinį ir komunistinį
pasaulius. Kadangi Dievas palaimino Adomą, liepdamas jam viešpatauti
kūrinijai, Jis taip pat davė valią Šėtonui sukurti per Adomo
palikuonis beprincipį pasaulį. Jo pavymui, Dievas turėjo dirbti,
kad šis beprincipis pasaulis vėl būtų sugrąžintas į Jo pusę.
Kai Kristus sugrįš ir imsis šio puolusio pasaulio atkūrimo į jo
pirminę būseną, jis, neabejotinai, sieks išganyti ir komunistinį
pasaulį. Neabejotina, kad tautai, į kurią jis sugrįš, teks
pagrindinis šios ypatingos malonės vykdymo vaidmuo. Korėja, vieta,
į kurią sugrįš Kristus, yra pati brangiausia Dievui ir labiausiai
nekenčiama Šėtonui. Tai fronto linija tarp Dievo ir Šėtono,
vieta, kur susikerta demokratijos ir komunizmo jėgos. Šios
priešpriešos linija – tai trisdešimt aštunta Korėjos paralelė,
kuri buvo nubrėžta Dievo apvaizdos įvykdymui. Dievo ir Šėtono
konfrontacijos vietoje, turi būti atnašauta auka kaip sąlyga,
reikalinga nustatyti jų kovos baigčiai. Šia auka tapo korėjiečių
tauta, kuriai teko užimti vietą šioje fronto linijoje tam, kad
būtų paaukota visatos atkūrimo vardan. Todėl Dievas padalino
Korėjos valstybę į dvi dalis (panašiai kaip ir Abraomo auka, kuri
turėjo būti perkirsta pusiau). Tai priežastis, dėl kurios Korėja
yra padalinta ties trisdešimt aštuntąja paralele į dvi valstybes,
kurių viena yra kainiška, o kita abeliška.
Trisdešimt
aštuntoji paralelė – tai fronto linija tarp demokratijos ir
komunizmo. Tai kartu ir fronto linija tarp Dievo ir Šėtono. Korėjos
karas, kuris vyko ties trisdešimt aštuntąja paralele nebuvo vien
tik pilietinis karas. Tai buvo konfliktas, įsiplieskęs tarp
demokratinio pasaulio ir komunistinio pasaulio. Dar daugiau, tai buvo
konfliktas tarp Dievo ir Šėtono. Kadangi šis karas buvo svarbus
pasauliniu mastu atkūrimo apvaizdos įvykdymui, jame pirmą kartą
dalyvavo Jungtinėms Tautoms priklausančių šalių karinės
pajėgos. Ir nors šalys, dalyvaujančios šioje misijoje,
tikriausiai nesuprato jos apvaizdinės reikšmės, jos veikė,
vykdydamos Dievo Valią vardan dvasinės tėvynės išlaisvinimo. Po
pirmųjų žmonių protėvių nuopuolio Dievo ir Šėtono pusės
išsiskyrė iš vieno taško. Gyvybė ir mirtis, gėris ir blogis,
meilė ir neapykanta, laimė ir sielvartas, sėkmė ir nesėkmė,
viskas išsiskyrė iš vieno taško ir įsitraukė į nuolatinį
tarpusavio konfliktą, vykstantį per visą žmonijos istoriją. Šios
viena nuo kitos atsiskyrę realybės atskirai susitelkė kainiškajame
ir abeliškajame pasauliuose, iš kurių išsivystė demokratinis ir
komunistinis pasauliai. Kai priešprieša tarp šių abiejų pasaulių
pasiekė pasaulinį mastą, jos centru tapo Korėjos pusiasalis. Tarp
religijų, ideologijų, politinių jėgų ir ekonominių sistemų
kilo konfliktas, sukėlęs didelę sumaištį Korėjos visuomenėje,
ir smarkiai paveikęs visą pasaulį. To priežastis buvo dvasinio
pasaulio reiškinys, atskleidęs fizinę Korėjos, pagrindinės
apvaizdą vykdančios tautos, tikrovę ir paplitęs visame pasaulyje.
Šis socialinio ir ideologinio chaoso proveržis aiškiai pranašavo
naujos pasaulinės tvarkos artėjimą. Kaip Jėzus kartą pasakė:
„Kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog
artinasi vasara.“78(Mt 24, 32) Kai Jėzaus mokiniai
paklausė jo apie vietą, kurion jis sugrįš, jis atsakė: „Kur
bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.“79(Lk 17, 37)
Amžinasis gyvenimas ir amžinoji mirtis susidūrė Korėjoje, fronto
linijoje tarp Dievo ir Šėtono. Velniai, kuriuos simbolizuoja
maitvanagiai, sulėkė į šią žemę ieškodami dvasinių
numirėlių, tuo tarpu grįžtantis Viešpats ateis į šią žemę,
ieškodamas žmonių, kupinų gyvybės.
3.3.3 Dievo Širdies objektas
Norėdami tapti
Dievo Širdies objektais, mes turime įveikti kelią, sulaistytą
krauju, prakaitu ir ašaromis. Nuo pat to momento, kai žmonės
puolė, suklaidinti Šėtono ir stojo prieš Dievą, Dievas
sielvartauja visa širdimi kaip tėvas, praradęs savo vaikus. Dievas
nuolat triūsia šiame nuodėmingame pasaulyje, kad būtų išganyti
ištvirkę ir pasibjaurėjimo verti žmonės, kurie, nepaisant to,
yra Jo vaikai. Siekdamas atgauti savo nepaklusnius vaikus, Dievas
nuolat aukoja šėtoniškam pasauliui pačius teisiausiuosius ir
mylimiausiuosius. Jis atidavė nukryžiuoti ir Jėzų, savo vienatinį
sūnų. Taip Dievas liūdi nuo pat žmogaus Nuopuolio.80(Pr 6,
6) Tačiau žmogus, šeima ar tauta, kovojanti prieš šėtonišką
pasaulį vardan Dievo Valios negali išvengti šio krauju, prakaitu
ir ašaromis sulaistyto kelio. Kaip gi mes, ištikimi ir pamaldūs
vaikai, galime būti ramūs ir patenkinti savimi ir tikėtis, jog
išliksime mūsų giliai liūdesio prislėgto Dangiškojo Tėvo
objektais? Mesiją galinti priimti tauta turėtų tapti Dievo Širdies
objektu, rodydama sūnišką dievobaimingumą. Štai kodėl ji turi
įveikti kelią, sulaistytą krauju, prakaitu ir ašaromis. Tiek
Pirmasis, tiek ir Antrasis Izraelis ėjo kančios keliu. Juo žengė
ir Korėjos žmonės, kurie yra Trečiasis Izraelis. Jų liūdna
istorija – tai kelias, kurį turi įveikti Dievo išrinkta tauta.
Niekas negali būti tikras, koks didis palaiminimas laukia šio
kančių kelio pabaigoje.
Tauta, galinti
tapti Dievo Širdies objektu, turi būti gėrio tauta. Korėjiečiai,
vientisa rasė, kurios amžius siekia keturis tūkstančius metų,
retai užpuldavo kitas tautas. Net ir Kokuryo bei Silla
laikotarpiais, kuomet jie galėjo didžiuotis įspūdinga karine
galia, ja naudojosi tik įsibrovėliams atremti. Turint omenyje tai,
kad Šėtono prigimčiai būdinga agresyviai pulti kitus, aiškėja,
kad korėjiečiai nusipelno stovėti Dievo pusėje. Dievas laikosi
gynybinės strategijos ir puola tik po to, kai užpuolama Jo pusė.
Nors istorijos raidoje buvo paaukota begalė pranašų ir šventųjų,
ir net Jėzus buvo nukryžiuotas, pergalė galiausiai atitekdavo
Dievui. Ir nors agresoriai pradėję Pirmąjį ir Antrąjį
pasaulinius karus buvo Šėtono pusėje, pergalę šventė tautos,
kurios buvo Dievo pusėje. Taip pat ir korėjiečiai daugybę kartų
kentė užsienio šalių agresiją. Dievas, leisdamas jiems
pergyventi visas šias kančias, norėjo, kad jie išliktų Jo pusėje
ir galiausiai pasiektų pergalę.
