|
<< Atgal
I dalis
2 skyrius
Žmogaus nuopuolis
Visi žmonės turi
pirminę sielą, kuri skatina juos atmesti blogį ir siekti gėrio.
Tačiau blogio jėgos, mums to ir nenutuokiant, mus verčia apleisti
gėrį, kurio trokšta mūsų pirminė siela, ir elgtis blogai, nors
savo sielos gilumoje to mes daryti nenorime. Tol, kol šios blogio
jėgos mus puls, nuodėminga žmonijos istorija tęsis.
Krikščionybėje šių blogio jėgų šeimininku laikomas šėtonas.
Mes visiškai nesugebame atsikratyti šėtono jėgų, nes nežinome
nei jo tapatumo, nei kilmės. Norėdami išrauti blogį su šaknimis
ir taip užbaigti nuodėmingą istoriją bei apsireikšti gėrio
epochoje, mes, visų pirma, privalome atskleisti šėtono motyvaciją
bei kilmę ir perprasti jo vykdomo žmogaus gyvenimo griovimo mastą.
Visa tai išsiaiškinsime panagrinėję žmogaus nuopuolį.
1 Nuodėmės esmė
Niekas nežino,
kokia yra nuodėmės, glūdinčios mumyse ir nepaliaujamai
stumiančios mus į blogį, esmė. Remdamiesi Biblija, krikščionys
laikosi gana neaiškaus požiūrio, kad tai, jog Adomas ir Ieva
paragavo vaisiaus nuo gero bei pikto pažinimo medžio, ir yra
nuodėmės esmė. Kai kurie krikščionys mano, kad gero bei pikto
pažinimo medžio vaisius – tai konkretaus medžio vaisius, tuo
tarpu kiti krikščionys yra įsitikinę, kad šis vaisius, kaip ir
visas Biblijos tekstas, turi simbolinę prasmę. Kad pilnai suvoktume
nuodėmės esmę, panagrinėkime Biblijos pasakojimą apie žmogaus
nuopuolį ir skritingus jo aiškinimus.
1.1 Gyvybės medis ir gero bei pikto
pažinimo medis
Adomas ir Ieva
nupuolė, paragavę gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus. Iki
šiol daugelis krikščionių mano, kad tai buvo konkretaus medžio
vaisius. Tačiau ar Dievas, mylintis žmonijos Tėvas, galėjo
sukurti vaisių, tapusį žmonijos nuopuolio priežastimi, tokį
žavų?1(Pr 3, 6) Ar galėjo jis užveisti jį vietoje,
kuri jo vaikams buvo taip lengvai pasiekiama? Be to Jėzus pasakė,
“Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš
burnos, tai suteršia žmogų.”2(Mt 15, 11) Tad kaip
žmogaus suvalgytas maistas galėjo tapti jo nuopuolio priežastimi?
Žmonijos gyvenimą
valdo gimtoji nuodėmė, kurią ji paveldėjo iš savo pirmųjų
protėvių. Tačiau kaip žmogaus suvalgytas maistas gali būti
nuodėmės, perduodamos palikuoniams, priežastimi? Bet kuris bruožas
gali būti paveldimas, jei jis yra perduodamas giminystės linija.
Laikinos netinkamo maisto sukeltos pražūtingos pasekmės negali
būti išaugotos amžinai per ilgą giminystės linijos paveldėjimą.
Yra manančių,
kad Dievas pasodino gero bei pikto pažinimo medį ir įsakė Adomui
ir Ievai nevalgyti jo vaisių, norėdamas išbandyti jų nuolankumą.
Tada mes galime paklausti: ar galėjo mylintis Dievas bandyti žmones
tokiomis žiauriomis, mirtinomis priemonėmis? Adomas ir Ieva žinojo,
kad, paragavę šio medžio vaisių, jie mirs, nes Dievas juos apie
tai perspėjo. Tačiau jie vis tiek jį valgė. Nei Adomui, nei Ievai
maisto netrūko, ir jie tikrai nebūtų rizikavę gyvybe ir nusikaltę
Dievui dėl kąsnio gardėsio. Todėl mes galime spėti, kad gero bei
pikto pažinimo medžio vaisius nebuvo paprastas. Jis turėjo būti
toks ypatingas ir masinantis, kad net mirties baimė buvo bejėgė
prieš jų norą jo paragauti.
Jei gero bei blogo
pažinimo medžio vaisius nėra tikras, tuomet jis yra tam tikrą
prasmę turintis simbolis. Kodėl mes atkakliai laikomės pažodinio
šio vaisiaus prasmės aiškinimo, kai Biblijoje taip apstu simbolių
ir metaforų? Ar ne laikas atsikratyti tokio siauro ir pasenusio
požiūrio į tikėjimą?
Mes sužinosime,
ką reiškia gero bei pikto pažinimo medžio vaisius tik tada, kai
ištirsime gyvybės medį, kurį Dievas išaugino Edeno sode
šalia gero bei pikto pažinimo medžio.3(Pr 2, 9) Suvokę
gyvybės medžio prasmę, mes suprasime ir gero bei pikto pažinimo
medžio prasmę.
1.1.1 Gyvybės medis
Biblijoje
parašyta, kad puolę žmonės viliasi priartėti prie gyvybės
medžio arba jį pasiekti: “Atidėta viltis susargdina širdį, o
įgyvendintas troškimas yra gyvybės medis.”4(Pat 13, 12)
Todėl Senojo Testamento laikotarpio izraelitų tauta tapatino
gyvybės medį su viltimi. Taip pat ir Jėzaus laikų bei nūdienos
krikščionys kupini vilties surasti gyvybės medį ir paragauti jo
vaisių: “Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų
teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į
miestą.”4(Apr 13,12) Kadangi galutinis žmonijos
troškimas yra gyvybės medis, mes galime padaryti išvadą, kad
Adomas taip pat troško gyvybės medžio.
Parašyta, kad po
Adomo nuopuolio Dievas prie gyvybės medžio pastatė kerubus ir
liepsna švytruojantį kalaviją, kad jį saugotų.6(Pr 3, 24)
Todėl mes galime padaryti išvadą, kad prieš savo nuopuolį Adomas
troško gyvybės medžio. Dievas išvijo Adomą iš Edeno sodo, jo
vilčiai, gyvybės medžiui, nespėjus išsipildyti. Nuo tada
puolusiems žmonėms gyvybės medis tapo neišsipildžiusių troškimų
simboliu.
Ko troško Adomas
tuo metu, kai jis dar buvo nebrandus ir augo, siekdamas tobulumo?
Tikriausiai jis vylėsi tapti žmogumi, nepatyrusiu nuopuolio,
įvykdžiusiu dievo kūrinijos tikslą ir pasiekusiu tobulybę.
Taigi, gyvybės medis simbolizuoja žmogų, iki galo supratusį
kūrinijos idealą. Tobulas Adomas turėjo tapti šiuo idealiu
žmogumi. Todėl gyvybės medis simbolizuoja tobulą Adomą.
Jei Adomas nebūtų
puolęs, o būtų pasiekęs gyvybės medį, visi jo palikuonys taip
pat būtų pasiekę gyvybės medį ir sukūrę Dievo karalystę
žemėje. Tačiau Adomas puolė, ir Dievas užtvėrė jam kelią prie
gyvybės medžio liepsna švytruojančiu kalaviju. Nuo to laiko,
nepaisant begalės puolusių žmonių pastangų atkurti kūrinijos
idealą, gyvybės medis tapo neįgyvendintu troškimu. Puolę žmonės,
slegiami gimtosios nuodėmės, negali įvykdyti kūrinijos idealo ir
tapti gyvybės medžiais vien savo pastangų dėka. Kad žmonija
pasiektų šį idealą, žmogus, įgyvendinęs kūrimo idealą, turi
sugrįžti į žemę kaip gyvybės medis. Visa žmonija turi būti į
jį įskiepyta7(Rom 11, 17) ir susilieti su juo į vienį.
Jėzus ir yra tas žmogus, kuris atėjo į žemę kaip gyvybės
medis. Gyvybės medis, kurio taip troško tikintys Senojo Testamento
laikų žmonės,8(Pat 13,12) buvo ne kas kitas, o pats
Jėzus.
Nuo to laiko, kai
Dievas liepsna švytruojančiu kalaviju užtvėrė Adomui kelią prie
gyvybės medžio, prisiartinti prie jo tapo įmanoma tik pašalinus
šią kliūtį. Sekminių dieną ugnies liežuviai nusileido ant
Jėzaus mokinių ir pripildė juos Šventosios Dvasios.9(Apd 2,
3) Šis įvykis reiškė kelio išvalymą ir liepsnomis
švytruojančio kalavijo pašalinimą, kuris pasirodė kaip ugnies
liežuviai prieš mokinių prisipildymą Šventąja Dvasia. Jis
atvėrė visai žmonijai kelią į Jėzų, jos gyvybės medį, ir
leido į jį įsiskiepyti.
Nepaisant to,
krikščionys įsiskiepijo į Jėzų tik dvasiškai. Štai kodėl net
ir pačių nuoširdžiausių krikščionių tėvų vaikai vis dar
paveldi nuodėmę, kuri turi būti atpirkta. Net ir patys
dievobaimingiausi šventieji neatsikratė gimtosios nuodėmės, kurią
jie taip pat perduoda savo vaikams.(plg. Mesijas 1) Dėl
to Kristus turi vėl ateiti į žemę kaip gyvybės medis.
Įskiepydamas visą žmoniją į save dar kartą, jis atpirks jos
gimtąją nuodėmę. Todėl krikščionys nekantriai laukia gyvybės
medžio, kurį Apreiškimo Jonui knygoje simbolizuoja Antrasis
Kristaus Atėjimas.11(Apr 22, 14)
Dievo išganymo
apvaizdos tikslas – sugrąžinti žmonijai galimybę, kuria ji
nesugebėjo pasinaudoti Edeno sode, ir leisti pasiekti gyvybės medį,
minimą Apreiškimo Jonui knygoje. Adomas dėl savo nuopuolio
negalėjo pasiekti pirmojo gyvenimo medžio idealo.12(Pr 2, 9)
Jėzus, “paskutinis Adomas”,13(I Kor 15, 45) ateis
Paskutiniojo Teismo dieną dar kartą kaip gyvenimo medis ir
puolusiųjų išganytojas.
1.1.2 Gero
bei pikto pažinimo medis
Dievas nesukūrė
Adomo vienišu. Jis taip pat sukūrė Ievą, kad ši būtų jam
žmona. Kadangi Edeno sode buvo medis, simbolizuojantis tobulą vyrą,
jame turėjo būti ir medis, simbolizuojantis moterį, įvykdžiusią
kūrinijos idealą. Gero bei pikto pažinimo medis, stovintis šalia
gyvybės medžio,14(Pr 2, 9) – tai medis, kuris,
įvykdydamas gėrio tikslą, simbolizuoja idealią moterį, tobulą
Ievą.
Biblijoje apie
Jėzų kalbama vynmedžio15(Jn 15, 5) ir šakelių16(Iz
11, 1) (Jer 23, 5) metafora. Taip pat ir Dievas, užsimindamas
apie žmogaus nuopuolio paslaptį, panaudojo dviejų medžių,
simbolizuojančių tobulus Adomą ir Ievą, simbolius.
1.2 Žalčio tapatybė
Biblijoje
parašyta, kad žaltys sugundė Ievą nusidėti.17(Pr 3, 4-5)
Ką simbolizuoja žaltys? Panagrinėkime tikrąją žalčio tapatybę,
pagrįstą epizodu, paimtu iš Pradžios knygos.
Biblijoje
aprašytas žaltys galėjo kalbėtis su žmonėmis. Jis tapo žmonių,
kurie yra dvasingos būtybės, nuopuolio priežastimi. Be to, žaltys
žinojo Dievo Valią, griežtai draudžiančią ragauti gero bei
pikto pažinimo medžio vaisiaus. Tai įrodo, kad žalčio
simbolizuojama būtybė taip pat buvo dvasinga.
Apreiškime
Jonui parašyta:
“Taip buvo
išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir
šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas
žemėn…”-Apr 12, 9
Suvedžiojęs
pasaulį padaras – tai tas pats žaltys, kuris sugundė Ievą Edeno
sode. Šis velnias arba šėtonas, gyvenęs Danguje ir iš jo
išmestas žemėn, yra dvasinga būtybė. Iš tikrųjų, nuo pat
žmogaus nuopuolio laikų šėtonas nuolat kreipia žmogaus prigimtį
blogio keliu. Kadangi šėtonas yra dvasinga būtybė, jį
simbolizuojantis žaltys taip pat turi būti dvasingas. Šios
biblinių įrodymų gijos patvirtina tai, kad Ievą sugundęs žaltys
buvo ne gyvūnas, o dvasingos būtybės simbolis.
Kyla klausimas, ar
ši dvasinga, žalčiu vadinama būtybė egzistavo prieš visatos
sukūrimą, ar ji buvo sukurta kartu su visata? Jei ši būtybė būtų
egzistavusi prieš visatos sukūrimą ir siekusi priešingo tikslo
nei Dievas, priešprieša tarp gėrio ir blogio visatoje būtų
neišvengiama ir amžina. Tokiu atveju Dievo atkūrimo apvaizda būtų
bergždžia. Be to, monoteizmas, pagal kurį visatoje viską sukūrė
Dievas, netektų savo pagrindo. Todėl mes manome, kad dvasingos
būtybės, kurią simbolizuoja žaltys, sukūrimo tikslas iš pradžių
buvo geras, tačiau vėliau ji puolė ir virto šėtonu.
Kokia iš Dangaus
išvaryta Dievo kūrinijos dvasinga būtybė galėjo kalbėtis su
žmonėmis ir suprasti Dievo Valią? Kokia nuopuolį ir moralinį
nuosmukį patyrusi būtybė sugebėjo peržengti laiko ir erdvės
ribas ir užvaldyti žmogaus sielą? Iš visų esybių tokios
savybės suteiktos tik angelams. Biblijos eilutė, skelbianti, kad
“Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į
tamsias pasmerktųjų buveinės bedugnes, kur laiko juos
teismui”,18(2Pt 2, 4) patvirtina nuomonę, kad žmones
gundęs ir nusidėjęs žaltys yra angelas.
Žalčio liežuvis
yra dvišakas. Jis simbolizuoja prieštaringai kalbančią dviveidę
būtybę su viena siela. Žaltys apsiveja savo auką prieš ją
surydamas. Tai metafora žmogaus, rezgančio pinkles kitiems dėl
savanaudiškų tikslų. Štai kodėl sugundęs žmones angelas
Biblijoje prilyginamas žalčiui.
1.3 Angelo ir žmonių nuopuolis
1.3.1 Angelo nusikaltimas
“Taip pat ir
tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo
buveinę, jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje
didžiosios dienos teismui. Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai
miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną,
lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.”-Jud 6-7
Iš šio fragmento
galime spręsti, kad angelai puolė dėl neteisėtų lytinių
santykių.
Sanguliavimas –
tai nusikaltimas, kurio viena esybė negali padaryti. Su kuo angelas
neteisėtai lytiškai santykiavo Edeno sode? Šią paslaptį
atskleisime, kai išsiaiškinsime, kuo nusidėjo žmogus.
1.3.2 Žmonių nusikaltimas
Parašyta, kad
prieš savo nuopuolį Adomas ir Ieva buvo nuogi ir nejautė jokios
gėdos.19(Pr 2, 25) Tačiau po nuopuolio jie susigėdo ir
iš figmedžio lapų pasisiuvo juosmens aprišalus.20(Pr 3, 7)
Jei jie būtų nusikaltę valgydami kokius nors konkrečius vaisius
nuo gero bei pikto pažinimo medžio, tai vietoje apatinės kūno
dalies būtų prisidengę savo rankas ir burnas. Žmogui būdinga
slėpti savo nusikaltimus. O tai, kad jie prisidengė aprišalais
kūno apačią, įrodo, kad kaip tik šios vietos, o ne jų burnos,
tapo gėdos šaltiniais. Jobo knygoje parašyta: “Jeigu nuslėpiau
savo nusižengimus kaip Adomas, tai laikiau savo kaltę giliai
krūtinėje.”21(Job 31, 33) Nusidėję Adomas pridengė
savo paslėpsnį.Tai reiškia, kad šioje kūno dalyje tūnojo jo
kaltė. Adomo ir Ievos lytiniai organai tapo jų gėdos priežastimi,
nes jie ir buvo jų nuodėmingo poelgio įrankiai.
Ko galėjo trokšti
nepatyręs nuopuolio žmogus, net ir rizikuodamas gyvybe? Veikiausiai
tai turėjo būti meilės aktas. Dievo kūrinijos tikslą,
atskleistą palaiminime “būkite vaisingi ir dauginkitės”,22(Pr
1, 28) galima pasiekti tik per meilę. Todėl Dievo kūrinijos
tikslo požiūriu meilė turėtų būti pačiu vertingiausiu ir
švenčiausiu veiksmu. Tačiau dėl to, kad lytinis aktas kaip tik ir
tapo nuopuolio priežastimi, žmonės ėmė jo gėdintis ir net jį
niekinti. Taigi, galime padaryti išvadą, kad žmogus puolė,
neteisėtai lytiškai santykiaudamas.
1.3.3 Neteisėti angelo ir žmonių
lytiniai santykiai
Taigi, mes
išaiškinome, kad žmones suvedžiojo angelas ir kad neteisėta
lytinė meilė tapo tiek angelo, tiek ir žmonių nuopuolio
priežastimi. Žmonės ir angelai – tai vienintelės dvasingos
būtybės visatoje, galinčios mylėti. Mes galime padaryti išvadą,
kad angelas ir žmonės įsivėlė į uždraustus lytinius santykius.
Jėzus yra
pasakęs: “Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti
jo užgaidas.”23(Jn 8, 44) Kadangi velnias yra
tapatinamas su šėtonu,24(Apr 12, 9) mes galime
tvirtinti, kad žmonės yra šėtono, juos sugundžiusio “žalčio”,
palikuonys. Kokiomis aplinkybėmis žmonija tapo puolusio angelo arba
šėtono palikuonimis? Taip nutiko todėl, kad angelas ir pirmieji
žmonės pradėjo uždraustus lytinius santykius. Kadangi šių
santykių vaisius yra visa žmonija, pagal giminystės liniją ji
priklauso šėtonui. Apaštalas Paulius rašydamas, kad “ir mes
patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame,
laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo”,25(Rom 8, 23)
pripažino, kad mes, puolę žmonės, esame kilę iš šėtono
linijos, o ne iš Dievo. Jonas Krikštytojas, sutikęs minią žmonių,
pavadino juos “angių išperomis”26(Mt 3, 7), o tai
reiškia šėtono vaikais. Jėzus kreipėsi į Rašto aiškintojus ir
fariziejus tokiais žodžiais: “Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs
ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!”27(Mt 23, 33)
Šios eilutės patvirtina, kad mes esame uždraustų lytinių
santykių tarp angelo ir mūsų protėvių palikuonys. Iš tikrųjų,
tai ir yra žmogaus nuopuolio esmė.
1.4 Gero bei pikto pažinimo medžio
vaisius
Jau rašėme apie
tai, kad gero bei pikto pažinimo medis simbolizuoja Ievą. Ką
simbolizuoja šio medžio vaisius? Jis žymi Ievos meilę. Kaip kad
medis dauginasi duodamas vaisių, taip ir Ieva būtų turėjusi
gimdyti gerus vaikus per savo pamaldžią meilę. Vietoj to, ji gimdė
blogus vaikus per savo šėtonišką meilę. Ieva buvo sukurta
nesubrendusi. Pilnai subręsti ji turėjo tik pergyvenusi augimo
laikotarpį. Todėl jos galimybės duoti gerą arba blogą vaisius
per savo meilę buvo vienodos. Štai kodėl Ievos meilę simbolizuoja
gero bei pikto pažinimo medžio vaisius, o jos pačios simbolis yra
medis.
Ką simbolizavo
gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus valgymas? Valgydami kokį
nors maistą, mes paverčiame jį savasties dalimi. Ieva turėjo
suvalgyti gėrio vaisių ir taip ištobulinti savo meilę, kurios
centre buvo Dievas. Taip ji būtų prisipildžiusi dieviškumo esmės
ir pradėjusi gerą giminystės liniją. Tačiau ji paragavo blogio
vaisiaus ir taip ištobulino savo meilę, sutelktą į šėtoną.
Taigi, ji prisipildė blogosios prigimties esmės ir pradėjo blogą
giminystės liniją, iš kurios susikūrė mūsų nuodėminga
visuomenė. Todėl tai, kad Ieva paragavo vaisiaus nuo gero bei pikto
pažinimo medžio, reiškia, kad ji sutvirtino savo šėtoniškos
meilės ryšį su angelu, susaisčiusiu ją su juo kraujo ryšiais.
Dievas prakeikė
puolusį angelą, ištardamas, “Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes
ėsi visas savo gyvenimo dienas.”28 (Pr 3, 14) “Ant
pilvo šliaužiosi”, reiškia angelo virsmą į apgailėtiną
būtybę, negalinčią tinkamai funkcionuoti arba atlikti savo
pirminės prievolės. “Dulkes ėsi”, reiškia, kad kai tik
angelas bus išmestas iš dangaus,29(Iz 14, 12); (Apr 12, 9) iš
jo bus atimti ir iš Dievo gauti gyvybės elementai. Vietoje jų jis
turės tenkintis blogio elementais, surinktais nuodėmingame
pasaulyje.
1.5 Nuodėmės šaknis
Iš aukščiau
pateikto Biblijos aiškinimo sužinojome, kad nuodėmės šaknis –
tai ne pirmųjų žmonių paragautas konkretus vaisius, o neteisėti
lytiniai santykiai su angelu (kurį simbolizuoja žaltys). Todėl,
užuot pratęsę gerąją Dievo giminystės liniją, jie pratęsė
blogąją Šėtono giminystės liniją.
Daugybė požymių
rodo, kad lytinis žmogaus pasileidimas ir yra jo nuodėmės šaknis.
Mes žinome, kad gimtoji nuodėmė perduodama iš kartos į kartą
paveldėjimo keliu. Taip yra todėl, kad nuodėmės šaknį įtvirtino
lytiniai santykiai, susiejantys dalyvaujančius jame partnerius
kraujo ryšiais. Be to, religijos, pabrėžiančios apsivalymo
svarbą, sanguliavimą laiko pačia didžiausia nuodėme ir, kad ją
pažabotų, moko skaistybės bei susilaikymo. Tai rodo, kad nuodėmės
šaknis glūdi gašliuose troškimuose. Izraelitai atliko
apipjaustymo ritualą kaip vieną apvalymo nuo nuodėmių sąlygų.
Jie pasiskelbė Dievo išrinktąja tauta pagal kraujo nuleidimą, nes
nuodėmės šaknis slepiasi pikto kraujo, prasiskverbiančio į mūsų
esmę, priėmime per nedorą veiksmą.
Paleistuvystė
pražudė daugelį didvyrių, patriotų bei tautų. Net ir pačių
iškiliausių žmonių sielose tūno nuodėmės šaknis (neteisėtas
lytinis potraukis), nors jie patys tai ne visada suvokia. Mes gal ir
galime išnaikinti bet kurį kitą blogį, kurdami naujus religinius
moralės kodeksus, kruopščiai rengdami įvairias mokomąsias
programas bei reformuodami socialines-ekonomines sistemas,
skatinančias nusikalstamumą. Tačiau mes esame bejėgiai prieš
paleistuvystės marą, kuris sparčiai plinta besivystant
civilizacijai ir augant pragyvenimo lygiui. Todėl tobulą pasaulį
mes išvysime tik tada, kai ši visų blogybių esmė, bus išrauta
su šaknimis. Tai padarys Kristus per savo Antrąjį atėjimą.
2 Nuopuolio motyvacija ir vyksmas
Žmogaus nuopuolio
motyvacija slypi angele, kurį, kaip matėme, simbolizuoja Ievą
sugundęs žaltys. Todėl nuopuolio motyvaciją ir vyksmą suprasime
tik tada, kai pažinsime angelus.
2.1 Angelai, jų misijos ir santykiai
su žmonėmis
Angelus, kaip ir
visas kitas būtybes, sukūrė Dievas. Dievas iš visos kūrinijos
juos sukūrė ankščiausiai. Biblijoje, kur kalbama apie dangaus ir
žemės sukūrimą, dievas kalba daugiskaita: “Padarykime žmogų
pagal mūsų paveikslą ir panašumą.”30(Pr 1, 26)
Tačiau vargu ar Dievas čia kreipiasi į Save kaip į Švenčiausią
Trejybę, kaip mano daugelis šios ištraukos aiškintojų. Dievas
veikiau kalbėjosi su angelais, kuriuos Jis sukūrė ankščiau nei
žmones.
Dievas padarė
angelus, nes, kuriant ir prižiūrint visatą, jam reikėjo tarnų.
Biblijoje minima daug angelų, vykdančių Dievo valią. Angelai
perdavė svarbią žinią nuo Dievo Abraomui;31(Pr 18, 10)
angelas skelbė apie Kristaus gimimą;32(Mt 1, 20); (Lk 1, 31)
angelas išlaisvino Petrą nuo grandinių ir išvedė iš kalėjimo į
miestą.33(Apd 12, 10) Apreiškimo Jonui knygoje minimas
angelas, Jono palydovas, vadinantis save “tarnu,” 34(Apr 22,
9) / taip pat ir Laiške hebrajams angelai vadinami
“tarnaujančiomis dvasiomis”.35(Hbr 1, 14) Biblijoje
vaizduojami angelai dažnai garbina ir šlovina Dievą.36(Apr 5,
11-12); (Apr 7, 11-12)
Panagrinėkime
santykius tarp žmonių ir angelų Kūrimo Principo požiūriu.
Kadangi Dievas kūrė mus kaip savo vaikus ir norėjo mums suteikti
galią viešpatauti visai kūrinijai,37(Pr 1, 28) mes
turėjome tapti ir angelų valdovais. Biblijoje parašyta, kad mums
suteikta galia teisti angelus.38(I Kor 6, 3) Daugelis su
dvasiniu pasauliu bendraujančių žmonių matė angelų būrius,
lydinčius šventuosius Rojuje. Šie stebėjimai patvirtina faktą,
kad angelų misija – patarnavimas žmonėms.
2.2 Dvasinis nuopuolis ir fizinis
nuopuolis
Dievo sukurtas
žmogus susideda iš dviejų komponentų: dvasinės savasties ir
fizinės savasties. Taip pat ir žmogaus nuopuolis vyko dviejose
plotmėse: dvasinėje ir fizinėje. Nuopuolis, kurio priežastis buvo
Ievos ir angelo lytiniai santykiai, yra dvasinis nuopuolis, o
nuopuolis, kurio priežastis buvo Ievos ir Adomo lytiniai santykiai,
buvo fizinis nuopuolis.
Kaip tarp angelo
ir žmogaus gali įsiplieksti aistringa meilė? Visi išgyvenimai ir
jausmai, užsimezgę tarp žmogaus ir dvasios, yra lygiai tokie pat,
kaip ir jausmai, kuriuos susiliedami jaučia du žmonės. Todėl
lytiniai santykiai tarp angelo ir žmogaus yra įmanomi.
Tai geriau
suprasime, panagrinėję aprašytus gana dažnus žmonių ir dvasių
artimo bendravimo pavyzdžius. Biblijoje pasakojama apie angelą,
kuris grūmėsi su Jokūbu ir išnarino jam šlaunį.39(Pr 32,
25) Trys angelai aplankė Abraomo šeimą ir vaišinosi
veršiena, pienu bei varške.40(Pr 18, 8) Be to, du
angelai aplankė Loto namus, kur Lotas pavaišino juos nerauginta
duona. Kai gašlūs miestelėnai pamatė angelus, jie apsupo Loto
namus ir šaukė jam: “Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį
vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti.”41(Pr
19, 5)
2.2.1 Dvasinis nuopuolis
Dievas sukūrė
angelų pasaulį ir paskyrė Liuciferį42(Iza 14, 12) jo
arkangelu. Liuciferis buvo Dievo meilės kanalas, jungiantis Dievą
su angelų pasauliu, o Abraomas buvo Dievo palaiminimo kanalas,
jungiantis Jį su izraelitais. Užėmęs šią padėtį jis faktiškai
monopolizavo Dievo meilę. Tačiau sukūręs žmones, Dievas juos
pavadino savo vaikais ir pamilo keleriopai stipriau nei savo tarną
Liuciferį. Iš tikrųjų Dievo meilė Liuciferiui nesusilpnėjo ir
po žmogaus sukūrimo liko tokia pati, kokia buvo iš pradžių.
Tačiau, pamatęs, kad Dievas myli Adomą ir Ievą labiau nei jį,
Liuciferis nusprendė, kad Dievo meilė jam susilpnėjo. Tai primena
biblinę darbininkų vynuogyne alegoriją.43(Mt 20, 1-15)
Nors darbininkai, kurie plušo sode nuo ryto, gavo suderėtą
atlyginimą, jie pasijuto nuskriausti, pamatę, kad tie, kurie atėjo
vėliau ir dirbo mažiau, gavo tiek pat. Liuciferis, kuris pasijuto
mažiau mylimas, nei buvo vertas, troško gauti žmonių visuomenėje
tą pačią centrinę Dievo meilės kanalo padėtį, kuria jis
mėgavosi angelų pasaulyje. Štai kodėl jis sugundė Ievą, ir šis
jo poelgis tapo dvasinio nuopuolio motyvacija.
Visus visatos
elementus valdo Dievo meilė. Todėl meilė yra gyvenimo šaltinis,
laimės pagrindas ir tobulybės, kurio siekia visos būtybės, esmė.
Kuo daugiau esybė gauna meilės, tuo gražesnė ji atrodo kitiems.
Todėl visai suprantama, kodėl angelui, kurį Dievas sukūrė savo
tarnu, Dievo dukra Ieva atrodė tokia graži. Dar daugiau, Ievai
reaguojant į angelo viliones, jis pajuto nuostabų bei gundantį
jos meilės stimulą. Todėl Liuciferis gundė Ievą, norėdamas ją
žūtbūt pažinti. Liuciferis, kuris prarado jam skirtą vietą dėl
savo nežaboto geismo, ir Ieva, kuri dar nesulaukusi brandos panoro
prilygti Dievui,44(Pr 3, 5-6) sudarė bendrą pagrindą ir
pradėjo davimo bei ėmimo veiksmą. Amorali meilė, kurią pagimdė
jų ėmimo bei davimo veiksmas, paskatino juos ištobulinti
neteisėtus lytinius santykius dvasinėje plotmėje.
Visos kūrinijos
esybės yra pagrįstos principu, kad susilieję į vienį meilėje,
jos keičiasi tarpusavyje savo elementais. Todėl, susiliedama
meilėje į vienį su Liuciferiu, Ieva perėmė kai kuriuos jo
elementus. Visų pirma ją apėmė baimė, sukelta sąžinės
graužaties dėl pažeisto kūrinijos tikslo. Antra, ji gavo iš
Liuciferio išminties, padėjusios suvokti, kad tikrasis jos
sutuoktinis turėjo būti ne angelas, o Adomas. Ieva galėjo įgyti
šios išminties iš Šėtono, nes buvo dar nesubrendusi, ir jos
išmintis dar nebuvo užgrūdinta taip kaip Šėtono, kuris jau buvo
pasiekęs angeliško brandumo būseną.
2.2.2 Fizinis nuopuolis
Pasiekę tobulybę,
Adomas ir Ieva būtų tapę amžinaisiais vyru ir žmona, globojamais
Dievo meilės. Tačiau Ieva, kuri būdama nesubrendusi susipainiojo
su Šėtonu neteisėtais giminystės saitais, susijungė ir su Adomu
kaip vyras ir žmona. Tokiu būdu ir Adomas puolė, nespėjęs
subręsti. Ši per ankstyva, šėtoniškos meilės valdoma Adomo ir
Ievos santuoka ir yra jų fizinis nuopuolis.
Jau minėjome,
kad, patyrusią su Šėtonu dvasinį nuopuolį, Ievą sukaustė
baimė, kurią sukėlė prasikaltusios sąžinės graužatis, ir kad
Ieva įgavo naujos išminties, supratusi, jog tikrasis jos
sutuoktinis buvo ne Šėtonas, o Adomas. Ieva sugundė Adomą
vildamasi, kad susijungdama su juo, savo būsimu sutuoktiniu, ji
galės atsikratyti baimės ir vėl stoti prieš Dievą. Tokia buvo
Ievos fizinio nuopuolio motyvacija.
Iškart po
neteisėtų lytinių santykių su Šėtonu Ieva užėmė Šėtono
poziciją Adomo atžvilgiu. Todėl Adomas, kurį vis dar gaubė Dievo
meilė, jai pasirodė labai patrauklus. Manydama, kad Adomas jos
vienintelė viltis susigrąžinti Dievo meilę, Ieva suartėjo su
Adomu ir jį sugundė, pakartodama tai, ką Šėtonas padarė jai.
Adomas pasidavė Ievos gundymui, sudarė su ja bendrą pagrindą ir
pradėjo tarpusavio davimo bei ėmimo veiksmą. Beprincipės meilės,
gimusios jų santykių metu, galia nustūmė Adomą iš jo pirminės
pozicijos ir pastūmėjo juos į neteisėtus fizinius lytinės meilės
santykius.
Susijungęs su
Ieva į vienį, Adomas paveldėjo visus elementus, kuriuos Ieva gavo
iš Šėtono. Nuo to laiko šie elementai nenutrūkstamai persiduoda
iš kartos į kartą. O jei Adomas būtų atsispyręs puolusios Ievos
vilionėms ir pasiekęs tobulybę? Apvaizda atnaujinti Ievą būtų
buvusi ganėtinai lengvai, nes, nepaisant jos nuopuolio, Adomas būtų
išlikęs sveiku ir tobulu jos subjektu. Nelaimei, Adomas taip pat
puolė, ir žmonija iki šiol dauginasi nuodėmėje, išsaugodama
amžiams Šėtono giminystės liniją.
3 Meilės galia, principo galia ir Dievo
įsakymas
3.1 Meilės galia ir principo galia
žmogaus nuopuolio požiūriu
Žmonės yra
sukurti tam, kad gyventų pagal Principo nurodytą kelią. Todėl
galia, glūdinti Principe, negali priversti žmogaus nukrypti nuo
Principo kelio bei tapti jo nuopuolio priežastimi. Ši situacija
primena judantį traukinio sąstatą, kuris gali nuvažiuoti nuo
bėgių tik tada (neskaitant bėgių ar lokomotyvo gedimo), jei
susidurtų su išorine jėga, stipresne už jo judesio kiekį ir
veikiančia priešinga kryptimi. Panašiai ir jėga, glūdinti
Principe, nukreipia žmonių augimą teisinga kryptimi. Tačiau jei
kokia nors stipresnė beprincipė jėga, veikianti priešinga
kryptimi, susiduria su jais, jie, be jokios abejonės, patiria
nuopuolį. Tėra viena jėga, stipresnė už Principo jėgą. Tai
meilės jėga. O kadangi žmonės yra nesubrendę būtybės, visiškai
įmanoma, kad beprincipės meilės jėga gali juos pastūmėti
nuopuoliui.
Kodėl meilė
galingesnė už Principą? Kodėl Dievas padarė ją stipresne ir
leido iškrypėliškai meilei susidurti su nesubrendusiu žmogumi ir
pastūmėti jį pulti?
Pagal Kūrimo
principą Dievo meilė – tai subjektas visų meilių, srovenančių
keturlypiame pagrinde, kuris sukuriamas, kai jo nariai pasiekia
trilypį tikslą per dinamišką savo meilę vienas kitam. Be Dievo
meilės neįmanoma sukurti tikro keturlypio pagrindo. Be Dievo meilės
mes neįvykdysime tikslo, kuriam buvome sukurti. Meilė – štai
tikrasis gyvenimo ir laimės pagrindas bei neišsenkantis jų
šaltinis.
Nors Dievas sukūrė
žmones, remdamasis Principu, Jis valdo mus savo meile. O kad meilė
atliktų jai skirtą vaidmenį, ji turi būti galingesnė už
Principą. Jei meilė būtų silpnesnė už Principą, Dievas
negalėtų valdyti žmonių savo meile, ir mes veikiau siektume
Principo, o ne Dievo meilės. Todėl Jėzus bandė savo mokinius
prikelti tiesai, tačiau juos išgelbėjo jo meilė.
3.2 Kodėl Dievas draudimą pavertė
tikėjimo objektu
Kodėl Dievas davė
stimulą Adomo ir Ievos tikėjimui, įsakydamas, “Nuo jo
nevalgysite”? Kadangi Adomas ir Ieva dar nebuvo subrendę, Dievas
negalėjo jų valdyti tiesiogiai per savo meilę. Žinodamas, kad
meilės galia pranoksta Principo galią, Dievas numatė ir tai, kad
jie gali sudaryti su Šėtonu bendrą pagrindą ir, pasidavę
iškrypėliškai beprincipei meilei, patirti nuopuolį. Norėdamas
sukliudyti Adomo ir Ievos suartėjimui su Šėtonu, Dievas uždraudė
jiems ragauti gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus. Kad ir kokia
stipri būtų buvusi beprincipės Šėtono meilės galia, jei tik
Adomas ir Ieva būtų paklusę Dievo įsakymui ir sudarę su Juo
bendrą pagrindą bei įsitraukę į davimo ir ėmimo veiksmą tik su
Juo, Šėtono beprincipė meilė būtų netekusi jiems galios ir jie
niekada nebūtų puolę. Deja, Adomas ir Ieva nepaklausė Dievo ir
sudarė bendrą pagrindą su Šėtonu bei įsitraukė su juo į
davimo ir ėmimo veiksmą. Taigi, neteisėtos meilės galia išmušė
juos iš teisingo kelio.
Įsakydamas
nesubrendusiems žmonėms nevalgyti uždrausto vaisiaus, Dievas ne
tik norėjo užkirsti kelią jų nuopuoliui. Jis taip pat norėjo,
kad jie patirtų viešpatavimo gamtos pasauliui (taip pat ir
angelams) džiaugsmą, paveldėdami Jo kūrybinę prigimtį. Tačiau,
norėdami paveldėti dievišką gebėjimą kurti, žmonės patys turi
siekti tobulybės per tikėjimą Žodžiu ir taip prisiimti dalį
atsakomybės. 45(plg. Kūrimas 5.2.2)
Dievas paskelbė
savo įsakymą ne Šėtonui, o žmonėms. Taip jis norėjo
išaukštinti žmonėms Kūrimo principo numatytą teisę vadintis
Dievo vaikais ir valdyti visas kūrinijos esybes, įskaitant ir
pačius angelus.
3.3 Laikotarpis, kuriam buvo skirtas
Dievo įsakymas
Ar dievo įsakymas
nevalgyti draudžiamo vaisiaus buvo amžinas? Antrąjį Dievo
palaiminimą Adomas ir Ieva būtų įvykdę po to, kai būtų pasiekę
tiesioginę Dievo meilės viešpatiją, susijungdami kaip teisėtas
vyras ir žmona, gimdydami ir augindami vaikus Dievo meilėje.46(Pr
1, 28) Iš tikrųjų Principas numato, kad žmonės paragaus
šio vaisiaus pasiekę asmenybės brandą.
Meilė yra
galingesnė už Principą. Jei Adomas ir Ieva būtų pasiekę
tobulybę, tapę dievobaimingu vyru ir žmona ir patyrę tiesioginį
Dievo valdymą per Jo absoliučios meilės galią, jų santuokinė
meilė taip būtų tapusi absoliučia. Joks žmogus, jokia visatos
jėga niekada nebūtų galėjusi pertraukti šio meilės ryšio.
Pasiekę šią pakopą, Adomas ir Ieva negalėtų pulti. Šėtono,
kuris yra žemesnė būtybė už žmogų, meilė tikrai nebūtų
galėjusi nutraukti Adomo ir Ievos santuokinės meilės, tvirtai
pagrįstos Dievu. Vadinasi, Dievo įsakymas nevalgyti draudžiamo
vaisiaus buvo skirtas Adomui ir Ievai, kai jie dar nebuvo pasiekę
brandos.
4 Žmogaus nuopuolio padariniai
Kokie buvo Adomo
ir Ievos dvasinio bei fizinio nuopuolio padariniai visai visatai,
įskaitant žmoniją ir angelus? Aptarkime pačius svarbiausius
padarinius.
4.1 Šėtonas ir puolusi žmonija
Puolęs arkangelas
Liuciferis buvo pramintas Šėtonu. Kai pirmieji žmonių protėviai
puolė, jie susisaistė su Liuciferiu kraujo ryšiais. Jie sukūrė
keturlypį pagrindą, valdomą Šėtono. Todėl visa žmonija tapo
Šėtono vaikais. Štai kodėl Jėzus sakė žmonėms, kad “Jūsų
tėvas – velnias” ir pavadino juos “angių išperomis”.47(Jn
8, 44); (Mt 12, 34); (Mt 23, 33); (plg. Mt 3, 7) Apaštalas
Paulius rašė, “Ir ne tik ji [kūrinija], bet ir mes patys, kurie
turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami
įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo”.48(Rom 8, 23) Tai
rodo, kad žmonės priklauso ne Dievo giminystės linijai, o, dėl
pirmųjų žmonių nuopuolio, jie susigiminiavo su Šėtonu.
Jei Adomas ir Ieva
būtų subrendę ir tik tuomet sukūrę Dievo valdomą keturlypį
pagrindą, visatoje būtų įsiviešpatavusi aukščiausioji Dievo
valdžia. Tačiau, būdami nebrandūs, jie puolė ir sudarė
keturlypį pagrindą, kurio centre – Šėtonas. Todėl šiame
pasaulyje aukščiausioji valdžia priklauso Šėtonui. Štai kodėl
Biblijoje Šėtonas vadinamas “šio pasaulio kunigaikščiu” ir
“šio pasaulio dievaičiu”.49(Jn 12, 31); (2 Kor 4, 4)
Kai tik Šėtonas
tapo žmonių, kurie buvo kuriami kūrinijos viešpačiais, valdovu,
jis taip pat ėmė viešpatauti ir visai visatai. Štai kodėl
parašyta, “Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo
vaikai. … Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja
ir tebesikankina.”50(Rom 8, 19-22) Šiomis eilutėmis
aprašyta kūrinijos, valdomos Šėtono, kančia, nes ji laukia
pasirodant nuopuolio nepatyrusių, tobulą pirminę prigimtį
pasiekusių žmonių. Kūrinija ilgisi dienos, kai šie žmonės
nugalės Šėtoną ir valdys ją meilėje.
4.2 Šėtono veikla žmonėse
Šėtonas nuolat
skundžia žmones Dievui (taip kaip jis skundė Jobą), nes nori juos
nusitempti į pragarą.51(Job 1, 9-11) Tačiau net ir
Šėtonas negali imtis blogų darbų, nesuradęs sau objekto, su
kuriuo galėtų sudaryti bendrą pagrindą ir įsitraukti į davimo
bei ėmimo veiksmą. Šėtono objektai – tai piktosios dvasios,
gyvenančios dvasiniame pasaulyje. Šių blogųjų dvasių objektai –
tai blogų žmonių, gyvenančių žemėje, dvasinės savastys, o
priemonės, kuriomis šios piktosios dvasinės savastys veikia – jų
fizinės savastys. Atitinkamai, piktosios dvasios išreiškia Šėtono
piktąją galią, kuri apsireiškia žemėje gyvenančių žmonių
darbuose. Pavyzdžiui, šėtonas įėjo į Judą, vadinamą
Iskarijotu,52(Lk 22, 3), o Jėzus kartą pavadino Petrą
“šėtonu”.53(Mt 16, 23) Biblijoje, blogų žmonių
dvasios vadinamos velnio “angelais”.54(Mt 25, 41)
Dievo karalystė
žemėje55(plg. Eschatologija 2) – tai atkurtas
pasaulis, kuriame Šėtonas daugiau negalės veikti. Žmonija sukurs
šį pasaulį, kai panaikins savo bendrą pagrindą su Šėtonu,
atstatys bendrą pagrindą su Dievu ir pradės su Juo davimo bei
ėmimo veiksmą. Pranašystė, kad Dievas, atėjus Paskutiniojo
teismo dienai, įmes Šėtoną į bedugnę,56(Apr 20, 1-3)
reiškia, kad Šėtonas taps visiškai bejėgiu, nes daugiau
neatsiras būtybės, galinčios su juo susigiminiuoti. Norėdami
panaikinti mūsų bendrą pagrindą su Šėtonu ir tapti jo
teisėjais,57(1 Kor 6, 3) mes turime suvokti Šėtono
tapatybę ir apkaltinti jį prieš Dievą.
Tačiau Dievas
suteikė žmonėms ir angelams laisvę, todėl Jis negali atstatyti
jų jėga. Tik savo laisva valia, klausydami Dievo žodžio ir
vykdydami jiems skirtą pareigą, žmonės gali priversti Šėtoną
savanoriškai nusilenkti. Tik taip mes galime būti sugrąžinti į
pirminį idealą, kurio siekė Dievas, kurdamas pasaulį. Kadangi
Dievo apvaizda veikia pagal šį principą, atstatymo apvaizdos
istorija yra nuolat pratęsiama.58(plg. Lemtis 2)
4.3 Gėris ir blogis vertinami tikslo
požiūriu
Nors mes jau
apibūdinome gėrį ir blogį,59(plg. Kūrimas 4.3.2)
toliau panagrinėkime gėrio ir blogio prigimtį tikslo požiūriu.
Jei Adomas ir Ieva būtų mylėję vienas kitą taip, kaip to norėjo
Dievas ir sudarę keturlypį pagrindą, kurio centras Dievas, jie
būtų sukūrę gerą pasaulį. Bet kadangi jų meilė turėjo
tendenciją priešingą Dievo ketinimams, be to jie sudarė keturlypį
pagrindą, kurio centre Šėtonas, jų poelgių rezultatas – blogio
pasaulis. Taigi, nors gėrio ir blogio elementai bei veiksmai gali
įgauti tą pačią formą, apie jų tikrąją prigimtį galima
spręsti iš jų vaisių. Jie duoda vaisius priklausomai nuo tikslų,
kurių siekia.
Yra daug
pavyzdžių, kai visuotinai laikoma bloga žmogaus prigimties
išraiška iš tikrųjų yra gera, jei nukreipiama link Dievo valios.
Pavyzdžiui, geismas. Geismas, kurį žmonės dažnai laiko
nuodėmingu, iš tikrųjų yra Dievo dovana. Džiaugsmas yra kūrimo
tikslas, o jį galima pasiekti tik tada, kai patenkinamas geismas.
Nieko negeisdami, mes niekada nepatirsime džiaugsmo. Nieko
negeisdami, mes nesiektume Dievo meilės, nenorėtume gyventi, daryti
gerų darbų bei tobulėti. Štai kodėl be geismo neįmanoma
pasiekti nei Dievo kūrinijos tikslo, nei atstatymo apvaizdos. Be
geismo būtų neįmanoma tvarkinga, harmoninga ir klestinti žmonių
visuomenė.
Geismai, kurie
sudaro Dievo mums duotos prigimties dalį, yra geri, kai jie duoda
vaisių, skirtų Dievo Valios tikslui pasiekti, ir blogi, kai jie
duoda vaisių Šėtono valios tikslui. Tuo remdamiesi, mes galime
padaryti išvadą, kad net ir šis blogio valdomas pasaulis bus
sugrąžintas į gėrį ir taps Dangaus karalyste žemėje, jei jo
kryptis ir tikslas pasikeis pagal Kristaus nurodymą. 60(plg.
Eschatologija) Todėl atstatymo apvaizdą galime laikyti šio
puolusio pasaulio krypties pakeitimu nuo juo dabartinio šėtoniško
tikslo į Dangaus karalystės, Dievo kūrinijos idealo, sukūrimo
tikslą.
Visi gėrio
etalonai, sukurti per atstatymo apvaizdą, yra ne absoliutūs, o
santykiniai. Nuolankus paklusnumas konkrečiu istoriniu laikotarpiu
viešpataujančios valdžios išleistoms doktrinoms laikomas gėriu,
tuo tarpu bet koks priešinimasis joms laikomas blogiu. Tačiau
keičiantis epochoms ir valdžioms, senas dogmas keičia naujos,
keliančios naujus tikslus ir nustatančios naujus gėrio bei blogio
etalonus. Bet kurios religinės tradicijos ar idėjinės mokyklos
šalininkams jų doktrinos ar filosofijos principų laikymasis yra
gėris, tuo tarpu bet koks prieštaravimas jiems yra blogis. Tačiau
kai tik kurie nors doktrinos ar filosofijos principai pakeičiami, jų
gėrio ir blogio etalonai taip pat pasikeičia pagal naujai
nustatytus tikslus. Taip pat jei kurios nors religijos ar filosofinės
mokyklos šalininkas atsiverčia į naują tikėjimą, jo gėrio ir
blogio tikslai bei etalonai taip pat pasikeičia.
Nuolatiniai
žmoniją kamuojantys konfliktai ir perversmai dažniausiai kyla dėl
pastoviai kintančių gėrio ir blogio standartų, nes žmonės
siekia skirtingų tikslų. Tačiau per visą nesibaigiančių
konfliktų ir perversmų žmonijos istoriją žmonės siekė
absoliutaus gėrio, kurio trokšta jų pirminė siela. Žmonėms
siekiant šio absoliutaus tikslo, karai ir revoliucijos neišvengiamai
tęsis tol, kol galutinai įsiviešpataus gėrio pasaulis. Gėrio
etalonas bus santykinis tik tol, kol tęsis atstatymas.
Kai tik Šėtono
aukščiausioji valdžia žemėje bus panaikinta, Dievas, amžina ir
absoliuti būtybė, esanti virš laiko ir erdvės, įkurs Savo
aukščiausią valdžią ir Savo tiesą. Tada Dievo tiesa taps
absoliučia, o todėl ir tikslas, kuriam ji tarnauja, ir jos
nustatytas gėrio etalonas taps absoliučiais. Šią kosminę,
visaapimančią tiesą įtvirtins Kristus per savo Antrąjį atėjimą.
4.4 Gerųjų dvasių ir piktųjų
dvasių darbai
Terminu “gerosios
dvasios” mes apibūdiname Dievą, šalia Dievo esančias dvasias ir
geruosius angelus. Šėtoną ir šalia jo esančias dvasias
apibūdiname terminu “piktosios dvasios”. Gerųjų ir piktųjų
dvasių darbai (kaip ir geri bei blogi poelgiai) iš pradžių gali
būti labai panašūs, tačiau jais siekiama skirtingų tikslų.
Bėgant laikui
gerųjų dvasių darbai žmogų nuramina, suteikia jam teisumo pojūtį
ar netgi sustiprina jo sveikatą. Tuo tarpu piktųjų dvasių darbai
atima iš žmogaus ramybę, pasėja jame baimę bei savanaudiškumą
ir pagadina jo sveikatą. Daugeliui Principo nepažįstančių žmonių
sunku atskirti gerųjų dvasių darbus nuo piktųjų dvasių darbų,
tačiau galiausiai (tik dažnai pavėluotai), jie atpažįsta dvasių
prigimtį iš jų duodamų vaisių. Kadangi puolęs žmogus yra per
vidurį tarp Dievo ir Šėtono, ir siejasi su jais abiem, gerosios
dvasios darbai gali būti atmiešti vos apčiuopiama piktosios
dvasios įtaka. Kitais atvejais reiškiniai, kurie prasideda kaip
piktųjų dvasių darbai gali, bėgant laikui, susilieti su gerųjų
dvasių darbais. Ypač sunku atskirti gerąsias ir blogąsias dvasias
Principo nesuprantantiems žmonėms. Deja, daugelis religinių vadovų
dėl savo neišmanymo smerkia gerųjų dvasių darbus, suplakdami
juos su piktųjų dvasių darbais. Taip jie užima netyčinės
opozicijos Dievo Valiai padėtį. Mūsų epochoje dvasiniai
reiškiniai įsivyrauja dar labiau. O kadangi įvairių tikėjimų
vadovai negali teisingai atskirti gerųjų dvasių darbų nuo piktųjų
dvasių darbų, jie negali tinkamai mokyti ir vadovauti žmonėms,
patiriantiems dvasinius reiškinius.
4.5 Nuodėmė
Nuodėmė –
tai Dievo įstatymo sulaužymas, kai žmogus sudaro bendrą pagrindą
su Šėtonu ir taip sukuria sąlygas, reikalingas davimo bei ėmimo
veiksmui su juo. Išskiriamos keturios nuodėmės rūšys. Pirmoji
yra gimtoji nuodėmė. Šios nuodėmės šaknys yra mūsų pirmųjų
protėvių dvasiniame ir fiziniame nuopuolyje. Ji yra įaugusi į
mūsų giminystės liniją ir yra visų nuodėmių pagrindas. Antroji
nuodėmė – tai paveldima nuodėmė. Tai nuodėmė, kurią žmogus
paveldi iš savo protėvių, susijusių su juo giminystės linija.
Dešimtyje Dievo Įsakymų skelbiama, kad vaikams bus skirta bausmė
už tėvų kaltę.61(Iš 20, 5)
Trečioji nuodėmė
– tai kolektyvinė nuodėmė. Tai nuodėmė, už kurią žmogus
atsako kaip grupės narys, net jei jis pats nenusidėjo ir
nepaveldėjo nuodėmės iš savo protėvių. Tokios nuodėmės
pavyzdys – Kristaus nukryžiavimas. Nors mirti ant kryžiaus Jėzų
pasmerkė aukštieji kunigai bei kai kurie rašto aiškintojai, dalis
atsakomybės už šį poelgį tenka žydų tautai ir visai žmonijai.
Todėl žydų tauta buvo pasmerkta siaubingoms kančioms, o visa
žmonija tebeklajoja sunkių išmėginimų keliais, laukdama Antrojo
Kristaus atėjimo. Ketvirtoji nuodėmė – tai asmeninė nuodėmė,
kai nusideda atskiras žmogus.
Gimtąją nuodėmę
galima įsivaizduoti kaip visų nuodėmių šaknį, paveldimą
nuodėmę – kaip kamieną, kolektyvinę nuodėmę – kaip šakas,
o asmeninę nuomonę – kaip lapus. Visos nuodėmės išsikeroja iš
savo šaknų – gimtosios nuodėmės. Neišrovus gimtosios nuodėmės,
neįmanoma išnaikinti ir kitų nuodėmių. Tačiau joks žmogus
negali iškasti šios nuodėmės šaknies, palaidotos po storu laiko
klodu. Ir tik Kristus, kuris ateis kaip žmonijos šaknis ir jos
Tikrasis tėvas, galės šią šaknį sugriebti ir išrauti.
4.6 Pagrindiniai puolusios prigimties
bruožai
Ieva paveldėjo
iš Šėtono jo polinkį nusižengti Dievui po to, kai lytiškai su
juo santykiavo ir susisaistė su juo kraujo ryšiais. Adomas
paveldėjo tą patį polinkį po to, kai Ieva prisiėmė Šėtono
vaidmenį ir prisirišo Adomą kraujo ryšiais, lytiškai su juo
santykiaudama. Šis polinkis tapo esmine visų žmonių polinkių
pulti priežastimi. Tai svarbiausi mūsų puolusios prigimties
bruožai.
Svarbiausias
motyvas, tapęs šių pirminių puolusios prigimties savybių
priežastimi, glūdi Šėtono pavyde, kurį jis jautė Dievo
numylėtiniui Adomui. Kaipgi Arkangele, kurį Dievas sukūrė geram
tikslui, gimė tokie jausmai kaip pavydas ar pagieža? Arkangelui
buvo suteikti geismas ir intelektas, kurie tapo jo pirminės
prigimties dalimi. Kadangi Arkangelas buvo apdovanotas intelektu,
lygindamas jis galėjo pastebėti, kad Dievas labiau mylėjo žmones,
o ne jį. Būdamas apdovanotas troškimais, jis taip pat geidė, kad
Dievas jį mylėtų stipriau. Šis jo sielos troškimas tapo
palankia terpe gimti pavydui bei pagiežai. Pavydas – tai būdingas
šalutinis pirminės prigimties produktas, kaip šešėlis,
krentantis nuo bet kurio apšviesto daikto.
Tačiau
atsitiktinis pavydas niekada netaps žmonių, pasiekusių tobulybę,
nuopuolio priežastimi. Savo sielos gilumoje jie supras, kad laikinas
pasitenkinimas, jaučiamas pasiekus geismų objektą, nevertas
susinaikinimo agonijos, apimsiančios juos vėliau. Taigi, jie
niekada taip nenusikals.
Kūrimo tikslą
pasiekęs pasaulis – tai visuomenė, paremta organiniais tarpusavio
ryšiais, primenančiais žmogaus kūno sandarą. Visuomenė,
suprasdama, kad vieno individo žlugimas pražudys visus, sulaikys
savo narius nuo tokio susinaikinimo. Šiame tobulame pasaulyje
pavydo sukelti troškimai, atsitiktinai iškilsiantys iš pirminės
prigimties, taps žmonijos pažangos stimulu. Jie niekada netaps
žmogaus nuopuolio priežastimi.
Apskritai
puolusios prigimties pirmines savybes galima suskirstyti į keturis
tipus. Pirmasis tipas – tai nesugebėjimas priimti Dievo požiūrio.
Pagrindinė Arkangelo nuopuolio priežastis – jo nesugebėjimas
pamilti Adomo taip pat širdingai ir objektyviai, kaip jį pamilo
Dievas. Vietoj to jis ėmė Adomui pavydėti. Štai kodėl jis
sugundė Ievą. Panašiai elgiasi ir kai kurie dvariškiai,
pavydintys karaliaus favoritui ir nepripažįstantys jo gerųjų
savybių.
Antroji savybė –
teisingos padėties praradimas. Liuciferis troško užimti tarp
žmonių tą pačią mylimo objekto padėtį, kurią jis buvo užėmęs
angelų pasaulyje, ir ja mėgautis. Dėl šio nedoro troškimo jis
prarado savo padėtį ir patyrė nuopuolį. Nedori troškimai verčia
žmones peržengti ribą tarp gėrio ir blogio, apgaudinėti save dėl
šios puolusios prigimties pirminės savybės.
Trečioji savybė
– tai atvirkštinis viešpatavimas. Angelas, turėjęs tapti žmonių
pavaldiniu, tapo Ievos viešpačiu. Taip pat ir Ieva užvaldė Adomą,
turėjusį tapti jos viešpačiu. Toks teisingos tvarkos suardymas
davė karčių vaisių. Pasaulio tvarką suardė žmonės, kurie
apleido jiems skirtą padėtį ir apvertė viešpatavimo tvarką. Šie
pasikartojantys įvykiai yra įsišakniję į šią pirminę
puolusios prigimties ypatybę.
Ketvirtoji savybė
– tai nusikalstamų veiksmų gausinimas. Jei po savo nuopuolio Ieva
nebūtų suviliojusi Adomo, Adomas būtų išlikęs nepaliestas.
Ievos atstatymas būtų buvęs ganėtinai lengvas. Tačiau Ieva,
paskatinusi Adomą nusidėti, išplatino savo nuodėmę ir kitiems.
Nedorų žmonių polinkis įpainioti kitus į nuolat augantį
nusikaltimų voratinklį kyla iš šios pirminės puolusios
prigimties savybės.
5 Laisvė ir žmogaus nuopuolis
5.1 Laisvės prasmė Principo požiūriu
Kokia yra
tikrosios laisvės prasmė? Principo požiūriu išryškėja trys
laisvės savybės. Visų pirma, už Principo ribų nebėra laisvės.
Laisvė reikalauja tiek laisvos valios, tiek ir laisvų poelgių,
suderintų su šia valia. Laisva valia ir laisvi poelgiai siejasi
tarpusavyje kaip vidinė prigimtis ir išorinė forma, o tobula
laisvė pasiekiama, kai jie darniai sąveikauja tarpusavyje. Todėl
jokie laisvi poelgiai neįmanomi be laisvos valios, kaip ir laisva
valia negali būti užbaigta be ją lydinčių laisvų veiksmų.
Laisvus poelgius pagimdo laisva valia, o laisva valia yra sielos
išraiška. Kadangi pirminio, tyro žmogaus siela negali funkcionuoti
už Dievo Žodžio ribų, t.y., už Principo ribų, ji niekada
neišreikš laisvos valios ir nepagimdys laisvų poelgių, būdama
atskirta nuo Principo. Todėl suprantama, kad teisingo žmogaus
laisvė niekada nenukrypsta nuo Principo.
Antra, laisvės
nebūna be atsakomybės. Žmonės, sukurti pagal Principą, gali
pasiekti tobulybę tiktai įvykdę savo atsakomybę, pagrįstą jų
laisva valia.62(plg. Kūrimas 5.2.2.) Todėl žmogus,
siekiantis kūrinijos tikslo, link kurio jį kreipia jo laisva valia,
nepaliaujamai siekia įvykdyti savo atsakomybės dalį.
Trečia, nėra
laisvės be pareigos. Kai žmonės siekia laisvės ir vykdo savo
pareigą, jie tuo pačiu pasiekia kūrimo tikslą ir nudžiugina
Dievą. Laisva valia nepaliaujamai siekia konkrečių rezultatų
laisvais poelgiais.
5.2 Laisvė ir žmogaus nuopuolis
Taigi laisvė už
Principo ribų neįmanoma. Laisvė yra neatsiejama nuo Principe
glūdinčios atsakomybės, ir laisvė siekia rezultatų, teikiančių
Dievui džiaugsmo. Pagimdyti laisvos valios laisvi poelgiai duoda tik
gerus rezultatus. Todėl laisvė negalėjo būti žmogaus nuopuolio
priežastimi. Juk parašyta, “O kur Viešpaties dvasia, ten ir
laisvė.”63(2 Kor 3, 17) Ši laisvė – tai pirminės
sielos laisvė.
Perspėti Dievo
nevalgyti gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus, jie turėjo to
nedaryti savo laisva valia, be Dievo įsikišimo. Savaime aišku, kad
jų pirminės sielos laisvė, kuri yra iš prigimties atsakinga ir
siekia gėrio, skatino juos šiam įsakymui paklusti. Kai Ieva jau
buvo benukrypstanti nuo Principo, jos pirminės sielos laisvė
sužadino jai baimę ir blogą nuojautą, siekdama ją apsaugoti nuo
nukrypimo. Ši pirminės sielos laisvė nuo pat nuopuolio laikų
veikia, siekdama grąžinti žmones į Dievo globą. Todėl ji
veikiausiai negalėjo priversti žmonių nupulti. Žmogaus nuopuolį
greičiau nulėmė stipresnė beprincipės meilės galia, kuri
užvaldė pirminės sielos laisvę.
Iš tikrųjų
žmonės po savo nuopuolio neteko laisvės. Tačiau net ir
puolusiuose žmonėse yra išlikusi nepaliesta pirminės prigimties
sėkla, siekianti laisvės, todėl Dievas gali vykdyti savo apvaizdą
ir ją atstatyti. Bėgant amžiams, žmonės siekia laisvės vis
karščiau, net ir savo gyvybės kaina. Tai įrodo, kad mes
palaipsniui atstatome savo laisvę, kurią iš mūsų atėmė
Šėtonas. Mūsų laisvės paieškos skirtos padėti įvykdyti
pareigą, kurią mums suteikė Dievas, ir kuri yra būtina tam, kad
būtų įvykdytas kūrimo tikslas.
5.3 Laisvė, nuopuolis ir atstatymas
Tai tiesa, kad
žmonės galėjo laisvai giminiuotis su angelais, kurie buvo sukurti
jiems patarnauti. Tačiau Ieva, po to, kai ją sugundė angelas,
jautėsi sutrikusi emociškai ir dvasiškai, nes jos siela ir protas
dar buvo nebrandūs. Ir nors jos pirminės sielos laisvė sužadino
joje blogą nuojautą, ji peržengė ribą ir puolė, nes meilė tarp
jos ir angelo buvo stipresnė. Kad ir koks laisvas būtų Ievos ryšys
su angelu, jei ji būtų išlaikiusi tvirtą tikėjimą Dievo įsakymu
ir nepasidavusi angelo gundymui, beprincipės meilės galia nebūtų
atsiradusi ir ji nebūtų puolusi. Ir nors ši laisvė pastatė Ievą
ant nuopuolio prarajos krašto, žengti per jį pastūmėjo ne ji, o
beprincipės meilės galia.
Kadangi Ieva buvo
sukurta tam, kad, būdama laisva bendrautų su angelais, ji lengvai
susisaistė su Liuciferiu. Tačiau kai Ieva ir Liuciferis sudarė
bendrą pagrindą ir įsitraukė į davimo bei ėmimo veiksmą, iš
jo gimusi beprincipės meilės galia pastūmėjo juos nuopuoliui. O
kadangi puolę žmonės taip pat gali artimai ir laisvai bendrauti su
Dievu (jei tik jie vadovaujasi tiesos žodžiais) ir sudaryti su Juo
bendrą pagrindą bei įsitraukti į davimo ir ėmimo veiksmą, tai
Principu pagrįsta meilė gali atgaivinti jų pirminę prigimtį. Iš
tikrųjų, pirminės sielos laisvė siekia pilnai išugdyti pirminę
prigimtį. Todėl visų epochų žmonės desperatiškai siekia
laisvės.
Puolę žmonės
nepažįsta Dievo ir Jo Meilės. Šis nežinojimas atėmė iš
žmogaus valios galią siekti tikslų, kurie džiugintų Dievą.
Kadangi Dievas, vykdydamas atstatymo apvaizdą, suteikė puolusiems
žmonėms “dvasią ir tiesą”64(Jn 4, 23) (tai reiškia
vidinį žinojimą ir išorinį žinojimą) pagal amžiaus nuopelnus,
jų siela, trokštanti pirminės sielos laisvės, pamažu atgimsta.
Kartu su šiuo atgimimu atstatoma ir jų meilė Dievui, uždeganti jų
aistrą gyventi pagal Dievo Valią.
Be to, kai laisvės
troškimai sustiprės, žmonės pajus socialinės aplinkos, palankios
šios laisvės įgyvendinimui, poreikį. Kai socialinės kurios nors
epochos aplinkybės negali patenkinti laisvę mylinčių žmonių
troškimų, neišvengiamai kyla revoliucijos. Aštuonioliktojo
amžiaus Prancūzijos revoliucija – tai vienas tokių revoliucijų
pavyzdžių. Revoliucijos tęsis tol, kol nebus pilnai atstatyta
tikra laisvė.
6 Priežastis, dėl kurios Dievas
nesikišo į pirmųjų žmonių protėvių nuopuolį
Būdamas visažinis
ir visagalis, Dievas turėjo žinoti apie pirmųjų žmonių protėvių
iškrypėliškus poelgius, tapusius jų nuopuolio priežastimi, ir
galėjo užkirsti jiems kelią. Kodėl Dievas neįsikišo ir
neužkirto kelio nuopuoliui? Ši paslaptis lieka neatskleista. Mes
galime pasiūlyti tris priežastis, dėl kurių Dievas nesutrukdė
žmogaus nuopuoliui.
6.1 Kūrimo principo absoliutumo ir
tobulumo išlaikymas
Dievas,
laikydamasis Kūrimo Principo, padarė žmogų pagal savo paveikslą,
suteikdamas jam Kūrėjo savybių bei galių, nes ketino jį paversti
visų visatos esybių valdovu, panašiu į Jį patį. Tačiau tam,
kad žmonės paveldėtų Dievišką gebėjimą kurti, jie turi
pasiekti tobulybę, įvykdydami jiems skirtos pareigos dalį. Jau
ankščiau kalbėjome, kad jų augimo laikotarpis – tai
netiesioginio Dievo viešpatavimo sritis arba sritis, pagrįsta
veiksmais, atliktais pagal Principą. Kadangi žmonės vis dar yra
šioje srityje, Dievas jų tiesiogiai nevaldo, nes Jis nori, kad jie
patįs atliktų dalį jiems skirtos pareigos. Dievas žmones
tiesiogiai valdys tik tada, kai jie visiškai subręs. Dievo
kišimasis į žmogaus veiksmus per jų augimo laikotarpį prilygtų
žmonėms skirtos pareigos ignoravimu. Taip elgdamasis, Dievas
ignoruotų savo paties Kūrimo Principą, pagal kurį Jis ketina
apdovanoti žmones dievišku gebėjimu kurti ir išaukštinti juos
iki visos kūrinijos viešpačių. Nepaisydamas Principo, Dievas
sugriautų jo absoliutumą ir tobulumą. Kadangi Dievas – tai
absoliutus ir tobulas Kūrėjas, Jo Kūrimo Principas taip pat yra
absoliutus ir tobulas. Taigi Dievas, nesikišo į žmogaus poelgius,
tapusius jo nuopuolio priežastimi, nes siekė išsaugoti Kūrimo
Principo absoliutumą ir tobulumą.
6.2 Dievas yra vienintelis kūrėjas
Dievas valdo tik
Principu pagrįstą, Jo paties sukurtą egzistavimą ir nulemia tik
Principu pagrįstus poelgius. Dievas netvarko jokio beprincipio
būvio, kurio jis nesukūrė (pavyzdžiui, pragaro). Taip pat jis
nesikiša į jokius beprincipius veiksmus (pavyzdžiui,
nusikaltimus). Jei Dievas nulemtų tokių būsenų ar veiksmų eigą,
jie taip pat įgautų tą pačią vertę kaip ir Dievo kūriniai ir
būtų laikomi pagrįstais Principu.
Todėl įsikišdamas
į pirmųjų žmogaus protėvių nuopuolį, Dievas būtų priskyręs
jų poelgiams dalį savo kūrinių vertės ir pripažinęs jų
priklausomybę Principui. Jei Dievas tai būtų padaręs, Jis būtų
įgyvendinęs naują principą, pripažįstantį nusikaltimus
teisėtais veiksmais. Kadangi šia situacija neabejotinai būtų
pasinaudojęs Šėtonas, tai jis ir būtų tapęs kito, naujo
principo kūrėju. Taip pat Šėtonas būtų tapęs visų nuopuolio
vaisių kūrėju. Todėl Dievas, norėdamas išlikti vieninteliu
kūrėju, nesikišo į žmogaus nuopuolį.
6.3 Žmonių pavertimas kūrinijos
viešpačiais
Dievas sukūrė
žmones ir palaimino juos, nurodydamas jiems valdyti visas kitas
kūrinijos esybes.65(Pr 1, 2) Užimdami vienodą padėtį
su kitomis kūrinijos būtybėmis, žmonės negalėtų jų valdyti.
Norėdami įvykdyti Dievo priesaką viešpatauti kitoms esybėms,
žmonės privalo įgyti tam tikrų sugebėjimų.
Dievas turi teisę
valdyti žmones, nes Jis yra jų Kūrėjas. Todėl žmonės, norėdami
įgyti teisę valdyti visas esybes, taip pat turi įgyti Kūrėjo
galių bei Jo bruožų. Dievas, norėdamas, kad žmonės įgytų Jo
gebėjimą kurti ir būtų verti viešpatauti visoms esybėms,
nusprendė, kad žmonės patys turi siekti tobulybės, įvykdydami
jiems skirtą atsakomybės dalį, kol nesibaigęs jų augimo
laikotarpis. Tik tobulindami save pagal Principą, žmonės gali
įgyti savybių, būtinų viešpatauti visatai. Jei Dievas būtų
valdęs ir kontroliavęs nespėjusių subręsti žmonių gyvenimus
tiesiogiai, Jis būtų suteikęs viešpatavimo teisę to
nenusipelnusioms būtybėms. Tai reiškia, kad ši teisė priklausytų
žmonėms, neįvykdžiusiems savo atsakomybės ir neužsitarnavusiems
įgyti dieviškų kūrimo galių. Tai prieštarautų Dievo principui,
nes reikštų, kad Dievas vienodai vertintų nesubrendusius ir
brandžius žmones. Dievas, Principo Kūrėjas, ignoruotų savo
paties Kūrimo Principą, kurį jis sukūrė tam, kad žmonės galėtų
paveldėti Kūrėjo prigimtį ir viešpatautų Kūrinijai. Taigi,
Dievas skaudančia širdimi nusprendė nesikišti į tragišką
nesubrendusių žmonių nuopuolį, kad palaimintų juos kaip
Kūrinijos viešpačius.
7.(Rom 11, 17) Kaip kad Biblijoje
santykiai tarp Jėzaus ir jo pasekėjų palyginami su vynmedžiu ir
jo šakelėmis (Jn 15, 4-5) ir pats Jėzus vaizduojamas kaip gyvybės
medis, taip ir alyvmedis Rom 11, 17 simbolizuoja Jėzų. –Ed
42.(Iz 14, 12) Izajo knygoje Arkangelas vadinamas
“Aušrini, aušros sūnau.”
|
Visais klausimais kreipkitės: