|
<< Atgal
I dalis
1 skyrius
Sukūrimo principas
Per
visą istoriją žmonija kankinosi spręsdama pagrindinius žmogaus
gyvenimo ir visatos klausimus ir negalėdama į juos atsakyti.
Taip buvo todėl, kad niekas nesuprato pagrindinio principo, kuriuo
remiantis buvo sukurta žmonija ir visata. Siekiant
deramai priartėti prie šio klausimo, nepakanka vien ištirti iš to
išplaukiančią tikrovę. Su žmogaus gyvenimu ir visata susijusios
problemos negali būti išspręstos pirma nesupratus Dievo
prigimties. Tad šie klausimai bus nuodugniai nagrinėjami
šiame skyriuje.
1 skirsnis Dievo ir sukurtosios visatos dvejopumas
1.1 skirsnis Dievo dvejopumas
Kaip
mes galime pažinti dieviškąją neregimojo Dievo prigimtį? Vienas
būdas įžvelgti Jo dievybę yra stebėti Jo kūriniją.
Taigi šv. Paulius yra pasakęs:
Jo
neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievybė – nuo
pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi
jie nepateisinami. – Rom 1,20.
Kaip
meno kūrinys, įgavęs konkretų pavidalą, atskleidžia neregimą
jo kūrėjo prigimtį, lygiai taip visa kūrinija yra esminė tam
tikros Kūrėjo neregimosios, dieviškosios prigimties ypatybės
apraiška. Visa iš esmės yra vienaip ar kitaip susiję su Dievu.
Kaip iš menininko darbų
galime pažinti jo būdą, lygiai taip pat stebėdami Dievo kūriniją
mes galime suprasti Jo prigimtį.
Pirmiausia
pradėkime apibrėždami gamtos pasaulyje visuotinai paplitusius ir
vyraujančius pradus. Kiekvienai esybei yra būdingas yang
(vyriškumo) ir yin (moteriškumo) pradų dvejopumas,
ir kiekviena esybė atsiranda tik tuomet, kai šie pradai susijungia
tarpusavyje tiek pačioje esybėje, tiek su ja ir su kitomis
esybėmis.
Pavyzdžiui,
subatominės dalelės, kertiniai visos materijos pradmenys, turi arba
teigiamą, arba neigiamą krūvį arba yra neutralios, kai teigiamos
ir neigiamos dalelės neutralizuoja viena kitą. Kai dalelės dėl
savo dvejopos prigimties susijungia viena su kita, jos sudaro atomą.
Atomai taip pat turi teigiamą arba neigiamą valentingumą. Kai
vienas atomas dėl savo dvejopumo susijungia su kitu atomu, susidaro
molekulė. Šitaip susidariusios molekulės toliau dėl savo
dvejopumo jungiasi toliau, kol galiausiai tampa augalams ir gyvūnams
tinkamu vartoti maistu.
Augalai
turi kuokelius ir piesteles, todėl gali daugintis. Gyvūnai
dauginasi ir savo rūšis išsaugo lytiškai santykiaudami. Pasak
Biblijos, Dievas, sukūręs Adomą, pamatė, jog žmogui negera būti
vienam1(Pr 2, 18). Tik tada, kai Dievas sukūrė
jam tinkamą bendrininkę – moterį, Jis iš tiesų tarė, kad
visa, ką Jis sukūrė, buvo „labai gera“ 2(Pr 1,31).
Nors
atomai, įvykus jonizacijai, tampa teigiamais ar neigiamais jonais,
kiekvienas iš jų vis tiek išlaiko stabilią teigiamo branduolio ir
neigiamų elektronų vienybę. Panašiai ir kiekvienas gyvūnas,
patinas ir patelė, per savo gyvenimą išsaugo savyje yang ir
yin pradus. Tas pats pasakytina ir apie kiekvieną augalą. O
jei kalbėsime apie žmones, vyrai turi moteriškosios prigimties, o
moterys – vyriškosios.
Be
to, kiekvienas kūrinys egzistuoja turėdamas tarpusavyje susijusias
puses: paviršių ir gelmę, išorę ir vidų, priekį ir užpakalį,
dešinę ir kairę, viršų ir apačią, aukštumą ir žemumą,
pakilimą ir nusileidimą, ilgumą ir trumpumą, platumą ir
siaurumą, rytus ir vakarus, šiaurę ir pietus ir t.t. Tai
paaiškinama tuo, jog viskas yra sukurta egzistuoti tik esant
dvejopumui. Taigi mes galime
suprasti, kad viskam egzistuoti yra reikalingas yin ir yang
dvejopumas.
Tačiau
esama kitos tarpusavyje susijusios dvejopumo poros, kuri
egzistencijai yra dar svarbesnė negu yang ir yin
dvejopumas. Kiekviena esybė turi išviršinę formą ir vidinę
savybę. Regimoji išviršinė forma yra panaši į nematomą vidinę
savybę. Vidinė savybė, nors ir nematoma, pasižymi tam tikra
struktūra, kuri regimai pasireiškia konkrečia išviršine forma.
Vidinė savybė yra vadinama vidine prigimtimi, o išviršinė forma
ar pavidalas yra vadinama išorine forma. Kadangi vidinė prigimtis
ir išorinė forma liudija esant tos pačios esybės vidų ir išorę,
išorinę formą galima suprasti kaip antrinę vidinę prigimtį.
Todėl vidinė prigimtis ir išorinė forma kartu sudaro dvejopumą.
Kaip
pavyzdį paimkime žmogų. Žmogų sudaro išorinė forma, kūnas, ir
vidinė savybė, dvasia.
Kūnas yra regimas nematomo proto atspindys. Tačiau dvasia turi tam
tikrą struktūrą, o kūnas, kuris ją atspindi, taip pat įgyja tam
tikrą pavidalą. Kaip tik mintis, jog žmogaus būdą ir
likimą galima perprasti įdėmiai stebint jo išvaizdą sudaro tokių
metodų, kaip fizionomika ar chiromantija, esmę. Čia
dvasia yra vidinė prigimtis, o kūnas – išorinė forma.
Dvasia ir kūnas yra dvi tarpusavyje susijusios žmogaus pusės; iš
čia išplaukia, jog kūną
galima suprasti kaip antrinę dvasią. Kartu jie sudaro žmogaus
dvejopumą. Panašiai visos būtybės egzistuoja tik esant vidinės
prigimties ir išorinės formos dvejopumui.
Koks
yra vidinės prigimties ir išorinės formos ryšys? Vidinė
prigimtis yra nemateriali ir priežastinė ir išorinės formos
atžvilgiu atlieka subjekto vaidmenį; išorinė forma yra materiali,
išvestinė ir vidinės prigimties atžvilgiu atlieka objekto
vaidmenį. Šių dviejų esybės pusių tarpusavio ryšiai apima
vidaus ir išorės, priežasties ir pasekmės, subjekto ir objekto,
vertikalės ir horizontalės ryšius. Dar kartą kaip pavyzdį
paimkime žmogų, kurio protas ir kūnas atitinkamai yra jo vidinė
prigimtis ir išorinė forma. Kūnas yra panašus į protą ir juda
klausydamas jo paliepimų taip, kad išsaugotų gyvybę ir
įgyvendintų proto tikslus. Taigi protas ir kūnas yra susiję
abipusiu vidiniu ir išoriniu, priežasties ir pasekmės, subjekto ir
objekto, vertikalės ir horizontalės ryšiu.
Panašiai
ir visoms sukurtoms būtybėms, neatsižvelgiant į jų sudėtingumą,
yra būdinga nemateriali vidinė prigimtis, atitinkanti žmogaus
protą, ir materiali išorinė forma, atitinkanti žmogaus kūną.
Kiekvienos būtybės vidinė prigimtis, būdama priežastimi ir
subjektu, valdo išorinę formą. Šis ryšys leidžia individui
tikslingai egzistuoti ir veikti kaip Dievo kūriniui. Gyvūnai
gyvena ir juda todėl, kad jų kūnus valdo vidinė galia,
atitinkanti žmogaus protą ir nustatanti jiems tam tikrą tikslą.
Augalai atlieka savo organines funkcijas turėdami vidinę prigimtį,
nes tam tikrais atžvilgiais ji veikia kaip žmogaus protas.
Žmogaus
protas kiekvienam asmeniui suteikia prigimtinį polinkį būti su
kitais ir gyventi santarvėje. Panašiai
ir teigiami bei neigiami jonai sudaro molekules, nes kiekviename iš
jų glūdi elementari vidinė prigimtis, stumianti juos į tokį
tikslą. Elektronai susigrupuoja aplink branduolius, kad
sudarytų atomus, nes jie turi tam tikrą vidinę prigimties savybę,
nukreipiančią juos į tokį tikslą. Remiantis šiuolaikiniu
mokslu, visos atomus sudarančios dalelės susideda iš energijos. O
tam, kad energija sudarytų daleles, jai irgi turi būti būdinga
vidinė prigimtis, skatinanti ją įgauti konkretų pavidalą.
Dar
labiau įsigilindami, mes ieškome galutinės priežasties, kuri davė
pradžią šiai energijai kartu su jos vidinės prigimties ir
išorinės formos pradais. Tokia būtybė tikriausiai yra
pirmoji nesuskaitomos daugybės esybių visatoje priežastis.
Kaip pirmoji priežastis ji
taip pat turi turėti vidinės prigimties ir išorinės formos
dvejopumą, be to, ji turi būti dalyvaujantis subjektas visų kitų
būtybių vidinių prigimčių ir išorinių formų atžvilgiu. Šią
pirmąją visatos priežastį mes vadiname Dievu, o vidinę Dievo
prigimtį ir išorinę formą pirmine vidine prigimtimi ir pirmine
išorine forma. Kaip yra sakęs šv. Paulius, įžvelgdami
bendras ypatybes visoje kūrinių įvairovėje, mes pažįstame Dievo
prigimtį: Dievas yra visatos Pirmoji Priežastis ir jos subjektas,
pasižymintis pirminės vidinės prigimties ir pirminės išorinės
formos dvejopumo darna.
Mes
jau minėjome, kad esybėms egzistuoti yra būtinas dvejopų yang
ir yin pradų tarpusavio ryšys. Todėl galima manyti, kad
Dievas, Pirmoji Priežastis, taip pat egzistuoja remdamasis Jo
dvejopų yang ir yin pradų tarpusavio ryšiu. Biblijos
eilutė „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo
paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ 3(Pr
1, 27) paremia mintį, kad Dievas, kaip subjektas, pasižymi
tobula dvejopa yang ir yin pradų vienove.
Koks
yra vidinės prigimties ir išorinės formos dvejopumo ir dvejopų
yang ir yin pradų santykis? Tiek Dievo pirminė vidinė
prigimtis, tiek pirminė išorinė forma savyje turi abipusį
pirminių yang ir yin pradų ryšį. Todėl pirminis
yang ir pirminė yin yra pirminės vidinės prigimties
ir pirminės išorinės formos požymiai. Yang ir yin
tarpusavio ryšys yra panašus į vidinės prigimties ir išorinės
formos ryšį. Taigi yang ir yin yra būdingos tokios
tarpusavio ryšių poros, kaip vidus ir išorė, priežastis ir
pasekmė, subjektas ir objektas, vertikalė ir horizontalė. Dėl tos
priežasties Pradžios knygoje yra parašyta, kad Dievas iš žmogaus,
Adomo, išėmęs šonkaulį padarė moterį, Ievą, kad šioji būtų
jam padėjėja 4(Pr 2, 22). Šiuo atveju Dievo yang
ir yin pasireiškė vyriškumu ir moteriškumu.
Žmogus
pasiekia tobulybę, kada savo gyvenimą sutelkia į protą, panašiai
ir kūrimas yra baigtas tik tuomet, kai Dievas yra jo centras.
Vadinasi, visata yra tobulas organizmas, judantis pagal tik Dievo
nustatytą kūrimo tikslą. Kaip vientisas organizmas visata turi
egzistuoti tik per vidinės prigimties ir išorinės formos ryšį,
kuomet Dievas yra vidinė prigimtis, o visata – išorinė forma.
Todėl Biblijoje yra parašyta, kad žmonės, kurie yra visatos
centras, buvo sukurti pagal Dievo paveikslą 5(Pr 1,27).
Kadangi Dievas egzistuoja kaip vidinę formą ir vyriškumą turintis
subjektas, Jis sukūrė visatą kaip Savo išorinę formą ir
moteriškumą turintį objektą. Visa tai pagrindžia Biblijos
eilutė, kurioje yra sakoma, kad „vyras … yra Dievo atvaizdas ir
atšvaitas“ 6(1 Kor 11, 7). Pripažindami
Dievo, kaip vidinio ir vyriško subjekto, padėtį, mes vadiname Jį
„Mūsų Tėvu“.
Apibendrinant
reikia pasakyti, kad Dievas yra
subjektas, kuriame pirminės vidinės prigimties ir pirminės vidinės
formos dvejopumas jungiasi į darnią vienovę. Tuo pat metu Dievas
yra darni vyriškumo ir moteriškumo, apreiškiančių atitinkamas
pirminės vidinės prigimties ir pirminės originalios formos
savybes, vienovė. Visatos atžvilgiu Dievas yra vidinę prigimtį ir
vyriškumą turintis subjektas.
1.2 skirsnis Dievo ir visatos ryšys
Mes
sužinojome, kad kiekvienas kūrinys yra esminis Dievo objektas,
sukurtas pagal jo paveikslą kaip pavienė Jo dvejopumo išraiška.
Dievas egzistuoja kaip nematerialus visų būtybių subjektas. Žmonės
yra atvaizdu įkūnyti objektai, o visa kita kūrinija yra simboliu
įkūnyti objektai. Šie objektai yra vadinami individualiais
tiesos įkūnijimais per atvaizdą ir simbolį.
Individualūs
tiesos įkūnijimai yra pavienės Dievo dvejopumo apraiškos. Todėl
juos galima suskirstyti į dvi bendras klases: pasižyminčius yang
savybėmis ir panašius į Dievo pirminę vidinę prigimtį bei
vyriškumą ir pasižyminčius yin savybėmis ir panašius į
Dievo pirminę išorinę formą bei moteriškumą. Nors
individualūs tiesos įkūnijimai priklauso bet kuriai iš dviejų
klasių, tačiau būdami esminiai Dievo objektai – panėšėdami į
Jo pirminę vidinę prigimtį ir pirminę išorinę formą – jie
visi savyje turi tiek vidinę prigimtį, tiek išorinę formą, ir
lygiai taip pat turi tiek yang, tiek yin.
Pagal
tai, kaip suvokiame dvejopumą, Dievo ir visatos ryšį galime
apibūdinti taip: visata kaip visuma yra esminis Dievo objektas. Ją
sudaro individualūs tiesos įkūnijimai, kurių kiekvienas yra
unikali Dievo dvejopumo apraiška per atvaizdą ar per simbolį,
pavaldi kūrimo principui. Nesuskaičiuojamos Dievo savybės
su jų dvejopumu yra paskirstytos įvairiausiems žmonėms, iš kurių
kiekvienas yra atvaizdu įkūnytas objektas. Šios savybės taip pat
yra paskirstytos visai įvairialypei kūrinijai, kurios kiekvienas
kūrinys yra simboliu įkūnytas objektas. Dievo ir visatos ryšys
yra panašus į vidinės prigimties ir išorinės formos ryšį. Tai
yra lyg tarpusavio ryšys tarp išorės ir vidaus, priežasties ir
pasekmės, vertikalės ir horizontalės, subjekto ir objekto ir taip
toliau.
Galiausiai
kūrimo principo požiūriu patyrinėkime metafizinę Rytų Azijos
filosofijos sampratą, paremtą Permainų knyga (I Ching).
Ten visatos pradžia yra Didysis Pradas (Pradinė Tuštuma). Iš
Didžiojo Prado atsirado yang ir yin, iš yang
ir yin atsirado penki gaivalai – metalas, medis, vanduo,
ugnis ir žemė – o iš jų atsirado visa kita. Yang ir yin
kartu yra vadinami Keliu (Tao) arba, kaip teigia Permainų
knyga, „Vienas yra yang ir viena yin: tai yra
Kelias“. Kelias paprastai yra apibrėžiamas kaip Žodis.
Apibendrinant galima sakyti, kad iš Didžiojo Prado atsirado yang
ir yin, arba Žodis, o visa kita atsirado iš Žodžio.
Vadinasi, Didysis Pradas yra Pirmoji visų egzistuojančių esybių
Priežastis, nedalomas yang ir yin branduolys ir
harmoningas subjektas.
Evangelijoje
pagal Joną yra parašyta, kad „Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis
buvo Dievas“ 9(Jn 1, 1-3) ir visa per Jį
atsirado. Lygindami šią mintį su Permainų knygos
metafizika, mes galime manyti, kad Didysis Pradas, kaip harmoningas
yang ir yin, arba Žodžio, šaltinis, yra ne kas kita,
o Dievas, kuris, kaip jau matėme, yra harmoningas dvejopumo
subjektas. Remiantis kūrimo principu, tai, kad visa, kas yra
atsiradę per Žodį, pasižymi dvejopumu, liudija, jog Žodis irgi
pasižymi dvejopumu. Vadinasi, Permainų knygos teiginys, kad
yang ir yin drauge sudaro Žodį, yra teisingas.
Tačiau
Rytų Azijos metafizika visatą regi vien tik yang ir yin
požiūriu, praleisdama, kad visa, kas egzistuoja, taip pat turi
vidinę prigimtį ir išorinę formą. Todėl, nors ji atskleidžia,
kad Didysis Pradas yra darniosios yang ir yin poros
subjektas, ji neparodo, kad Didysis Pradas taip pat yra harmoningos
priminės vidinės prigimties ir vidinės išorinės formos
subjektas. Vadinasi, ji nesupranta, jog Didysis Pradas yra asmenybę
turintis Dievas.
Mes
sužinojome, kad pamatinė Rytų Azijos filosofijos sąvoka, kuri yra
grindžiama Permainų knyga, gali būti galutinai išaiškinta
tik suvokus kūrimo principą. Rytų medicina pasaulyje vis labiau
pripažįstama. Jos sėkmė aiškintina tuo, kad jos pagrindiniai
principai, pagrįsti yang ir yin samprata, atitinka
kūrimo principą.
2 skirsnis Universali pirminė energija, davimo ir ėmimo veiksmas, keturlypis pagrindas
2.1 Universali pirminė energija
Dievas,
viso, kas yra, Kūrėjas, yra absoliuti realybė, amžinas, savaime
egzistuojantis pradas, esantis anapus laiko ir erdvės. Pagrindinė
Dievo esybės energija irgi yra amžina, savaime egzistuojanti ir
absoliuti. Ji yra visų energijų ir jėgų šaltinis, leidžiantis
kūrinijai egzistuoti. Šią pagrindinę energiją mes vadiname
universalia pirmine energija.
2.2 Davimo ir ėmimo veiksmas
Kiekvienos
esybės subjektyvūs ir objektyvūs komponentai universalios pirminės
energijos dėka sudaro bendrą pagrindą ir sąveikauja vienas
su kitu. Ši sąveika duoda pradžią visoms jėgoms, kurių esybei
reikia egzistuoti, daugintis ir veikti. Šioms galioms duodanti
pradžią sąveika yra vadinama davimo ir ėmimo veiksmu.
Universali pirminė energija
ir davimo bei ėmimo veiksmo jėgos siejasi tarpusavyje kaip
priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, subjektas ir objektas.
Universali pirminė energija yra vertikaliosios krypties jėga, o
davimo ir ėmimo veiksmo jėgos yra horizontaliosios.
Išsamiau
panagrinėkime Dievą ir Jo kūriniją naudodamiesi universalios
pirminės energijos ir davimo bei ėmimo veiksmo sąvokomis. Dievo
universali pirminė energija nukreipia jo amžiną dvejopumą
sudaryti bendrą jų tarpusavio ryšio pagrindą. Paskui jie abu
įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą. Remiantis po davimo ir
ėmimo veiksmo atsiradusiomis jėgomis, dvejopumas sudaro pagrindą
jų amžinai abipusei sąveikai. Tai yra Dievo egzistavimo pagrindas,
kuriuo remdamasis Dievas amžinai egzistuoja ir duoda pradžią
visoms jėgoms, kurių reikia visatai kurti ir palaikyti.
Sukurtoje
visatoje kiekvienai būtybei būdingas dvejopumas energijos gauna iš
universalios pirminės energijos tam, kad sudarytų bendrą pagrindą.
Paskui jie abu įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą. Remiantis po
davimo ir ėmimo veiksmo atsiradusiomis jėgomis, dvejopumas sudaro
jų amžinos abipusės sąveikos pagrindą. Tai tampa kiekvienos
atskiros būtybės egzistavimo pagrindu, kuriuo remdamasi būtybė
tampa Dievo objektu ir gali sukaupti visas jėgas, reikalingas jos
egzistavimui išsaugoti.
Pavyzdžiui,
atomai atsiranda elektronams sulipus į branduolį ir įsitraukus į
elektromagnetinę sąveiką, kuri yra tam tikra davimo ir ėmimo
veiksmo rūšis. Teigiami ir neigiami jonai, atlikę davimo ir ėmimo
veiksmą, sudaro molekules ir sukelia chemines reakcijas. Teigimų ir
neigiamų elektrinių krūvių davimo ir ėmimo veiksmas yra visų
elektros reiškinių pagrindas.
Maistinių
medžiagų cirkuliacija tarp augalų ksilemos (medienos) ir floemos
(karnienos) yra vienas iš davimo ir ėmimo veiksmų, palaikančių
jų gyvybines funkcijas ir skatinančių jų augimą. Kuokelio ir
piestelės davimo ir ėmimo veiksmas yra vyraujanti augalų gyvybės
dauginimosi priemonė. Gyvūnai dauginasi ir išsaugo savo rūšį
patinui ir patelei atliekant davimo ir ėmimo veiksmą.
Gyvūnai ir augalai sugyvena davimo ir ėmimo veiksmo dėka,
pavyzdžiui, deguonies ir anglies dvideginio kaita bei bičių ir
gėlių simbiozė.
Kalbant
apie dangaus kūnus, saulės sistema yra pagrįsta davimo ir ėmimo
veiksmu tarp saulės ir planetų. Jų įvairialypis judėjimas
suteikia visatai stabilią struktūrą. Žemė ir mėnulis irgi
išlaiko savo judėjimą ir sukimąsi pastovia orbita per davimo ir
ėmimo veiksmą.
Žmogaus
kūnas išsaugo savo gyvybę per arterijų ir venų davimo ir ėmimo
veiksmą, įkvėpimą ir iškvėpimą, simpatinę ir parasimpatinę
nervų sistemą ir taip toliau. Proto ir kūno davimo ir ėmimo
veiksmas individui leidžia užsiimti gyvenimo paskirtį atitinkančia
veikla. Davimo ir ėmimo veiksmai tarp vyro ir žmonos šeimoje, tarp
žmonių visuomenėje, tarp vyriausybės ir piliečių valstybėje ir
tarp pasaulio tautų yra būtini tam, kad jie visi gyventų taikoje
ir santarvėje.
Nors
ir koks blogas būtų žmogus, sąžinės balsas, skatinantis jį
gyventi dorai, visada aktyviai reiškiasi jo savastyje. Tai galioja
visiems visų amžių ir tautų žmonėms. Niekas negali nuraminti
sąžinės balso, jis stiprus net ir tada, kai žmogus jo nesuvokia.
Vos tik žmogus padaro blogą darbą, jį iškart pradeda graužti
sąžinė. Jeigu puolę žmonės neturėtų sąžinės, Dievo
numatytas išganymas būtų neįmanomas. Kaip atsiranda šis sąmonės
balsas? Kadangi visos jėgos atsiranda iš davimo ir ėmimo veiksmo,
tai pati savaime sąmonė negali sukelti jai pasireikšti reikalingos
jėgos. Tai yra sąžinė gali
veikti tik tada, kada ji sudaro bendrą pagrindą su tam tikru
dalyvaujančiu subjektu ir atlieka su juo davimo ir ėmimo veiksmą.
Galutinis mūsų sąžinės dalyvaujantis subjektas yra Dievas.
Žmogaus
nuopuolis iš esmės nutraukė mūsų ryšį su Dievu. Užuot
susijungę su Dievu, mūsų protėviai sudarė sąjungą su Šėtonu,
taip tapdami viena kartu su juo. Jėzus buvo vienatinis Dievo Sūnus;
jis susijungė su Dievu atlikęs tobulą davimo ir ėmimo veiksmą.
Kai mes susijungiame su Jėzumi tobulu tarpusavio ryšiu, mes galime
atgauti pirminę mums duotą dieviškąją prigimtį. Mes galime
puoselėti davimo ir ėmimo ryšį su Dievu ir tapti viena su Juo.
Štai kodėl Jėzus yra puolusiųjų tarpininkas. Jis yra mūsų
kelias, tiesa ir gyvenimas. Jėzus atėjo su meile ir
pasiaukojimu žmonijai atiduoti visa, ką jis turėjo, netgi savo
gyvybę. Jeigu mes tikime Jį, mes „nepražūsime, bet turėsime
amžinąjį gyvenimą“ 10(Jn 3, 16).
Krikščionybė yra meilės religija. Per meilę ir
pasiaukojimą ji siekia atverti kelią, kad atkurtų žmonių
horizontaliuosius davimo ir ėmimo ryšius Kristaus meilėje. Šis
horizontalus meilės pagrindas atveria kelią atkurti mūsų
vertikalų davimo ir ėmimo ryšį su Dievu. Iš tiesų tai buvo
pagrindinis visų Jėzaus mokymų ir darbų tikslas. Pavyzdžiui,
Jėzus yra pasakęs:
„Neteiskite,
kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys
būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus
atseikėta“ (Mt 7, 1-2).
„Tad
visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems
darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12).
„Kas
išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo
dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32).
„Kas
priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį.
Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo
užmokestį“ (Mt 10, 41).
„Ir
kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų
žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, –
tas nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 42).
2.3 Keturlypis pagrindas, kuris įgyvendina
trilypį tikslą per pradžios-skilimo-jungimosi veiksmą
2.3.1 Pradžios-skilimo-jungimosi veiksmas
Dievas
pradeda kurti, kai jame esantis dvejopumas sudaro bendrą
pagrindą per Jo universalios pirminės energijos įteigimą. Kadangi
šis dvejopumas įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą, jis pagimdo
dauginimosi galią. Ši galia paverčia dvejopumą pavieniais
esminiais objektais, kurie pavaldūs jų centre esančiam Dievui. Šie
Dievo valdomi objektai sąveikauja tarpusavyje kaip subjektas ir
objektas, nes universalioji pirminė energija verčia juos sudaryti
bendrą pagrindą ir įsitraukti į davimo ir ėmimo veiksmą.
Jungdamiesi į darnią visumą, jie tampa nauju, Dievui pavaldžiu
objektu. Visas šis procesas, kurio
metu iš Dievo, kuris yra Pradžia, atsiranda dvi pavienės esybės,
vėl susijungiančios į visumą, vadinamas
pradžios-skilimo-jungimosi veiksmu.
2.3.2 Trilypis tikslas
Iš
pradžios-skilimo-jungimosi veiksmo gimsta keturios pozicijos:
pradžia, kuri yra centre, subjektas, objektas (esminiai dvejopos
sandaros objektai pradžios atžvilgiu) ir jų junginys. Bet kuri iš
šių keturių pozicijų gali virsti subjektu, o likusios trys
pozicijos tapti jai pavaldžiais objektais ir sudaryti trijų objektų
bendriją. Tapusi subjektu, bet kuri iš šių keturių pozicijų
įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą su likusiais trimis
komponentais, besisukančiais aplink ją, ir taip jie pasiekia
trilypį tikslą.
2.3.3 Keturlypis pagrindas
Kai
pradžia, objektas ir subjektas (abu kyla iš pradžios) ir jų
junginys pasiekia per pradžios-skilimo-jungimosi veiksmą trilypį
tikslą, sukuriamas keturlypis pagrindas.
Keturlypis
pagrindas – tai skaičiaus “keturi” esmė. Taip pat jis yra ir
skaičiaus “trys” esmė, nes simbolizuoja pasiektą trilypį
tikslą. Keturlypį pagrindą
įgyvendina Dievas, vyras su žmona ir vaikai; jie užbaigia tris
pradžios-skilimo-jungimosi veiksmo pakopas. Vadinasi,
keturlypis pagrindas yra šio trijų pakopų principo esmė. Be to,
bet kuri iš keturių keturlypio pagrindo pozicijų, siekdama
trilypio tikslo, pajungia savo valiai tris objektus. Kadangi iš viso
yra dvylika objektų, tai šis pagrindas yra skaičiaus “dvylika”
esmė. Keturlypis pagrindas – tai esminis gėrio pagrindas. Tai
Dievo kūrimo tikslo įgyvendinimas. Tai esminis visų esybių
gyvybės pamatas, suteikiantis joms visokeriopą galią, reikalingą
jų egzistavimui ir Dievo buvimui jose. Todėl keturlypis
pagrindas – tai Dievo kūrimo amžinasis tikslas.
2.3.4 Keturlypio pagrindo egzistavimo forma
Visos
būtybės, per pradžios-skilimo-jungimosi veiksmą pasiekusios
trilypį tikslą ir užbaigusios keturlypį pagrindą, juda ratu
(elipse) arba sfera. Todėl jos egzistuoja trimatėje erdvėje.
Ištirkime šio egzistavimo priežastingumą.
Per
pradžios-skilimo-jungimosi veiksmą Dievo dvejopumas formuoja du
aiškius esminius objektus, kurie sąveikauja kaip subjektas ir
objektas. Objektas ir jį veikiantis subjektas sudaro bendrą
pagrindą ir pradeda davimo ir ėmimo veiksmą aplink subjektą.
Kadangi pusiausvyrą tarp jų išlaiko duodanti (išcentrinė) ir
gaunanti (įcentrinė) jėga, objektas skrieja aplink subjektą ratu,
ir tarp jų įsivyrauja darna bei vienybė. Taip pat ir subjektas
tampa objektu Dievui, besisukdamas aplink Dievą ir sudarydamas su
Juo vienį. Kai objektas ir subjektas tampa vieniu, jų sąjunga
virsta nauju objektu Dievui su Jam būdingu dvejopumu. Be to, bet
kuris objektas, kuris stoja prieš Dievą kaip objektas, sudaro su
savo subjektu vienį.
Susijungusiems
subjektui ir objektui, judantiems ratu pagal tą patį davimo ir
ėmimo principą, būdingas dvejopumas. Judėjimas apskrita
trajektorija, tik mažesniu ratu, vyksta ir subjekto, ir objekto,
kurie taip pat susijungę juda didesniu ratu, viduje. Net jei ir
pasitaiko, kad judančių ratu subjekto ir objekto trajektorijų
plokštumos sutampa, dėl nuolat besikeičiančio sukimosi aplink
subjektą kampo, judėjimas ratu virsta sferiniu judėjimu. Trumpai
tariant, visos būtybės, kurios užbaigė keturlypį pagrindą, juda
ratu arba sfera, ir todėl jos egzistuoja trimatėje erdvėje.
Panagrinėkime saulės sistemą. Joje planetos yra
saulės objektai. Kiekviena planeta sudaro bendrą pagrindą ir
įsitraukia į ėmimo ir davimo veiksmą su saule per įcentrinę ir
išcentrinę jėgas. Todėl saulės sistema – tai vientisas ir
harmoningas saulės bei apie ją skriejančių elipsinėmis orbitomis
planetų, derinys. Savo ruožtu, Žemė – tai sudėtinis dvejopos
prigimties dangaus kūnas, besisukantis aplink savo ašį. Tą patį
galima pasakyti ir apie saulę bei kitas jai pavaldžias planetas,
kurios, būdamos sudėtiniais dvejopos prigimties dangaus kūnais,
taip pat sukasi aplink savo ašis. Be to saulės sistemos planetų
orbitos, kurias nulemia davimo ir ėmimo veiksmas, užima skirtingas
plokštumas. Kadangi planetų orbitų posvyriai bei jų sukimosi
periodai nesutampa, saulės sistema yra panaši į trimatę sferą.
Vadinasi, visi dangaus kūnai, kuriems būdingas judėjimas ratu bei
sfera, egzistuoja trimatėje erdvėje. Nesuskaičiuojami dangaus
kūnai, atlikdami vienas su kitu ėmimo ir davimo veiksmą, sudaro
vieną kūną ir suteikia visatai vientisą formą. Visata yra
trimatė, nes jos elementai, valdomi to paties principo, juda
sferinėje erdvėje.
Kada elektronas sudaro bendrą pagrindą su protonu ir
įsitraukia su juo į davimo ir ėmimo veiksmą, jis sukasi aplink
protoną apskrita trajektorija. Taip susijungę jie sudaro atomą
(vandenilį). Būdami dvejopos prigimties, elektronai ir protonai
nuolat sukasi. Kadangi protonų ir elektronų orbitų, kurias nulemia
davimo ir ėmimo veiksmas, plokštumos nuolat keičiasi, jų
judėjimas ratu virsta sferiniu judėjimu, o tai reiškia, kad atomas
egzistuoja trimatėje erdvėje. Taip pat ir magnetinis laukas,
susidaręs tarp teigiamo ir neigiamo polių, priverčia įelektrintas
daleles judėti sferinėje erdvėje.
O
dabar panagrinėkime žmogų. Kūnas, kuris yra sielos objektas,
sudaro su siela bendrą pagrindą ir dalyvauja su ja davimo ir ėmimo
veiksme. Vaizdžiai kalbant, kūnas skrieja aplink sielą,
sudarydamas su ja harmoningą vienį. Sielai tapus Dievo objektu ir
sukantis aplink Jį, ji sudaro su Juo vienį, ir kai žmogaus kūnas
susilieja su šia siela, žmogus įgyja dieviško dvejopumo ir tampa
Dievo įkūnytu objektu. Taip žmogus įvykdo Dievo kūrimo tikslą.
Nepaisant to ir siela, ir kūnas yra dvejopos prigimties, todėl jų
viduje taip pat vyksta nuolatinis judėjimas. Taigi judėjimo aplink
Dievą, kurio priežastis davimo ir ėmimo varomoji jėga tarp sielos
ir kūno, kampas nuolat keičiasi ir jis virsta sferiniu. Žmonės,
kurie suvokia kūrimo tikslą, egzistuoja kaip trimatės būtybės,
besisukančios sferinėje erdvėje, kurios centre yra Dievas. Tokiu
būdu jie gali viešpatauti net ir nematerialiame pasaulyje.11(plg.
Kūrimas 6.2)
Kai
subjekto ir objekto judėjimas ratu vienoje plokštumoje virsta
sferiniu judėjimu trimatėje erdvėje, atsiskleidžia visatos
dinamiškumas ir kūrybiškumas. Kadangi visų orbitų nuotolis,
forma, sandara, kryptis, kampas, stiprumas ir greitis nuolat kinta,
jas galima traktuoti kaip kūrinijos grožio begalinę įvairovę.
Kadangi
visos gyvos būtybės susideda iš vidinės prigimties ir išorinės
formos, egzistuoja ir tokios sferinio judėjimo rūšys, kurių viena
atitinka vidinę prigimtį, o kita – išorinę formą. Taip pat
egzistuoja ir du judėjimo centrai, kurių vienas atitinka vidinę
prigimtį, o kitas – išorinę formą. Šie du centrai sąveikauja
tarpusavyje kaip vidinė prigimtis ir išorinė forma.
Kas
yra visų šių sferinių judėjimų galutinis centras? Žmogus yra
centras visų Dievo sukurtų esybių, kurios yra Jo dvejopos
prigimties įkūnyti objektai “pagal jų rūšį”. Dievas yra
žmonių, kuriuos jis sutvėrė “pagal savo paveikslą”, centras.
Todėl galutinis visų sferiškai judančių visatos objektų centras
yra Dievas.
Pagvildenkime
šį klausimą išsamiau. Visus
aplink Dievą esančius objektus sudaro subjektai ir objektai. Šio
santykio centras yra subjektas, todėl subjekto ir objekto sąjungos
centras taip pat yra subjektas. Kadangi Dievas yra subjekto centras,
Jis taip pat yra ir galutinis šios sąjungos centras. Kaip
jau minėjome, trys esminiai Dievo objektai (subjektas, objektas ir
vienis) sudaro bendrus pagrindus vienas su kitu. Kai visi šios
trijulės nariai užima centrinę poziciją ir tampa vienu objektu
dalyvaudami su Dievu, jų galutiniu centru, davimo ir ėmimo veiksme,
jie pasiekia trilypį tikslą ir sukuria keturlypį pagrindą.
Atitinkamai, galutinis keturlypio
pagrindo centras yra Dievas.
Visos
esybės, tokiu būdu sudariusios keturlypį pagrindą, yra pavieniai
tiesos įkūnijimai. Kaip minėjome ankščiau, atskiri tiesos
įkūnijimai plačiąja prasme yra skirstomi į pavienius tiesos
įkūnijimus “pagal savo paveikslą” (žmogus) ir pavienius
tiesos įkūnijimus “pagal jų rūšį” (likusi kūrinijos
dalis). Visatą sudaro begalė
pavienių tiesos įkūnijimų, nuosekliai sąveikaujančių
tarpusavyje nuo žemiausio iki aukščiausio laiptelio, ant kurio
stovi žmogus.
Pavieniai
tiesos įkūnijimai sferiškai juda vienas aplink kitą. Žemesnės
pakopos įkūnijimai veikia kaip objektai aukštesnės pakopos
įkūnijimams. Tokiu būdu kiekvieno sferinio judėjimo centre yra
pavienis aukštesnio lygio tiesos įkūnijimas, kuris veikia kaip
subjektas. Nesuskaičiuojamos
daugybės pavienių tiesos įkūnijimų “pagal jų rūšį”
centrai sąveikauja tarpusavyje nuo žemiausios iki aukščiausios
pakopos. Aukščiausi centrai yra žmonės, kurie yra pavieniai
tiesos įkūnijimai “pagal savo panašumą”.
Panagrinėkime
žmogaus centriškumą. Mokslas
aiškina, kad elementariosios dalelės – tai patys svarbiausi
nedalomi materijos statybiniai blokai, susidedantys iš energijos.
Atsižvelgdami į atskirų tiesos įkūnijimų, kurie sudaro įvairių
lygių materialųjį pasaulį, egzistavimo tikslą, galime
įtarti, kad energija egzistuoja tam, kad sudarytų daleles, dalelės
egzistuoja tam, kad sudarytų atomus, atomai egzistuoja tam, kad
sudarytų molekules, o molekulės – kad sudarytų materiją, iš
kurios sukuriamos visos kūrinijos esybės. Tokiu būdu
energijos aktyvumas yra skirtas dalelių sudarymui, dalelių
aktyvumas – atomų sudarymui, atomų aktyvumas – molekulių
sudarymui, molekulių aktyvumas skirtas materijai, o materijos
aktyvumo paskirtis – visatos sukūrimas.
Koks
visatos tikslas? Kas yra jos centras? Be jokios abejonės, tai –
žmogus. Štai kodėl Dievas įsakė savo sukurtiems žmonėms
viešpatauti visatoje.12(Pr 1,28) Be ją
vertinančių žmonių visata būtų panaši į muziejų be
lankytojų. Muziejuje išstatyti eksponatai saugomi ir branginami
kaip istorinės relikvijos tik tuomet, kai yra juos vertinančių,
mylinčių ir jais besižavinčių žmonių. Juos įprasmina jų
santykis su žmogumi. Kokia būtų šių daiktų būties prasmė, jei
nebūtų juos branginančių žmonių? Tą patį galima pasakyti ir
apie visatą, kurios viešpats yra žmogus.
Visa
Dievo kūrinijos įvairovė ima sąveikauti su bendru tikslu, kai
žmogus atskleidžia materijos šaltinį bei jos prigimtį, kai jis
duoda vardus visiems dangaus kūnams, vandens, žemės ir oro
gyvūnams, ir juos suskirsto pagal grupes. Jų bendras tikslas
įvykdomas tik tada, kai žmogaus kūnas juos įsisavina kaip būtinus
elementus jo fiziologinių funkcijų palaikymui ir kai jie dalyvauja
sukuriant žmonėms patogias gyvenimo sąlygas. Todėl išorinės
formos požiūriu žmogus stovi sukurtos visatos centre.
Be to, žmogus
sąveikauja su visata iš savo pozicijos kaip vidinis centras. Nors
aukščiau aptarti santykiai yra fiziniai, čia mes turime omenyje
sielos arba dvasinius santykius. Nors žmogaus kūnas yra materialus,
jis fiziologiškai reaguoja į žmogaus sielos jausmus, intelektą ir
valią. Tai rodo, kad materija susideda iš elementų, reaguojančių
į jausmus, intelektą ir valią – iš elementų, sudarančių
vidinę materijos prigimtį. Dėl to visi pasaulyje egzistuojantys
daiktai reaguoja (nors ir skirtingai) į žmogaus jausmus, protą ir
valią. Mus svaigina supančio pasaulio grožis, o mistinė sąjunga
sukelia ekstazę. Mes tai išgyvename, nes esame visų mus supančio
pasaulio esybių vidinės prigimties centras. Dievas, sukūręs
žmogų, pastatė jį visatos centre, ir žmogaus bei Dievo
susiliejimo vieta yra visatos centras.
Panagrinėkime
kitokį požiūrį į žmogaus centriškumą visatoje, susidedančioje
iš dvasinio ir fizinio pasaulių. Žmogus
įkūnija visus visatos elementus. Tačiau, kaip jau minėjome,
visą Dievo sukurtą visatą galima skaidyti plačiąja prasme į
subjektus ir objektus. Jei Adomas, žmonių rasės pradininkas, būtų
pasiekęs tobulybę, jis būtų įkūnijęs visus sukurtų esybių
subjektų elementus. Jei Ieva būtų tapusi tobula, ji būtų
įkūnijusi visus kūrinijos esybių objektų elementus. Dievas
norėjo, kad Adomas ir Ieva valdytų visas jo sukurtas esybes.
Augdamas ir tobulėdamas, Adomas turėjo tapti visų kūrinijos
subjektų valdovu, o Ieva turėjo tapti visų kūrinijos objektų
valdove. Tapę vyru ir žmona, jie būtų atsidūrę pasaulio centre
ir valdytų visą pasaulį, susidedantį iš subjektų ir objektų.
Žmogaus
kaip Dievo kūrinio paskirtis – būti visatos harmonijos centru.
Tobulybę pasiekusių Adomos ir Ievos santuoka būtų prilygusi visų
kūrinijos esybių abiejų dvejopumo centrų sąjungai. Darni Adomo
ir Ievos sąjunga reikštų visos visatos dvejopumo harmoniją.
Vieta, kur Adomas ir Ieva susilieja
siela ir kūnu kaip vyras ir žmona – tai vieta, kur Dievas,
skleidžiantis meilę subjektas, ir žmogus, kuris jo atžvilgiu yra
skleidžiantis grožį objektas, susijungia. Tai gėrio centras,
kuriame vykdomas kūrimo tikslas. Tai vieta, kur Dievas, mūsų
Tėvas, priartėja prie mūsų ir apsigyvena savo tobuluose vaikuose
ir ilsisi ramybėje per amžių amžius. Šis gėrio centras
yra objektas begalinei Dievo meilei ir šaltinis, kuriame Dievas
semiasi džiaugsmo dėl amžinybės. Tai
vieta, kur Dievo Žodis virsta kūnu ir yra vykdomas. Tai tiesos ir
dieviškojo prado centras, kuris rodo mums kaip siekti kūrimo
tikslo.
Dėl
šios priežasties visas pasaulis juda sferiškai, siekdamas vieningo
tikslo, pagrįsto keturlypiu pagrindu, sukurtu tobulo vyro ir moters,
susijungusių kaip vyras ir žmona ir susitelkusių į Dievą.
Tragiška, tačiau, puolus žmogui,
pasaulis prarado savo centrą. Štai kodėl apaštalas Paulius rašė,
kad “kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo
vaikai”.13(Rom. 8:19-22)RS|KJ|NI Kūrinija laukia
pasirodant žmonių, kurie, atkūrę savo pirminę prigimtį, taps
jos centru.
2.4 Visur esantis Dievas
Mes
jau žinome, kad keturlypis pagrindas, pagrįstas trilypiu tikslu per
pradžios-skilimo-jungimosi veiksmą, sferiškai juda aplink Dievą
ir susijungia su Dievu. Tai esminis Dievo viešpatavimo visoms
esybėms ir joms teikiamų Jo galių, reikalingų gyvybei,
pagrindas. Pasaulyje, kuriame
įvykdytas Dievo kūrinijos tikslas, visos esybės įkūnija pirminę
vidinę Dievo prigimtį ir pirminę išorinę formą bei sužadina
sferinį judėjimą, reikalingą Dievo viešpatavimo pagrindui. Todėl
Dievas yra visur esantis.
2.5 Esybių dauginimasis
Siekdami išsaugoti savo rūšis, gyvūnai turi
daugintis. Jų dauginimasis vyksta per pradžios-skilimo-jungimosi
veiksmą, pagrįstą tinkama tarpusavio sąveika. Augalų pasaulyje
sėkla virsta augalu, kurio žiede yra kuokelis ir piestelė. Po
apdulkinimo jie duoda sėklą ir taip dauginasi. Gyvūnų karalijoje
subrendę patinai ir patelės atlieka tuoktuvių ritualą, poruojasi
ir veda vaikus. Visos gyvūnų ir augalų ląstelės dalijasi per
ėmimo ir davimo veiksmą.
Kai
kūnas klauso sielos valios (taip kūnas ir siela įsitraukia į
davimo ir ėmimo veiksmą), žmogus gyvena tikslingai. Toks žmogus
traukia tų pačių pažiūrų žmones. Jei šie žmonės, tapę
partneriais, veikia produktyviai, jų grupė auga. Galima
tvirtinti, kad visatą sudaro miriadai Dievo pirminės vidinės
prigimties ir pirminės išorinės formos apraiškų, besidauginančių
per davimo ir ėmimo veiksmą ir taip įgyvendinančių kūrimo
tikslą.
2.6 Esybių dvejopumo priežastis
Kad
esybė galėtų egzistuoti, jai reikalinga energija, o ją galima
sukurti tik per davimo ir ėmimo veiksmą. Tačiau be partnerio jokia
tarpusavio sąveika neįmanoma. Tik dvejopos prigimties esybė,
susidedanti iš subjekto ir objekto, galinčių dalyvauti davimo ir
ėmimo veiksme, sukuria egzistavimui reikalingas jėgas.
Judėjimas
tiese negali būti amžinas. Amžinas gali būti tik judėjimas ratu,
kuris įmanomas tik tada, kai tarp subjekto ir objekto vyksta davimo
ir ėmimo veiksmas. Tai būdinga net ir Dievui, kuriam amžiną
gyvenimą suteikia dvejopa prigimtis. Dievo kūrinija priartės prie
Dievo amžinumo ir Jo amžino objekto tik tuomet, jei ir pati bus
dvejopos prigimties. Taip pat ir laikas yra amžinas dėl savo
periodiškų ciklų.
3 skirsnis Kūrinijos Tikslas
3.1 Visatos sukūrimo tikslas
Biblijoje
parašyta, kad po kiekvienos dienos darbo, kurį Dievas buvo atlikęs
kurdamas, Jis matė, “kad tai buvo gera”.14(Pr 1, 4-31)
Tai reiškia, kad Dievas norėjo sukurti objektus, įkūnijančius
gėrį ir teikiančius Jam džiaugsmo.
Kaip gali Dievo kūrinija tapti Jo didžiausiu džiaugsmu?
Žmogus buvo
paskutinis Dievo kūrinys. Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo vidinę prigimtį ir išorinę formą, įpūtė jam
jausmus ir emocijas, nes ketino pasidalinti su juo savo džiaugsmu.
Ir Dievas taip palaimino Adomą ir Ievą:
“Veiskitės
ir dauginkitės ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir
viešpataukite jūros žuvims ir dangaus paukščiams, ir visiems
gyvuliams, kurie kruta ant žemės.” Pr. 1:28
Štai
trys didieji palaiminimai: būti vaisingais (bręsti ir duoti
vaisių), daugintis ir viešpatauti kūrinijai. Jie Adomas ir Ieva
būtų paklusę šiam dieviškam priesakui, Dievas tikrai būtų
didžiai džiaugęsis savo sūnumis ir dukterimis, džiūgaujančiais
Jo tobulame pasaulyje.
Kaip
įvykdyti tris didžiuosius Dievo priesakus? Juos galima įvykdyti
tik sukūrus keturlypį pagrindą, kuris yra esminis kūrimo
pagrindas. Trys didieji palaiminimai įvykdomi tik tada, kai
visa kūrinija, įskaitant žmones, užbaigia keturlypį pagrindą,
kurio centre yra Dievas. Tai Dangaus karalystė, kurioje įgyvendintas
galutinis gėris, ir Dievas jaučia didžiausią džiaugsmą. Štai
tikslas, dėl kurio Dievas sukūrė visatą.
Galutinis
visatos, kurios centre yra žmogus, tikslas – vėl nudžiuginti
Dievą. Visų esybių tikslas yra
dvejopas. Kaip esame minėję, kiekvienai esybei būdingi
dvejopi judėjimo centrai, kurių vienas yra vidinė prigimtis, o
kitas – išorinė forma. Šie centrai siekia skirtingų tikslų
(dėl visumos ir dėl atskiro žmogaus), todėl jų santykis atitinka
sąsają tarp vidinės prigimties ir išorinės formos. Šie
dvejopi tikslai siejasi tarpusavyje kaip priežastis ir rezultatas,
vidus ir išorė, subjektas ir objektas. Dievo tobulame pasaulyje
negali būti pavienių tikslų, neremiančių visumos tikslo, kaip
kad negali būti ir visumos tikslo, kuris neužtikrintų atskiro
žmogaus interesų. Nesuskaičiuojama esybių įvairovė sudaro vieną
neišmatuojamą organizuotą kūną, apipintą šiais dvejopais
tikslais.
3.2 Dievui džiaugsmą teikiantys objektai
Mes
geriau suprasime Dievo kūrinijos tikslą, ištyrę džiaugsmo
atsiradimo priežastis. Pavienis individas negali sukelti džiaugsmo.
Džiaugsmui atsirasti reikalingas
objektas, kuriame atsispindėtų ir vystytųsi mūsų vidinė
prigimtis ir išorinė forma. Mus sužadinantis mūsų objektas
padeda mums pajausti mūsų vidinę prigimtį ir išorinę formą.
Toks objektas gali būti neapibrėžtas arba materialus.
Pavyzdžiui, menininkui objektu gali būti jo galvoje kilusi idėja
arba užbaigtas paveikslas ar skulptūra, suteikianti šiai idėjai
formą. Menininko vaizduotėje glūdintis vaizdinys ar jo akimis
pamatytas kūrinys pažadina jo vidinės prigimties ir joje
atspindinčios išorinės formos pojūtį bei sukelia jam džiaugsmą
ir pasitenkinimą. Jei menininko objektas yra tik kūrinio
idėja, ji veikia silpniau ir nesuteikia tiek gilaus džiaugsmo kaip
išbaigtas kūrinys. Tokia žmogaus prigimtis kyla iš dieviškosios
prigimties. Dievas, kaip ir žmogus, patiria džiaugsmo pilnatvę,
kuomet Jį sužadina Jo materialus objektas, per kurį Jis jaučia
savo pirminę vidinę prigimtį ir pirminę išorinę formą.
Jau
esame kalbėję, kad įgyvendinus
Dangaus karalystę (įvykdžius tris didžiuosius priesakus ir
sukūrus keturlypį pagrindą), ji tampa geru objektu, teikiančiu
Dievui džiaugsmą. Panagrinėkime, kaip Dangaus karalystė
tampa geru Dievo objektu.
Pirmojo
Dievo palaiminimo raktas – tai atskiro žmogaus charakterio
tobulumas. Kiekvieno žmogaus siela ir kūnas yra pavieniai Dievo
dvejopumo projekcijos ir objektai. Tam, kad žmogus padarytų savo
charakterį tobulu, jis turi sukurti keturlypį pagrindą savyje,
kuriame jo siela ir kūnas susilietų per davimo ir ėmimo veiksmą
su Dievu, esančių jų centre.
Toks žmogus yra “Dievo šventovė”15(Kor. 3, 16),
susiliejusi su Juo į vienį16(Jn 14, 20) ir
įgijusi dieviškos prigimties. Toks žmogus jaučia Dievo esmę,
tarsi ji būtų jo paties. Todėl jis supranta Jo valią ir jai
paklūsta. Pasiekęs asmeninio tobulumo būseną, žmogus tampa savo
sielos materialiu objektu. Kadangi jo sielos centras yra Dievas,
žmogus taip pat virsta materialiu Dievo objektu. Siela ir Dievas,
sužadinti šio objekto ir per jį išgyvendami savo vidinę prigimtį
bei išorinę formą, patiria džiaugsmą. Taip ir žmonės, suvokę
pirmąjį Dievo palaiminimą, tampa Dievo numylėtiniais,
suteikiančiais Jam džiaugsmo. Išgyvendami Dievo jausmus kaip savo
pačių, jie niekada nenusidėtų ir neužrūstintų savo Kūrėjo.
Tai reiškia, kad jie niekada nenusidėtų.
Antrąjį
Dievo palaiminimą būtų įvykdę Adomas ir Ieva, jei tik būtų
tapę tobulais Dievo objektais, atstovaujančiais abiem Dievo
dvejopumo pusėms. Susijungę į meilės kupiną vienį kaip vyras ir
žmona, jie būtų auginę vaikus ir sukūrę keturlypį pagrindą
savo šeimoje. Taip jie būtų įgyvendinę antrąjį Dievo
palaiminimą. Šeima ar
visuomenė, sukūrusi keturlypį pagrindą pagal Dievo idealą, yra
padaryta pagal tobulo žmogaus atvaizdą. Todėl ji tampa materialiu
objektu žmogui, gyvenančiam vienyje su Dievu. Todėl ji taip pat
tampa materialiu objektu Dievui. Žmogus ir Dievas patiria
džiaugsmą, nes šioje šeimoje ar bendruomenėje jie abu mato savo
vidinės prigimties ir išorinės formos išraišką. Įvykdžiusi
antrąjį Dievo palaiminimą, šeima arba bendruomenė tampa geru
objektu, džiuginančiu Dievą.
Dabar
pažiūrėkime, kaip žmogus įvykdo trečiąjį Dievo paliepimą ir
tampa geru objektu, teikiančiu Dievui džiaugsmą. Tačiau prieš
tai panagrinėkime žmogaus ir kūrinijos santykį vidinės
prigimties ir išorinės formos požiūriu.
Prieš
padarydamas žmogų, Dievas sukūrė žemę su visais ant jos
esančiais gyviais ir daiktais. Taip Jis sukūrė pagrindą žmogui,
atspindintį Jo vidinę prigimtį ir išorinę formą. Todėl žmogus
susideda iš visų esybių ir daiktų esmių visumos. Štai kodėl
jis kartais vadinamas visatos mikrokosmu.
Kurdamas
gyvas esybes, Dievas pradėjo nuo pačių žemiausių rūšių.
Tęsdamas savo darbą, Jis kūrė vis tobulesnius gyvūnus su vis
sudėtingesnėmis biologinėmis funkcijomis. Jo kūrinijos
kulminacija tapo žmogus. Todėl, būdamas tobuliausiu iš visų
Dievo padarytų esybių, žmogus
susideda iš visų elementų ir savybių, iš kurių sudaryti ir
gyvūnai. Štai kodėl žmogaus balso stygos yra tokios
universalios, kad jis gali pamėgdžioti visų gyvūnų balsus. Štai
kodėl menininkus taip traukia nuogo žmogaus kūnas, sudarytas iš
pačių tobuliausių kūrinijos esybių linijų ir formų.
Nors
žmonių ir augalų sandara bei funkcijos skiriasi, ir vieni, ir kiti
yra sudaryti iš ląstelių. Visus
augalus sudarančius elementus, jų struktūrą ir savybes matome ir
žmoguje. Pavyzdžiui, augalų lapai savo forma ir funkcijomis
panašūs į žmogaus plaučius. Panašiai kaip žmogaus plaučiai
absorbuoja deguonį, taip lapai iš atmosferos sugeria anglies
dvideginį. Augalų šakos ir kamienai atitinka žmogaus kraujo
apytakos sistemą, išnešiojančią maistingąsias medžiagas po
visą organizmą, o ksilema ir floema funkcionuoja panašiai kaip
arterijos ir venos. Augalų šaknys įsisavina maistą taip pat, kaip
žmogaus skrandis ir žarnos.
Kadangi
žmogų Dievas padarė iš molio, vandens ir oro, jo kūne taip pat
apstu ir mineralų karalijos elementų. Be to žemė savo
sandara primena žmogaus kūną: žemės plutą dengia augalai, jos
uolienoje kaupiasi gruntiniai vandenys, o pačioje jos gelmėje
slūgso išsilydęs branduolys, kurį gaubia uolinė mantija.
Panašiai sudarytas ir žmogaus kūnas, kurio oda apaugusi plaukais,
raumenų kraujagyslėmis teka kraujas, o giliau, kaulų viduje, yra
kaulų smegenys.
Trečiuoju
savo palaiminimu Dievas suteikė žmogui galią viešpatauti visai
likusiai kūrinijai. Šio palaiminimo įvykdymui reikalingas
keturlypis viešpatavimo pagrindas, kurio centre yra Dievas.
Susijungus žmonių, sukurtų “pagal savo paveikslą” ir likusių
kūrinijos esybių, sutvertų “pagal jų rūšį” (visi kartu
jie yra materialus Dievo objektas), meilei ir grožiui, jie taps
vieniu.17(plg.Kūrimas 2.3)
Gamtos
pasaulis – tai objektas, įvairiai išreiškiantys žmogaus vidinę
prigimtį ir išorinę formą. Vadinasi,
gamtos pasaulis žmogų sužadina. Jausdamas visoje kūrinijoje
pasireiškiančias savo vidinę prigimtį ir išorinę formą, žmogus
patiria begalinį džiaugsmą. Dievas, jausdamas kaip visata sužadina
Jo pirminę vidinę prigimtį ir pirminę išorinę formą, taip pat
patiria džiaugsmą. Tai įvyksta, kai visata tampa Jo trečiuoju
objektu per harmoningą žmogaus ir likusios kūrinijos sąjungą.
Todėl kai žmogus išpildo trečiąjį Dievo palaiminimą, visa
visata tampa dar vienu geru objektu, džiuginančiu Dievą. Jei
Dievo kūrinijos tikslas būtų įvykdytas pagal šį modelį, žemėje
įsiviešpatautų idealus, nuodėme nesuteptas pasaulis. Šį pasaulį
mes vadiname Dangaus karalyste žemėje. Pasibaigus gyvybei Dangaus
karalystėje žemėje, žmonės persikels į dvasinį pasaulį ir
džiaugsis amžinu gyvenimu Dangaus karalystėje.
Ši
diskusija mums padės suprasti, kad Dievo
karalystė yra panaši į tobulos asmenybės žmogų, panašų į
Dievo pirminę vidinę prigimtį ir išorinę formą. Žmoguje
sielos įsakymas, verčiantis kūną vykdyti vieną tikslą,
perduodamas visam kūnui per centrinę nervų sistemą. Taip pat ir
Dievo karalystėje Dievo nurodymas
gyventi vienyje bus perduotas visiems Jo vaikams per Tikruosius
žmonijos tėvus.
4 skirsnis Pirminė vertė
4.1 Pirminės vertės nustatymas ir jos etalonas
Kaip
nustatoma Dievo sukurtos būtybės pirminė vertė? Esybės
vertę gali nulemti santykis tarp jos egzistavimo tikslo ir tai, kaip
stipriai žmogus jos trokšta. Kalbant tiksliau, kūrimo
metu numatyta esybės vertė nėra jai skirta kaip neatskiriamas
bruožas. Ji veikiau nustatoma per abipusį ryšį tarp esybės
tikslo pagal Dievo kūrimo idealą ir žmogaus pirminį troškimą tą
esybę branginti ir atskleisti jos tikrąją vertę.
Esybė įgyja savo tikrąją vertę tik tada, kai dalyvauja kaip
objektas keturlypiame pagrinde, kurio centras yra Dievas,
sąveikaudama ir susiliedama su žmogumi per ėmimo ir davimo veiksmą
ir taip tapdama trečiuoju objektu Dievui.
Kas nustato etaloną,
nulemiantį pirminę esybės vertę? Kadangi jos pirminė vertė
nustatoma tada, kai ji dalyvauja keturlypiame pagrinde, kurio centras
yra Dievas, Dievas šį etaloną ir nustato. Kadangi Dievas yra
absoliutus, todėl ir pirminė objekto vertė, nustatyta pagal šį
etaloną, taip pat yra absoliuti.
Paimkime
rožę. Kaip nustatomas jos pirminis grožis? Jis nustatomas, kai
tikslas, kuriam Dievas rožę sukūrė, ir dieviškas žmogaus
troškimas vertinti ir atskleisti jos grožį yra įvykdomi kartu.
Kitaip tariant, tobulas žmogus patiria džiaugsmo pilnatvę, kai jo
troškimą siekti grožio emociškai sužadina gėlė. Tada gėlė
apreiškia savo pirminį grožį. Gėlės grožis tampa absoliučiu,
kai jis pasiekia savo prigimtinį tikslą, suteikiantį subjektui
džiaugsmo pilnatvę. Žmogaus troškimas įvertinti gėlės grožį
– tai apraiška jo troškimo jausti savo vidinės prigimties ir
išorinės formos puses per objektą. Kai tik gėlės tikslas,
kuriam ji buvo sukurta, ir žmogaus troškimas atskleisti jos vertę
yra įvykdyti, subjektas ir objektas susijungia į harmoningą vienį.
Esybė
įgyja savo tikrą vertę, kai ji ir žmogus, jos subjektas, pasiekia
harmoningą vienio būseną ir sudaro trečią objektą Dievui,
esančiam keturlypiame pagrinde. Vykstant šiam procesui, tikrosios
visų daiktų vertės nustatomos absoliučiai, pagal jų santykį su
Dievo nustatytu absoliučiu vertės etalonu. Iki šiol jokio objekto
vertė negalėjo tapti absoliučia. Ji buvo santykinė, nes jos
santykis su puolusiais žmonėmis pagrįstas ne Dievo kūrinijos
tobulumu, o šėtonišku tikslu ir troškimu.
4.2 Pirminis jausmas, protas ir valia; pirminis grožis, tiesa ir gėris
Žmogaus
siela susideda iš trijų gebėjimų: jausmų, proto ir valios.
Žmogaus kūnas veikia klausydamas sielos įsakymų. Kūnas,
reaguodamas į sielos jausmus, protą ir valią, siekia grožio,
tiesos ir gėrio vertybių. Dievas
žmogaus sielai yra subjektas, todėl Jis yra subjektas ir žmogaus
jausmams, protui bei valiai. Žmogus, norintis suvokti savo pirminę
vertę, reaguoja į Dievo tobulą jausmą, tobulą protą ir tobulą
valią per savo sielą, ir veikia atitinkamai per savo kūną. Todėl
jis apreiškia pirminio grožio, pirminės tiesos ir pirminio gėrio
vertes.
4.3 Meilė ir grožis, gėris ir blogis, dorybingumas ir nuodėmingumas
4.3.1 Meilė ir grožis
Kada
dvi esybės, atskiros Dievo dvejopumo apraiškos, sudaro bendrą
pagrindą ir siekia susijungti kaip trečias Dievo objektas bei
sukurti keturlypį pagrindą, jos įsitraukia į davimo ir ėmimo
veiksmą. Kai tai įvyksta, emocinė galia, kurią subjektas suteikia
objektui vadinamas meile, o emocinė galia, kurią objektas
grąžina subjektui, vadinama grožiu. Meilės galia yra
aktyvi, o grožio žadinanti galia yra pasyvi.
Dievas,
sąveikaudamas su žmogumi, atiduoda jam savo meilę kaip subjektas,
o Dievo objektas žmogus grąžina Jam grožį. Vyras, sąveikaudamas
su moterimi, veikia kaip subjektas, dovanojantis meilę, o moteris –
kaip objektas, grąžinantis grožį. Visatoje žmonės veikia kaip
subjektai, atiduodantys meilę gamtos pasauliui. Gamtos pasaulis,
kuris yra jų objektas, jiems grąžina grožį. Tačiau kai
subjektas ir objektas susilieja į harmoningą vienį, meilė
susilieja su grožiu, o grožis susilieja su meile. Taip yra todėl,
kad kai judantys ratu subjektas ir objektas susijungia į vienį,
subjektas kartais veikia kaip objektas, o objektas kartais veikia
kaip subjektas.
Kalbant
apie tarpasmeninius santykius, grožis, kurį pavaldinys atiduoda
atsakydamas į viršesniojo meilę, vadinamas lojalumu, o
grožis, kurį atiduoda vaikai, atsakydami į tėvų meilę,
vadinamas vaikų pagarba. Meilė, kurią žmona atiduoda
mainais į vyro meilę, vadinama ištikimybe. Meilės ir
grožio tikslas – leisti dviems sveikoms būtybėms, kilusioms iš
Dievo, sukurti keturlypį pagrindą ir įvykdyti kūrinijos tikslą.
Dalindamosi tarpusavyje meile ir grožiu, jos susilieja į darnų
vienį ir tampa Dievui trečiuoju objektu.
Dabar
panagrinėkime Dievo meilės prigimtį. Jei Adomas ir Ieva būtų
tapę tobulais medžiaginiais Dievo objektais, atitinkančiais vieną
iš jo dvejopumo pusių, jie būtų susijungę kaip vyras ir žmona
ir auklėję vaikus dievobaimingoje šeimoje. Tokiu būdu jie būtų
patyrę trilypę pirminę meilę su trimis jos objektais: tėvų
meilę, santuokinę meilę ir vaikų meilę (pirmojo objekto meilę,
antrojo objekto meilę ir trečiojo objekto meilę). Tik taip jie
būtų įvykdę trilypį tikslą ir sukūrę keturlypį pagrindą.
Tik taip jie būtų įvykdę savo sukūrimo tikslą.
Dievo
meilė – tai subjektas, susidedantis iš įvairių meilės rūšių,
sklindančių per keturlypį pagrindą. Todėl Dievo meilė
apsireiškia per įvairias trilypės meilės rūšis. Dievo meilė –
tai esminė jėga, įkvepianti gyvybę keturlypiam pagrindui.
Atitinkamai, keturlypis pagrindas – tai tobulo grožio indas, iš
kurio mes galime pasisemti pilnatviškos Dievo meilės ir ja
džiaugtis. Šis pagrindas taip pat yra neišsenkantis tobulo
džiaugsmo ir gėrio šaltinis. Tai pagrindas, kuriuo paremtas visos
kūrinijos tikslo įvykdymas.
4.3.2 Gėris ir blogis
Veiksmas
ar jo rezultatas laikomi geru, kai jie įvykdo Dievo kūrinijos
tikslą. Tai įvyksta, kai subjektas ir objektas susijungia
harmoningo ir energingo davimo ir ėmimo veiksmu, vykstančiu tarp
meilės ir grožio, ir sukuria keturlypį pagrindą. Kita vertus,
veiksmas arba jo rezultatas laikomas blogu, kai jis pažeidžia Dievo
kūrinijos tikslą, sudarydamas keturlypį pagrindą su šėtonu jo
centre.
Pavyzdžiui,
kai žmogus įvykdo pirmąjį Dievo palaiminimą ir pasiekia tikrąjį
savo tikslą, jo veiksmai ir jis pats yra geri. Šie veiksmai apima
laisvai sklindantį davimo ir ėmimo veiksmą tarp meilės ir grožio
bei sielos ir kūno, kurie, susijungę pagal Dievo valią, sudaro
atskirą keturlypį pagrindą. Jei Adomas ir Ieva būtų įvykdę
antrąjį Dievo palaiminimą ir sukūrę šeimą, vykdančią Dievo
tikslą, jų veiksmai ir šeima būtų buvę geri. Tai veiksmai,
apimantys susijungimą į porą pagal Dievo norą per harmoningą ir
aistringą keitimąsi meile ir grožiu, gimdant ir auklėjant vaikus,
ir taip įkuriant šeimos keturlypį pagrindą. Be to, kai tobulas
žmogus įvykdo trečią palaiminimą, jo atlikti veiksmai yra geri
ir visi dalykai, kuriuos jis sukuria, taip pat yra geri.
Sąveikaudamas su gamtos pasauliu kaip su antrąja savo asmenybės
dalimi ir visiškai su juo susiliedamas, žmogus sudaro sąjungą,
tampančią trečiuoju Dievo objektu, ir taip sukuria keturlypį
viešpatavimo pagrindą. Tačiau kada žmogus sudaro keturlypį
pagrindą, vergaudamas šėtonui ir įvykdo tikslą, priešingą
trims Dievo palaiminimams, jo veiksmai ir jų pasekmės yra vadinamos
blogiu.
4.3.3 Dorybingumas ir nuodėmingumas
Dorybingumas
– tai žmogaus savybė, skatinanti jį siekti gėrio ir prisidėti
prie jo tikslo. Nuodėmingumas – tai žmogaus savybė, skatinanti
jį siekti blogio ir remti šėtono tikslą. Tik dorybingas
žmogus gali pasiekti gėrį.
5 skirsnis Visatos kūrimas ir jos augimo laikotarpis
5.1 Visatos kūrimas
Pradžios
knygoje parašyta, kad Dievas pradėjo kurti visatą iš pirmykščio
chaoso, gelmių ir tamsybės sukurdamas šviesą. Po to Dievas
atskyrė vandenis, kurie buvo po dangumi, nuo vandenų, buvusių virš
dangaus. Tada Jis atskyrė sausumą nuo vandens, sukūrė augalus,
žuvis, paukščius ir žinduolius, ir galiausiai padarė žmogų.
Visas šis darbas truko šešias “dienas”. Todėl mes galime
teigti, kad visatos kūrimo
procesas truko tam tikrą laikotarpį, atitinkantį šešias dienas.
Kūrimo
eiga, aprašyta Biblijoje, kai kuo primena šiuolaikinio mokslo
propaguojamą Žemės organinio pasaulio evoliucijos teoriją.
Anot nūdienos mokslininkų, visata prasidėjo kaip besiplečianti
plazma. Iš kosmoso erdvės chaoso ir vakuumo susiformavo šviečiantys
dangaus kūnai. Kai įkaitusi plazma atvėso, išsiveržę
ugnikalniai pripildė dangaus skliautą vandens. Susidarė sausuma, o
vanduo krito lietaus pavidalu. Taip atsirado žemynai ir vandenynai.
Po to atsirado žemesnieji augalai ir gyviai. Iš jų kilo žuvys,
paukščiai, žinduoliai ir, galų gale, žmonija. Skaičiuojama, kad
žemės amžius siekia kelis milijardus metų. Atsižvelgiant
į tai, kad visatos sukūrimas, aprašytas Biblijoje prieš
tūkstančius metų, beveik sutampa su nūdienos mokslinių
tyrinėjimų rezultatais, mes turime pagrindo tikėti, kad šis
biblinis pasakojimas yra paties Dievo apsireiškimas.
Visata neatsirado iš karto, o buvo kuriama tam tikrą
laikotarpį. Iš tikrųjų jos atsiradimas buvo palaipsnis ir apėmė
milžinišką laiko tarpsnį. Todėl biblinio šešių dienų
laikotarpio, per kurį buvo sukurta visata, nereikia suvokti
paraidžiui kaip saulėtekių ir saulėlydžių sekos. Jis
simbolizuoja šešis ritmiškus kūrimo laikotarpius.
5.2 Kūrinijos augimo laikotarpis
Faktas,
kad visatos kūrimas truko šešias dienas arba šešis laikotarpius,
leidžia manyti, kad kiekvienos atskiros esybės, sudarančios
visatą, sukūrimas taip pat truko tam tikrą laikotarpį. Be to,
dienų skaičiavimas
Pradžios knygoje šį tą atskleidžia apie laiką, reikalingą
kiekvienos esybės sukūrimui. Šioje knygoje dienos
numeruojamos neįprastai. Apie
pirmąją kūrimo dieną joje pasakyta: “Atėjo vakaras ir išaušo
rytas, pirmoji diena.” 18
(Pr 1:5)RS|KJ|NI Daugelis
žmonių pagalvotų, kad išaušęs po vakaro ir nakties rytas turėtų
būti laikomas antrąja diena. Tačiau knygoje nurodyta, kad tai
pirmoji diena. Tvirtinimas “pirmoji diena” tarsi parodo, kad
kiekviena sukurta būtybė turi pergyventi tam tikrą augimo
laikotarpį, kurį simbolizuoja naktis, ir rytą pasiekti tobulumą.
Pasveikinusi naują rytą, būtybė gali žengti pirmyn ir siekti
tobulumo.
Visi
visatos reiškiniai duoda rezultatų tik po tam tikro laiko tarpo.
Visos visatos esybės pasiekia
užbaigtumą, tik perėjusios tam tikrą konkretų augimo
laikotarpį.
5.2.1 Trys ritmiško augimo laikotarpio stadijos
Visata
atskleidžia ir apreiškia Dievo pirminę vidinę prigimtį ir
pirminę išorinę formą, pagrįstas matematiniais principais.
Vadinasi, mes galime numanyti, kad viena Dievo prigimties pusių yra
matematinė. Dievas yra vienintelė absoliuti tikrovė, kurioje
harmoningai sąveikauja dvejopa prigimtis. Todėl Jis yra vienas
trijuose asmenyse. Visos Dievo sukurtos esybės egzistuoja, juda ir
auga pereidamos tris stadijas.
Keturlypis
pagrindas, kuris yra Dievo kūrimo tikslas, buvo sukurtas per tris
stadijas: atsiradimą iš Dievo, Adomo ir Ievos santuoką ir vaikų
gimimą. Būtybė, norinti sukurti keturlypį pagrindą ir tęsti
judėjimą ratu, turi iš pradžių atlikit trijų stadijų
pradžios-skilimo-jungimosi veiksmą ir įvykdyti trilypį tikslą,
kur kiekviena atskira pozicija sąveikauja su kitomis trimis.
Pavyzdžiui, jei, norime, kad koks nors objektas stovėtų tvirtai,
turime jį paremti mažiausiai trijuose taškuose. Atitinkamai,
kiekviena esybė tampa
tobula, perėjusi per tris ritmiškas augimo stadijas: susidarymo
stadiją, augimo stadiją ir užbaigtumo stadiją.
Gamtos pasaulyje daugelis esybių egzistuoja po tris.
Jis susideda iš trijų karalysčių: mineralų, augalų ir gyvūnų.
Medžiaga gali būti vienos iš trijų būsenų: dujų, skysčio ar
kietojo kūno. Dauguma augalų sudaryti iš trijų dalių: šaknų,
šakų arba kamieno ir lapų. Gyvūnai susideda iš galvos, kūno ir
galūnių.
Taip pat ir Biblijoje daug kur figūruoja skaičius
“trys”. Žmogus negalėjo įvykdyti savo egzistavimo tikslo, nes
patyrė nuopuolį, neįvykdęs trijų augimo laikotarpio stadijų.
Vadinasi, jei žmogus nori atsinaujinti ir pasiekti savo buvimo
tikslą, jis privalo pereiti šias tris augimo stadijas. Atkūrimo
apvaizdoje Dievas visur rėmėsi trejetu. Štai kodėl Biblijoje taip
dažnai minimas skaičius “trys” ir taip apstu joje paskirstymų,
paremtų trejetu: Trejybė (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia), trys
Rojaus lygiai, trys arkangelai, trys Nojaus laivo lygiai, tris kartus
iš laivo išskirdęs balandis pasibaigus tvanui, trys Abraomo
atnašavimai, trijų dienų kelionė prieš jo sūnaus Izaoko
aukojimą. Mozės laikais žemę užliejo trijų dienų tamsa, trys
apsivalymo dienos prieš izraelitų išėjimą iš Egipto, trys
keturiasdešimties metų laikotarpiai, skirti kelionei į Kanaaną,
ir trys apsivalymo dienos prieš persikėlimą per Jordano upę,
kuriam vadovavo Jozuė. Jėzaus gyvenime buvo trys asmeninio gyvenimo
dešimtmečiai ir trys viešosios veiklos metai, trys Rytų
išminčiai, davę jam tris dovanas, trys pasekėjai, trys gundymai,
trys apaštalai Getsemanės sode, trys Petro išsižadėjimai, tris
valandas po nukryžiavimo trukęs dangaus užtemimas, Jėzaus
prisikėlimas praėjus trims dienoms po jo palaidojimo.
Kada
pirmieji žmonės patyrė nuopuolį? Jie nupuolė per savo augimo
laikotarpį, nespėję subręsti. Jei žmonės būtų pasiekę
tobulumą dar prieš savo nuopuolį, tikėjimas Dievo visagalybe būtų
sugriuvęs. Nes jei tobuli gėrio įsikūnijimai gali nupulti, tai ir
pats gėris negali būti tobulu. O tai reiškia, kad Dievas, kuris
yra gėrio šaltinis, taip pat nėra tobulas.
Pradžios
knygoje parašyta, kad Dievas perspėjo Adomą ir Ievą tokiais
žodžiais: “bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista
valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.”19(Pr
2, 17) Jie galėjo šio Dievo perspėjimo nepaisyti ir
mirti, arba jie galėjo Jo paklausyti ir gyventi. Tai, kad jų
galimybės nupulti arba tapti tobulais Dievo visagalybės įrodymais
buvo vienodos, rodo jų nebrandumą. Dievo sukurta visata
turėjo tapti tobula tik po tam tikro augimo laikotarpio, kuris
Biblijoje aprašytas kaip šešios dienos. Žmogus, viena iš Dievo
sukurtų esybių, taip pat yra susietas su šiuo principu.
Kurioje
augimo laikotarpio stadijoje pirmieji žmonės patyrė nuopuolį? Jie
puolė, būdami augimo stadijos viršūnėje. Tuo
įsitikinsite, panagrinėję žmogaus nuopuolio aplinkybes ir
atkūrimo apvaizdos istoriją. Visa tai išsiaiškinsite, atidžiai
skaitydami šią knygą.
5.2.2 Netiesioginio viešpatavimo karalystė
Per
augimo laikotarpį visos kūrinijos esybės auga valdomos Dievo
principo ir jo suteiktos autonomijos.
Dievas, šio Principo Kūrėjas, yra palankus tik jų augimo,
pagrįsto šiuo Principu, vaisiams. Tokiu būdu jis netiesiogiai
valdo visas esybes. Šį augimo laikotarpį mes vadiname
netiesioginio Dievo viešpatavimo karalyste arba
karalyste, pagrįsta įvykdymais per šį Principą.
Visos
esybės pasiekia tobulumą pergyvenusios augimo laikotarpį
(netiesioginio viešpatavimo karalystę) dėka autonomijos ir
valdymo, kuriuos suteikia Dievo Principas. Tačiau žmogus yra
Kūrinijos esybė, kuriai užaugti be Dievo Principo valdymo
reikalinga ir jo asmeninė atsakomybė. Tik atsakingas žmogus gali
sėkmingai pergyventi augimo laikotarpį ir pasiekti tobulumą.
Remdamiesi Dievo įsakymu Adomui ir Ievai,20(Pr 2, 17)
galime padaryti išvadą, kad pirmieji žmonės turėjo paklausyti
Dievo Žodžio ir nevalgyti vaisiaus. Dievui jie nepakluso patys,
todėl tai, ar žmogus gali pasiekti tobulumą, priklauso ne tik nuo
Dievo kaip Kūrėjo galios, bet ir nuo paties žmogaus atsakomybės.
Kadangi Pats Dievas taip sukūrė žmogų, Jis nesikiša į žmogaus
atsakomybę. Dievas suteikė
žmonėms dalį atsakomybės dėl tam tikrų priežasčių.
Įvykdydami dalį jiems suteiktos atsakomybės, į kurią Dievas
nesikiša, žmonės turėjo paveldėti kūrybinę Dievo prigimtį ir
dalyvauti didžiajame Dievo kūrimo darbe. Dievas kūrė žmogų,
ketindamas jį paversti visų gyvų kūrinijos esybių valdovu ir
viešpačiu,21(Pr 1:28)RS|KJ|NI panašiu į Jį
patį. Štai esminis skirtumas tarp žmogaus ir kitų
kūrinijos esybių.
Įvykdę savo atsakomybę, mes paveldime Dievo gebėjimą
kurti ir įgyjame pranašumą prieš visas esybes, įskaitant
angelus. Dievas mums parodo kelią per netiesioginio viešpatavimo
karalystę į tobulumą. Mes, puolę žmonės, kuriems galia valdyti
dar nėra suteikta, turime įvykdyti mūsų atsakomybę pagal
Atkūrimo Principą. Tokiu būdu mes galime vystytis per
netiesioginio viešpatavimo sritį ir susigrąžinti savo teisę
valdyti visas esybes, tarp jų ir šėtoną. Tai vienintelis kūrimo
principo įvykdymo būdas. Dievo išganymo apvaizda nusitęsė taip
ilgai, nes centrinės figūros, atsakingos už atkūrimo apvaizdą
nuolat klydo, mėgindamos įvykdyti savo atsakomybės, į kurią
negalėjo kištis net Dievas, dalį.
Kad
ir kokia didi bebūtų išganinga Kristaus kryžiaus malonė,
besibeldžiantis į mūsų duris išganymas būtų nieko nevertas,
jei mes nestiprintume savo tikėjimo, kuris yra mūsų atsakomybės
dalis. Dievas buvo atsakingas už pasaulio išgelbėjimą per Jėzaus
nukryžiavimą, tačiau už savo tikėjimą atsako pats žmogus.22(Jn
3, 16); (Ef 2, 8); (Rom 5, 1)
5.2.3 Tiesioginio viešpatavimo karalystė
Kokia
yra Dievo tiesioginio viešpatavimo karalystė ir koks jos
tikslas? Žmonės patenka į tiesioginio viešpatavimo karalystę,
kai jie, kaip subjektai ir objektai, susijungia Dievo meilėje, kad
sudarytų keturlypį pagrindą ir taptų darniu vieniu su Dievu.
Šioje srityje jie laisvai ir pilnai dalijasi meile ir grožiu pagal
subjekto valią, taip įvykdydami gėrio tikslą. Tiesioginio
viešpatavimo karalystė – tai tobulumo sritis. Ji būtinai
reikalinga kūrinijos tikslo įvykdymui.
Ką
reiškia Dievo tiesioginis viešpatavimas žmonėms? Jie Adomas ir
Ieva būtų tapę tobulomis asmenybėmis, kurių centras yra Dievas,
jie būtų gyvenę kaip vienas ir sudarę keturlypį pagrindą savo
šeimoje. Sudarydami vienį su Dievo Meile, jie būtų gyvenę
dorybingai, dalindamiesi meilės ir grožio pilnatve su šeimos galva
Adomu. Tiesioginio Dievo viešpatavimo karalystėje žmonės jaus
savyje stiprią Dievo Meilę. Vadinasi, jie supras Dievo valią
ir ją vykdys. Kaip atskiros kūno dalys spontaniškai juda
reaguodamos į subtilius sielos nurodymus, taip ir žmonės
spontaniškai vykdo Dievo Valią, reaguodami į giliai jaučiamus Jo
Meilės ketinimus. Šios tobulos darnos būsenoje įvykdomas
kūrinijos tikslas.
Kaip
atrodys pasaulis, jei gamtos pasaulis egzistuos tiesioginėje žmogaus
viešpatijoje? Kai brandus žmogus sąveikaus su įvairiomis gamtos
esybėmis kaip su savo objektais, jis sudarys su jais keturlypį
pagrindą. Žmonės, kurie bus tobuloje darnoje su Dievo Meile,
valdys gamtos pasaulį laisvai keisdamiesi meile ir grožiu, ir visa
visata įgyvendins gėrį. Tokiu būdu žmogus tiesiogiai viešpataus
visoms pasaulio esybėms.
6 skirsnis Bekūnis pasaulis ir kūniškas pasaulis, kurių centras - žmogus
6.1 Bekūnis pasaulis ir kūniškas pasaulis kaip medžiaginė tikrovė
Visata
buvos sukurta pagal žmogaus pavyzdį, kuris yra Dievo dvejopumo
atvaizde. Todėl visatos ir visų joje esančių esybių sandara
panaši į žmogaus, sudaryto iš sielos ir kūno, sandarą.23(plg.
Kūrimas 1.2) Taip pat, kaip žmogaus siela ir kūnas,
visata susideda iš bekūnio ir kūniško pasaulio,
kurie abu yra tikri ir esminiai.
Bekūnis pasaulis – tai pasaulis, kurio negalime suvokti savo
fizinėmis juslėmis. Tačiau mes galime jį suvokti savo dvasinėmis
juslėmis. Yra žmonių, patyrusių dvasinių išgyvenimų ir
tvirtinančių, kad bekūnis pasaulis yra toks pat tikras, kaip ir
pasaulis, kuriame mes gyvename. Bekūnis
ir kūniškas pasaulis kartu sudaro kosmosą.
Kūnas,
atskirtas nuo sielos, negali funkcionuoti, taip ir žmogus, atskirtas
nuo Dievo, negali elgtis teisingai. Be to, kūniškas pasaulis,
atskirtas nuo bekūnio pasaulio, negali apreikšti savo tikrosios
vertės. Kadangi, neįsigilinę į žmogaus sielą, mes negalėsime
perprasti jo būdo ir nesuprasime jo esminės gyvenimo prasmės,
gilindamiesi į ją skyrium nuo Dievo, taip mes neperprasime ir
kūniškos pasaulio prigimties bei sandaros, jei nesigilinsime į
bekūnio pasaulio prigimtį bei sandarą. Bekūnis
arba dvasinis pasaulis yra subjektas, tuo tarpu kūniškas arba
fizinis pasaulis veikia kaip jo objektas. Pastarasis yra tarsi
pirmojo šešėlis.24(Hbr 8, 5) Numirę, mes
atsikratysime savo fizinių kūnų ir, virtę dvasiomis, persikelsime
iš fizinio pasaulio į dvasinį pasaulį, kuriame gyvensime amžinai.
6.2 Žmogaus padėtis kosmose
Žmogaus
padėtis kosmose yra trejopa. Visų pirma, Dievas kūrė žmogų,
ketindamas jį paversti visatos valdovu.25(Pr 1, 28)
Pati visata savo vidumi nėra jautri Dievui. Vadinasi, Dievas nevaldo
visatos tiesiogiai. Dievas suteikė žmonėms gebėjimą jausti visas
visatos esybes ir prisakė jiems tiesiogiai viešpatauti visai
visatai. Dievas padarė žmogaus kūną iš fizinio pasaulio
elementų (vandens, molio ir oro), kad žmogus jį galėtų suvokti
ir valdyti. Suteikdamas mums galimybę suvokti ir valdyti dvasinį
pasaulį, Dievas padarė žmogaus dvasią iš tų pačių dvasinių
elementų, iš kurių sudarytas dvasinis pasaulis. Ant Atsimainymo
kalno Jėzui pasirodė Mozė ir Elijas, kurie buvo mirę prieš
šimtus metų ir jam patarnavo.26(Mt 17, 3) Nors
tai buvo Mozės ir Elijo dvasios, Jėzus su jomis kalbėjosi ir buvo
prieš jas pagarbintas. Taip ir žmogus,
sudarytas iš kūno, galinčio viešpatauti fiziniam pasauliui, ir
dvasios, galinčios viešpatauti dvasiniam pasauliui, gali valdyti
abu pasaulius.
Antra,
Dievas kūrė žmogų kaip kosmoso harmonijos tarpininką ir centrą.
Kada žmogaus kūnas ir dvasia susijungia davimo ir ėmimo veiksmu ir
tampa Dievo esminiu objektu, fizinis ir dvasinis pasauliai taip pat
gali pradėti davimo ir ėmimo veiksmą su tuo žmogumi kaip su savo
centru. Taip jie pasiekia harmoningą vienį ir sudaro kosmosą,
pavaldų Dievui. Teisingas žmogus veikia kaip harmonijos tarp abiejų
pasaulių tarpininkas ir centras. Jis tarsi oras, kuriame sklindantys
dviejų kamertonų garsai virsta darniu sąskambiu. Abiejų pasaulių
bendravimo galimybę taip pat galima palyginti su radiju arba
televizija, kurie paverčia nematomas bangas matomais vaizdais bei
girdimais garsais. Todėl žmogus gali tiksliai perduoti dvasinio
pasaulio tikrovę fiziniam pasauliui.
Trečia,
Dievas, kūrė žmogų, sudėdamas į medžiaginę kapsulę visų
kosmoso esybių esmes.
Dievas kūrė visatą, projektuodamas ir plėtodamas žmogaus vidinės
prigimties ir išorinės formos prieš tai egzistavusį pirmavaizdį
į begalę esminių formų. Žmogaus dvasia apima visus dvasinio
pasaulio elementus, nes Dievas sukūrė dvasinį pasaulį kaip
dvasios vidinės prigimties ir išorinės formos apreiškimą.
Žmogaus kūnas aprėpia visus fizinio pasaulio elementus, nes Dievas
sukūrė materialiąją sritį kaip kūno vidinės prigimties ir
išorinės formos apraišką. Kadangi žmonės talpina savyje visų
kosmoso esybių esmes, kiekvienas
jų yra mikrokosmas.
Tačiau
po žmogaus nuopuolio visata prarado savo šeimininką. Apaštalas
Paulius rašė, kad “kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus
apreikšti Dievo vaikai”27(Rom 8, 19) – tai yra
žmonės, kurie buvo sugrąžinti į pirminę būseną. Deja, po
žmonių, kurie būtų veikę kaip visatos harmonijos centrai,
nuopuolio davimo ir ėmimo veiksmas tarp fizinio ir dvasinio pasaulių
nutrūko. Abu šie pasauliai neteko galios susijunti į harmoningą
vienį. Todėl Paulius rašė, “Juk mes žinome, kad visa kūrinija
iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina”.28(Rom 8, 22)
Jėzus
apsireiškė kaip naujas tobulo kūno ir sielos Adomas. Jis buvo
kosmoso mikrokosmu. Štai kodėl parašyta, “Juk jis visa
palenkė jam po kojų.”29(I Kor 15, 27) Jėzus
yra mūsų išganytojas. Jis apsireiškė šiam pasauliui, kad
parodytų puolusiesiems kelią į tobulybę, pasėtų jų širdyse
tikėjimą juo ir susilietų su jais į vienį.
6.3 Atvirkštinis santykis tarp fizinės savasties ir dvasinės savasties
6.3.1 Fizinės savasties sandara ir funkcijos
Fizinė
savastis yra dvejopa. Ji susideda iš fizinės sielos
(subjekto) ir fizinio kūno (objekto).
Fizinė siela nurodo fiziniam kūnui palaikyti funkcijas, reikalingas
jo išlikimui, apsisaugojimui ir dauginimuisi. Instinktas – tai
gyvūno fizinės sielos išraiškos pavyzdys. Norint, kad fizinė
savastis augtų sveika, jai reikia tinkamai maitintis. Tam ji turi
absorbuoti orą ir šviesą, kurie sudaro neapčiuopiamą yang
(vyriškumo) mitybos dalį, taip pat ji turi valgyti maistą ir gerti
vandenį, kurie priklauso yin (moteriškumo) mitybos daliai.
Kūnas įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą su šia mityba per
savo virškinimo ir kraujotakos sistemas.
Gėris
ir blogis – tai pagrindiniai faktoriai, nulemiantys dvasinės
savasties, valdančios fizinę savastį, palinkimą į gera ar pikta.
Taip yra todėl, kad fizinė savastis suteikia dvasinei savasčiai,
tam tikrą elementą, vadinamą gyvybingumo elementu.
Kasdieniame gyvenime mūsų siela nudžiunga, kai mūsų fizinė
savastis pasielgia gerai, tačiau po blogų poelgių ją apima
nerimas. Taip atsitinka todėl, kad gyvybingumo elementai, kurie gali
būti geri arba blogi priklausomai nuo mūsų fizinės savasties
poelgių, yra įsilieję į mūsų dvasinę savastį.
6.3.2 Dvasinės savasties sandara ir funkcijos
Mūsų
dvasinė savastis arba dvasia – tai medžiaginė, tačiau bekūnė
tikrovė, kurią galima suvokti tik dvasiniais pojūčiais. Ji mūsų
fizinės savasties subjektas. Mūsų dvasia gali tiesiogiai bendrauti
su Dievu, ir jos paskirtis - valdyti bekūnį pasaulį, įskaitant ir
angelus. Išoriškai mūsų dvasinė savastis atitinka mūsų fizinę
savastį. Atsikratę fizinės savasties, mes įžengsime į dvasinį
pasaulį ir liksime jame amžinai. Mes trokštame amžino gyvenimo,
nes mūsų gilumoje slypintis “aš” – tai dvasinė savastis,
kurios prigimtis amžina. Mūsų
dvasinė savastis yra dvejopa ir susideda iš dvasinės sielos
(subjektas) ir dvasinio kūno (objektas).
Dvasinė siela – tai dvasinės savasties centras, kuriame gyvena
Dievas.
Dvasia
auga, dalyvaudama ėmimo ir davimo veiksme tarp dviejų mitybos tipų:
yang gyvenimo elementų, kurių kilmė yra dieviška,
ir yin gyvybingumo elementų, esančių fizinėje savastyje.
Dvasinė savastis, imdama iš fizinės savasties gyvybinius
elementus, atiduoda fizinei savasčiai elementą, kurį mes vadiname
gyvuoju dvasiniu elementu. Žmonių, patyrusių
dangiškosios dvasios malonę, fizinėje savastyje įvyksta daug
teigiamų permainų: jie išgyvena begalinį džiaugsmą ir patiria
jėgų, galinčių net išvaryti ligas, antplūdį. Taip įvyksta
todėl, kad fizinė savastis gauna iš dvasinės savasties gyvųjų
dvasinių elementų.
Be
kūno siela negali augti. Todėl ryšį tarp fizinės savasties ir
dvasinės savasties galima palyginti su ryšiu tarp medžio ir jo
duodamo vaisiaus. Kai fizinė siela paklūsta dvasinei sielai
ir fizinė savastis veikia vykdydama teisingą dvasinės sielos
tikslą, fizinė savastis gauna gyvųjų dvasinių elementų ir tampa
sveika. Mainais fizinė savastis atiduoda gerų gyvybingumo elementų
dvasinei savasčiai, kurie skatina gėrio link.
Tiesa apšviečia gilumoje slypinčius dvasinės sielos
troškimus. Visų pirma žmogus turi suvokti savo dvasinės sielos
gilumoje slypintį troškimą per tiesą ir tada, pasinaudodamas savo
žinojimu, įvykdyti savo atsakomybę. Tik tada gyvieji dvasiniai
elementai ir gyvybiniai elementai ims jame sąveikauti ir suteiks
postūmį judėti link gėrio. Gyvasis dvasinis elementas ir
gyvybingumo elementas sąveikauja kaip vidinė prigimtis ir išorinė
forma. Gyvųjų dvasinių elementų, kurie yra aktyvūs savyje, turi
visi žmonės, todėl net ir blogo žmogaus pirminė siela linksta į
gėrį. Bet kadangi blogas žmogus negyvena teisingai, gyvieji
dvasiniai elementai negali tinkamai įsitraukti į davimo ir ėmimo
veiksmą su gyvybingumo elementais, o šie negali įsilieti į jo
fizinę savastį ir padaryti ją sveika.
Remdamiesi
tuo, kas buvo minėta aukščiau, galime padaryti išvadą, kad
dvasinė savastis gali pasiekti
tobulumą tik žmogaus žemiškojo gyvenimo metu.
Dvasinė siela rodo kelią dvasinei savasčiai, augančiai fizinės
savasties dirvoje. Dvasinės savasties kelias į tobulumą vystosi
per tris sistemingas augimo pakopas, nulemtas Kūrimo Principo.
Dvasia, esanti gyvybės formavimosi stadijoje, vadinama formos
dvasia, dvasia, esanti augimo stadijoje, vadinama gyvybės
dvasia ir dvasia, pasiekusi galutinę raidos stadiją, vadinama
dieviška dvasia.
Dvasia
subręsta kaip dieviškoji dvasia, kai žmogaus dvasinė savastis ir
fizinė savastis susijungia tobulu davimo ir ėmimo veiksmu, kurio
centre yra Dievas, ir sudaro keturlypį pagrindą. Dieviškoji dvasia
gali tiksliai jausti ir suvokti dvasinio pasaulio realijas.
Kadangi šios dvasinio pasaulio realijos rezonuoja visame kūne ir
pasireiškia kaip fiziologiniai reiškiniai, jas galima atpažinti
penkiomis fizinėmis juslėmis. Dieviškosios dvasios žmonės, kurie
taip rezonuoja su dvasiniu pasauliu, stato Dangaus karalystę žemėje.
Atsikratę savo fizinių kūnų jie darniai keliaus į Dievo
karalystę, esančią dvasiniame pasaulyje. Todėl Dievo karalystė
danguje bus pastatyta tik po to, kai ji įsiviešpataus žemėje.
Visos
dvasinės juslės išlavinamos sąveikaujant joms su fizine savastimi
žemiškojo gyvenimo metu. Todėl tik žemėje pasiekusio tobulybę
ir visiškai pasinėrusio į Dievo meilę žmogaus dvasia gali
patirti Dievo meilės teikiamo džiaugsmo pilnatvę po jo mirties.
Visos dvasinės savasties savybės susiformuoja dar tada, kai ji
gyvena fizinėje savastyje: nuodėmingas elgesys žemiškojo gyvenimo
metu pripildo puolusio žmogaus sielą blogio ir bjaurasties, tuo
tarpu atpirktos nuodėmės
žemiškojo gyvenimo metu atveria jo sielai kelią į gėrį.
Štai kodėl Jėzus turėjo kūniškuoju pavidalu nusileisti į žemę
ir išganyti pasiklydusią žmoniją. Mes turime siekti gėrio,
gyvendami žemišką gyvenimą. Jėzus atidavė raktus nuo Dangaus
karalystės Petrui, kuris liko žemėje,30(Mt 16, 6)
sakydamas, “…ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir
danguje, ir ką tik jūs atrišite žemėje, bus atrišta ir
danguje,”31(Mt 18, 18) nes pagrindinis atkūrimo
apvaizdos tikslas turi būti įvykdytas žemėje.
Tai,
ar žmogaus dvasia jam mirus pakyla į dangų, ar nusirita pragaran,
sprendžia ne Dievas. Tai nusprendžia pati dvasia. Žmonės
yra sukurti taip, kad pasiekę tobulumą, jie įkvepia ir Dievo
meilės pilnatvę. Žmonių, nusidėjusių žemiškojo gyvenimo metu,
dvasios yra luošos, todėl jos negali įkvėpti Dievo meilės
pilnatvės. Buvimas šalia Dievo, kuris yra tikrasis meilės centras,
joms yra skausmingas. Puolusios dvasios savanoriškai pasirenka
pragarą savo buveine, nes jo nepasiekia Dievo meilė.
Kadangi
žmogaus dvasia gali augti tik fizinės savasties dirvoje, žmogaus
dvasios gali daugintis tik fizinių savasčių dauginimosi, kuris
vyksta žemėje, metu.
6.3.3 Dvasinė siela, fizinė siela ir jų santykis žmogaus sieloje
Žmogaus
siela susideda iš dvasinės sielos ir fizinės sielos. Šios
sielos tarpusavyje sąveikauja taip pat kaip vidinė prigimtis ir
išorinė forma. Susijungdamos davimo ir ėmimo veiksmu su Dievu,
savo centru, į vienį, jos sudaro vieningą funkcionuojančią
esybę, skatinančią dvasinę savastį ir fizinę savastį siekti
harmonijos ir augti kūrinijos tikslo kryptimi. Ši vieninga esybė –
tai žmogaus siela.
Sąžinė
– tai žmogaus sielos gebėjimas, kuris dėka savo įgimtos
prigimties, visada nukreipia mus link to, ką mes laikome gėriu.
Tačiau puolę žmonės nepažįsta Dievo ir absoliutaus gėrio
etalono. Todėl mes negalime nustatyti tinkamo mūsų sąžinės
vertinimo etalono. Kadangi gėrio etalonas kinta, mūsų sąžinės
etalonas taip pat nėra pastovus. Todėl dažnai nesutaria net ir
sąžiningo gyvenimo propaguotojai.
Pirminė
siela – tai žmogaus sielos gebėjimas, siekiantis absoliutaus
gėrio. Ji sąveikauja su sąžine kaip vidinė prigimtis sąveikauja
su išorine forma. Žmogaus sąžinė skatina jį siekti gėrio pagal
etaloną, kurį jis nustatė būdamas nežinioje, net jei jis ir
skiriasi nuo pirminio etalono. Tačiau pirminė siela, kuri tiksliai
jaučia tinkamą kryptį, atmeta ydingą etaloną ir stengiasi
pataisyti sąžinę.
Bet
kol mūsų dvasinė siela ir fizinė siela vergauja šėtonui,
funkcionuojanti esybė, kurią jie sudaro davimo ir ėmimo veiksmu,
vadinama blogio siela. Blogio siela nuolat stumia
žmones į nuodėmę. Mūsų pirminė siela ir sąžinė verčia mus
blogio siela bjaurėtis. Jos desperatiškai stengiasi nukreipti mus
nuo blogų troškimų link gėrio, pertraukti saitus, siejančius mus
su šėtonu, ir atgręžti mus veidu į Dievą.
7.
Čia perfrazuotos įžanginės Chon Tun-I Didžiosios Aukščiausios
ribos diagramos aiškinimo (Tai-chi-t’u shuo) eilutės.
8.
Permainų knyga, 4. Papildymų pastabos.
|