Korėjiečiai yra
iš prigimties religinga tauta. Jų religingumas juos visada skatino
siekti to, kas peržengia fizinės realybės ribas ir turi gilią
vertę. Nuo pat žilos senovės, kai jie dar buvo primityvios
kultūros žmonės, korėjiečiai rodė stiprų troškimą garbinti
Dievą. Jie nebuvo linkę į religijas, prietaringai nepaisiusias
prigimties ir siekusias laimės šiame laikiname gyvenime. Jie visada
puoselėjo tokias vertybes, kaip ištikimybė, sūniškas
dievobaimingumas ir tyrumas. Jų meilė liaudies pasakoms,
išreiškiančioms šias vertybes (pavyzdžiui, „Shim-ch’ŏng
pasaka“ ir „Ch’unhyang pasaka“), iškyla iš šio tvirto jų
kultūros pamato.
3.3.4 Pranašystės apie Mesijo
atėjimą
Korėjiečiai jau
nuo seno puoselėja Mesijo sugrįžimo viltį, subrandintą jų
pranašų aiškių liudijimų. Pirmasis Izraelis taip pat tikėjo
savo pranašų skelbiamomis pranašystėmis,81(Mal 4, 2-5; Iz
60, 1-22) kad Mesijas ateis kaip jų karalius, įkurs Dangaus
karalystę ir juos išganys. Antrasis Izraelis sugebėjo nueiti sunkų
tikėjimo kelią didžia dalimi dėl to, kad jų neapleido viltis,
kad sugrįš Kristus. Taip pat ir korėjiečiai, Trečiasis Izraelis,
tiki pranašyste, kad Teisingasis karalius sugrįš ir sukurs
šlovingą ir amžiną karalystę jų žemėje. Tvirtai laikydamiesi
savo vilties, jie surado savyje jėgų ištverti visas negandas. Šią
Mesijo sugrįžimo idėją Korėjos žmonėms atskleidė pranašysčių
knyga Chŏnggamonk, parašyta keturioliktame amžiuje, prasidėjus Yi
dinastijai.
Kadangi joje buvo
pranašaujama, kad iškils nauja karalystė, valdančioji klasė
mėgino ją uždrausti. Japonijos okupacinis režimas bandė šią
viltį nuslopinti šią knygą degindamas ir engdamas tikinčiuosius.
Kai krikščionybė plačiai paplito, ši idėja buvo išjuokta kaip
prietaras. Tačiau viltis, kad Mesijas sugrįš, tebegyva iki šiol.
Ji giliai įsišaknijo korėjiečių širdyse. Seniai laukiamas
Teisingasis karalius, apie kurio atėjimą pranašaujama Chŏnggamonk
knygoje, vadinamas Chŏngdoryŏng vardu, reiškiančiu „ateinantis
su Dievo Valia.“ Iš tikrųjų, tai korėjiečių pranašystė apie
Kristų, kuris sugrįš į Korėją. Dar prieš krikščionybės
įvedimą Korėjoje Dievas atskleidė per Chŏnggamonk, kad
Mesijas ateis į šią žemę. Nūdienos mokslininkai patvirtina, kad
daugelis šios pranašysčių knygos fragmentų sutampa su Biblijos
pranašystėmis.
Be to, tarp visų
Korėjos religijų išpažintojų esama tokių, kuriems buvo
atskleista, kad jų religijų įkūrėjai sugrįš į Korėją.
Tyrinėdami kultūrinių sferų raidą,82(plg. Eschatologija)
mes išsiaiškinome, kad visos religijos lydosi į vieną religiją.
Dievas trokšta, kad Paskutiniųjų Dienų krikščionybė taptų
galutine religija, galinčia prisiimti daugelio religijų tikslų
įvykdymo priedermę. Grįžtantis Kristus, kuris ateis kaip
krikščionybės centras, pasieks tikslus, kurių siekė įvairių
religijų įkūrėjai. Todėl, turint omenyje Kristaus misiją, jo
sugrįžimą galima laikyti antruoju visų religijų įkūrėjo
sugrįžimu.83(plg. Prisikėlimas) Kai antrieji įvairių
religijų įkūrėjų atėjimai įvyks Korėjoje kaip įvairių
pranašysčių išsipildymas, jie ateis ne kaip atskiri asmenys, o
kaip vienas asmuo. Šių pranašysčių išsipildymu bus Kristaus
Antrasis Atėjimas. Viešpats, kurio atėjimas buvo išpranašautas
įvairių religijų išpažintojams (Maitreya Buda budizme, Kilnus
žmogus konfucionizme, Ch’oe Su-un, Ch’ŏndogyo, religijos
kūrėjas, ir Chŏngdoryŏng atėjimas, minimas Chŏnggamonk
knygoje), yra ne kas kitas, o Kristus per Antrąjį Atėjimą.
Galiausiai mes
esame liudininkai to, kad apreiškimai ir ženklai, kuriuos regėjo
dvasiškai suderinti krikščionys, liudijantys apie Kristaus Antrąjį
Atėjimą Korėjoje, dygsta kaip grybai po lietaus. Dievo pažadas,
kad Jis išliesiąs savosios Dvasios kiekvienam kūnui,84(Apd 2,
17) yra vykdomas tarp korėjiečių. Kadangi dievobaimingi
krikščionys užmezga ryšius su dvasiomis, esančiomis įvairiuose
dvasinio pasaulio lygiuose, iš žemesniųjų Rojaus sričių,
daugelis jų regi aiškius apreiškimus, jog Viešpats ateisiąs į
Korėją. Tačiau dabartinė Korėjos krikščionių bažnyčios
vadovybė yra giliai įmigusi. Būdami dvasiniais neišmanėliais,
jie toliau kunigauja, nesuvokdami šių savalaikių ženklų. Tai
labai primena Jėzaus laikus. Kunigai, rabinai ir rašto žinovai,
turėję pirmieji atpažinti gimusį Mesiją, jo neatpažino, nes
buvo dvasiškai akli. Apie Jėzaus gimimą žinojo tik astrologai ir
piemenys, nes jie matė pranašiškus ženklus.
Jėzus pasakė:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad
paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei
mažutėliams.“85(Mt 11, 25) Jis sielvartavo dėl
anuometinių žydų tautos vadovų dvasinio aklumo, nors, kita
vertus, džiaugėsi, kad Dievas suteikė malonę nuoširdiems ir
nemokytiems tikintiesiems, apreikšdamas jiems savo apvaizdą. Tas
pats reiškinys, nors ir sudėtingesnis, dabar, laiku, paraleliu
Jėzaus dienoms, vyksta ir Korėjoje. Per tyrus ir nekaltus tikinčius
pasauliečius Dievas atskleidžia daugelį dangaus paslapčių apie
Paskutiniąsias Dienas. Tačiau, žinodami, kad atskleidę šias
paslaptis visuomenei jie bus pasmerkti kaip eretikai, jie kol kas jų
neskelbia. Tuo tarpu, panašiai kaip Jėzaus laikų kunigai, rabinai
ir rašto žinovai, didžioji dauguma krikščionių dvasininkijos
didžiuojasi savo Biblijos išmanymu ir gebėjimu ją interpretuoti.
Jie džiaugiasi savo pasekėjų jiems rodoma pagarba. Jie patenkinti
atlieka įspūdingas patarnavimo apeigas. Tačiau, giliam Dievo
sielvartui, jie nieko neišmano apie Dievo apvaizdą, kuri bus
vykdoma Paskutinėmis Dienomis.
3.3.5 Civilizacijų kulminacija
Dvasinė ir
materiali civilizacija, pagrįsta religija ir mokslu – paieškos,
skirtos įveikti abiem žmonijos neišmanymo aspektams – turi būti
harmoninga. Tik taip mes galėsime išspręsti esmines žmogaus
gyvenimo problemas ir pasiekti Dievo idealo pasaulį.86(plg.
Eschatologija) Pasaulyje, kurį įkurs atėjęs Kristus,
mokslas pasieks neregėtas aukštumas. Tai bus visuomenė, turinti
patį aukščiausią civilizacijos lygį, kurioje visos
civilizacijos, kurios vystėsi vertikaliu apvaizdos istorijos kursu,
bus atkurtos horizontaliai, vadovaujant Viešpačiui. Todėl
civilizacijos, išsivysčiusios iš religijos ir mokslo, kurie
suklestėjo visame pasaulyje, dvasinius ir materialinius aspektus
įsisavins korėjiečiai ir, vedami naujos tiesos, juos harmonizuos.
Tada jie duos vaisių idealiame, Dievo giliausius troškimus
įkūnijančiame pasaulyje.
Visų pirma, visų
žemės civilizacijų esmės turėtų duoti vaisių Korėjoje.
Senosios žemyno civilizacijos, susikūrusios Egipte ir
Mesopotamijoje, perdavė savo vaisius pusiasalių civilizacijoms
Graikijoje, Romoje ir Iberijoje, o iš ten salos civilizacijai
Didžiojoje Britanijoje. Ši salos civilizacija perdavė savo kultūrą
Jungtinėms Valstijoms, žemyninei civilizacijai. Tada ši kryptis
buvo pasukta į priešingą pusę: Jungtinės Valstijos perdavė savo
kultūrą salos civilizacijai Japonijoje. Dabar šių civilizacijų
vaisiai bus skinami pusiasalio civilizacijoje Korėjoje, kur gims
Kristus.
Po to
civilizacijų, gimusių upių ir ežerų pakrantėse, esmės duos
vaisių Ramiojo vandenyno civilizacijoje, kuriai priklauso ir Korėja.
Upių civilizacijos, kurios iškilo ant Nilo, Tigro ir Eufrato upių
krantų, perdavė savo kultūras civilizacijoms, esančioms prie
Viduržemio jūros: Graikijai, Romai, Ispanijai ir Portugalijai. Šios
civilizacijos perdavė savo vaisius Atlanto vandenyno civilizacijoms:
Didžiajai Britanijai ir Jungtinėms Valstijoms. Visos šios
civilizacijos duos derlių Ramiojo vandenyno civilizacijoje,
jungiančioje Jungtines Valstijas, Japoniją ir Korėją.
Galiausiai,
civilizacijos, gimusios skirtingose klimato juostose, turės duoti
vaisių Korėjoje. Per metų laikų ciklą gyvos būtybės pradeda
naują gyvenimą ir dauginasi pavasarį, suveši vasarą, duoda
vaisių rudenį, o jų atsargas sukrauna žiemą. Pavasario, vasaros,
rudens ir žiemos ciklas kartojasi ne tik kiekvienais metais, bet ir
diena iš dienos: rytas atitinka pavasarį, popietė –vasarą,
vakaras – rudenį, o naktis – žiemą. Keturi žmogaus gyvenimo
tarpsniai (vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė) taip pat
atitinka šį modelį. Žmonijos istorija taip pat vystosi pagal metų
laikus, nes vienas Dievo Principo aspektų, kuriuo remiasi Jo
kūrimas, yra sezoninis gyvenimo ratas.
Dievas sukūrė
Adomą ir Ievą per žmonijos istorijos pavasarį. Vadinasi, istorija
turėjo prasidėti nuo vidutinėje klimato zonoje esančios Edeno
civilizacijos. Po to, prasidėjus jos vasarai, ji turėjo persikelti
į tropinę civilizaciją. Rudenį, ji turėjo persikelti į vėsaus
klimato zoną. Savo kulminaciją ji turėjo pasiekti šalčio zonos
civilizacijoje, atitinkančioje žiemos sezoną. Tačiau po Nuopuolio
žmonija buvo pažeminta iki laukinių barbarų lygio. Užuot sukūrę
vidutinės klimato zonos civilizaciją, žmonės pirma laiko atėjo
gyventi į tropines zonas kaip pirmykščiai žmonės. Afrikos žemyne
jie sukūrė Egipto tropinės zonos civilizaciją. Ši kontinentinė
civilizacija perdavė savo kultūrą pusiasaliams ir saloms, kur
susikūrė vėsaus klimato zonos civilizacijos. Jos perdavė savo
vaisius šalčio zonos Sovietų Sąjungos civilizacijai. Dabar ši
srovė greitai pasieks savo kulminaciją, išsiliedama į naujojo
Edeno vidutinio klimato zonos civilizaciją. Tai, neabejotinai, įvyks
Korėjoje, kur visos civilizacijos duos vaisių.
4 Paralelės tarp Jėzaus dienų ir
nūdienos
Antrojo Atėjimo
laikotarpis – tai Jėzaus laikų paralelė. Įvykiai, kurie
klostosi nūdienos krikščioniškame pasaulyje, panašūs į
įvykius, įvykusius judaizmo laikais per Jėzaus atėjimą.
Panagrinėkime keletą šių paralelių.
Nūdienos
krikščionybė, kaip ir Jėzaus laikų judaizmas, yra pernelyg
pririšta prie bažnytinių autoritetų ir ceremonijų ir pūvanti iš
vidaus. Jėzaus laikais daugelis kunigų ir rašto žinovų vergavo
ritualinėms apeigoms ir įstatymo raidei, o jų dvasinis gyvenimas
buvo supuvęs. Todėl nuoširdžiai tikintys žydai, norėdami
numalšinti savo dvasinį troškulį, būrėsi aplink Jėzų, kuris
buvo pasmerktas kaip eretikas. Taip pat ir daugelis nūdienos aukštų
krikščionių dvasininkų ir kunigų pataikauja autoritetams ir
žavisi ritualais, nors jų dvasia kasdien vis labiau atbunka.Todėl
pasišventę krikščionys klajoja po kalnus ir lygumas, ieškodami
tikrojo kelio. Jie ieško naujų vadovų, galinčių juos išvesti iš
dvasinių tyrų, ir parodyti jiems kelią į vidinę šviesą.
Nūdienos
krikščionių vadovai, kaip ir Jėzaus laikų žydų vadovai,
tikriausiai taps vienais pirmųjų Kristaus persekiotojų per Antrąjį
Atėjimą. Jėzus atėjo, norėdamas sukurti naują erą, kuri būtų
išpildžiusi Senojo Testamento žodžius, kuriuos paskelbė
pranašai. Jis neapsiribojo vien tik Senojo Testamento žodžių
kartojimu, o skelbė naujus tiesos žodžius, tinkančius naujai
erai. Žydų dvasininkai ir rašto žinovai kritikavo Jėzaus žodžius
ir jo darbus, remdamies savo siauru Senojo Testamento knygų
supratimu. Po jų klaidingo sprendimo Jėzus buvo nukryžiuotas.
Taip
pat ir Kristus siekia per Antrąjį Atėjimą sukurti naują dangų
ir naują žemę87(Apr 21, 14) ant dvasinio
išganymo pamato, kurį paklojo krikščionybė per Naujojo
Testamento amžių. Sugrįžęs Kristus ne tik atkartos Naujojo
Testamento žodžius, ištartus prieš du tūkstančius metų, tačiau
ištars ir naujus tiesos žodžius, kurie bus būtini naujo dangaus
ir naujos žemės sukūrimui. Tačiau tie nūdienos krikščionys,
kurie paraidžiui supranta Naujojo Testamento žodžius, peiks Kristų
ir jo darbus, remdamiesi savo ribotu šventraščio supratimu. Todėl
visai galimas dalykas, kad jie apskelbs Viešpatį eretiku ir jį
persekios. Štai kodėl Jėzus pranašavo, kad per Antrąjį Atėjimą,
Kristus daug kentės, o jo karta jį atstums.88(Lk 17, 25)
Kai žmonėms
apsireikš Kristus per Antrąjį Atėjimą, ir kai jis ištars savo
žodžius, jie atsilieps į juos taip pat, kaip kadaise žydai
atsiliepė į Jėzaus žodžius. Dievas nepaskelbė žinios kunigams
ir rašto žinovams. Jis pranešė apie tai kitataučiams astrologams
ir tyros širdies piemenims. Tai primena tėvą, kuris dėl savo
vaikų neišmanymo turi pasikliauti savo povaikiais. Taip pat iš
pradžių Dievas gali paskelbti žinią apie Kristaus sugrįžimą
pasauliečiams, mažoms dvasinėms grupėms ir bažnyčioms, kurios
atmeta vyraujančią kryptį, arba doriems netikintiesiems. Ši žinia
gali pasiekti vyraujančios krikščionybės krypties dvasininkiją,
kurie užsispyrusiai išpažįsta tradicines tikėjimo dogmas. Jėzaus
laikais Evangeliją nuoširdžiai priėmė ne žydų vadovai, o
paprasta liaudis ir pagonys. Taip pat ir per Kristaus sugrįžimą
paprasti krikščionys ir kitų tikėjimų žmonės, o ne krikščionių
vadovai, laikantys save Dievo išrinktaisiais, pirmi išgirs
Viešpaties žodžius. Jėzus apie tai kalbėjo palyginimu apie
vestuves. Kai karalius, kuris kėlė savo sūnui vestuves, pakvietė
į jas žymiausius bendruomenės žmones, šie neatėjo:
„Galop jis tarė
tarnams ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo
verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į
vestuves.’ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik
sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už
stalo.“ – Mt 22, 8-10
Daug dievobaimingų
tikinčiųjų, iškeliavusių tikėjimo keliu su viltimi nueiti
Dangun, galiausiai atsidurs pragare. Taip buvo Jėzaus laikais, ir
taip bus per Antrąjį Atėjimą. Jėzaus dienomis, kadangi kunigų
ir Rašto aiškintojų priedermė buvo vesti Dievo išrinktą tautą,
jie turėjo būti pirmaisiais, atpažinusiais Mesijų ir atvedusiais
pas jį žydų tautą. Norėdamas jiems padėti šią misiją
įvykdyti, Jėzus ėmėsi iniciatyvos: jis atėjo į šventyklą ir
mokė juos Evangelijos dar prieš imdamas mokyti kitus.89(Lk 2,
42-47) Tačiau, kai jiems nepriėmus jo, Jėzui nieko kito
nebeliko, kaip keliauti į Galilėją ir skleisti savo mokymą tarp
paprastų žvejų. Jis turėjo padėti visuomenės padugnėms,
bendrauti su nusidėjėliais, mokesčių rinkėjais ir prostitutėmis.
Galų gale persekioję jį kunigai ir Rašto aiškintojai pasmerkė
Jėzų mirčiai ant kryžiaus. Jie pasiuntė jį myriop, tikėdami,
kad elgiasi teisingai, nes baudžia mirtimi eretiką ir nedorėlį.
Po šio darbo jie ir toliau kunigavo iki pat savo mirties, cituodami
Šventuosius raštus, mokėdami dešimtines, atnašaudami aukas
šventyklose ir tikėdami, kad pateks į Dangų. Tačiau savo
nuostabai po mirties jie atsidūrė ne danguje, o nusirito į
pragarą. Ironiška, tačiau kelias, kuriuo jie manė einą dangun,
nuvedė juos priešinga kryptimi.
Suvokdami, kad
panašūs dalykai gali vykti ir Paskutinėmis dienomis, mes turime
labai rimtai save išbandyti. Daugelis nūdienos krikščionių skuba
keliu, kuris, jų manymu, atves juos dangun. Tačiau, žengus
klaidingą žingsnį, šis kelias gali juos nuvesti pragaran. Štai
kodėl Jėzus kartą yra pasakęs, kad per Paskutines dienas jis
atstums nuo savęs daug dievobaimingų tikinčiųjų, net ir tų,
kurių pasišventimas toks stiprus, jog jie galėjo jo vardu išvaryti
velnius ir daryti stebuklus: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau.
Šalin nuo manęs, nedorėliai!“90(Mt 7, 23)
Iš tiesų,
nūdienos pereinamojo laikotarpio tikinčiųjų padėtis yra itin
nesaugi. Kad ir kokiais uoliais krikščionimis būtume, jei, kaip ir
žydų tautos vadovai Jėzaus laikais, žengsime klaidingą žingsnį
ir nusisuksime nuo grįžtančio Kristaus, visos mūsų ligtolinės
pastangos bus bergždžios. Apie šiuos žmones Danielius yra
pasakęs: „Daugelis bus išgryninti, padaryti švarūs ir išmėginti
ugnyje, tačiau nedorėliai ir toliau nedorai elgsis. Nė vienas
nedorėlių to nesupras, o išmintingieji supras.“91(Dan 12,
10)
5 Chaotiška kalbų maišatis ir jų
suvienodinimo būtinybė
Jei žmonės
nebūtų puolę, jie būtų sukūrę vieną pasaulinę šeimą, kurią
galima palyginti su kūnu, kurio nariai yra tarpusavyje susiję ir
valdomi Dievo, kuris yra jo galva. Tuomet visi būtų kalbėję viena
kalba. Pasaulyje nebūtų atsiradę tiek skirtingų tautų, kalbančių
viena kitai nesuprantama kalba. Kalbų įvairovės, užkirtusios
kelią laisvam žmonių bendravimui, priežastis yra ta, kad kadaise,
po Nuopuolio, buvo nutraukti jų vertikalūs saitai su Dievu. Visi
horizontalūs ryšiai tarp žmonių taip pat buvo nutraukti. Žmonija
tada susiskaldė, išsibarstė po skirtingas geografines vietoves ir
suformavo uždaras bendruomenes.
Biblijoje yra
pasakojimas, pateikiantis dvasinę įžvalgą į kalbų sumaištį.
Tai pasakojimas apie Babelio bokštą.92(Pr 11, 1-9)
Nojaus palikuonys turėjo vieną kalbą. Vieną kartą Nojaus antrojo
sūnaus Chamo, kuris kadaise nusidėjo prieš Dievą, palikuonys
pastatė Babelio bokštą. Šiuo savo Šėtonui palankiu užmoju jie
ketino pakilti aukščiau Paties Dievo. Kai Semo ir Jefeto (jie
stovėjo Dievo pusėje) palikuonys padėjo šį bokštą statyti,
Dievas taip sumaišė jų kalbas, jog jie daugiau negalėjo
susikalbėti ir taip vykdyti Šėtono valią.
Pagimdyti tų
pačių tėvų mes visi galime džiaugtis, pykti, liūdėti ir
patirti malonumą. Tačiau mes negalime dalintis vienas su kitu savo
giliausiais jausmais, nes kalbame skirtingomis kalbomis. Argi tai
nėra viena didžiausių žmonijos nelaimių? Norėdami suvokti
vienos globalinės šeimos idealų pasaulį, galintį pagerbti
Kristų, mūsų Tikrąjį Tėvą, Antrojo Atėjimo metu, mūsų
kalbos neabejotinai turi susilieti. Pagal biblinį pasakojimą apie
Babelio bokšto statybą mūsų kalbos buvo sumaišytos, nes mes
išaukštinome Šėtono valią. Remiantis atkūrimo per atlygį
principu, mūsų dalyvavimas Dievo bokšto statyboje ir Dievo Valios
šlovinime – tai kelias į mūsų kalbų suvienodinimą.
Kokios kalbos
pagrindu bus suvienodintos pasaulio kalbos? Atsakymas aiškus. Vaikai
turi mokytis savo tėvų kalbos. Jei Kristus iš tiesų sugrįš į
Korėjos žemę, jis, be abejonės, kalbės korėjiečių kalba, kuri
tuomet taps gimtąja visos žmonijos kalba. Galų gale visi pasaulio
žmonės kalbės viena Tikrųjų tėvų kalba, tapsiančia jiems
gimtąja. Visa žmonija taps viena tauta, kalbėsiančia viena kalba.
Taip susikurs viena pasaulinė Dievo valstybė.
|
Visais klausimais kreipkitės: