|
<< Atgal
I dalis
4 skyrius
Mesijas: Jo pasirodymas ir Jo antrojo
atėjimo tikslas
Žodis „Mesijas”
hebrajų kalba reiškia „pateptasis”, o perkeltine prasme –
karalius. Išrinktoji Izraelio tauta tikėjo Dievo Žodžiu, kurį
skelbė pranašai žadėdami, kad Dievas atsiųs jiems karalių ir
išganytoją. Tokie buvo jų mesijiniai lūkesčiai. Dievas atsiuntė
Mesiją Jėzaus Kristaus asmenyje. „Kristus” yra žodžio
„Mesijas” vertimas į graikų kalbą.
Mesijas ateina
Dievo išganymo darbui atlikti. Žmonėms reikia išganymo dėl jų
pirmųjų protėvių nuopuolio. Iš to išplaukia, kad mes, prieš
apibrėždami išganymo reikšmę, pirmiausia turime suprasti
Nuopuolio esmę. Be to, kadangi Nuopuolis reiškia nesugebėjimą
įvykdyti Dievo kūrimo tikslą, prieš apibrėždami Nuopuolio
prasmę, pirmiausia mes turime suprasti kūrimo tikslą.
Dievo kūrimo
tikslas turėjo realizuotis žemėje įkuriant Dangaus karalystę.
Tačiau, žmonių protėviams nupuolus, užuot sukūrę Dievo
karalystę žemėje, mes sukūrėme pragarą. Nuo pat Nuopuolio Dievo
Apvaizda be atvangos stengėsi atkurti šią Karalystę. Tad
pagrindinis žmonijos istorijos, esančios apvaizdos atkūrimo
istorija, tikslas yra sukurti Dievo karalystę žemėje. 1(plg.
Eschatologija 1-2).
1 Išganymas per kryžių
1.1 Jėzaus kaip Mesijo atėjimo
tikslas
Jėzus atėjo kaip
Mesijas turėdamas tikslą galutinai išgelbėti žmoniją; jis
turėjo įvykdyti apvaizdos atkuriamąjį tikslą. Jėzui buvo iš
anksto lemta sukurti Dievo karalystę, pirmiausia žemėje. Tą mes
galime numanyti iš to, ką pats Jėzus sakė savo mokiniams: „Taigi
būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.”
2 (Mt 5,48) Pasak Kūrimo prado, asmuo, suvokęs kūrimo
tikslą, nenusideda, nes jis gyvena sutardamas su Dievu ir turi
dievišką prigimtį. Kalbant apie kūrimo tikslą, toks asmuo yra
tobulas kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas. Jėzus mokė savo
mokinius vildamasis, kad jie galės atgimti kaip žmonės, suvokę
kūrimo tikslą ir tapę Dievo karalystės piliečiais. Be to, Jėzus
mokė žmonės melstis, kad Dievo valia būtų kaip danguje, taip ir
žemėje, nes jis buvo atėjęs atkurti puolusią žmoniją kaip
Dievo karalystės piliečius ir sukurti karalystę žemėje. Jis taip
pat ragino žmones: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus
karalystė!” 3(Mt 4,17) Dėl tos pačios priežasties
Jonas Krikštytojas, atėjęs ištiesinti kelią Viešpačiui, irgi
skelbė besiartinančią karalystę. 4(Mt 3,2)
Kokie bus žmonės,
kurie bus atgimę kaip tie, kurie įgyvendino kūrimo tikslą ir tapo
tobuli kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas? Tokie žmonės darniai
sugyvens su Dievu ir patirs Dievo širdį pačioje savo sielos
gelmėje. Jie turės dievišką prigimtį ir gyvens kartu su Dievu
būdami viena su Juo. Be to, jie neturės gimtosios nuodėmės, ir
todėl jiems nereikės atpirkimo ar išganytojo. Jiems nereikės
karštai melstis ar išpažinti tikėjimą – abu šie dalykai
reikalingi puolusiems žmonėms, ieškantiems Dievo. Be to, kadangi
jie neturės gimtosios nuodėmės, jų vaikai iš prigimties gims
geri ir nenuodėmingi ir, vadinasi, jiems nereikės išganytojo jų
nuodėmėms išpirkti.
1.2 Ar Išganymas baigėsi kryžiumi?
Ar Jėzaus
nukryžiavimas, kuriuo jis atpirko mūsų nuodėmes, įgyvendina
atkūrimo apvaizdos tikslą? Jei taip, mes galime tikėtis, kad
ištikimai tikintieji Jėzumi bus atkūrę savo pirminę prigimtį ir
sukūrę Dangaus karalystę žemėje.Tačiau per visą krikščionybės
istoriją nebuvo nė vieno, kuris, nors ir koks pamaldus būtų, būtų
nugyvenęs savo gyvenimą neatskiriamoje vienybėje su Dievu. Nė
vienas nepatyrė Dievo širdies visa jėga, kaip ir nė vienas
neįgijo dieviškos prigimties. Niekada nebuvo tokio tikinčiojo,
kuriam nereikėjo atpirkimo ar uolios maldos ir pamaldaus gyvenimo.
Netgi šv. Paulius, didis Dievo žmogus, negalėjo išsiversti be
tikėjimo ir ašarom nuplauto maldingo gyvenimo. 5(Rom 7, 18-25)
Be to, jokiam krikščioniui, nors ir koks pamaldus jis būtų, dar
negimė toks vaikas, kuris būtų be gimtosios nuodėmes ir galėtų
įžengti į Dievo karalystę be Išganytojo atpirkimo malonės.
Krikščionys tėvai ir toliau perduoda savo gimtąją nuodėmę savo
vaikams.
Ką mes sužinome
iš šios aiškios krikščioniško gyvenimo apžvalgos? Ji mus moko,
kad atpirkimo malonė per kryžių nevisiškai panaikino mūsų
gimtąją nuodėmę ir ne iki galo atkūrė mūsų pirminę prigimtį.
Jėzus, žinodamas, kad išganymas per kryžių ne iki galo
įgyvendino jo atėjimo tikslą, pažadėjo ateiti dar kartą. Jis
suvokė, kad Dievo valia atkurti Dangaus karalystę žemėje yra
absoliuti ir nekintanti. Vadinasi, Jėzus tikėjosi grįžti ir
išpildyti Dievo valią iki galo.
Ar Jėzaus mirtis
ant kryžiaus buvo beprasmė? Aišku, kad ne 6(Jn 3, 16).
Jei taip būtų buvę iš tiesų, krikščionybė nebūtų turėjusi
tokios šlovingos istorijos. Be to, mūsų asmeninė tikėjimo
patirtis mums aiškiai parodo, kokia didžiulė yra atpirkimo malonė
kryžiumi. Teisinga, kad kryžius atpirko mūsų nuodėmes; tačiau
lygiai taip pat teisinga, kad kryžius nevisiškai apvalė mus nuo
gimtosios nuodėmės. Jis nesugrąžino mus į nenupuolusią tobulos
priminės prigimties būseną, kuriai esant mes niekada nenusidėtume,
ir neleido mums sukurti Dangaus karalystę žemėje.
Koks yra tikslus
atpirkimo per kryžių įvertinimo mastas? Kol į šį klausimą
nebus atsakyta, šiuolaikiniams žmonėms bus sunku tinkama linkme
nukreipti savo tikėjimą. Tačiau pirmiausia mes turime dar kartą
įvertinti Jėzaus mirtį ant kryžiaus.
1.3 Jėzaus mirtis ant kryžiaus
Ar Jėzaus mirtis
ant kryžiaus buvo didžiausias Dievo Valios siekis? Pirmiausia
panagrinėkime Biblijoje pateiktus mokinių žodžius ir darbus. Po
Jėzaus mirties jo mokiniai jautė ta patį: jie sielojosi ir
piktinosi. Pavyzdžiui, Steponas piktinte piktinosi žydų seniūnų
ir kunigų nežinojimu bei netikėjimu ir pasmerkė jų veiksmus
vadindamas juos žudikais ir maištininkais. 7(Apd 7, 51-53)
Nuo to laiko krikščionys jautė tą patį, ką ir anuomet Jėzaus
mokiniai. Jei Jėzaus mirtis būtų buvęs iš anksto nulemtas Dievo
valios išsipildymas, tuomet būtų buvę natūralu mokiniams
sielotis dėl jo mirties, bet jie nebūtų taip piktinęsi tuo ar
griežę dantį ant žydų seniūnų ir kunigų, kaltų dėl jo
mirties. Iš to, kaip skaudžiai jie reagavo į tai, mes galime
daryti išvadą, kad Jėzaus mirtis buvo neteisinga ir nelaukta.
Tęsdami mintį
Dievo apvaizdos požiūriu panagrinėkime, ar Jėzaus nukryžiavimas
buvo neišvengiamas, nes taip lėmė Dievo valia. Dievas pašaukė
išrinktąją Izraelio tautą iš Abraomo palikuonių. Jis saugojo,
globojo ją, o kartais sunkiais išmėginimais bei išbandymais ir
auklėjo Izraelio tautą. Dievas siuntė jai pranašus, kad jie
paguostų tautą, tvirtai žadėdami, jog vieną dieną Jis atsiųs
jiems Mesiją. Jis paruošė juos Mesijo atėjimui liepdamas jiems
pastatyti Padangtę ir Šventyklą. Jėzui gimus, Dievas paskelbė jo
atėjimą. Jis išsiuntė tris išminčius iš Rytų bei Simoną,
Oną, Joną Krikštytoją ir kitus šiai žiniai liudyti. Jeigu
kalbėsime apie Joną Krikštytoją, tai daugelis žmonių žinojo,
kad jo tėvui Zacharijui pasirodė angelas ir pranešė, jog jam gims
sūnus. 8(Lk 1, 13) Jo gimimą lydėję stebuklai išjudino
visą Judėją ir pažadino jos lūkesčius. 9(Lk 1, 63-66)
Be to, asketiškas Jono gyvenimas dykumoje darė tokį stiprų
įspūdį, jog daugelis pradėjo spėlioti, ar čia kartais ne
Mesijas. 10(Lk 3, 15) Dievo tikslas, dėl kurio jis
atsiuntė tokią stiprią asmenybę kaip Jonas Krikštytojas,
liudijančią, jog Jėzus yra Mesijas, buvo paskatinti žydus įtikėti
Jėzumi. Kadangi Dievo valia buvo, kad tuometiniai žydai įtikėtų,
jog Jėzus yra jų Mesijas, žydai, kurie buvo išmokyti gyventi
Dievo valia, privalėjo juo įtikėti. Jeigu jie būtų tikėję juo
taip, kaip to norėjo Dievas, ar jiems apskritai būtų kilusi mintis
nusiųsti jį mirti ant kryžiaus? Ar jie būtų norėję kaip nors
pakenkti Mesijui, kurio jie taip ilgai ir nekantriai laukė? Tačiau
kadangi jie pasipriešino Dievo valiai ir netikėjo, jog Jėzus yra
Mesijas, jis buvo atiduotas mirti ant kryžiaus. Todėl mes privalome
suprasti, kad Jėzus atėjo ne tam, kad mirtų ant kryžiaus.
Toliau siekdami
nustatyti, ar nukryžiavimas iš tiesų buvo būdas atlikti jo kaip
Mesijo pašaukimą, panagrinėkime paties Jėzaus žodžius ir
darbus. Jėzaus žodžiai ir darbai buvo skirti žmonėms įtikinti,
kad jis yra Mesijas. Pavyzdžiui, žmonėms paklausus, ką jie turi
veikti, kad darytų Dievo darbus, Jėzus atsakė:
„Tai ir bus
Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.” (Jn 6, 29)
Vieną dieną
krimsdamasis dėl fariziejų netikėjimo ir neturėdamas su kuo
pasidalinti savo sielvartu, Jėzus liūdnai pažvelgė į Jeruzalės
miestą ir pravirko apraudodamas žydų tautos, kuria Dievas du
tūkstančius metų taip rūpestingai ir su tokia meile rūpinosi,
dalią. Jėzus išpranašavo, kad miestas bus taip suniokotas, jog
nepaliks jame akmens ant akmens. Jis aiškiai užsiminė apie žmonių
neišmanymą sakydamas (miestui), kad „tu nepažinai savo aplankymo
meto.” 11(Lk 19, 44) Kitą kartą Jėzus gailėjosi
Jeruzalės žmonių užsispyrimo ir netikėjimo sakydamas:
„Jeruzale,
Jeruzale! Tu žudai savo pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie
pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip
višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt
23, 37)
Jėzus
priekaištavo žmonėms atsisakiusiems juo tikėti, nors jie ir
žinojo Raštus, liudijančius apie jį:
„Jūs tyrinėjate
raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai
ir liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad
turėtumėte gyvenimą.”(Jn 5, 39-40)
„Aš atėjau
savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate… jeigu jūs tikėtumėte
Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.” (Jn
5, 43-46)
Kiek stebuklų ir
ženklų padarė Jėzus žūt būt mėgindamas įveikti žmonių
netikėjimą! Tačiau net matydami nepaprastus Jėzaus darbus,
fariziejai tyčiojosi iš jo sakydami, jog jis gydo Belzebulo galia.
12(Mt 12, 24) Tokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūręs,
Jėzus sušuko:
„O jeigu darau
ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pažintumėte ir
suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš Jame” (Jn 10, 38).
Susidurdamas su
priešininkais jis negailestingai smerkė jų veidmainiškumą. 13(Mt
23,13-36) Savo žodžiais ir darbais Jėzus stengėsi, kad
žmonės imtų tikėti juo, nes tokia buvo Dievo valia. Jeigu jie
būtų paklusę Dievo valiai ir įtikėję, jog Jėzus yra jų
Mesijas, kas tuomet iš jų būtų drįsęs siųsti jį mirti ant
kryžiaus?
Iš visų pirmiau
pateiktų liudijimų, mes galime daryti išvadą, kad Jėzaus mirtis
ant kryžiaus buvo nevykusi tuometinių žmonių nežinojimo ir
netikėjimo pasekmė; ji nebuvo būtina jo, kaip Mesijo, pašaukimui
išpildyti. Tą įrodo ir paskutiniai Jėzaus žodžiai ant kryžiaus:
„Tėve, atleisk
jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34).
Jei dievas iš pat
pradžių būtų norėjęs, kad Jėzus mirtų ant kryžiaus, Jėzus
būtų ėjęs šiuo jam skirtu keliu. Tad kodėl jis tris kartus
meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė.
Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!” 14(Mt 26, 39)
Iš tiesų Jėzus desperatiškai kalbėjo šias maldas todėl, kad
gerai žinojo, jog jo mirtis pražudys viltį pasiekti Dangaus
karalystę žemėje. Tai būtų tragiškas nusivylimas Dievui, kuris
taip uoliai dirbo, kad išpildytų šį lūkestį per ilgus
šimtmečius po Nuopuolio. Be to, Jėzus žinojo, jog žmonijos
vargai nesiliaus iki pat jo Antrojo Atėjimo.
Jėzus sakė:
„Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas
Žmogaus Sūnus.” 15(Jn 3, 14) Kada pakeliui į Kanaaną
izraelitai ėmė nepasitikėti Moze, Viešpats pasiuntė jiems
ugningus žalčius, kurie ėmė juos žudyti. Tuomet Dievas liepė
Mozei pasidirbti vario žaltį ir pridėti jį prie stulpo tam, kad
kiekvienas, kuris pažvelgtų į jį, liktų gyvas. 16(Sk 21,
4-9). Panašiai ir Jėzus numatė, jog išrinktajai tautai
nepatikėjus juo, žmonija bus pasmerkta pragaro kančioms. Jis
numatė, jog bus prikaltas prie kryžiaus it vario žaltys tam, kad
išgelbėtų visą žmoniją išganydamas visus, kurie žvelgtų į
jį. Numatydamas tokią baigtį, Jėzus ištarė šiuos pranašingus
žodžius gedinčia širdimi.
Kitas įrodymas,
kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus greičiau buvo ne Dievo valia, o
žmonių netikėjimas juo, yra tas, kad Izraelis atsimetė nuo jo po
nukryžiavimo. Juk buvo išpranašauta, jog Jėzus ateis, atsisės į
Dovydo sostą ir įkurs amžinąją karalystę:
„ Juk kūdikis
mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas
bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas,
Ramybės kunigaikštis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė.
Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir
palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Dalybių
Viešpaties narsa tai įvykdys!” (Iz 9,6-7)
Angelas,
apsireiškęs Marijai dar šiai nepradėjus Jėzaus, irgi ištarė
panašią pranašystę:
„Štai tu
pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.
Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas
duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per
amžius, ir jos karaliavimui nebus galo” (Lk 1, 31-33).
Išrinktajai
Izraelio tautai, kurią Jis visaip vadavo iš vargų nuo pat Abraomo
laikų, Dievas akivaizdžiai ketino atsiųsti Mesiją ir sukurti
amžinąją karalystę žemėje. Vis dėlto, kadangi žydų seniūnai
ir kunigai persekiojo Jėzų ir prisidėjo prie jo mirties ant
kryžiaus, Izraelis neteko savo išimtinės teisės tapti pagrindine
Dievo Karalystės tauta. Po kelių kartų Izraelio tauta buvo
išsklaidyta po visą pasaulį. Nuo to laiko ji visąlaik kentė
priespaudą ir buvo persekiojama. Tai galima laikyti tragiška jų
protėvių klaidos pasekme, kuomet jie pasmerkė mirti Mesiją, kurį
privalėjo pagerbti, ir šitaip neleido užbaigti apvaizdos
atkuriamąjį darbą. Be to, ne vien žydai, bet ir daug ištikimų
krikščionių nešė savo kryžių prisiimdami kolektyvinę kaltę
už Jėzaus nužudymą.
1.4 Išganymo per kryžiaus atpirkimą
mastas ir Jėzaus Antrojo Atėjimo tikslas
Kas būtų nutikę,
jei Jėzus nebūtų buvęs nukryžiuotas? Jėzus būtų išpildęs
abu – fizinį ir dvasinį – išganymo aspektus. Neabejotina, jog
jis būtų įkūręs amžiną ir nesunaikinamą Dangaus karalystę
žemėje. Juk tai jau numatė pranašas Izaijas, Marijai paskelbė
apsireiškęs angelas ir pasakė pats Jėzus, kai paskelbė, jog
prisiartino Dangaus karalystė. 18(Iz 9,6-7); (Lk 1,31-33); (Mt
4, 17)
Kada Dievas sukūrė
žmogų, „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir
įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą; taip žmogus tapo gyva
būtybe.” 19(Pr 2,7) Taigi Žmonės buvo sukurti tiek
dvasia, tiek kūnu. Jų nuopuolis irgi buvo tiek dvasinis, tiek
fizinis. Kadangi Jėzus atėjo pasiekti visišką išganymą, jis
buvo atsakingas tiek už visišką dvasinį, tiek už visišką
fizinį išganymą. Tikėti Jėzumi reiškia tapti viena su juo.
Todėl Jėzus ir palygino save su vynmedžiu, o mokinius – su jo
šakelėmis. 20(Jn 15,5) Jis taip pat pasakė: „Tai
dienai atėjus jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir
aš jumyse.” 21(Jn 14,20). Siekiant nupuolusius žmonės
išganyti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, Jėzus neišvengiamai
turėjo įsikūnyti į žmogų. Jei žmonės būtų tikėję Jėzumi
ir susijungę su juo dvasia ir kūnu, jie būtų buvę dvasiškai ir
fiziškai išganyti. Tačiau žmonės netikėjo Jėzumi; jie verčiau
pasmerkė jį mirti ant kryžiaus. Jėzaus kūnas nebuvo apsaugotas
nuo Šėtono, ir jis buvo nužudytas. Todėl net tuomet, kai ištikimi
krikščionys yra susivieniję su Jėzumi, jų kūnai lieka
neapsaugoti nuo Šėtono lygiai taip pat, kaip Jėzaus kūnas.
Vadinasi, kad ir
koks pamaldus yra tikintysis, jis negali pasiekti fizinio išganymo
per atpirkimą Jėzaus kryžiumi. Jo gimtoji nuodėmė, kurią jis
paveldėjo nuo pat pirmojo protėvio Adomo, nėra išrauta su
šaknimis. Netgi pats pamaldžiausias krikščionis vis tiek turi
gimtąją nuodėmę ir gimdo vaikus, kurie irgi nešios gimtąją
nuodėmę. Remdamiesi asmeniniu tikėjimu mes manome, jog būtina
marinti ir neigti savo kūną stengiantis atsispirti Šėtonui, kuris
nuolat bando mus per mūsų kūnus įvilioti į spąstus. Mes esame
mokomi „be paliovos melstis” 22(1Tes 5,17), kad
pašalintume sąlygas, kuriomis Šėtonas gali mus užpulti; šioms
sąlygoms pradžią davė gimtoji nuodėmė, kurios nepanaikino ir
išganymas per atpirkimą kryžiumi.
Jėzus negalėjo
išpildyti visiško išganymo – dvasinio ir fizinio – tikslą,
nes jo kūną pakirto Šėtonas. Tačiau Jėzus paklojo dvasinio
išganymo pamatus užtikrindamas pergalingą savo prisikėlimo
pagrindą per kruviną atpirkimą ant kryžiaus. Dėl to visi
tikintieji po jo prisikėlimo gavo dvasinio, bet ne fizinio išganymo
dovaną. Išganymas kryžiaus atpirkimu yra tik dvasinis išganymas.
Gimtoji nuodėmė lieka net pamaldžiausių krikščionių kūne ir
giminystės linija persiduoda jų palikuonims. Kuo karštesnis yra
tikinčiojo tikėjimas, tuo aršiau jis turi kovoti su kūno nuodėme.
Net šv. Paulius, pamaldžiausias iš visų apaštalų, verkė, jog
negalįs užkirsti kelią nuodėmei įsibrauti į jo kūną:
„Juk kaip
vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno
nariuose aš jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto
įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo,
glūdinčio mano nariuose.Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš
šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį
Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o
kūnu – nuodėmės įstatymui.” (Rom 7, 22-25)
Šis pasakymas
palaimą, kurią Paulius pajuto gavęs dvasinį išganymą,
priešpriešina agonijai, kurią jis pajuto negalėdamas pasiekti
fizinio išganymo. Jonas taip pat prisipažino:
„Jei sakytume,
jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse
tiesos… Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu,
ir nebūtų mumyse jo žodžio.” (1 Jn 1, 8-10)
Mes, kurie gauname
išganymą per Kristaus nukryžiavimą, negalime nusimesti nuodėmės
grandinių dėl mumyse giliai slypinčios gimtosios nuodėmės. Todėl
išnaikinti gimtąją nuodėmę, kurios jis negalėjo pašalinti per
nukryžiavimą ir užbaigti fizinio išganymo darbą, Jėzus vėl
turi ateiti į žemę. Tik tuomet Dievo išganymo darbas bus atliktas
tiek dvasiniu, tiek fiziniu aspektu.
1.5 Dviejų rūšių pranašystės
apie kryžių
Jeigu Jėzaus
mirtis ant kryžiaus nebuvo iš anksto nulemta kaip būtina jo kaip
Mesijo tikslo įvykdymo sąlyga, kodėl tuomet Izaijo knygoje buvo
išpranašauta, jog jis patirs kryžiaus kančią? 23(Iz 53)
Mes galime manyti, kad Biblija pateikia tik pranašystes apie Jėzaus
kančią. Tačiau kada mes iš naujo perskaitome Bibliją žinodami
Pagrindą, mes suprantame, kad joje esama priešingų pranašysčių.
Kaip pranašavo Izaijas 24(Iz 9), (Iz 11), (Iz 60) ir
angelas skelbė Marijai 25(Lk 1,31-33), buvo išpranašauta,
kad Jėzus taps žydų karaliumi dar savo gyvenimo metu ir įkurs
amžiną karalystę žemėje. Tad panagrinėkime, kodėl Dievas
paskelbė dvi viena kitai prieštaraujančias pranašystes apie Jėzų.
Dievas sukūrė
žmones, kad jie taptų tobuli tik atlikę savo priedermę 26(plg.
Pr 5, 2). Iš tiesų pirmieji žmonijos protėviai neįvykdė
savo priedermės ir nupuolė. Taigi žmonės turi potencialią galią
arba atlikti savo priedermę pagal Dievo valią, arba neatlikti savo
pareigos priešingai Dievo valiai.
Pateikime keletą
pavyzdžių iš Biblijos. Adomui tekusi priedermė buvo nevalgyti
vaisiaus nuo gero bei pikto pažinimo medžio. Jis galėjo arba
paklusti Dievo įsakymui ir pasiekti tobulybę arba užvalgyti
vaisiaus ir mirti. Jis pasirinko antrąjį variantą. Senojo
Testamento laikais Dievas davė dešimt įsakymų ir Mozės įstatymą,
kurių žmonės turėjo laikytis kaip išganymo sąlygos. Jiems buvo
skirta arba laikytis Įstatymo ir sulaukti išganymo, arba nepaklusti
ir žlugti 27(Pį 30,15-20). Egiptą palikusių ir į Kanaaną
keliavusių izraelitų priedermė buvo paklusti Mozės įsakymams.
Jie galėjo arba tvirtai laikytis Mozės nurodymų ir įžengti į
Kanaaną, arba sukilti prieš jį ir tenai nepatekti. Iš tikrųjų
Dievas paskelbė, kad Jis nuves izraelitus į kanaaniečių šalį
28(Iš 3, 8) ir liepė Mozei juos vesti tenai. Tačiau žmonės
stokodami tikėjimo žuvo tyruose palikdami tik savo palikuonis,
kurie pasiekė jų kelionės tikslą.
Taigi žmonės
turi savo priedermę; jie gali arba laikytis jos pagal Dievo valią,
arba elgtis priešingai Dievo valiai. Jų veiklos vaisiai priklausys
nuo to, ar jie atlieka savo priedermę, ar ne. Dėl tos priežasties
Dievas davė dviejų rūšių pranašystes apie Jo valios išpildymą.
Atsiųsti Mesiją
buvo Dievo priedermė. Tačiau tikėjimas Mesiju yra žmonių
priedermės dalis. Žydų tauta galėjo arba tikėti Mesiju, kaip to
norėjo Dievas, arba netikėti juo priešingai Jo norui.
Atsižvelgdamas į žmonių priedermės atsitiktinumą, Dievas davė
dviejų rūšių pranašystes apie Jo valios išpildymą per Jėzų.
Vienos rūšies pranašystės rūšis skelbė, kad Jėzus mirs dėl
žmonių netikėjimo. 29(Iz 53) Kita – kad žmonės
įtikės ir gerbs Jėzų kaip Mesiją ir padės jam šlovingai
išpildyti Dievo Valią.30(Iz 9), (Iz 11), (Iz 60) Kada
Jėzus mirė ant kryžiaus dėl to, kad žmonės juo netikėjo,
vienos rūšies pranašystės išsipildė. Kitos rūšies pranašystės
lieka neišpildytos iki Antrojo Kristaus Atėjimo.
1.6 Evangelijų vietos, kuriose Jėzus
kalbėjo apie savo nukryžiavimą kaip apie būtinybę
Evangelijose yra
keletas vietų, kur Jėzus kalbėjo apie savo kančią ant kryžiaus
tarsi apie išganymo būtinybę. Pavyzdžiui, kai Petras išgirdo
Jėzų pranašaujant apie savo mirtį ant kryžiaus ir mėgino jį
atkalbėti, Jėzus subarė jį sakydamas: „eik šalin, šėtone! Tu
man papiktinimas”. 31(Mt 16, 23) Kodėl Jėzus taip
griežtai subarė Petrą? Iš tikrųjų tuo metu, kai Jėzus sakė
šiuos žodžius, išrinktosios tautos netikėjimas jau suardė
Jėzaus pastangas įvykdyti apvaizdos numatytą fizinį ir dvasinį
išganymą. Tuo metu Jėzus jau buvo ryžtingai nusprendęs priimti
jam lemtą mirtį ant kryžiaus 32(Lk 9,31) kaip garantiją
atverti kelią bent dvasiniam žmonijos išganymui. Petro
atkalbinėjimas galėjo sutrukdyti Jėzui nutiesti kelią į dvasinį
išganymą per kryžių. Dėl tos priežasties Jėzus jį ir subarė.
Kitas pavyzdys yra
paskutinieji Jėzaus žodžiai ant kryžiaus: „Atlikta.” 33(Jn
19,30) Jėzus taip pasakė ne dėl to, jog turėjo omenyje, kad
per nukryžiavimą jis užbaigė apvaizdos numatytą išganymą.
Supratęs, jog nepakeis žmonių netikėjimo, jis pasirinko kryžiaus
kelią, kad paklotų dvasinio išganymo pamatus, palikdamas nebaigtą
fizinio išganymo uždavinį iki pat Antrojo Atėjimo. Todėl pasakęs
„atlikta”, Jėzus turėjo omenyje, jog paklojo dvasinio išganymo
pamatus. Tuo metu tik toks išganymas buvo apvaizdos tikslo
alternatyva.
Siekiant turėti
tikrą tikėjimą pirmiausia reikia tiesiogiai bendrauti su Dievu per
dvasines maldas, o paskui suprasti tiesą teisingai skaitant Šventąjį
Raštą. Štai kodėl Jėzus liepė mums šlovinti Dievą „dvasia
ir tiesa”. 34(Jn 4, 24).
Nuo pat Jėzaus
laikų krikščionys tikėjo, kad Jėzus atėjo į šį pasaulį
mirti ant kryžiaus. Jie nežinojo pagrindinės priežasties, dėl
kurios Jėzus atėjo kaip Mesijas ir klaidingai suprato jo pasiektą
dvasinį išganymą manydami, kad tai ir buvo visa jo misija. Jėzus
norėjo gyventi ir išpildyti jam skirtą likimą, tačiau dėl
žmonių netikėjimo, jis mirė nusivylimo kupina širdimi. Nūnai
žemėje turi pasirodyti ištikimos nuotakos – tyros tikinčios
sielos, – kurios gali paguosti kartėlio kupiną ir kenčiančią
Jėzaus sielą. Turi pasirodyti nuotakos, kurios gali išaukštinti
Jėzaus sielos troškimus iki tol, kol Jėzus galės vėl ateiti kaip
jaunikis. Tačiau Jėzus sielojosi: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus
beras žemėje tikėjimą?” 35(Lk18,8) nes numatė, jog
jam grįžus žmonės ko gero skendės tamsoje.
Aiškindamiesi
Bibliją mes įsitikinome, kad Jėzus atėjo ne tam, kad mirtų ant
kryžiaus. Mes galime dar labiau tuo įsitikinti, jei užmegsime
dvasinį ryšį su Jėzumi ir tiesiogiai jo paklausime. Jei mes
negalime pajusti dvasinės tikrovės, mes turime ieškoti liudijimų
tų, kurie yra apdovanoti tokiomis galiomis, kad teisingai išgirstume
Jėzaus širdį ir sustiprintume savo tikėjimą. Tik tuomet mes
būsime verti tapti Jėzaus nuotakomis ir priimti jį Paskutiniojo
Teismo dieną.
2 Antrasis Elijo ir Jono Krikštytojo
Atėjimas
Pranašas
Malachijas išpranašavo, kad Elijas vėl ateis: „Žiūrėk! Pirma
negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą
Eliją” 36(Mal 3,23) Jėzus paliudijo, kad išpranašautas
ir vėl pasirodysiantis Elijas buvo ne kas kitas, o Jonas
Krikštytojas:
„Bet aš jums
sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė
su juo, ką norėjo… Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie
joną Krikštytoją.” (Mt 17,12-13)
Vis dėlto nei
Jonas Krikštytojas, nei žydų tauta nesuvokė, jog jis esąs
antrasis Elijo atėjimas 37(Jn 1,21). Jono nežinojimas
sustiprino abejones dėl Jėzaus. 38(Mt 11, 3) Kadangi
daugelis žydų gerbė Joną Krikštytoją, jie gerbė ir Jono
požiūrį. Tai pagilino jų netikėjimą Jėzumi. Jono nežinojimas
buvo pagrindinis veiksnys privertęs Jėzų pasirinkti kryžiaus
kelią.
2.1 Žydų tikėjimas Elijo grįžimu
Suvienytosios
karalystės laikotarpiu Dievo šventos Šventyklos idealą dėl
karaliaus Saliamono nuodėmių sutrukdė įgyvendinti Šėtonas.
39(plg. Paralelės 3) Šventyklai atstatyti ir nutiesti
kelią Mesijo atėjimui – kuris yra Šventyklos įsikūnijimas –
Dievas siuntė į Izraelį keturis didžiuosius ir dvylika mažųjų
pranašų, kurių padedamas stengėsi apvalyti Izraelį nuo bet
kokios Šėtono įtakos. Be to, Dievas nusiuntė pranašą Eliją
susigrumti su Baalo pranašais prie Karmelio kalno; Dievo galia juos
nugalėjęs, Elijas nugriovė jų altorius Baalui. Tačiau Elijas
pakilo viesulu ir ugnies vežimu į dangų 40(II Karalių 2,11)
neužbaigęs Dievo skirtos misijos. Šėtono galia atgijo, ir jis
toliau kenkė Dievo apvaizdai.Tik pašalinus Šėtono įtaką buvo
galima nutiesti kelią Mesijui. Taigi prieš Jėzui įgyvendinant
įkūnytosios šventyklos idealą kitas pranašas turėjo iš Elijo
perimti ir pabaigti jo nebaigtą misiją – nutraukti žmonių
ryšius su Šėtonu. Dėl tokios apvaizdos skirtos būtinybės
pranašas Malachijas išpranašavo, kad Elijas sugrįš. 41(Mal
4,5)
Žydų tauta,
tikėjusi Biblijos pranašystėmis, karštai laukė Mesijo atėjimo.
Tačiau reikia žinoti, kad lygiai taip pat ji laukė ir Elijo
sugrįžimo. Dėl tos priežasties, kad Dievas pranašo Malachijo
lūpomis aiškiai pažadėjo iki Mesijo atvykimo atsiųsti jiems
pranašą Eliją, kad jis nutiestų Viešpačiui kelią. Elijas
nusileido iš dangaus maždaug 850 metų prieš Jėzaus gimimą; nuo
tada jis gyveno dvasiniame pasaulyje. Mes žinome pasakojimą apie
Jėzaus Atsimainymą, kada Elijas ir Mozė pasirodė dvasioje prieš
Jėzaus mokinius. 42(Lk 9,28-36) Daugelis žydų tikėjo,
jog Elijas grįždamas nusileis iš dangaus taip, kaip anksčiau jis
pakilo į dangų. Lygiai taip, kaip nūnai esama krikščionių,
kurie drąsiai žvelgia į dangų tikėdami, jog Jėzus nužengs iš
debesų, taip Jėzaus laikais žydai žvelgė į dangų nekantriai
laukdami Elijo atėjimo.
Vis dėlto, dar
nepasklidus žiniai apie Elijo sugrįžimą ir Malachijo pranašystės
išsipildymą, staiga pasirodė Jėzus ir pasiskelbė Mesiju.
Nenuostabu, kad Jėzaus pasirodymas ir pasiskelbimas sukėlė didelę
sumaištį Jeruzalėje. Kur tik pasirodydavo Kristus, žydai iškart
jį apipuldavo klausimais apie Eliją, kuris, buvo manoma, turėjo
pasirodyti pirmasis. Nežinodami tikslaus atsakymo, Jėzaus mokiniai
kreipėsi į mokytoją klausdami: „Kodėl Rašto aiškintojai sako,
jog pirmiau turįs ateiti Elijas?” 43(Mt 17,10) Jėzus
atsakė, kad Jonas Krikštytojas ir buvo tas pats Elijas, kurio laukę
žmonės. 44(Mt 17,12-13) Kadangi mokiniai jau tikėjo
Jėzų esant Mesiju, jie noriai priėmė jo liudijimą, kad Jonas
Krikštytojas yra Elijas.
Tačiau kaip kiti,
kurie nepažinojo Jėzaus, galėjo priimti tokį ginčytiną teiginį?
Pats Jėzus tikėjosi, jog jie nepuls tuo tikėti ir todėl pasakė:
„Jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti.”
45(Mt 11,14). Žydų tautai buvo sunku patikėti Jėzaus
paskelbimu ir dar todėl, kad pats Jonas Krikštytojas tai paneigė
anksčiau. Jonas primygtinai teigė nesąs Elijas: „Jie ir vėl
klausė: Tai kas gi tu? Gal Elijas? Jis atsakė: Ne!” 46(Jn 1,
21)
2.2 Žydų tautos pasirinkta kryptis
Jėzus leido
aiškiai suprasti, kad Jonas Krikštytojas yra tas pats Elijas, kurio
žmonės taip nerimastingai laukė; o pats Jonas Krikštytojas,
priešingai, ryžtingai neigė juo esąs. Kieno žodžiais žydų
tauta turėjo tikėti? Viskas akivaizdžiai priklausė nuo to, kuris
iš dviejų, Jėzus ar Jonas, tuometiniams žmonėms kėlė didesnį
pasitikėjimą ir pagarbą.
Panagrinėkime,
kaip Jėzus ko gero atrodė žydams. Jėzus buvo neišsilavinęs,
neturtingo ir nekilmingo dailidės šeimoje augęs jaunuolis. Šis
niekam nežinomas žmogus staiga pasirodė ir pasiskelbė esąs „Šabo
Viešpats” taip, žydų nuomone, išniekindamas Šabą, kurio
pamaldūs žydai šventai laikėsi. 47(Mt 12,1-8) Šitaip
Jėzus pagarsėjo kaip žmogus, norintis panaikinti Įstatymą, kuris
žydams buvo išganymo pamatas. 48(Mt 5,17) Todėl žydų
bendruomenės seniūnai ir kunigai persekiojo Jėzų. Jėzus buvo
priverstas mokiniais imti paprastus žvejus ir bendrauti su
muitininkais, ištvirkėlėmis ir nusidėjėliais, su kuriais jis
valgydavo ir gerdavo. 49(Mt 11,19) Dar blogesniu dalyku
žydų seniūnams ir kunigams atrodė tai, kad Jėzus teigė, jog
muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už juos pateks į Dievo
karalystę. 50(Mt 21,31)
Vieną kartą
nusidėjėlė vergdama priėjo prie Jėzaus kojų ir ėmė laistyti
jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiuoti jo kojas ir
tepti kvapiu tepalu. 51(Lk 7,37-38) Priimti tokius
patarnavimus iš nusidėjėlės yra nepadoru net šiuolaikinėje
visuomenėje; savaime suprantama, žydams, kurie laikėsi rūstaus
etikos kodekso ir juo remdamiesi paleistuvę būtų užmušę
akmenimis, tai buvo baisus skandalas. Tačiau Jėzus ne tik pritarė
jos uoliam patarnavimui, bet net gyrė ją ir subarė savo mokinius,
kai šie ėmė ją smerkti. 52(Lk 7,44-50)
Be to atrodė, jog
Jėzus laikė save lygiu Dievui 53(Jn 14,9) ir teigė, kad
niekas negali įeiti į Dievo karalystę kitaip, kaip tik per jį.
54(Jn 14,6) Jis atkakliai reikalavo, kad žmonės mylėtų
jį labiau nei tėvus, brolius ar seseris, žmoną ar vaikus. 55(Mt
10,37), (Lk (14,26) Taigi daugeliui Jėzaus darbai ir žodžiai
atrodė esą šventvagiški. Tad nenuostabu, kad žydų seniūnai ir
kunigai smerkė jį ir tyčiojosi iš jo kaltindami jį, jos jis yra
apsėstas Belzebulo, demonų valdovo. 56(Mt 12,24) Iš
viso to mes galime suprasti, kad Jėzus tuometiniams žydams visai
neatrodė vertas pasitikėjimo.
Kaip Jonas
Krikštytojas atrodė to meto žydams? Jonas Krikštytojas gimė
garbingoje šeimoje; jis buvo kunigo Zacharijo sūnus. Jono pradėjimą
ir gimimą lydėję stebuklai ir ženklai nustebino visą kalnuotąją
Judėją. Kartą, kai Zacharijas aukojo smilkalus Viešpaties
šventovėje, jam pasirodė angelas ir pasakė, kad jo žmona, kuri
buvo nejauna ir nevaisinga, netrukus pradės jam sūnų. Kadangi jis
nepatikėjo angelo žodžiais, tapo nebylys, ir jo liežuvis atsirišo
tik sūnui gimus. 57(Lk 1,9-66) Be to, Jonas dykumoje
gyveno pavyzdingą tikėjimo ir disciplinos gyvenimą, o jo maistas
buvo skėriai ir laukinis medus. Dėl šios priežasties daug žydų
ėmė spėlioti, ar kartais jis nėra Kristus, ir atsiuntė pas jį
kunigų ir levitų to paklausti. 58 (Lk 3,15), (Jn1,20).
Iš to matyti, kaip žydai gerbė Joną.
Atsižvelgus į
tokias aplinkybes, kyla klausimas, kas to meto žydams atrodė
patikimesnis, kai jie lygindavo Jėzų su Jonu? Be jokios abejonės,
jie labiau tikėjo Jono žodžiais. Todėl natūralu, jog jie tikėjo
Jonu Krikštytoju, kai jis neigė esąs Elijas, labiau negu Jėzaus
liudijimu, kad Jonas yra Elijas. Kadangi žmonės tikėjo Jonu,
Jėzaus žodžius jie laikė prasimanymu, sukurtu jo abejotinam
tvirtinimui, kad jis yra Mesijas, pagrįsti. Vadinasi, Jėzus buvo
pasmerktas kaip apsišaukėlis.
Jėzų pasmerkus
kaip apsišaukėlį, žmonių netikėjimas juo augo tiesiog diena iš
dienos. Jo žodžiai ir darbai jiems kėlė vis didesnį
pasipiktinimą. Kadangi jie labiau tikėjo Jono, o ne Jėzaus
žodžiais, jie galėjo manyti vien tai, jog Elijas dar neatėjęs.
Vadinasi, jie net negalėjo įsivaizduoti, jog Mesijas jau atėjo.
Kol žydai tikėjo
Malachijo pranašyste, jie turėjo atmesti Jėzų besiskelbiantį
Mesiju, nes jų požiūriu Elijas dar nebuvo atėjęs. Kita vertus,
tikėti Jėzumi reiškė neigti biblinę pranašystę, kad Mesijas
ateis tik grįžus Elijui. Kadangi pamaldiems žydams net mintis
nekilo neigti Rašto pranašystes, jiems liko tik viena – netikėti
Jėzumi.
2.3 Jono Krikštytojo netikėjimas
Daugelis žydų
seniūnų ir kunigų bei anuomet gyvenusių žydų nepaprastai gerbė
Joną Krikštytoją, kai kurie jį net laikė Mesiju. Jei Jonas
Krikštytojas būtų paskelbęs, kad jis yra Elijas, kaip paliudijo
Jėzus, tie, kurie nekantriai laukė pasirodant Mesijo, būtų noriai
patikėję Jono liudijimu ir susibūrę apie Jėzų. Tačiau Jono
nežinojimas apie Dievo apvaizdą vertė jį primygtinai tvirtinti,
jog jis nesąs Elijas, ir tai tapo pagrindine priežastimi, dėl
kurios žydų tauta nesusibūrė aplink Jėzų.
Jonas Krikštytojas
pats liudijo apie Jėzų Jordano upėje:
„Aš jus
krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už
mane; aš nevertas jam nė apavo nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja
Dvasia ir ugnimi.” (Mt 3,11)
„Aš jo
nežinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo
pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią
Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’ Aš tai
mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.” (Jn 1, 33-34)
Dievas tiesiogiai
apreiškė Jonui, kad Jėzus buvo Mesijas ir Jonas pats liudijo šį
apreiškimą. Be to, jis sakė: „Aš – tyruose šaukiančiojo
balsas: taisykite Viešpačiui kelią!” 59(Jn 1,23) ir
paskelbė, kad jis buvo siųstas būti tik Kristaus pirmtaku. 60(Jn
3,28) Todėl Jonas savo protu turėjo suprasti, kad jis yra vėl
apsilankęs Elijas. Net jei Jonas to ir nesuvokė, bet Dievui
apreiškus jam, kad Jėzus yra mesijas, jis turėjo priimti Jėzaus
liudijimą ir paklusdamas pasiskelbti Eliju. Tačiau Jonas nežinojo
Dievo valios. Jis paneigė Jėzaus paliudijimą apie jį; be to, jis
atsiskyrė nuo Jėzaus ir nuėjo savo keliais. Mes galime
įsivaizduoti, kaip tikriausiai sielvartavo Jėzus taip nutikus, ir
kaip tikriausiai sielvartavo Dievas, kai žvelgė į savo Sūnų,
patekusį į tokią sunkią padėtį.
Iš tiesų Jono
Krikštytojo kaip liudytojo misija baigėsi jam pakrikštijus ir
paliudijus Jėzų. Kokia misija jo laukė paskui? Jonui gimus, jo
tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė
pranašauti, kad jo sūnui bus skirta tarnauti Mesijui sakydamas
„leisk mums… be baimės jam tarnauti, per visą gyvenimą
šventumu ir teisumu jo akyse.” 61(Lk 1,74-75) Taigi po
to, kai Jonas Krikštytojas paliudijo Jėzų, jis labiau nei kas nors
kitas turėjo kaip ištikimas mokinys tarnauti Jėzui visą savo
likusį gyvenimą. Tačiau Jonas paliko Jėzų ir ėmė krikštyti
savarankiškai. Nenuostabu, kad žydų tauta buvo sumišusi tiek, jog
laikė Joną Mesiju. 62(Lk 3,15) Žydų seniūnai taip pat
buvo pasimetę. 63(Jn 1,19-20) Maža to, kartą tarp vieno
Jėzumi sekusio žydo ir Jono Krikštytojo mokinių net kilo ginčas,
kuris iš mokytojų daugiau krikštija. 64(Jn 3,25-26)
Mes taip pat tai
galime suprasti iš Jono pasakymo: „jam skirta augti, o man –
mažėti.”65(Jn 3, 30), kad širdyje Jonas nemanė, jog
jam yra lemta tas pat, kas Jėzui. Jei Jonas Krikštytojas ir Jėzus
būtų ėję kartu ir jiems būtų buvę lemta tas pat, ar tuomet
Jonas būtų galėjęs mažėti tiek, kiek Jėzus augti? Iš tiesų
Jonas Krikštytojas turėjo būti geriausias Jėzaus apaštalas,
uoliai skelbiantis Jėzaus Evangeliją. Tačiau dėl savo dvasinio
aklumo, jis neįvykdė savo misijos. Savo brangios gyvybės, kuri
turėjo būti atiduota Jėzaus labui, galiausiai jis neteko dėl
palyginti nereikšmingo dalyko. 66(Mk 6,14-29)
Kol Jono
Krikštytojo protas buvo nukreiptas į Dievą, tol jis pripažino
Jėzų kaip Mesiją ir jį liudijo. Vėliau įkvėpimui dingus ir jam
grįžus į įprastą būseną, jo nežinojimas paėmė viršų ir
paaštrino jo netikėjimą. Negalėdamas pripažinti, jog jis yra
sugrįžęs Elijas, Jonas ėmė nepatikliai žiūrėti į Jėzų
taip, kaip į jį žiūrėjo kiti žydai, ypač po to, kai Jonas buvo
įmestas į kalėjimą. Vienu metu Jonas mėgino įveikti savo
abejones nusiuntęs savo mokinius Jėzaus paklausti: „Ar tu esi
tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” 67(Mt 11, 3)
Išgirdęs tokį
klausimą, Jėzus pasipiktino ir atsakė jiems perspėdamas:
„Keliaukite ir
apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi,
raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi,
mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir
palaimintas, kas nepasipiktins manimi.” (Mt 11,4-6)
Jonas Krikštytojas
buvo išrinktas dar įsčiose pasitarnauti Jėzui. Jis gyveno sunkų
asketo gyvenimą dykumoje atlikdamas savo tarnystę – paruošti
dirvą Mesijo atėjimui. Kada Jėzus viešai pradėjo savo veiklą,
Dievas atskleidė Jėzaus paskirtį Jonui anksčiau už kitus ir
įkvėpė Joną liudyti jį kaip Dievo Sūnų. Tačiau Jonas deramai
nesuprato Dangaus jam suteiktos malonės. Todėl Jėzus, išgirdęs
abejojantį Jono klausimą, aiškiai nepasakė, jog jis yra Mesijas;
užuot aiškiai atsakęs, jis atsakė aptakiai. Žinoma, Jonas
Krikštytojas tikriausiai žinojo apie Jėzaus stebuklus ir ženklus.
Vis dėlto Jėzus davė užslėptą atsakymą primindamas Jonui
darbus, kuriuos jis darė, nes taip tikėjosi pažadinti tikrąją
Jono savastį.
Mes turime
suprasti, jog kuomet Jėzus sakė, kad „vargšams bus skelbiama
gera naujiena”, jis išreiškė gilų sielvartą dėl Jono
Krikštytojo ir žydų seniūnų netikėjimo juo. Atėjimui pasirengę
žydai, ypač Jonas Krikštytojas buvo turtingi žmonės, kuriuos
gausiai palaimino Dievo meilė. Tačiau dėl to, kad jie visi
nepripažino Jėzaus, jis turėjo klajoti po Galilėjos pakrantę ir
Samariją ir ieškoti tarp vargšų tų, kurie įsiklausytų į jo
skelbiamą gerąją naujieną. Šie vargšai buvo neišsilavinę
žvejai, muitininkai ir ištvirkėlės. Tikriausiai Jėzus būtų
mieliau norėjęs turėti kitokius mokinius. Kadangi Jėzus atėjo
įkurti Dievo karalystę žemėje, jam labiau reikėjo vieno vadovo,
kuris galėtų paskui save vesti tūkstantį, negu tūkstančio,
kurie lydėtų vadovą. Argi pirmiausia jis neskelbė gerosios
naujienos kunigams ir Rašto aiškintojams Šventykloje? Jis nuėjo į
ją tam, kad surastų pasirengusių ir gabių žmonių.
Vis dėlto, kaip
Jėzus pasakojo viename palyginime, kadangi svečiai, kurie buvo
kviesti į puotą, neatėjo, jis turėjo eiti į kelius bei
skersgatvius ir atsivesti vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus.
68(Lk 14,16-24) Matydamas savo nepavydėtiną padėtį,
kada savo turtingas vaišes jis buvo priverstas skirti nekviestiems
visuomenės atstumtiesiems, Jėzus išreiškė savo sielvartą
tokiais žodžiais: „Ir palaimintas, kad nepasipiktins manimi”
69(Mt 11,6) Nors savo laiku Jonas buvo labai gerbiamas,
Jėzus nuteisė Jono gyvenimą netiesiogiai sakydamas, jog tas, kuris
pasipiktino juo, negali būti palaimintas, nesvarbu, koks didis jis
būtų. Jonas pasipiktino ir taip neįvykdė savo užduoties –
ištikimai tarnauti Jėzui visą savo gyvenimą.
Po to, kai Jono
Krikštytojo mokiniai liovėsi klausinėjęs Jėzaus ir jį paliko,
Jėzus pažymėjo, jog nors Jonas buvo didžiausias iš visų
pranašų, tačiau jis neįvykdė Dievo jam skirtos misijos:
Iš tiesų sakau
jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną
Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už
jį. (Mt 11,11)
Kiekvienas danguje
yra gimęs iš moters ir gyvenęs žemišką gyvenimą. Tad būtų
galima tikėtis, kad jei Jonas buvo didžiausias tarp visų, gimusių
iš moterų, jis turėjo būti ir didžiausias dangaus karalystėje.
Tad kodėl net mažiausias dangaus karalystėje buvo didesnis už
Joną? Laikui bėgant, daug buvusių pranašų netiesiogiai liudijo
Mesiją. Kita vertus, Jonas turėjo uždavinį tiesiogiai paliudyti
Mesiją. Jei liudyti Mesiją buvo pagrindinis pranašų uždavinys,
tai Jonas Krikštytojas iš tiesų buvo didžiausias iš pranašų.
Vis dėlto, jei kalbėsime apie tai, kaip jis tarnavo Mesijui, jis
buvo mažiausias iš visų. Kiekvienas dangaus karalystėje,
nesvarbu, kad ir kokią žemą padėtį jis užimtų, žinojo, kad
Jėzus buvo Mesijas ir ištikimai jam tarnavo. Tačiau Jonas
Krikštytojas, pašauktas tarnauti Mesijui glaudžiau negu kas nors
kitas, atsiskyrė nuo Jėzaus ir nuėjo savais keliais. Tad kalbant
apie atsidavimą Jėzui jis buvo mažesnis net už patį mažiausią
dangaus karalystėje.
Jėzus tęsė:
„Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga
puolama, ir smarkieji ją sau grobia.” 70(Mt11,12) Jonas
Krikštytojas buvo išrinktasis nuo pat gimimo ir gyveno sunkų
asketo gyvenimą dykumoje. Jeigu jis nuoširdžiai būtų tarnavęs
Jėzui, jis neabejotinai būtų tapęs vyriausiuoju Jėzaus mokiniu.
Tačiau kadangi jis neįvykdė jam skirto uždavinio – tarnauti
Jėzui, Petras, „smarkus žmogus”, užėmė vyriausiojo mokinio
vietą. Iš pasakymo „nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar”
mums peršasi išvada, kad Jėzus tęsdamas 71(Mt 11,16-19)
kalbėjo pirmiausia ne apie visus žmones, tačiau konkrečiai apie
Joną Krikštytoją. Jeigu Jonas būtų elgęsis protingai, jis
nebūtų palikęs Jėzaus, ir jo darbai būtų amžiams laikomi
teisingi. Deja, jis nebuvo protingas. Jis užtvėrė žydams ir
pačiam sau kelią pas Jėzų. Čia mes turime suprasti, kad
pagrindinė priežastis, kodėl Jėzus turėjo mirti ant kryžiaus,
yra ta, jog Jonas Krikštytojas neįvykdė savo užduoties.
2.4 Kuria prasme Jonas Krikštytojas
buvo Elijas
Anksčiau mes
esame sakę, kad Jonas Krikštytojas turėjo paveldėti ir užbaigti
Elijo neįvykdytą užduotį žemėje. Kaip Biblijoje pasakojama, jis
buvo gimęs, kad „su Elijo dvasia ir galybe žengtų pirma
Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas
neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui
tobulą tautą.” 73(Lk1,17) Vadinasi, kalbant apie Jono
užduotį, jis buvo antrasis Elijas. Be to, vėlesniame skyriuje
74(Prisikėlimas 2,3,2), kuriame ši tema bus plačiau
nagrinėjama, paaiškės, kad Elijas iš tikrųjų dvasiškai grįžo
ir mėgino padėti Jonui Krikštytojui atlikti savo misiją, kurios
jis pats nesugebėjo baigti gyvendamas žemišką gyvenimą. Tuo pat
metu Jonas Krikštytojas buvo ir Elijo kūnas, per kurį Elijas
mėgino užbaigti savo misiją. Todėl kalbant apie įprastą misiją
Joną galima tapatinti su Elijo asmeniu.
2.5 Mūsų požiūris į Bibliją
Mes sužinojome,
kad Jono Krikštytojo nežinojimas ir netikėjimas Jėzumi sukėlė
žydų tautos nepasitikėjimą, o tai galiausiai lėmė Jėzaus mirtį
ant kryžiaus. Lig šiol niekas dar neatskleidė šios dangiškosios
paslapties, nes mes visąlaik skaitėme Bibliją neabejotinai
tikėdami, kad Jonas Krikštytojas buvo didis pranašas. Mūsų
naujoji įžvalga apie Joną Krikštytoją moko mus, kad mes turime
atsisakyti sustabarėjusio požiūrio, dėl kurio mes bijome
suabejoti įprastais tikėjimais ir tradiciniu mokymu. Ar nebūtų
klaida manyti, jog Jonas neįvykdė savo misijos, nors jis būtų ją
sėkmingai įvykdęs? Panašiai mąstant, tikrai klystama manant, kad
Jonas atliko savo misiją, nors iš tiesų yra kitaip. Mes turime
nuolat siekti tikro tikėjimo savo dvasia ir tiesa. Net jei mūsų
samprotavimas apie Joną Krikštytoją yra pagrįstas Biblijos
nagrinėjimu, tie, kurie gali dvasiškai bendrauti, gali suvokti Jono
Krikštytojo padėtį ir patvirtinti, jog pirmiau išdėstytas
apreiškimas apie Joną yra visiškai tikslus ir teisingas.
|
Visais klausimais kreipkitės: