<< Atgal

I dalis

3 skyrius
Eschatologija ir žmonijos istorija

Mes gyvename, neišmanydami savo istorijos, nesuvokdami jos ištakų, raidos ir baigties. Daugelis krikščionių, remdamiesi eschatologija arba pasaulio pabaigos doktrina, Biblijos pranašystes suvokia paraidžiui: “…dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio”,^{1(2 Pt 3, 12)} “saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus”,^{2(Mt 24, 29)} o “…nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui…pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore”.^{3(1 Tes 4, 16-17)} Vienas svarbiausių klausimų, į kurį turi atsakyti krikščionys, - ar visa tai tikrai įvyks, ar šios eilutės – tai tik simboliai, kurių apstu Biblijoje? Šį klausimą išgvildensime tik po to, kai suprasime tokius esminius dalykus kaip Dievo kūrinijos tikslas, žmogaus nuopuolio prasmė ir atstatymo apvaizdos tikslas.

1 Dievo kūrinijos tikslo įvykdymas ir žmogaus nuopuolis

1.1 Dievo kūrinijos tikslo įvykdymas

Mes jau aptarėme, kad Dievas sukūrė žmones, nes norėjo džiaugtis kartu su jais.^{4(plg. Kūrimas 3)} Todėl mūsų egzistavimo prasmė – džiuginti Dievą. Ką turime daryti, kad teiktume Dievui džiaugsmą ir išreikštume savo pirminę reikšmę?

Kitos kūrinijos esybės yra apdovanotos įgimta ir natūralia savybe bręsti bei virsti objektais, teikiančiais Dievui džiaugsmą. Kita vertus, žmonės taip pat gali tapti tikrais ir patikimais Dievo objektais ir džiuginti Jį savo laisva valia bei laisvais poelgiais.^{5(plg. Kūrimas 5.2.2)} Tačiau jie negalės tapti objektais, teikiančiais Dievui džiaugsmą, jeigu jie nesupras Jo Valios ir nesistengs ja vadovautis. Vadinasi, žmonės yra apdovanoti emociniu jautrumu Dievo Meilei, intuicija ir nuovoka, padedančiomis jiems suvokti Jo Valią ir ją vykdyti. Žmogus, tokiu būdu susietas su Dievu, taps tobula asmenybe. Prieš nuopuolį Adomas ir Ieva (taip pat įvairių amžių pranašai) galėjo bendrauti su Dievu, nes jiems šie gebėjimai buvo įgimti.

Santykį tarp Dievo ir žmogaus, pasiekusio asmenybės tobulumą, galima palyginti su santykiu tarp sielos ir kūno. Kūnas – tai sielos buveinė, ir jis juda, jos klausydamas. Taip pat ir Dievas gyvena brandaus žmogaus sieloje. Toks žmogus tampa Dievo šventykla ir gyvena, klausydamas Jo Valios. Tobula asmenybė gyvena harmonijoje su Dievu ir sąveikauja su juo kaip kūnas ir siela. Todėl parašyta, “Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyveno Dievo Dvasia?”^{6(1 Kor 3, 16)} ir “Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.”^{7(Jn 14, 20)} Žmogus, ištobulinęs savo asmenybę, tampa Dievo šventykla, ir jame apsigyvena Šventoji dvasia. Susijungdamas su Dievu į vienį, jis įgyja dangiškos prigimties. Todėl toks žmogus negali nusidėti arba pulti.

Ištobulinęs savo asmenybę, žmogus įkūnija absoliutų gėrį ir įvykdo kūrinijos tikslą. Jei absoliutų gėrį įkūnijantis žmogus galėtų pulti, tai prieštarautų logikai ir reikštų, kad pačiame gėryje glūdi jo sunaikinimo sėkla. Be to, jei visagalio Dievo sukurti žmonės būtų galėję pulti, net ir pasiekę tobulumą, mes turėtume priežastį abejoti Dievo visagalybe. Dievas yra absoliutus bei amžinas subjektas, todėl Jį nudžiuginti gali tik toks objektas, kuris pats yra absoliutus ir amžinas. Štai kodėl žmogus, pasiekęs asmenybės tobulumą, negali pulti.

Jei Adomas ir Ieva būtų pasiekę tobulybę ir nenusidėję, jie būtų gimdę gerus vaikus bei sukūrę tyrą šeimą ir visuomenę, paremtą Dievo palaiminimais.^{8(Pr 1, 28)} Jie būtų įkūrę Dangaus karalystę, susidedančią iš vienos didelės šeimos su tais pačiais tėvais. Dangaus karalystė įgauna individo, pasiekusio asmenybės brandą, formą. Panašiai kaip žmogaus kūno nariai yra susieti, horizontaliais ryšiais viens su kitu ir juda kaip vienas, reaguodami į vertikaliai perduodamas smegenų komandas, šioje visuomenėje žmonės bus susaistyti horizontaliais ryšiais vienas su kitu, gyvens kartu ir veiks pagal vertikalių ryšių, išeinančių iš Dievo, duodamą toną. Niekas neskriaus savo artimo, nes jei nors vienas žmogus kentės, visi toje visuomenėje pajus jo bėdoje dalelę Dievo meilės.

Tačiau kad ir kokie tyri būtų šie žmonės, jie negalėtų gyventi primityviomis urvinių žmonių sąlygomis, nes tai nebūtų ta Dievo karalystė, kurios trokšta ir Dievas, ir žmonės. Dievas mums prisakė viešpatauti visoms kūrinijos esybėms.^{9(Pr 1, 28)} Vadinasi, kad pasiektų kūrinijos idealą, tobulos asmenybės žmonės turėtų vystyti mokslą, pažaboti gamtą, sukurti itin palankią žmonėms socialinę aplinką bei puikias gyvenimo sąlygas. Tai bus Dievo karalystė žemėje. Kai žmonės subręs ir mėgausis gyvenimu Dievo karalystėje žemėje, tai, atsikratę savo fizinių kūnų ir persikėlę į dvasinį pasaulį, jie sukurs Dievo karalystę Danguje. Vadinasi, pirminis Dievo tikslas – Dangaus karalystė žemėje.

1.2 Žmogaus nuopuolio padariniai

Žmonės puolė per savo augimo laikotarpį, nespėję subręsti. Mes jau išsiaiškinome, kodėl buvo būtinas augimo laikotarpis ir kokie įrodymai pagrindžia išvadą, kad pirmieji žmonės puolė nespėję subręsti.^{10(plg. Kūrimas 5.2.1)} Puolę žmonės negalėjo tapti Dievo šventovėmis. Jie susijungė su Šėtonu ir tapo jo buveinėmis. Užuot įgavę dieviškosios prigimties, jie įgijo šėtoniškos prigimties. Įgavę šėtoniškos prigimties, žmonės platino blogį per savo vaikus, kūrė nuodėmingas šeimas, nuodėmingas visuomenes ir nuodėmingą pasaulį. Todėl iki šiol mes gyvename pragare, kuris yra žemėje. Šiame pragare mes negalime tinkamai palaikyti horizontalių bendravimo saitų vienas su kitu, nes vertikalūs saitai, jungę mus su Dievu, yra nutraukti. Mes dažnai skriaudžiame aplinkinius, nes nemylime savo artimo kaip savęs ir nesuprantame jo kančių. Kadangi žmonės priprato gyventi šiame žemiškame pragare, jie po mirties persikels į pragarą, kuris yra dvasiniame pasaulyje. Mes nesukūrėme Dievo karalystės, tačiau vietoj jos įtvirtinome aukščiausią šėtono valdžią. Štai kodėl šėtonas vadinamas “šio pasaulio valdovu”^{11(Jn 12, 3)} ir “šio pasaulio dievaičiu”.^{12(II Kor 4, 4)}

2 Dievas – išganytojas

2.1 Dievas – išganytojas arba atstatymo apvaizda

Nuodėmingas pasaulis atneša žmonėms sielvartą, o Dievui – širdgėlą.^{13(Pr 6, 6)} Ar galėtų Dievas apleisti taip kenčiantį pasaulį? Dievas ketino sukurti gėrio pasaulį, kuris jam suteiktų didžiausią džiaugsmą. Tačiau dėl žmogaus nuopuolio šis pasaulis prisipildė nuodėmės ir sielvarto. Jei šis nuodėmingas pasaulis išliktų toks pat per amžius, tai Dievą galėtume laikyti silpnu ir bergždžiu Dievu, kurio visa kūrinija yra niekam tikusi. Todėl Dievas būtinai išgelbės šį nuodėmingą pasaulį.

Kokiu mastu Dievas išganys šį pasaulį? Jis išganys jį visą. Visų pirma, Dievas turės išnaikinti iš šio nuodėmingo pasaulio piktą šėtono galybę^{14(Apd 26, 18)} ir taip sugrąžinti jį į pirminę būseną, buvusią prieš žmogaus protėvių nuopuolį. Išganymo veikla tęsis tol, kol gerasis kūrinijos tikslas bus pasiektas ir bus įtvirtintas tiesioginis Dievo viešpatavimas^{.15(Apd 3, 21)}

Ligonio išgydymas – tai jo ankstesnės sveikatos būklės prieš jam susergant atstatymas. Skęstančiojo išgelbėjimas – tai jo ankstesnės būsenos prieš jam įkrentant į vandenį atstatymas. Taip pat ir žmogaus, prislėgto nuodėmių naštos, išgelbėjimas – tai jo ankstesnės, nuodėme nesuteptos būsenos atstatymas. Kitaip tariant, Dievo išganymo veikla – tai atkūrimo apvaizda.^{16(Apd 1, 6); (Mt 17, 11)}

Žmogaus nuopuolis neabejotinai yra žmogaus padarytų klaidų rezultatas. Tačiau Dievas taip pat prisiima dalį atsakomybės už šį padarinį, nes žmogus yra Jo sukurta esybė. Todėl Dievas jaučia pareigą įvykdyti apvaizdą, t.y. ištaisyti tragiškus nuopuolio padarinius ir sugrąžinti žmones į jų teisingą, pirminę būseną. Be to, Dievas mus sukūrė amžinam gyvenimui. Taip yra todėl, kad Dievas, amžinas subjektas, norėjo dalintis amžinu džiaugsmu su žmonėmis, Jo objektais. Apdovanojęs žmones amžina prigimtimi, Dievas, remdamasis Principu, negalėjo jų paprasčiausiai sunaikinti už tai, kad jie patyrė nuopuolį. Jei Dievas būtų taip pasielgęs, Jis pats būtų pažeidęs Kūrinijos Principą. Dievui nebuvo kitos išeities, kaip išgelbėti puolusius žmones ir atstatyti jų pirminę tyrą būseną, kurioje jie buvo iš karto po sukūrimo.

Sukūręs žmones, Dievas jiems pažadėjo padėti įvykdyti tris didžiuosius palaiminimus.^{17(Pr 1, 28)} Izaijo lūpomis Dievas skelbė, “Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu, ką užsimojau, tą ir padarysiu”.^{18(Iz 46, 11)} Tai reiškia, kad nepaisant nuopuolio, Dievas ir toliau veikia, kad įvykdytų savo pažadą ir per apvaizdą atstatytų savo palaiminimus. Sugrąžinti mus į pirminę, tobulą būseną Jis pavedė Jėzui, kuris savo mokiniams kalbėjo, “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.”^{19(Mt 5, 48)} Pirminis, tobulas žmogus sudaro su Dievu vienį ir yra įgavęs dangiškos prigimties, todėl, remiantis kūrinijos tikslu, jis yra tobulas kaip Dievas.

2.2 Atstatymo apvaizdos tikslas

Koks yra atstatymo apvaizdos tikslas? Tai Dangaus karalystės, kuri savo visuma sudaro gerą Dievo objektą ir yra Jo kūrinijos tikslo įvykdymas, įkūrimas. Žemėje įsikursiančios Dievo karalystės centru taps žmonės. Tačiau, nepaisant šio Dievo ketinimo, pirmieji žmonių protėviai puolė. Vadinasi, Jo valia, skirta žemei, nebuvo įvykdyta. Nuo tada pagrindinis atstatymo apvaizdos tikslas – tai Dangaus karalystės žemėje atstatymas. Jėzus, kuriam buvo skirta ši užduotis, liepė savo mokiniams melstis, “…teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.”^{20(Mt 6, 10)} Taip pat jis skelbė, “Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!”^{21(Mt 4, 17)} Jo žodžiai patvirtina, kad atstatymo apvaizdos tikslas – Dangaus karalystės žemėje sukūrimas.

2.3 Žmonijos istorija kaip atstatymo apvaizdos istorija

Jau išsiaiškinome, kad Dievas siekia mūsų išganymo per atstatymo apvaizdą. Žmonijos istoriją galima vertinti kaip apvaizdos, kuria Dievas siekė išgelbėti puolusius žmones (ir jų rankomis atstatyti pirminį gėrio pasaulį), istoriją. Panagrinėkime šią idėją keliais požiūriais, pradėdami nuo kultūrinių sferų vystymosi istorijos.

Visi įvairių epochų ir šalių žmonės, net ir patys blogiausi, turi pirminę sielą, skatinančią juos atmesti blogį ir siekti gėrio. Žmonės suvokia gėrį ir jo siekimo būdus priklausomai nuo laikmečio, vietos ir individualaus požiūrio. Šie skirtingumai tapo daugelio konfliktų, formuojančių istorija, priežastimi. Nepaisant to, visi žmonės iš esmės siekia to paties – ieško gėrio arba tikisi jį sukurti. Kodėl gi pirminė siela nepaliaujamai skatina įvairių epochų bei įvairių vietovių žmones daryti gera? Dievas, kuris yra gėrio subjektas, sukūrė žmones tam, kad šie taptų gerais ir Jo vertais objektais, siekiančiais įgyvendinti gėrį. Nepaisant pragaištingų šėtono pastangų, dėl kurių žmonės negali būti absoliučiai geri, jų pirminė siela išliko sveika ir skatina juos siekti gėrio. Vadinasi, galutinis įvairių epochų tikslas – gėrio pasaulio sukūrimas.

Kad ir kaip smarkiai pirminė siela besiveržtų į gėrį, vargu ar mes rasime šiame pasaulyje bent vieną tikro gėrio pavyzdį, kurio siekti būtų paskatinęs blogio viešpatavimas. Tokiu būdu žmonės yra priversti siekti gėrio šaltinio pasaulyje, esančiame už laiko ir erdvės ribų. Ši būtinybė pagimdė religiją. Religija – tai skendinčių nežinioje puolusių žmonių suartėjimo su Dievu ir nepaliaujamo gėrio siekimo priemonė. Nors daugelis asmenybių, tautų bei valstybių, išpažinusių vieną ar kitą religiją, išnyko, pati religija išliko.

Religija, nepaisant naujų valstybių atsiradimo ar žlugimo, gyvuoja jau daugelį amžių. Kinijoje po Chao dinastijos ir tarpusavio vaidų prasidėjo Ch’in dinastijos, suvienijusios valstybę, era. Po to Kiniją valdė Pirmoji Han, Hsin, Vėlyvoji Han ir Šešeto dinastijos. Dar vėliau šalį suvienijo Sui ir T’ang dinastijos. Po to Kiniją valdė Penketo dinastija, Šiaurinė Sung dinastija, Pietinė Sung dinastija, Yuan dinastija, Ming dinastija ir Ch’ing dinastija. Dar vėliau susikūrė Kinijos Respublika ir Kinijos Liaudies Respublika. Per savo istoriją Kinija pergyveno daugybę dinastijų, pakilimo ir žlugimo ciklų bei begalę politinės valdžios pasikeitimų. Tačiau Tolimųjų Rytų religijos – konfucianizmas, budizmas ir daosizmas tebegyvuoja iki šiol. Indija, kol tapo nūdienos nepriklausoma valstybe, pergyveno Mauryas imperiją, Guptas, Harsa, Calukyas, Mughals, Maratha valdymą, britų viešpatavimą. Nepaisant vienų karalysčių žūties ir kitų iškilimo, induizmas toliau tebegyvuoja ir tebeklesti. Vidurinių Rytų istorijoje po Umayyad kalifato viešpatavo Abbasidai, Seljukai ir Ottomanų turkai, po to prasidėjo kolonijinis laikotarpis, kuris tęsėsi iki nūdienos arabų valstybių. Nepaisant permainų politiniame gyvenime, islamas išliko ir tebeklesti. Vakarų Europos istorijoje centrinė valdžia taip pat keitėsi daugelį kartų nuo Romos iki Karolingų dinastijos bei Renesanso epochos Italijos miestų-valstybių. Ispanija ir Portugalija tapo pirmaujančiomis jūrų valstybėmis, jų vietą užėmė Prancūzija, o dar vėliau Anglija. Po to įtakos sferomis Vakaruose dalijosi JAV ir Sovietų Sąjunga. Nepaisant šių politinių permainų, krikščionybė tebegyvuoja. Net ir šalyse, kur viešpatavo Sovietų Sąjungos despotiškas režimas, pagrįstas marksistiniu materializmu, krikščionybė išliko ir neišblėso.

Panagrinėję tautų iškilimą ir nuopuolį, rasime daugybę pavyzdžių, rodančių, kad išmirė daugybė tautų, persekiojusių religiją, o tos, kurios ją saugojo ir puoselėjo, tebeklesti. Daugelio valstybių iškilūs vadovai buvo giliai tikintys. Istorija rodo, kad jau ne už kalnų diena, kai galutinai sužlugs komunistinis pasaulis, kuriame persekiojami tikintieji.

Daugelis religijų paliko istorijoje pėdsakus. Įtakingiausios religijos suformavo kultūrines sferas. Pagrindinių kultūrinių sferų, egzistavusių įvairiais pasaulio istorijos laikotarpiais, skaičius kito nuo dvidešimt vienos iki dvidešimt šešių. Keičiantis epochoms, mažesnės kultūrinės sferos susiliejo su pažangesnėmis sferomis arba pačios tokiomis tapo. Per visą kultūrinių sferų evoliuciją, mirštant vienoms valstybėms ir susikuriant naujoms, keturios didžiosios kultūrinės sferos išliko iki nūdienos. Tai Rytų Azijos sfera, induizmo sfera, islamo sfera ir krikščionybės sfera. Dabartiniu metu išryškėja šių keturių sferų susiliejimo į vieną globalinę kultūrinę sferą, pagrįstą krikščionišku etosu, tendencija. Tokia istorinė raida liudija, kad krikščionybės galutinė misija – visų religijų, siekiančių gėrio idealo, tikslų įgyvendinimas. Kultūrinių sferų raidos istorija, kartu su kiekvienos jų plėtimosi, nuosmukio bei susiliejimo stadijomis, yra galiausiai nukreipta į vienos pasaulinės kultūrinės sferos sukūrimą, pagrįstą viena religija. Tai įrodo, kad žmonijos istorijos esmė – vieningo pasaulio atstatymas.

Antra, mes galime padaryti išvadą, kad žmonijos istorija – tai atstatymo apvaizdos istorija, vykstanti stebint religijos bei mokslo vystymąsi. Jau ankščiau aptarėme,^{22(plg. Įžanga)} kad religijos ir mokslo tikslas – įveikti puolusios žmonijos nežinojimo vidinį bei išorinį aspektus. Nors mokslas ir religija siekė šio tikslo atskirai, jie neišvengiamai turės susijungti, todėl jau nebetoli metas, kai šis tikslas bus pasiektas ir išspręsti visi klausimai jų bendromis pastangomis. Ši tendencija rodo, kad žmonijos istorija juda apvaizdos nurodyta kryptimi link pasaulio atstatymo į jo pirminę būseną.

Jei ne nuopuolis, protiniai ankstyvųjų žmonių protėvių sugebėjimai būtų jiems leidę pasiekti aukščiausią dvasinio išmanymo pakopą ir tokiu būdu sužadinę jų materialaus pasaulio išmanymo išsivystymą iki tam tikro lygio. Tokiu atveju mokslas per labai trumpą laiką būtų pasiekęs aukštumas, o nūdienos mokslo bei technologijos lygis būtų buvęs pasiektas anuomet. Tačiau žmonės puolė ir, nugrimzdę į neišmanymą, tegalėjo sukurti primityvią visuomenę, nė iš tolo neprimenančią Dievo idealo. Šiuolaikinis aukštų technologijų pasaulis jau atvedė mus prie durų, vedančių į idealią visuomenę.

Trečia, panagrinėję konfliktų istorijos tendencijas, mes galėsime suprasti, kad žmonijos istorija – tai atstatymo apvaizdos istorija. Kartu su žmonijos pažanga be pertrūkio vykstančios kovos dėl turtų, teritorijų bei žmonių įgauna vis platesnį užmojį. Šių kovų mastas plėtėsi nuo šeimos lygmens iki genties, visuomenės, valstybių ir pasaulinio lygmens iki nūdienos, kai demokratinis pasaulis ir komunistinė santvarka stojo į lemiamą kovą. Šiomis paskutinėmis žmonijos istorijos dienomis ant žemės nusileido dieviškasis įstatymas demokratijos pavidalu, užbaigdamas ilgą istorijos tarpsnį, kurio metu žmonės siekė laimės, kovodami dėl turtų, žemės ir žmonių. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje nugalėtos valstybės prarado savo kolonijas. Baigiantis antrajam pasauliniam karui, nugalėtojai išlaisvino savo kolonijas ir suteikė joms ekonominę pagalbą. Ne taip seniai galingosios pasaulio valstybės pakvietė žymiai už jas mažesnes ir ekonomiškai silpnesnes valstybes (kai kurios jų žymiai mažesnės už didesnius didžiųjų valstybių miestus) į Jungtines Tautas, suteikdamos joms lygias teisias bei statusą šioje valstybių brolijoje.

Kokią formą įgyja šis paskutinis karas tarp demokratijos ir komunizmo? Visų pirma, tai ideologijų kova. Iš tikrųjų ši kova nesiliaus tol, kol nepasirodys nauja tiesa, galėsianti galutinai sugriauti marksizmo leninizmo ideologiją, kuri kelia grėsmę nūdienos pasauliui. Komunistinė ideologija nepripažįsta religijos ir skelbia išimtinį mokslo viešpatavimą. Taigi, iškils nauja tiesa, galėsianti suderinti mokslą ir religiją bei triumfuosianti virš komunistinės ideologijos. Ji suvienodins komunistinį ir demokratinį pasaulius. Todėl ši konfliktų istorijos tendencija patvirtina, kad žmonijos istorija – tai apvaizdos, atstatysiančios pirminį, idealų pasaulį, istorija.

Ketvirta, panagrinėkime šį klausimą Biblijos eilučių kontekste. Žmonijos istorijos tikslas – tai Edeno sodo su jo viduryje augančiu gyvybės medžiu atstatymas.^{23(Pr 2, 9); (plg. Nuopuolis 1.1.1)} Edeno sodas – tai nėra konkreti geografinė vietovė, kurioje Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, o visa žemės planeta. Jei Edeno sodas tebūtų užėmęs menką žemės rutulio plotelį, kuriame buvo sukurti pirmieji žmonės, kaip būtų galėjusi žmonija apsiriboti tokia maža sritimi ir kartu vykdyti Dievo palaiminimą būti vaisingais ir daugintis?^{24(Pr 1, 28)}

Kadangi pirmieji žmonių protėviai puolė, Edeno sodą pasisavino Šėtonas ir kelias prie jo centre augančio gyvybės medžio buvo užtvertas.^{25(Pr 1, 28)} Apreiškimo Jonui knygoje yra parašyta:

“Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga.” Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.” –Rev 22, 13-14

Žmonijos istorijos pradžia yra Alfa, o pabaiga – Omega. Atėjus pasaulio pabaigai, puolę žmonės norės išsiskalbti savo nuodėmėmis suteptus drabužius, įžengti į atstatytą Edeno sodą ir pasiekti gyvybės medį.

Panagrinėkime šias Biblijos eilutes giliau. Gyvybės medis simbolizuoja Tikrąjį žmonijos tėvą, kuriuo būtų tapęs Adomas, jei būtų pasiekęs tobulybę. Tačiau dėl pirmųjų žmonijos protėvių nuopuolio, visi jų palikuonys yra sutepti pirmine nuodėme. Norėdami vėl tapti teisingais priminiais žmonėmis, mes, anot Jėzaus, turime atgimti.^{26(plg. Kristologija)} Todėl žmonijos istorija – tai Kristaus, Tikrojo jos tėvo paieškos, tėvo, kuris vienintelis gali mus prikelti kitam gyvenimui. Šiose eilutėse aprašytas gyvybės medis, prie kurio paskutinėmis dienomis susirinks šventieji, yra ne kas kitas, o pats Kristus. Todėl Biblija skelbia, kad istorijos tikslas – tai Edeno sodo atstatymas su Kristumi, kuris pasirodys kaip gyvybės medis, augantis sodo viduryje.

Biblinė pranašystė, kad paskutinėmis dienomis pasirodys naujas dangus ir nauja žemė, reiškia, kad senasis dangus ir senoji žemė, vergaujantys Šėtonui, bus paversti nauju dangumi ir nauja žeme, o jų dieviškuoju centru taps Kristus. Biblijoje taip pat parašyta, kad “kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai” ir kada ji bus išvaduota iš Šėtono vergijos.^{28(Rom 8, 19-22)} Kūrinijos esybės Dievo vaikų apreiškimo laukia ne tam, kad sudegtų ir pražūtų Paskutiniojo teismo liepsnose, o tam, kad atsinaujintų.^{29(Apr 21, 5)} Jos atsinaujins, kai bus atstatytos į jų pirminę būseną ir jas vėl valdys jų teisėti šeimininkai, tikrieji Dievo sūnūs ir dukros, kurie galės jas valdyti su meile.

Ištyrinėję žmonijos istoriją įvairiais požiūriais – kultūrinių sferų vystymosi, religijos ir mokslo tendencijos, konfliktų istorijos bei Biblijoje pateiktais įrodymais – pamatysime, kad žmonijos istorija tai apvaizdos, atstatančios pirminį, idealų pasaulį istorija.

3 Paskutinės dienos

3.1 Paskutinių dienų prasmė

Kadangi pirmieji mūsų protėviai puolė, jie neįvykdė trijų didžiųjų Dievo palaiminimų, pagrįstų Dievo meile ir Principu. Atvirkščiai, jie pasidavė Šėtono globai ir pažeidė Principą. Nuo tada žmonijos istorija tapo Dievo atstatymo apvaizdos istorija. Nepaisant nuodėmingos pradžios, šis Šėtono valdomas pasaulis kada nors bus paverstas pasauliu, kuriame viešpataus gėris ir bus įvykdyti trys didieji palaiminimai, kurių viduryje yra Dievas. Šio virsmo metu apsireikš Mesijas.

Paskutiniosios dienos – tai laikotarpis, kai pasaulis atsikratys Šėtono valdžios ir taps idealiu, Dievo valdomu pasauliu. Pragaras žemėje pavirs Dangaus karalyste žemėje. Todėl tai nebus siaubo diena, kai pasaulį (kaip tiki daugelis krikščionių) ištiks stichinės nelaimės. Iš tikrųjų tai bus džiaugsmo diena, kai išsipildys ilgai puoselėta žmonijos viltis bei amžinas troškimas.

Kadangi žmonės puolė, Dievas ne vieną kartą pabandė savo apvaizdą užbaigti ir taip padaryti galą nuodėmingam pasauliui bei atstatyti pirminį, teisingą pasaulį.^{30(plg. Paklojimas)} Nepaisant to, žmonės nė karto nesugebėjo įvykdyti jiems skirtos atsakomybės dalies, nes jie nepakluso Dievo Valiai. Todėl paskutinių dienų laikotarpis buvo pakartotas keletą kartų. Tuo įsitikinsime įdėmiai studijuodami Bibliją.

3.1.1 Tvanas – paskutinės dienos

Dievas tarė Nojui, “Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.”^{31(Pr 6, 13)} Iš to galima spręsti, jog Nojaus laikai buvo paskutinės dienos. Dievas norėjo sunaikinti ištvirkusį, nuodėmingą pasaulį, kuriame viešpatavo Šėtonas nuo žmonių nuopuolio laikų. Jis ketino visiems laikams išvalyti istoriją Tvanu bibliniais 1600 metais. Todėl Dievas pasišaukė Nojaus šeimą, kuri garbino tik Jį ir atgaivino Dievo valdomą pasaulį, pagrįstą jų tikėjimu. Štai kodėl Nojaus laikus galima laikyti paskutinėmis dienomis.^{32(plg. Foundation2)} Tačiau antrasis Nojaus sūnus Chamas nusidėjo ir taip vėl patvirtino nuopuolį, todėl Nojaus šeima negalėjo įvykdyti jai skirtos atsakomybės dalies žmonijos vardu, ir Dievo Valia vėl buvo nuvilta.^{33(Pr 9, 22)}

3.1.2 Jėzaus atėjimas - paskutinės dienos

Dievas iš anksto nulėmė savo Valios įvykdymą. Vadinasi, atstatymo apvaizdos tikslas yra pastovus ir būtinai bus pasiektas.^{34(plg. Lemtis 1)} Ir nors Nojus netapo atstatymo apvaizdos įvykdymo įrankiu, Dievas pašaukė kitus pranašus, kad šie atnaujintų tikėjimo pagrindą. Šiuo pagrindu Dievas pasiuntė Jėzų, kad šis sunaikintų Šėtono, pavergusio pasaulį, viešpatavimą ir sukurtų tobulą pasaulį su Dievu centre. Todėl Jėzaus apsireiškimo diena taip pat buvo paskutinių dienų laikotarpis. Štai kodėl Jėzus pasakė, kad jis atėjo teisti, ^{35(Jn 5, 22)} ir kodėl Malachijas pranašavo Jėzaus atėjimą:

“Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, …kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos.-Mal 3, 19

Jėzus atėjo tam, kad atstatytų pirminį, tobulą pasaulį. Tačiau Izraelio tauta juo nepatikėjo, todėl žmonijai skirta atsakomybės dalis liko neįvykdyta. Tai reiškė, kad Dievo Valia bus įvykdyta tik per Antrąjį Kristaus atėjimą.

3.1.3 Antrasis Kristaus atėjimas – tai paskutinės dienos

Kai išrinktosios tautos netikėjimas pasmerkė Jėzų nukryžiavimui, jis tegalėjo įvykdyti tik dvasinį išgelbėjimą. Todėl jis turės sugrįžti ir įvykdyti atstatymo apvaizdos tikslą tiek dvasiškai, tiek fiziškai ir atstatyti Dangaus karalystę žemėje.^{36(plg. Mesijas 1.4)} Vadinasi Antrojo Kristaus atėjimo diena taip pat yra paskutinės dienos. Todėl Jėzus kalbėjo mokiniams, kad “Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.”^{37(Lk 17, 26)} Jis taip pat išpranašavo, kad jam sugrįžus, Žemėje kils daugybė stichinių nelaimių.^{38(Mt 24, 7, 29)}

3.2 Ką skelbia Biblija apie paskutiniąsias dienas?

Daugelis krikščionių tiki, kad, atėjus paskutinėms dienoms, stichinės nelaimės ir radikalios, nūdienos žmogui nesuvokiamos permainos, kils taip, kaip aprašyta Biblijoje. Tačiau, jei jie suprastų, kad žmonijos istorija – tai Dievo apvaizdos, siekiančios atstatyti Dievo numatytą pasaulio pirminę būseną, istorija, tuomet jie suprastų, kad paskutiniųjų dienų ženklai, aprašyti Biblijoje, tėra tik simboliai. Panagrinėkime, ką iš tikrųjų simbolizuoja biblinės pranašystės apie paskutiniąsias dienas.

3.2.1 Dangaus ir Žemės sunaikinimas ir Naujo Dangaus ir Naujos Žemės sukūrimas

Parašyta, kad Dievas nusprendė sunaikinti žemę dar Nojaus laikais.^{39(Pr 6, 13)} Ir nors Nojaus laikai buvo paskutinės dienos, pasaulis išliko. Žemė yra amžina, nes Biblijoje parašyta: “Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati.”^{40 (Mok 1, 4)} Taip pat: “Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje, įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.”^{41(Ps 78, 69)} Žemė buvo sukurta kaip Dievo objektas. Dievas, kuris yra subjektas, yra amžinas, todėl ir žemė, Jo objektas, taip pat turi būti amžina. Visagalis Dievas tikrai nebūtų laimingas, sukūręs tokį trapų pasaulį, kurio žūties priežastimi būtų Šėtonas. Ką gi tuomet reiškia biblinės pranašystės apie stichines paskutiniųjų dienų nelaimes? Pavyzdžiui:

“…kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio!

Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisingumas.-2Pt 3, 12-13

Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko…”-Apr 21, 1; plg. Iz 66, 22

Norint sunaikinti valstybę, reikia sugriauti jos suverenumą, o norint sukurti naują valstybę, būtina sukurti naują suverenumą. Taip ir pranašystės apie žemės ir dangaus sunaikinimą reiškia tai, kad Šėtono tironija bus nuversta. Naujo dangaus ir naujos žemės sukūrimas – tai dangaus ir žemės, kur viešpatauja Dievo aukščiausia valdžia, pagrįsta Kristumi, atstatymas.

3.2.2 Dangaus ir žemės žūtis liepsnose

Ką reiškia pranašystė, kad atėjus paskutinėms dienoms “…dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio”? Malachijas, pranašaudamas apie Jėzaus atėjimą, kalba apie dieną, per kurią visi nedorėliai bus sudeginti.^{43(Mal 3, 19)} Jėzus, kaip teigė jis pats, atėjo šio pasaulio teisti: “Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo.”^{44(Jn 9, 39); (taip pat Jn 5, 22)} Jėzus taip pat kalbėjo: “Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies…”^{45(Lk 12, 49)} Šiuo atveju “ugnis” – tai Jėzaus teisingumo vykdymo šiame pasaulyje priemonė. Nepaisant to, niekur nerašoma, kad Jėzus iš tiesų norėjo sudeginti šį pasaulį. Biblijos eilutės apie ugnį greičiausiai yra simbolinės. Juk parašyta, “Ar mano žodis nėra kaip ugnis?” ^{(Jer 23, 29)} Todėl teismas ugnimi simbolizuoja teismą Dievo Žodžiu.

Panagrinėkime kai kuriuos biblinius pavyzdžius, kuriuose kalbama apie teismą Dievo Žodžiu: “Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją; pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną.^{47(Jn 12, 48)} “…tada jau apsireikš Nedorėlis, o Viešpats Jėzus sunaikins jį savo burnos kvėpavimu…,^{48(2 Tes 2, 8)} t.y. savo žodžiu. Be to parašyta, kad jis “Savo burnos rykšte nuplaks žemę, savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui”.^{49(Iz 11, 4)} “…kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą”.^{50(Jn 5, 24)} Tai reiškia, kad Jėzus atėjo ne sudeginti šio pasaulio, o jį atitaisyti Žodžiu.

Kokios yra Jėzaus teismo Žodžiu priežastys? Žmonės atsirado per Žodį.^{51(Jn 1, 3)} Kurdamas, Dievas tikėjosi, kad pirmieji žmonės įvykdys Jo Žodžio tikslą, jį įkūnydami. Tačiau, užuot klausę Dievo Žodžio, jie puolė ir neįvykdė jo tikslo. Nuo to laiko Dievas bando įvykdyti Žodžio tikslą, atkurdamas puolusius žmones per Žodį. Taigi, Biblija atskleidžia, kad Žodis – tai tiesa pagrįsta atstatymo apvaizda. Nes parašyta, “Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.^{52(Jn 1, 14)} Jėzus pilnai įvykdė Žodį. Jis ateis vėl kaip teismo Žodžiu etalonas ir teis pagal mastą, kuriuo žmonės bus įvykdę Dievo Žodžio tikslą. Šiame kontekste teismas prisideda prie atstatymo tikslo, kuris atitinka Žodžio tikslo įvykdymą, pasiekimo. Vadinasi, apvaizdos vyksmo metu Žodis iškils kaip teismo vykdymo etalonas. Jėzus sielojosi, “Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!”^{53(Lk 12, 49)} Įkūnydamas Žodį,54(Jn 1, 14) Jėzus sielvartavo, kad Izraelio tauta nepriėmė jo skelbiamų gyvybę atstatančių žodžių.

3.2.3 Mirusiųjų prisikėlimas

Biblijoje parašyta, kad atėjus Paskutinėms dienoms, iš kapų prisikels numirėliai:

“…nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui… pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje.”-1 Tes 4, 16

Šios pranašystės prasmę suvoksime, panagrinėję panašius numirėlių prisikėlimo atvejus Jėzaus mirties dieną:

“Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.”-Mt 27, 52-53

Šių eilučių nereikia suvokti pažodžiui, kad suirę šventųjų kūnai tikrai išėjo iš kapų.^{55(plg. Prisikėlimas 2.3)} Jei fiziniai Senojo Testamento laikų šventųjų kūnai būtų tikrai prisikėlę iš numirusiųjų ir pasirodę daugeliui žmonių Jeruzalėje, jie tikrai būtų paliudiję žmonėms apie Jėzų, nes jie žinojo, kad Jėzus buvo Mesijas. Kuris jeruzalietis po tokių įrodymų nebūtų įtikėjęs nukryžiuotu Jėzumi? Be to, jei numirusių šventųjų kūnai būtų tikrai išėję iš kapų, jų darbai neabejotinai būtų aprašyti Biblijoje. Tačiau Biblijoje apie tai nieko nerašoma.

Ką reiškia šios Biblijos eilutės apie šventųjų kūnus, prisikėlusius iš numurusių? Jas užrašė žmonės, kurie galėjo pajusti dvasinį mirusių šventųjų prisikėlimą ir jų pasirodymą žemėje.^{56(plg. Prisikėlimas 2.3)} Panašiai ir Jėzus trumpam susitiko su Mozės ir Elijo dvasiomis ant Atsimainymo kalno.^{57(Mt 17, 3)} Ką simbolizuoja žodis “kapai”? Dvasinio pasaulio sritis, kuriame gyveno Senojo Testamento laikų šventųjų dvasios ir kurią atvėrė Jėzaus mirtis, žvelgiant į ją iš Rojaus, atrodė kaip tamsi vieta. Štai kodėl ji vadinama kapais. Visos šių šventųjų dvasios, prieš pasirodydamos galintiems dvasias regėti tikintiesiems, gyveno žemesniojoje dvasinio pasaulio srityje.

3.2.4 Žmonės pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore

“Paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.”-1 Tes 4, 17

Šiose eilutėse minimas “oras” – tai ne dangus virš mūsų galvų. Biblijoje “žemė” dažnai simbolizuoja puolusį pasaulį, kuriame viešpatauja blogis, tuo tarpu “dangus” dažniausiai simbolizuoja tyrą pasaulį, kuriame viešpatauja gėris. Savaime aišku, kad visur esantis Dievas taip pat gyvena ir žemėje, tačiau mes meldžiamės, “Tėve mūsų, kuris esi danguje.”^{58(Mt 6, 9)} Ir nors Jėzus gimė žemėje, Biblijoje jis vadinamas “Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.”^{59(Jn 3, 13)} “Pasitikti Viešpaties ore” – tai reiškia, kad šventieji sutiks Viešpatį gėrio valdomame pasaulyje, į kurį vėl ateis Jėzus, kuris atstatys Dangaus karalystę žemėje, sunaikindamas Šėtono karalystę.

3.2.5 Užtemusi saulė, nebeduodantis šviesos mėnulis ir iš dangaus krintančios žvaigždės

Paskutinėmis dienomis Jėzus kalbėjo, “saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus.”^{60(Mt 24, 29)} Kaip suprasti šias eilutes?

Pasakojama, kaip vienas iš vienuolikos Jokūbo sūnų, Juozapas, susapnavo sapną:

“Jis sapnavo dar vieną sapną ir papasakojo jį savo broliams, tardamas: ‘Štai sapnavau dar vieną sapną: saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man lenkėsi!’ Bet kai papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas apibarė. ‘Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes – aš pats, tavo motina ir tavo broliai – turėsime ateiti ir nusilenkti tau ligi žemės?’” – Pr 37, 9-10

Kuomet Juozapas tapo Egipto krašto valdytoju, jo tėvai ir broliai jam žemai lenkėsi. Taip išsipildė jo pranašingas sapnas. Juozapo susapnuoti saulė ir mėnulis simbolizuoja tėvus, o žvaigždės – jų vaikus. Kaip paaiškės vėliau, Jėzus ir Šventoji dvasia yra Tikrieji tėvai, kurie atėjo atkurti žmonijos vietoj Adomo ir Ievos.^{61(plg. Christology)} Todėl Evangelijoje pagal Matą saulė ir mėnulis simbolizuoja Jėzų ir Šventąją dvasią, o žvaigždės – ištikimus tikinčiuosius, kurie yra jų vaikai. Dar kitur Jėzus prilyginamas tikrajai šviesai, nes jis atėjo kaip Žodžio įkūnijimas ir skleidė tiesos šviesą.^{62(Jn 1, 9, 14)} Saulės šviesa čia simbolizuoja Jėzaus žodžių šviesą, o mėnulio šviesa – Šventosios dvasios, kuri atėjo kaip Tiesos Dvasia, šviesą.^{63(Jn 16, 13)} Užtemusi saulė ir nebeduodantis šviesos mėnulis simbolizuoja Naujojo Testamento Žodžio, kurį skelbė Jėzus ir Šventoji dvasia, išblėsimą. Kaip gali Žodis, paskelbtas Naujajame Testamente išblėsti? Senojo Testamento Žodis užtemo, kai atėjo Jėzus ir Šventoji dvasia ir paskelbė mums Naujojo Testamento Žodį, kuris įvykdė Senojo Testamento Žodį.^{64(2 Kor, 3, 7-11)} Taip pat, kai sugrįš Kristus ir paskelbs mums naują tiesą^{65(plg. Eschatologija 5.1)} tam, kad įvykdytų Naujojo Testamento Žodį ir sukurtų naują dangų ir naują žemę,^{66(Apr 21, 1)} Žodis, kurį jis skelbė per pirmąjį atėjimą, išblės. Pasakyta, kad Žodis išblės, nes prasidėjus naujai epochai, senosios tiesos misijos laikotarpis pasibaigs.

Pranašystė apie krintančias iš dangaus žvaigždes simbolizuoja krikščionis, kurie, atėjus paskutinėms dienoms, žengs klaidingą žingsnį ir neteks Dievo malonės. Jėzaus laikais visi Žydų tautos vyresnieji laukė pasirodant Mesijo, tačiau jie sužlugdė save, nepripažindami Jėzaus Mesiju ir tapdami jo priešais. Todėl ir tie krikščionys, kurie nekantriai laukia Jėzaus sugrįžimo, gali panašiai apsirikti ir nupulti, kai jis iš tikrųjų sugrįš.^{67(plg. Antrasis atėjimas 2.2)}

Jėzus klausė, “Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?”^{68(Lk 18, 8)} O kartą jis pasakė, kad pamaldiems tikintiesiems jis pareikš, “Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!”^{69(Mt 7, 23)} Jėzus taip perspėjo Paskutiniųjų dienų krikščionis, nes numatė, kad tikriausiai daugelis jų nepatikės juo ir nusisuks nuo jo per jo Antrąjį atėjimą.

4 Paskutinės dienos ir nūdiena

Kuomet Jėzus kalbėjo Petrui apie jo likimą, šis paklausė Jėzaus, kas laukia Jono ateityje. Jėzus jam atsakė: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“^{70(Jn 21, 22)} Tai išgirdę, Jėzaus mokiniai suprato, kad Jėzus sugrįš Jonui dar gyvam esant. Be to Jėzus tarė savo mokiniams: „…dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus“^{71(Mt 10, 23)} ir „iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“^{72(Mt 16, 28)} Remdamiesi šiais žodžiais, daugelis jo mokinių ir nūdienos krikščionių tiki, kad Jėzus sugrįš jiems tebegyvenant. Juos nuolat kankina nuojauta, kad paskutinės dienos jau visai čia pat. Taip yra dėl to, kad jie nesuprato esminės paskutinių dienų prasmės.

Analizuodami įvairius šio amžiaus įvykius, galime padaryti išvadą, kad nūdiena – tai paskutinės dienos. Šie įvykiai simbolizuoja trijų didžiųjų Dievo palaiminimų atstatymą, kurį Dievas nusprendė įvykdyti savo atstatymo apvaizda. Prisiminkime Jėzaus žodžius:

„Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog jis arti, prie slenksčio.“ –Mt 24, 32

4.1 Pirmojo palaiminimo atstatymo ženklai

Pirmuoju savo palaiminimu Dievas paragino Adomą ir Ievą siekti asmenybės tobulumo.^{73(plg. Kūrimas 3.2)} Nūdienos pasaulyje esama įvairių reiškinių, rodančių, kad Dievo apvaizda, turinti atstatyti puolusius žmones į jų pirminę tobulų asmenybių būseną, pasiekė zenitą.

Pirmiausiai mes galime pastebėti, kad yra atstatomas puolusių žmonių dvasingumas. Mes jau išsiaiškinome, kad, pasiekęs tobulybę, žmogus savo esme susilieja su Dievu į vienį ir gali formuoti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Nors ir netapę tobulais, Adomas ir Ieva galėjo kalbėtis su Dievu. Puolę ir praradę šią teisę, jie nugramzdino savo palikuonis į neišmanymo ir abejingumo Dievui liūną. Palaipsniui puolusių žmonių dvasingumas atkuriamas, jiems besimėgaujant šio amžiaus nuopelnu atstatymo apvaizdoje. Todėl atėjus paskutinėms dienoms daugelis ištikimų tikinčiųjų įgis gebėjimą kalbėtis su Dievu taip, kaip pranašaujama Biblijoje:

„Paskutinėmis dienomis… aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus“ –Apd 2, 17.

Stebėdami gausybę aplink mus vykstančių dvasinių reiškinių, galime padaryti išvadą, kad nūdienos epocha – tai paskutinės dienos. Mes įžengiame į laikotarpį, kai galėsime tapti tobulomis asmenybėmis ir atstatyti pirmąjį Dievo palaiminimą.

Vis labiau pastebima istorinė pirminės sielos laisvėjimo tendencija – tai antrasis dabar vykstančio pirmojo palaiminimo atstatymo ženklas. Po nuopuolio pirminę žmogaus sielą užvaldė Šėtonas, todėl mes praradome laisvę stoti prieš Dievą. Dabar, kai žmonės kovoja dėl laisvės negailėdami gyvybės, jų ryžtas iškovoti tikrą laisvę pasiekė patį aukščiausią tašką. Tai požymis, rodantis, kad mes įžengiame į naują epochą, kuomet pasieksime asmenybės tobulumą, kurį taip ilgai neigė Šėtonas, ir laisvi stosime prieš Dievą.

Trečiasis pirmojo palaiminimo atkūrimo ženklas – tai tikrosios žmogaus vertės atstatymas. Horizontaliu požiūriu kiekvienas žmogus yra vienodai vertingas, tačiau tai neatskleidžia jo tikrosios vertės. Vertinant žmones vertikaliu dangišku požiūriu, kiekvienas žmogus – tai didžiausia vertybė kosmose.^{74(Kristologija 1)} Patirdami nuopuolį, žmonės prarado savo pirminę vertę. Dabar, suvešėjus demokratiniams idealams, žmonės remia vergų išlaisvinimą, engiamų tautinių mažumų laisvę ir mažų bei silpnų valstybių nepriklausomybę. Jie gina žmogaus teises, lyčių ir visų žmonių lygybę. Dar niekada žmonės taip aistringai nesiekė atgaivinti pirminės asmenybės vertės, kaip mūsų laikais. Tai įrodo, jog mes esame paskutinių dienų išvakarėse, kai puolę žmonės gali atstatyti pirmąjį Dievo palaiminimą.

Ketvirtas ženklas, rodantis dabar vykstantį pirmojo palaiminimo atnaujinimą, - tai puolusių žmonių pirminės, tikrosios meilės atstatymas. Dievo idealą įvykdęs pasaulis įsikūnys tobulos asmenybės atvaizde. Tame pasaulyje kiekvienas žmogus susijungs su Dievu vertikaliai, o šis susijungimas sudarys pagrindą, pagal kurį jie gyvens, sudarydami vienas su kitu harmoningą horizontalią sąjungą. Vienybė ir įsijautimas galimi tik tuomet, kai žmonės susivienija Dievo meilėje. Nuopuolis nutraukė Dievo ir žmonių vertikalųjį ryšį, o tai, savo ruožtu, pažeidė horizontalius meilės saitus tarp jų. Todėl žmonijos istorija virto amžinu konfliktu. Tačiau mūsų dienomis visuotinės meilės filosofija plačiai paplito, ir žmonės vis labiau siekia teisingos, pirminės meilės. O tai dar tvirčiau įrodo, kad nūdiena – tai paskutinių dienų išvakarės, kai mes galime atstatyti pirmąjį Dievo palaiminimą ir tapti tobulomis asmenybėms, apgaubtomis Dievo meilės.

4.2 Antrojo palaiminimo atstatymo ženklai

Antruoju savo palaiminimu Dievas įsakė Adomui ir Ievai tapti teisingais tėvais, daugintis ir auginti gerus vaikus. Vykdydami šį palaiminimą, jie turėjo sukurti šeimą, visuomenę ir pasaulį, kuriuose viešpatautų gėris. Tačiau Adomas ir Ieva puolė ir tapo blogais tėvais, kurie gimdė blogus vaikus. Jų palikuonys (visa žmonija) sukūrė pasaulį, kuriame viešpatauja blogis. Nuo tada Dievas vykdo dvigubą apvaizdą (vidinę ir išorinę), siekdamas atkurti gėrio viešpatiją.

Dievas įkūrė religijas, kuriomis siekė pakylėti žmonių dvasingumą, apvalydamas jų vidų nuo šėtoniškų elementų. Tuo pat metu Dievas siekia karais ir konfliktais sumažinti išorinę Šėtono įtaką. Atskirdama Šėtoną ir iš vidaus, ir iš išorės, atstatymo apvaizda išaugino gerus vaikus, kurie kada nors galės tarnauti Kristui, kuomet šis ateis kaip Tikrasis tėvas. Tokiu būdu žmonijos istorija ruošia dirvą antrojo Dievo palaiminimo atstatymui. Taigi, išnagrinėję vidinio ir išorinio Dievo viešpatijos atstatymo ženklus, mes galime padaryti išvadą, kad dabartinė epocha – tai paskutinės dienos. Šie ženklai pasireiškia kultūrinių sferų istorinės raidos bei tautų iškilimo ir žlugimo tendencijomis, išaugančiomis iš religijos.

Iš pradžių panagrinėkime, kaip kultūrinių sferų raidos istorija pasiekė nūdienės epochos tašką, kuomet mes atsidūrėme paskutinių dienų išvakarėse: Dievas siunčia pranašus ir šventuosius į žmones, kad jie įkurtų religijas. Šią veiklą Jis grindžia gėrio siekiančių žmonių pirminėmis sielomis. Tokiu būdu Dievas sukuria kultūrines sferas, pagrįstas religijomis. Ir nors per daugelį amžių iškilo daug kultūrinių sferų, ilgainiui jos susiliejo su kitomis kultūrinėmis sferomis arba jose ištirpo. Mūsų laikais išryškėjo aiški vienos pasaulinės kultūrinės sferos, pagrįstos krikščionybės idealais, formavimosi tendencija. Vystantis šiai tendencijai, visos rasės ir tautos vis labiau suartėja, žmonės tampa broliais ir seserimis, kuriems kelią rodo Jėzaus Kristaus meilė bei darbai. Tokiu būdu jie įvykdo antrąjį Dievo palaiminimą.

Esminis krikščionybės bruožas, išskiriantis ją iš kitų religijų tarpo, - siekimas atgauti ir garbinti tikruosius žmonijos tėvus, kurie gimdys gerus vaikus. Tokiu būdu krikščionybė turėtų atnaujinti pasaulį, paversdama žmoniją vieninga visuotine šeima, kurią Dievas buvo numatęs nuo pat pradžios. Todėl krikščionybė – tai centrinė religija, kuriai skirta misija įvykdyti atstatymo apvaizdos tikslą. Dabartinis pasaulis susilieja į vieną kultūrinę sferą, pagrįstą krikščionybės idealais. Kadangi Jėzaus ir Šventosios Dvasios, kurie yra tikrieji žmonijos tėvai,^{75(plg. Kristologija)} mokymas smarkiai veikia pasaulį, visiems žmonėms atsiveria galimybė tapti dievobaimingais vaikais. Ši tendencija liudija antrojo Dievo palaiminimo atstatymą. Todėl mes neabejodami galime tvirtinti, kad nūdienis amžius – tai paskutinės dienos.

Toliau panagrinėkime, kaip vystėsi tautų iškilimo ir žlugimo istorija, priartindama mus prie gėrio viešpatijos atstatymo tikslo ir paskutiniųjų dienų epochos. Požiūris (nulemtas Dievo apvaizdos esmės neišmanymo), kad suiručių ir karų priežastis tėra paprasčiausia interesų kova ar varžybos tarp ideologijų, yra klaidingas. Žmonijos istorija pilna kančių ir nuodėmių nuo pat pirmųjų žmonių nuopuolio, kuriam juos sugundė Šėtonas, laikų. Tačiau kol tebegalioja Dievo kūrinijos tikslas, žmonijos istorijos užduotis yra nutraukti ryšius su Šėtonu ir atstatyti Dievo karalystę. Jei šis puolęs pasaulis būtų vieningas ir nevyktų jokie karai, blogis įsiviešpatautų visiems laikams ir žmonija niekada nebūtų atstatyta. Todėl Dievas vykdo savo apvaizdą taip, kad Jo viešpatavimas būtų atstatytas palaipsniui. Jis siunčia žemėn pranašus ir šventuosius, kad šie kurtų religijas ir kad didėtų mirtingumas. Jis kuria vyriausybes su aukštesniais gėrio etalonais, kurios priešinasi režimams su žemesniais gėrio standartais ir juos nuverčia. Todėl tol, kol nebus įvykdyta atstatymo apvaizda, konfliktai ir karai bus neišvengiami.

Apibendrindami kai kuriuos čia nagrinėtus klausimus, kurių daugelį nuodugniau išgvildensime II dalyje, galime tvirtinti, kad žmonijos istorija vystėsi per atstatymo apvaizdos vyksmą kompensacijų keliu. Ir kuomet kartais atrodydavo, kad blogis paims viršų, santykinai blogesnės visuomeninės ir politinės jėgos žlugdavo ir susiliedavo su geresnėmis už jas jėgomis. Todėl karai, kurie vienas nacijas sužlugdo, o kitas iškelia, yra neišvengiami per visą apvaizdos, siekiančios atkurti gėrio viešpatiją, vyksmą.

Pavyzdžiui, Biblijoje, pasakojama, kaip Dievas įsakė izraelitams sunaikinti septynias Kanaano gentis. Kuomet Saulius Jam nepakluso ir pasigailėjo kai kurių amalekiečių bei jų galvijų, Dievas jį už tai žiauriai nubaudė.^{76(1 Sam 15, 18-21)} Tačiau izraelitai nusidėjo ne tik tuomet, kai nepakluso Dievui ir nenužudė kitatikių: kai šiaurinės karalystės izraelitai ėmė nedorai elgtis, Dievas juos ištrėmė į Asiriją.^{77(2 Kar 17, 23}) Mes privalome suprasti, kad Dievas taip nusprendė, norėdamas sunaikinti blogio viešpatavimą ir atstatyti gėrio viešpatavimą. Todėl kovos tarp tos pačios geros viešpatijos, esančios Dievo pusėje, atstovų yra blogos, nes jos gali susilpninti ir netgi sukelti šios viešpatijos susiskaidymą. Kita vertus, gėrio viešpatijos karai prieš blogio viešpatiją yra geri, nes jie prisideda prie atstatymo apvaizdos įvykdymo.

Tarptautinių konfliktų istorijos tikslas – sutraukyti saitus, siejančius Šėtoną su žmonija. Istorija jau pasiekė tašką, kai Dievo pusė gali atsiimti teritorijas ir turtą visame pasaulyje. Žmonių atsiėmimo apvaizda prasidėjo nuo vienišų, Dievo pašauktų individų. Dievo pagrindas palaipsniui plito šeimose, visuomenėse bei tautose, o šiandien jis tapo visuotiniu. Šėtono atskyrimo apvaizda prasidėjo genčių visuomenėje ir tęsėsi per visas politinės bei visuomeninės raidos stadijas: feodalizmą, monarchiją bei nūdienos demokratiją. Dabar pasaulis yra pasidalijęs į dvi stovyklas: demokratinį pasaulį, siekiantį sukurti visuomenes Dievo pusėje, ir komunistinį pasaulį, kurio režimai remia Šėtoną.

Kitaip tariant, nors puolusios žmonijos istorija prasidėjo viešpataujant Šėtonui, Dievo apvaizda, palaipsniui keisdama žmonių esmę, išugdė jų pirminę prigimtį, siekiančią gėrio religijos, filosofijos bei etikos pagalba. Šis vidinis ugdymas įkvėpė grupes, siekiančias teisingo viešpatavimo ir norinčias atsiskirti nuo vyraujančio blogio. Aukščiausiame šio skyrimosi taške susikūrė dvi priešiškos globalinės jėgos arba viešpatijos, siekiančios priešingų tikslų ir niekaip negalinčios taikiai koegzistuoti. Baigiantis žmonijos istorijai, jos neišvengiamai susikirs dėl vidinių ideologinių prieštaravimų. Vidinis abiejų pusių konfliktas gali peraugti į išorinius karus, dalyvaujant jų kariuomenėms. Po šio konflikto Šėtono viešpatija išnyks amžiams ir bus įkurta Dangaus karalystė – kaip vienintelė, amžina Dievo viešpatija. Šiandien abu šie sankirtoje esantys pasauliai stovi vienas prieš kitą, pasirengę lemiamai kovai. Tai dar vienas įrodymas, kad nūdiena – tai paskutinės dienos.

Žmonijos istorijos tėkmė, kurioje gėris palaipsniui atsiskiria nuo blogio, gali būti palyginta su drumzlinu vandeniu. Kai drumzlinas vanduo teka lėtai, drumzlės sėda ant dugno, o viršuje lieka skaidrus vanduo. Galiausiai vanduo visiškai atsiskiria nuo drumzlių. Tai primena žmonijos istoriją: bėgant laikui, blogio viešpatija pamažu grimzta pražūtin, o gėrio viešpatija palaipsniui kyla viršun į suklestėjimą. Kai istorijos pabaigoje abi šios viešpatijos susikirs, gėrio viešpatija išliks kaip Dievo amžina karalystė, o blogio viešpatija išnyks amžinoje tamsoje.

Gėrio ir blogio viešpatijų kelių susikirtimo epocha – tai paskutinės dienos. Taip pat tai metas, kai bus kompensuotas Adomo ir Ievos puolimas nuo augimo laikotarpio viršūnės. Visi šios epochos žmonės patirs didžiulį ideologinį sąmyšį. Panašią sumaištį išgyveno ir mūsų pirmieji protėviai, kai juos gundė šėtonas: jie nesuvokė, kam paklusti ir kas valdo jų veiksmus. Atstatymo apvaizdos metu buvo keli paskutinių dienų laikotarpiai, kai gėrio ir blogio viešpatijos atsidūrė sankirtoje. Nojaus ir Jėzaus laikai taip pat buvo paskutinės dienos. Vadinasi, tai taip pat buvo laikai, kai abi viešpatijos atsidūrė sankirtoje. Tačiau žmonės neįvykdė jiems skirtos atsakomybės dalies, ir Dievo pastangos sunaikinti blogio viešpatiją žlugo. Todėl Dievas, siekdamas gėrį atskirti nuo blogio, turėjo dar kartą pradėti savo apvaizdą. Antrojo Jėzaus atėjimo metu abi viešpatijos vėl susikirs. Apvaizdos, siekiančios kūrinijos tikslo įvykdymo, kelias yra spiralinis, o periodiškai besikartojantys įvykiai juda ratu. Vadinasi, istorija nuolat kartojasi, sukurdama paralelius laikotarpius.^{78(plg. Periodai 1)}

4.3 Trečiojo palaiminimo atstatymo ženklai

Jei Adomas ir Ieva būtų pasiekę tobulybę, jie būtų įvykdę trečiąjį Dievo palaiminimą ir tapę gamtos viešpačiais. Šis viešpatavimas susideda iš dviejų aspektų: vidinio ir išorinio. Po pirmųjų žmonių nuopuolio žmonija prarado abu šiuos viešpatavimo aspektus, tačiau mūsų laikais mes tampame jų atstatymo liudininkais. Tai taip pat rodo, kad nūdiena – tai paskutinės dienos.

Vidinė valda – tai sielos valda. Pasiekęs tobulybę ir sudaręs su Dievu vienį, žmogus savyje jaučia ir Dievo meilę. Taigi jis gali mylėti kūriniją ta pačia meile, kuri sklinda iš Dievo širdies, ir džiaugtis jos grožiu taip pat, kaip juo džiaugiasi Dievas. Tokia yra vidinės valdos prasmė. Tačiau kai žmonės puolė ir daugiau negalėjo patirti Dievo meilės kaip tikrovės, jie daugiau negalėjo mylėti kūrinijos ta pačia meile, kuri liejasi iš Dievo širdies. Dievo atstatymo apvaizda, kurios vykdymo įrankiai – religija, filosofija, etika bei kitos sritys, palaipsniui priartino puolusių žmonių dvasingumą prie Dievo. Dabartiniame pasaulyje esama įrodymų, kad žmonės atgauna nuopelną valdyti kūriniją meile.

Išorinis viešpatavimas – tai teisingas kūrinijos valdymas, remiantis mokslu bei technologijomis. Jei mūsų pirmieji protėviai būtų tapę tobulais ir pasiekę vidinį viešpatavimą kūrinijai, pamildami ją visa širdimi, kaip ir Dievas, tuomet jų jautrumas dvasiniam kūrinijos aspektui būtų pasiekęs patį aukščiausią laipsnį. Jei tai būtų nutikę, mokslo pažanga būtų buvusi itin sparti ir žmonės būtų įgiję išorinį viešpatavimą visoms kūrinijos esybėms. Žmonija būtų žymiai ankščiau pasiekusi žvaigždes ir pajungusi sau visą visatos potencialą. Sparčią mokslo ir technologijų raidą būtų lydėjęs ekonominis pakilimas, nulėmęs jaukias bei patogias gyvenimo sąlygas.

Tačiau puldami žmonės dvasiškai smuko ir prarado vidinį viešpatavimą gamtai. Jų dvasinis jautrumas atbuko, ir jie tapo pirmykščiais žmonėmis, nedaug besiskiriančiais nuo gyvūnų. Dėl to jie taip pat prarado ir išorinį viešpatavimą gamtai. Dievo atstatymo apvaizda tobulina žmonių dvasingumą ir atstato jų vidinį viešpatavimą kūrinijai. Todėl jų išorinis viešpatavimas, nulemiantis sparčią nūdienos mokslo pažangą, taip pat yra atnaujinamas. Mokslo pažangą lydėjo spartus ekonomikos vystymasis, todėl šiuolaikiniai žmonės sukūrė itin patogias ir jaukias gyvenimo sąlygas. Tokiu būdu puolę žmonės atstato savo viešpatavimą visatai ir taip priartėja prie trečiojo Dievo palaiminimo atkūrimo. Tai stebėdami mes galime tvirtinti, kad mūsų laikai – tai paskutinės dienos.

Apibendrindami, galime teigti, kad pasaulio kultūrinės sferos susilieja į vieną pasaulinę kultūrinę sferą, pagrįstą viena religija. Tuo pačiu metu tautos, nuėjusios kelią nuo Tautų Sąjungos iki Jungtinių Tautų, siekia sukurti tarptautinio valdymo įrankį. Nūdienos žmonės jau kuria pasaulio valdymo planus. Ekonomikos srityje išryškėja tendencija kurti vieningą pasaulinę rinką. Spartus transporto ir ryšio priemonių vystymasis įveikė žmones skyrusius laiką ir erdvę. Žmonės šiandieną gali nukeliauti milžiniškus atstumus ir bendrauti tarpusavyje taip, tarsi jie visi gyventų viename kaime. Lengvai bendraudami, įvairių tautybių Rytų ir Vakarų žmonės tampa vienos didelės šeimos nariais. Visų šešių žemynų žmonės perplaukia vandenynus, ieškodami draugystės ir broliškos meilės. Tačiau šeima susideda iš tėvo ir motinos. Tik iš jų gali kilti broliška meilė. Tik tada, kai Kristus vėl ateis kaip žmonijos Tėvas, visi žmonės susijungs į vieną didelę šeimą ir darniai gyvens pasauliniame kaime.

Stebėdami šiuos įvykius, mes tikrai galime tvirtinti, jog nūdiena – tai paskutinės dienos. Istorijai teliko įteikti žmonijai dar vieną dovaną – visuotinį mokymą, kurį skelbs tie patys mylintys tėvai ir kuris suvienys visus pasaulinio kaimo gyventojus, paversdamas juos vieninga šeima.

5 Paskutinės dienos, nauja tiesa ir mūsų laikysena

Puolę žmonės įveikia savo vidinį neišmanymą, apšviesdami savo dvasingumą ir protą tikėjimo „dvasia ir tiesa“.^{79(Jn 4, 23)} „Tiesa“ gali būti dvejopa: vidinė tiesa, kurios moko religija ir kuri padeda žmonėms įveikti vidinį neišmanymą, ir išorinė tiesa, kurią atskleidžia mokslas ir kuri padeda žmonėms įveikti išorinį neišmanymą. Todėl mes galime išskirti du intelekto aspektus – vidinį intelektą, sužadinamą vidinės tiesos, ir išorinį intelektą, sužadinamą išorinės tiesos. Religijos formuojasi, kai vidinis intelektas siekia vidinės tiesos, tuo tarpu mokslas žengia į priekį, kai išorinis intelektas siekia išorinės tiesos.

Šiame kontekste „dvasia“ reiškia Dievo įkvėpimą. Dvasinės tikrovės pažinimas prasideda tuomet, kai ji suvokiama penkiomis dvasinės savasties juslėmis. Šios juslės sąveikauja su penkiais fiziniais pojūčiais ir pasireiškia fiziologiškai. Kita vertus, tiesos pažinimas kyla iš žinojimo surankioto fiziniame pasaulyje, nes jis yra suvokiamas tiesiogiai mūsų fiziologinėmis juslėmis. Todėl pažinimas vyksta ir dvasinėje, ir fizinėje plotmėse.

Žmonės tampa pilnaverčiais tik tuomet, kai jų dvasinė ir fizinė savastys susijungia į vienį. Vadinasi, dieviško įkvėpimo patirtis, įgyta dvasinio pažinimo keliu, ir žinojimas tiesos, įgytos pažįstant pasaulį fiziškai, turės derėti tarpusavyje ir kartu žadinti dvasingumą bei intelektą. Ir tik tuomet, kai dvasinis bei fizinis pažinimo aspektai darniai sąveikaus, mes pilnai suvoksime Dievą ir visatą.

Taip Dievas ugdo neišprususių, puolusių žmonių dvasingumą ir apšviečia jų intelektą dvasia bei šviesa. Su šiomis priemonėmis Dievas vykdo savo apvaizdą, kuria siekia atstatyti žmones į jų pirminę būseną, buvusią iki nuopuolio. Bėgant amžiams, atstatymo apvaizda palaipsniui kėlė žmonių dvasinį bei intelektualinį lygį pagal amžiaus nuopelną. Vadinasi dvasinės patirties kokybė taip pat augo, o kartu su ja gilėjo religinis bei mokslinis pažinimas.

Dvasia ir tiesa yra nepakartojamos, amžinos ir nekintančios. Tačiau kadangi jos atstato žmoniją iš visiško neišmanymo būsenos, jų mokymo laipsnis, apimtis bei jų išraiškos priemonės įvairiais amžiais skyrėsi. Senais laikais dar prieš Senąjį Testamentą, kai žmonės dar nebuvo apšviesti ir negalėjo tiesiogiai priimti tiesos Žodžio, Dievas įsakė jiems aukoti aukas, kaip Žodžio pakaitalą.^{80(plg. Atstatymas 3.1)} Vėliau žmonių dvasingumas ir intelektas gerokai ūgtelėjo, ir Dievas, atėjus Mozės laikams, paskelbė jiems savo Įstatymą, o Jėzaus laikais Jis davė žmonėms Evangeliją. Jėzus leido suprasti, kad jo žodžiai – tai dar ne pati tiesa. Jis skelbė, kad jis pats yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.^{81(Jn 14, 6)} Jėzus buvo tiesos įsikūnijimas, o jo žodžiai tebuvo jos išraiškos priemonė. Vadinasi, Jėzaus žodžių jėga ir apimtis bei jo mokymo metodas keitėsi priklausomai nuo to, kam jis kalbėjo.

Todėl mes turime suprasti, kad Biblijos eilutės – tai tik viena tiesos išraiškos priemonių, o ne pati tiesa. Naujasis Testamentas tėra laikinas vadovėlis, skirtas apšviesti žmones, gyvenusius prieš du tūkstančius metų, kurių dvasingumas ir protas buvo kur kas žemesnio lygio, nei nūdienos žmonių. Ribotos apimties tiesa, išreikšta simboliais ir palyginimais ir skirta mokyti ankstyvųjų amžių žmones, negali patenkinti šiuolaikinių, mokslo žinių trokštančių žmonių. Šiuolaikinius intelektualius žmones gali apšviesti tik žymiai aukštesnio lygio ir turtingesnio turinio knyga, parašyta taikant kuo moksliškesnį išraiškos būdą. Jos skleidžiamą tiesą mes vadiname naująja tiesa. Ši tiesa, apie kurią kalbėjome ankščiau,^{82(plg. Įžanga)} sujungs mokslą ir religiją į vienį, kuris padės įveikti ir vidinę, ir išorinę žmonių neišmanymo puses.

Panagrinėkime kitas priežastis, dėl kurių turi atsirasti nauja tiesos išraiška. Pati Biblija, kaip teigėme ankščiau, nėra tiesa, o tik vadovėlis, mokantis tiesos. Ji perteikia svarbias tiesos dalis simboliais ir parabolėmis. Kadangi šias dalis galime aiškinti įvairiai, daugelis tikinčiųjų dėl jų nesutaria ir yra pasiskirstę po įvairias religines organizacijas. Šio religinio susiskirstymo priežastys glūdi ne žmonėse, o pačioje Biblijoje. Nesantaika tarp religinių judėjimų gilės tol, kol neapsireikš nauja tiesa, galėsianti išaiškinti simbolius ir paraboles, nustelbiančius esmines Biblijos tiesas. Be šios naujos tiesos Dievo apvaizda, kuri bus paskelbta po krikščionybės susivienijimo, niekada nepasieks savo tikslo. Štai kodėl Jėzus pažadėjo paskelbti mums naują Tiesos žodį:

„Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.“ –Jn 16, 25

Tų laikų žmonės juo nepatikėjo, todėl Jėzus mirė ant kryžiaus, neišmokęs jų visko, kas buvo jo širdyje. Apie netikėjimą juo jis kalbėjo: „Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, kai kalbėsiu jums apie dangiškuosius? “^{83(Jn 3, 12)} Negana to, Jėzus priduria, „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti.“^{84(Jn 16, 12)} Šie žodžiai atskleidžia jo sielvartą dėl to, kad net ir jo ištikimiausi mokiniai nesugebėjo suprasti visko, ką jis norėjo jiems pasakyti.

Nepaisant to, neištarti Jėzaus žodžiai neliks amžina paslaptimi. Kada nors šią paslaptį atskleis Šventoji Dvasia, paskelbdama naują tiesą, kaip Jėzus yra pasakęs:

„Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti.“ – Jn 16, 13

Be to, yra parašyta:

„Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.“ – Apr 5, 1

Žodžiai, kuriuos mums norėjo paskelbti Jėzus, užrašyti ir užantspauduoti šiame ritinyje. Kai Jonas pravirko, kad neatsirado verto atversti šią knygą ir ją perskaityti nei danguje, nei žemėje, nei po žeme, vienas vyresnysis pasakė, „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir septynis jos antspaudus.“^{85(Apr 5, 3-5)} Liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala, simbolizuoja Kristų. Ateis diena, kai Kristus atvers knygą su septyniais jos antspaudais ir atskleis jos paslaptingą turinį žmonijai, paskelbdamas tikintiesiems naują tiesą. Štai kodėl parašyta, „Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių.“^{86(Apr 10, 11)} Taip pat pranašaujama, kad paskutinėmis dienomis:

„…aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.“ –Apd 2, 17

Visi šie dalykai rodo, kad paskutinėmis dienomis galime tikėtis pasirodant naujos tiesos.

5.1 Mūsų laikysena per paskutines dienas

Nagrinėdami žmonijos istorijos raidą atstatymo apvaizdos požiūriu, pamatysime, kad naujas įsipareigojimas prasideda tada, kai baigiasi senas. Atitinkamai, naujo pradžia iš dalies sutampa su seno pabaiga. Pasibaigus vienai dienai, išaušta nauja. Tokiu metu gėrio ir blogio viešpatijos, kurios prasidėjo tuo pačiu metu, tačiau siekė skirtingų tikslų ir kiekviena davė savų vaisių pasauliniu mastu, pasiekia sankirtos tašką. Štai kodėl nūdienos žmonės jaučia savo viduje nerimą, baimę ir maišatį, nes nebėra gaires nurodančios ideologijos ar filosofijos. Išoriškai jie kenčia nuo vaidų ir karų, kariaujamų siaubą keliančiais ginklais. Paskutinėmis dienomis žemę nusiaubs gausybė stichinių nelaimių. Anot Jėzaus, „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų.“^{87(Mt 24, 7)}

Viso šios nelaimės paskutinėmis dienomis vyksta tam, kad būtų įveikta blogio galia ir įkurta gėrio viešpatija. Tarp visų šių baisybių Dievas sėkmingai įsteigs besiformuojančios gėrio viešpatijos centrą, iš kurio mus lydės į naująjį amžių. Nojus, Abraomas ir Jėzus buvo svarbiausiomis praėjusių amžių Dievui tarnaujančiomis figūromis. Dabartiniu pereinamuoju istoriniu laikotarpiu mes turime rasti asmenį, kurį Dievas paskyrė centrine naujo laikmečio figūra tam, kad mes įžengtume į naują amžių ir įvykdytume Dievo valią.

Naujojo amžiaus apvaizda neiškils iš senojo amžiaus pelenų. Priešingai, naujasis amžius išleis daigus ir augs per paskutinį senojo amžiaus tarpsnį, ir tarp šių abiejų amžių kils konfliktas. Todėl žmonėms, besilaikantiems senų tradicijų, yra sunku suprasti ir priimti naują apvaizdą. Štai kodėl išminčiai ir šventieji, esantys naujos sistemos avangarde, dažnai būdavo persekiojami ir nukankinami. Pavyzdžiui, Jėzus, kuris pradėjo Naujojo Testamento amžių, apsireiškė Senojo Testamento amžiaus pabaigoje, suglumindamas ištikimus Mozės įstatymo pasekėjus. Žydų tauta jį atstūmė ir galiausiai nukryžiavo. Štai kodėl Jėzus pasakė: „Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius“.^{88(Lk 5, 38)}

Jėzus ateis dar kartą baigiantis Naujojo Testamento amžiui. Jis paskelbs mums naują tiesą, padėsiančią pamatus naujam amžiui, kuris Biblijoje vaizduojamas kaip naujas dangus ir nauja žemė.^{89(Apr 21, 1-7)} Jėzų, kurį per pirmąjį jo atėjimą žydai išjuokė kaip demonų valdovo Belzabulo tarną,^{90(Mt 12, 24)} krikščionys vėl persekios per jo antrąjį atėjimą. Todėl Jėzus pranašavo, kad per jo antrąjį atėjimą „jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam“.^{91(Lk 17, 25)} Todėl tie, kurie gyvena patogiai, laikydamiesi senojo amžiaus papročių, per šį pereinamąjį laikotarpį neišvengiamai stos prieš teismą kartu su senuoju amžiumi.

Puolusių žmonių dvasingumas yra ypač vangus, todėl, siekdami Dievo malonės, jie paraidžiui laikosi šventraštyje išdėstytų tiesų. Tokie žmonės negali lengvai prisitaikyti prie naujo amžiaus sistemos, net jei link jo artėja atstatymo apvaizda. Jie visi yra pernelyg prisirišę prie pasenusių senojo amžiaus doktrinų ir jų piešiamų ateities perspektyvų. Tą puikiai iliustruoja Jėzaus laikų žydų tauta, kuri buvo taip prisirišusi prie Senojo Testamento, jog neatsiliepė į Jėzaus kvietimą atverti naują apvaizdos skyrių. Kita vertus, tikintieji, kurie melsdamiesi pasisemia dangiško įkvėpimo, sugeba dvasiškai suvokti naujo amžiaus apvaizdą. Ir net jei jiems dėl to tenka priešintis seno amžiaus dogmoms, jie vis tiek reaguoja į dvasinius ženklus ir paklūsta naujos apvaizdos kvietimui. Nė vienas Jėzaus mokinys nepriėmė Senojo Testamento teksto paraidžiui. Jie veikiau pasikliovė savo dvasine patirtimi, pripildžiusia jų sielas. Atėjus paskutinėms dienoms, pamaldūs žmonės ir žmonės, kurie gyvena klausydami sąžinės, pajus savo širdyse nenumaldomą nerimą. Savo širdyse jie išgirs neaiškų dvasinį kvietimą ir raginimą sekti naujo amžiaus apvaizda, net jei jie ir nebus prisilietę prie naujos tiesos, galinčios valdyti jų veiksmus. Tai išrinktieji, kurie, kai tik išgirs naują tiesą, vienu laiku prisikels savo dvasia ir protu, nes juos pažadins dvasia ir tiesa. Tuomet jie galutinai suvoks Dievo apvaizdos poreikius, susijusius su nauju amžiumi, ir jie pasisiūlys su dideliu entuziazmu ir džiaugsmu.

Mes gyvename paskutinėmis dienomis. Mes turime būti kuklūs ir, nuoširdžiai melsdamiesi, siekti dieviško įkvėpimo. Užuot perdėtai laikęsi įprastinių tiesų, mes turėtume atsiverti dvasiai tam, kad galėtume atrasti naują tiesą, nuvesiančią mus į naujo amžiaus apvaizdą. Kai išgirsime šią tiesą, suprasime, ar ji leis mums sudaryti vienį su Dievo valdymu. Mes turime savęs paklausti, ar dieviška palaima, gausiai trykštanti iš mūsų dvasios gelmių, yra tikra. Tik taip mes, paskutinių dienų tiesos ieškotojai, atrasime tikrojo išganymo kelią.