<< Atgal

I dalis

5 skyrius
Prisikėlimas

Jeigu mes pažodžiui tikėsime Šventojo Rašto pranašystėmis, tuomet mes turime tikėtis, kad Jėzus vėl ateis, o šventieji prisikels iš numirusių. Jų kūnai, palaidoti žemėje ir visiškai suirę, vėl atgaus savo pradinį pavidalą. ^{1(1 Tes 4,16), (Mt 27,52)} Viena vertus, šios pranašystės yra Dievo Žodis, ir kaip tikintieji mes turime jas priimti. Kita vertus, jei atsižvelgiame į dabartines mūsų žinias, mes suprantame, jog tai prieštarauja protui. Tai kelia sumaištį krikščioniškam tikėjimui. Vadinasi, yra svarbu išsiaiškinti tikrąją prisikėlimo prasmę.

1 Prisikėlimas

Prisikelti reiškia grįžti į gyvenimą. Grįžti į gyvenimą suponuoja, kad mes buvome mirę. Siekdami suvokti prisikėlimo prasmę, mes turime išsiaiškinti biblines gyvenimo ir mirties sampratas.

1.1 Biblinės gyvenimo ir mirties sampratos

Kuomet vienas mokinys paklausė Jėzaus, ar jis gali pareiti namo tėvo palaidoti, Jėzus atsakė: „palik mirusiems laidoti savo numirėlius.” ^{2(Lk 9,60)} Iš šių Jėzaus žodžių yra aišku, kad Biblijoje esama dviejų skirtingų gyvenimo ir mirties sampratų. Pirmoji gyvenimo ir mirties samprata yra susijusi su fiziniu gyvenimu. Čia „mirtis” reiškia fizinio gyvenimo pabaigą, ką ir parodo atvejis su mokinio mirusiu tėvu, kurį reikėjo palaidoti. „Gyvenimas” šia prasme reiškia būseną, kurioje fizinis kūnas išlaiko savo fiziologines funkcijas.

Antroji gyvenimo ir mirties samprata yra susijusi su gyvaisiais, atėjusiais palaidoti mirusį žmogų, ir šiuos žmones Jėzus pavadino „mirusiaisiais.” Kodėl Jėzus žmones, kurių kūnai yra gyvi ir funkcionuoja, pavadino mirusiaisiais? Jis turėjo omenyje tai, kad nepriėmę Jėzaus, jie nutolo nuo Dievo meilės ir atsidūrė Šėtono valdomoje viešpatijoje. Ši antroji mirties samprata nėra susijusi su fizinio gyvenimo pabaiga. Ji reiškia Dievo meilės praradimą ir patekimą Šėtono valdžion. O antroji gyvenimo samprata yra atitinkamai susijusi su gyvenimu pagal Dievo valią ir begalinės Dievo meilės viešpatijoje. Todėl net jei fizinis asmens kūnas yra gyvas, bet nutolęs nuo Dievo viešpatijos ir pavaldus Šėtonui, jis laikomas mirusiu pagal pradinį vertės matą. Panaši išvada išplaukia iš Viešpaties žodžių, ištartų apie Sardų Bažnyčios netikinčiuosius: „Tave vadina gyvu, o tu esi miręs.” ^{3(Apr 3,1)}

Kita vertus, net jei asmens fizinis gyvenimas baigėsi, jis lieka gyvas tikrąja prasme, jei jo dvasia gyvena Dangaus karalystėje, danguje, dvasiniame pasaulyje, kur viešpatauja Dievo meilė. Kuomet Jėzus pasakė: „kas tiki mane, nors ir numirtų, būtų gyvas” ^{4(Jn 11, 25)}, jis turėjo omenyje, kad tie, kurie tiki jį, gyvens Dievo valdomoje karalystėje, bus gyvi. Netgi jų fiziniams kūnams grįžus į žemę, jų dvasios mėgausis gyvenimu Dievo viešpatijoje. Jėzus taip pat sakė: „ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.” ^{5(Jn 11, 26)}

Sakydamas, kad tikintieji neragaus mirties per amžius, jis turėjo omenyje, kad tie, kurie tiki Jėzų savo žemiškajame gyvenime, pelnys amžinąjį gyvenimą ne šiame, bet dvasiniame pasaulyje, Dievo mylinčiame prieglobstyje. Jie bus gyvi tiek šiame, tiek aname gyvenime. Jėzaus žodžiai laiduoja mums, kad mirtis fizinio gyvenimo pabaigos prasme neturės jokios įtakos mūsų amžinajam gyvenimui.

Jėzus pasakė: „kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.” ^{6(Lk 17,33)} Tie, kurie nusižengia Dievo valiai siekdami savo kūno gerovės, nors ir yra gyvi kūnu, tačiau iš tikrųjų yra mirę. Kita vertus, tie, kurie paaukoja savo kūnus Dievo valios vardan, yra gyvi, net jei jų kūnai yra palaidoti ir suirę, mat jie kaip dvasios gyvena per amžius Dievo meilėje.

1.2 Žmogaus nuopuolio sukelta mirtis

Mes sužinojome, kad esame dviejų biblinių mirties sampratų. O kuri iš jų yra susijusi su žmonijos protėvių nuopuolio sukelta mirtimi?

Dievo sutverti žmonės sensta ir grįžta į dulkes; fizinė mirtis buvo skirta žmonėms nepriklausomai nuo jų nuopuolio. Adomas mirė sulaukęs biblinio 930 metų amžiaus, ir jo kūnas grįžo į dulkę, tačiau jo mirtis nebuvo susijusi su Nuopuoliu. Remiantis Kūrimo principu, kūnas yra dvasios rūbas. Kaip atsikratoma susinešiojusio rūbo, taip ir kūno bus atsikratyta, kai šis pasens ir nusilps. Tik kūną palikusi dvasinė savastis įžengia į dvasinį pasaulį ir jame gyvena amžiams. Niekas, kas materialu, negali gyventi amžinai. Žmonės nėra išimtys; mūsų kūnai negali gyventi amžinai. Jei žmonės savo kūnuose žemėje gyventų amžinai, tai kam tuomet Dievas sukūrė dvasinį pasaulį kaip galutinį mūsų kelionės tikslą? Dvasinis pasaulis buvo sukurtas ne kaip vieta puolusioms dvasioms gyventi po Nuopuolio, o greičiau kaip vieta, kur vykdantys kūrimo tikslą individai, tapę dvasiomis, mėgausis amžinuoju gyvenimu po savo žemiškojo gyvenimo pabaigos.

Daugelis žmonių yra prisirišę prie žemiškojo gyvenimo. Jie apgailestauja, jog jis praeina, nes dėl Nuopuolio jie nežino, kad nusimetus kūno rūbą, jiems bus lemta amžinai gyventi nuostabiame ir amžiname dvasiniame pasaulyje. Perėjimą nuo fizinio gyvenimo prie gyvenimo dvasiniame pasaulyje galima palyginti su vikšro metamorfoze į drugelį. Jei vikšras turėtų savimonę, jis jaustų tokį patį prisirišimą prie savo ribotos egzistencijos – laipioti ir misti augalų lapais, – kokį žmonės jaučia savo žemiškajam gyvenimui. Ko gero vikšras nenorėtų užbaigti savo egzistavimą nežinodamas, kad jam lemta įžengti į naują gyvenimo tarpsnį, bet jau kaip drugeliui, kuomet jis galės mėgautis, kiek širdis geidžia, kvapniais žiedais ir saldžiu nektaru.

Žemiškosios egzistencijos ir dvasinio gyvenimo santykis yra panašus į vikšro ir drugelio santykį. Be to, jei Nuopuolio nebūtų buvę, žmonės būtų galėję giminiuotis su dvasiomis taip pat natūraliai, kaip jie giminiuojasi vieni su kitais. Jie būtų žinoję, kad mirtis nėra jų mylimųjų žemėje kelionės pabaiga. Jei žmonės žinotų, koks gražus ir laimingas pasaulis jų laukia po to, kai jie pasieks tobulybę žemėje ir mirs natūralia mirtimi, jie nekantriai lauktų tos dienos, kuomet jie galėtų įžengti tenai.

Kadangi Nuopuolis netapo mirties priežastimi fizinio gyvenimo pabaigos prasme, mes galime spėti, kad jis tapo kitos rūšies mirties priežastimi. Panagrinėkime tai. Dievas pasakė Adomui ir Ievai, jog vos tik jie paragaus nuo gero ir pikto pažinimo medžio, jie turės mirti. ^{7(Pr 2,17)} Kadangi Dievas šitaip perspėjo juos, tuomet išeina, kad Adomas ir Ieva vos tik nuo jo paragavę, turėjo mirti. Tačiau Adomas ir Ieva ir po Nuopuolio gyveno žemišką gyvenimą ir gimdė vaikus, kurių išplitę palikuonys šiandien ir suformavo sugedusią žmonių visuomenę. Mes galime daryti išvadą, kad Nuopuolio sukelta mirtis reiškia ne žemiškojo gyvenimo pabaigą, o nusileidimą nuo gerosios Dievo viešpatijos į piktąją Šėtono viešpatiją.

Pasitelkime į pagalbą dar vieną patvirtinimą iš Biblijos. Yra parašyta: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje.” ^{8(1Jn 3,14)} Meilė čia reiškia Dievo meilę. Tas, kas nemyli savo kaimynų Dievo meile, yra miręs, nors ir būtų veiklus ir gyvas žemėje. Tokią pat prasmę turi ir pasakymai „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas” ^{9(Rom 6,23)} ir „Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę.” ^{10(Rom 8,6)}

1.3 Prisikėlimo prasmė

Daugelis lig šiol tikėjo, kad Nuopuolio sukelta mirtis buvo fizinė mirtis. Vadinasi, biblinę prisikėlimo sąvoką jie suprato kaip atgimimą iš fizinės mirties ir tikėjo, kad mirusiųjų prisikėlimas yra biologinė mirusių kūnų regeneracija. Tačiau pirmųjų žmonijos protėvių Nuopuolis netapo tokios mirties priežastimi. Remiantis Kūrimo principu, žmogaus kūnas buvo sukurtas grįžti į dulkę po to, kai jis bus pasenęs. Suiręs kūnas negali sugrįžti į pradinę būseną. Be to, dvasiai nėra būtina apsivilkti nauju kūnu, jeigu jai yra skirta mėgautis amžinuoju gyvenimu neaprėpiamame dvasiniame pasaulyje.

Prisikėlimą galima apibrėžti kaip sugrįžimo iš Nuopuolio sukeltos mirties į gyvenimą procesą, kaip sugrįžimą iš Šėtono viešpatijos į tiesioginę Dievo viešpatiją per atkūrimo apvaizdą. Taigi, kiek mes atgailaujame dėl savo nuodėmių ir pakylame į aukštesnę gėrio būseną, tiek ir esame prikeliami.

Biblija iliustruoja šį prisikėlimo procesą: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.” ^{11(Jn 5,24)} Remdamiesi šia eilute, mes galime tvirtinti, kad prisikelti reiškia palikti Šėtono glėbį ir grįžti į Dievo glėbį. Juk taip pat yra parašyta: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.” ^{12(1Kor 15,22)} Ši eilutė reiškia, kad dėl Adomo nuopuolio paveldėję Šėtono giminystės liniją, mes esame mirę, o per Kristų sugrįžę į Dievo giminystės liniją, mes būsime prikelti gyvenimui.

1.4 Kokius pokyčius patiria žmonės po prisikėlimo?

Pasak Dievo Žodžio, Adomas ir Ieva mirė paragavę nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Visgi jie nepatyrė jokio svarbaus išorinio pokyčio. Daugių daugiausia trumpam laikui pasikeitė jų veidai ir tai tik dėl nerimo ir baimės, kurią jie jautė nupuolę. Panašiai nereikia tikėtis, jog puolę žmonės akivaizdžiai pasikeis po to, kai jie prisikels sugrįždami į būseną, buvusią iki Nuopuolio. Tas, kas atgimė per Šventąją Dvasią, iš tikrųjų prisikelia. Tokį ištikimą žmogų palyginkite su plėšiku: jei vienas buvo prikeltas, kad atgimtų Dievo karalystėje, tai kitas yra dvasiškai miręs ir pasmerktas pragarui. Tačiau savo išore jie nesiskiria vienas nuo kito. Tas, kas tiki Dievą remdamasis Jėzaus mokymu, iš tiesų yra prisikėlęs iš mirties gyvenimui. Tačiau mes negalime įžvelgti jokio akivaizdaus jo fizinio kūno pokyčio nei prieš, nei po to, kaip jis priėmė Jėzų ir pelnė gyvenimą per prisikėlimą.

Jėzus išties buvo kūrimo tikslą įgyvendinęs žmogus. ^{13(plg. Kristologija 2.2)} Visgi sprendžiant iš išorės Jėzus nelabai kuo skyrėsi nuo kitų žmonių. Jeigu savo išore jis būtų neginčijamai apreiškęs savo dievišką prigimtį, visi aplinkiniai išties būtų jį įtikėję ir sekę juo.

Pokyčiai, kuriuos patiria prisikėlęs ir į Dievo globą perėjęs žmogus, vyksta jo širdyje ir dvasioje. Šie vidiniai pokyčiai taip pat apvalo jo kūną ir iš Šėtono landynės paverčia jį Dievo šventykla. Šia prasme mes galime sakyti, kad ir mūsų fizinis kūnas yra prisikėlęs. Jį galime palyginti su pastatu, kuris anksčiau buvęs naudojamas piktam, dabar virto maldos namais. Nors jo išorė nepakito, tačiau dabar jis pašventintas kaip šventykla.

2 Prisikėlimo apvaizda

2.1 Kaip Dievas atlieka prisikėlimo darbą

Prisikėlimas reiškia procesą, per kurį puolęs žmogus grįžta į Dievo numatytą pradinę būseną. Taigi prisikėlimo apvaizda reiškia grįžimo, atkūrimo apvaizdą. Kadangi atkūrimo apvaizda yra Dievo atkūrimo aktas, prisikėlimas yra atgaivinimo aktas. Vadinasi, atkūrimo apvaizda yra vyksta pagal Kūrimo principą šitaip:

Pirma, prisikėlimo apvaizdos istorijoje daugelis iš tų, kuriems buvo patikėtas uždavinys, nepaprastai nuoširdžiai tvirtai stengėsi vykdyti Dangaus valią. Net jei jie ne iki galo atliko savo pareigą, paremtą pamaldumu, vis dėlto jie praplėtė pamatą, ant kurio vėlesnės kartos gali sudaryti širdies sąjungą su Dievu. Šį pamatą mes vadiname amžiaus nuopelnu atkūrimo apvaizdoje. Amžiaus nuopelnas proporcingai išaugo palyginti su širdies pamatu, kurį paklojo prieš mus gyvenę pranašai, išminčiai ir teisuoliai. Todėl prisikėlimas vykdomas remiantis amžiaus nuopelnu.

Antra, remiantis Kūrimo principu, Dievo pareiga buvo sukurti žmones ir duoti jiems Savo Žodį, o žmonių priedermės dalis buvo pasiekti tobulybę tikint Žodžiu ir gyvenant pagal Jį. Panašiai ir Dievo pareiga vykdant prisikėlimo apvaizdą yra duoti mums savo Žodį ir pamokymą, o mūsų pareiga yra tikėti Jo Žodį tam, kad įgyvendintume apvaizdos sumanymą.

Trečia, remiantis Kūrimo principu, asmens dvasia pasiekti tobulybę gali tik per fizinę savastį. Taipogi ir prisikėlimo apvaizdos atveju dvasios prisikėlimas pasiekiamas tik per žemiškąjį gyvenimą.

Ketvirta, remiantis Kūrimo principu, žmogui yra skirta pasiekti tobulybę per tris augimo laikotarpio etapus. Todėl prisikėlimo apvaizda puolusiems žmonėms gali būti užbaigta tik per tris etapus, kurie pasireiškia kaip trys apvaizdos prisikėlimo amžiai.

2.2 Prisikėlimo apvaizda žmonėms

2.2.1 Apvaizda prisikėlimo pamatams pakloti

Dievas pradėjo Savo apvaizdą, kad prikeltų puolusią žmoniją iš Adomo šeimos. Tačiau apvaizda užsitęsė dėl to, kad tie, kuriems buvo patikėta vykdyti Dievo valią, neatliko savo užduoties. Po dviejų tūkstančių biblinių metų Dievas išrinko Abraomą tikėjimo tėvu, ir per jį buvo pradėta vykdyti Dievo valią. Vadinasi, du tūkstančius metų nuo Adomo iki Abraomo vainikavo paklotas pamatas, ant kurio Dievas galėjo pradėti savo prisikėlimo apvaizdą kitame amžiuje. Dėl tos priežasties šį periodą mes galime vadinti apvaizdos, skirtos prisikėlimo pamatams pakloti, amžiumi.

2.2.2 Formuojančios prisikėlimo stadijos amžius

Per du tūkstančius metų nuo Abraomo iki Jėzaus Dievas stengėsi pakelti žmones į formuojančią prisikėlimo stadiją. Tad šią erą galima vadinti formuojančios prisikėlimo stadijos apvaizdos amžiumi. Visi anuomet gyvenę žmonės galėjo gauti amžiaus nuopelną remiantis Dievo formuojančios prisikėlimo stadijos darbu. Per šią erą Dievas davė Senojo Testamento Įstatymą. Jį tikėdami ir jo laikydamiesi žmonės galėjo atlikti savo pareigą ir būti pateisinti prieš Dievą. Todėl ši era buvo pavadinta pateisinimo darbais amžiumi. Anuometiniai žmonės, savo kasdieniame gyvenime laikęsi šio Įstatymo,buvo prikelti savo dvasia iki formavimo amžiaus ir tapo formomis­dvasiomis. Po mirties žmonės, pasiekę formos­dvasios lygį dar žemėje, įžengė ir apsigyveno dvasiniame formos­dvasios lygio pasaulyje.

2.2.3 Augimo stadijos prisikėlimo apvaizda

Dėl Jėzaus nukryžiavimo prisikėlimas liko neužbaigtas, o jo užbaigimas buvo atidėtas iki jo sugrįžimo. Praėję du tūkstančiai metų buvo pratęsimo laikotarpis, per kurį Dievo apvaizda stengėsi prikelti žmones augimo stadijai per dvasinį išganymą. Tad šią erą galima vadinti augimo stadijos prisikėlimo amžiumi. Visi gyvenantys šiame amžiuje gauna šio amžiaus nuopelną remiantis Dievo augimo stadijos prisikėlimo darbu. Šioje eroje žmonės privalo tikėti Naujojo Testamento Žodžiu, kurį jiems davė Dievas, idant jie galėtų atlikti savo pareigą apvaizdai ir būti pateisinti prieš Dievą. Todėl ši era buvo pavadinta pateisinimo tikėjimu amžiumi.

Tie, kurie gyveno šioje eroje, gali būti prikelti dvasiniu pavidalu, nes per savo žemiškąjį gyvenimą tikėjo Evangelija. Būdami prikelti augimo stadijai, jie gali tapti gyvosiomis dvasiomis. O po mirties žmonės, tapęs gyvosiomis dvasiomis dar žemėje, jie gali įžengti ir gyventi Rojuje, dvasiniame gyvosios dvasios lygio pasaulyje.

2.2.4 Užbaigimo stadijos prisikėlimo apvaizda

Era, kuomet žmonės bus dvasiškai ir fiziškai prikelti Kristaus grįžimu ir bus užbaigta prisikėlimo apvaizda, yra vadinama užbaigimo stadijos prisikėlimo amžiumi. Visi gyvenantys šioje eroje gauna amžiaus nuopelną remiantis Dievo užbaigimo stadijos prisikėlimo darbu. Per Antrąjį Atėjimą Kristus atneš naują tiesą Senojo ir Naujojo Testamento pranašystėms išpildyti; ją galima pavadinti Baigtuoju Testamentu. ^{14 (plg. Eschatologija 5,1)} Tikėdami šią tiesą, žmonės tarnaus ir patarnaus Viešpačiui žemėje, idant įvykdytų savo pareigą už apvaizdą ir būtų pateisinti prieš Dievą. Todėl ši era yra vadiname pateisinimo tarnavimu amžiumi. Tikėdami Viešpatį ir jam tarnaudami šios eros žmonės bus tiek dvasiškai, tiek fiziškai prikelti, taps dieviškomis dvasiomis ir gyvens Dangaus karalystėje žemėje. Kuomet jie nusimes fizinius kūnus, kaip dvasios jie įžengs ir gyvens Dangaus karalystėje, danguje, dvasiniame dieviškosios dvasios lygio pasaulyje.

2.2.5 Dangaus karalystė ir rojus

Kai kurie krikščionys miglotai suvokia Dangaus karalystės ir rojaus sąvokas, nes jie netobulai supranta Principą. Jei Jėzus būtų įvykdęs savo kaip Mesijo misiją žemėje, Dangaus karalystė žemėje jau būtų įkurta jam tebegyvenant. Dangaus karalystė danguje irgi būtų buvusi įgyvendinta anuomet, vos tik tobulo būdo žmonės, gyvenantys Dangaus karalystėje žemėje, būtų perėję į dvasinį pasaulį kaip dieviškosios dvasios. Tačiau kadangi Jėzus mirė ant Kryžiaus, Dangaus karalystė žemėje liko neįgyvendinta. Žemė niekada neišvydo pasirodant dieviškosios dvasios lygį pasiekusių žmonių. Iki šiol dar niekas nėra tapęs Dangus karalystės dvasiniame pasaulyje, kuris buvo sukurtas kaip dieviškųjų dvasių namai, piliečiu. Todėl Dangaus karalystė žemėje lieka tuščia ir nebaigta. Kodėl gi tuomet Jėzus užsiminė, kad tas, kas jį tiki, įeis į Dangaus karalystę? Pradinis tikslas, dėl kurio jis atėjo į žemę, buvo įkurti Dangaus karalystę. Tačiau kadangi žmonės juo netikėjo, Jėzus mirė ant kryžiaus pirmiau negu jis galėjo įkurti Dangaus karalystę. Jėzus pažadėjo nusikaltėliui, nukryžiuotam jam iš dešinės, kad šis įeis į rojų kartu su juo. ^{15(Lk 23, 43)} Nusikaltėlis buvo vienintelis žmogus, galiausiai patikėjęs Jėzumi tuomet, kai visi kiti ji buvo palikę. Kol Jėzus turėjo vilties įvykdyti savo misiją kaip Mesijas, jis pamokslavo, kad žmonės gali įeiti į Dangaus karalystę. Bet kuomet jis merdėjo ant kryžiaus neatlikęs savo misijos, jis pasakė nusikaltėliui, kad šis įeis tik į rojų. Rojus čia suprantamas kaip dvasinio pasaulio sritis toms dvasioms, kurios pasiekė gyvosios dvasios lygį įtikėję Jėzų per savo žemiškąjį gyvenimą. Ten jos ir liks laukdamos tos dienos, kada atsivers vartai į Dangaus karalystę.

2.2.6 Dvasiniai reiškiniai paskutinėmis dienomis

Adomas ir Ieva nupuolė būdami augimo stadijos viršūnėje. Dabar žmonės yra atstatomi į augimo stadijos viršūnę per atkūrimo apvaizdą perėję per Senojo Testamento ir Naujojo Testamento amžius. Paskutinės dienos yra laikas, kuomet žmonės grįš į pirmųjų žmonijos protėvių dvasinį lygį, pasiektą prieš pat jų Nuopuolį. Kaip Adomas ir Ieva iki Nuopuolio galėjo tiesiogiai bendrauti su Dievu, taip daugelis žmonių žemėje gali bendrauti su dvasiniu pasauliu. Pranašystę, kad paskutinėmis dienomis „aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus” ^{16(Apd 2,17)}, galima paaiškinti remiantis šio Principo įžvalga.

Paskutinėmis dienomis daugelis žmonių gaus apreiškimą, „Tu esi Viešpats.” Dažnai šie žmonės suklys tikėdami, kad jie yra Antrasis Kristaus atėjimas. Kodėl jie išklysta iš tiesaus kelio?

Sukūręs žmones, Dievas davė jiems teisę viešpatauti pasauliui. ^{17(Pr 1,28)} Tačiau dėl Nuopuolio jie negalėjo išpildyti šio palaiminimo. Kuomet puolę žmonės per atstatymo apvaizdą bus dvasiškai atstatyti į augimo stadijos viršūnę, jie pasieks širdies lygį, prilygstantį Adomo ir Ievos lygiui iki jų Nuopuolio. Tam tikriems šioje stadijoje esantiems žmonėms Dievas duoda apreiškimą, kad jie yra Viešpats, taip pripažindamas, kad jie yra pasiekę tą brandos lygį, kuriame Jis jau vieną kartą palaimino žmonijos protėvius leisdamas jiems viešpatauti pasauliui.

Asmenys, kurie tiki paskutinėmis dienomis ir kurių tvirtas tikėjimas leidžia jiems gauti apreiškimą, kad jie yra „Viešpats”, atsiduria padėtyje, panašioje į Jono Krikštytojo padėtį. Jonas Krikštytojas atėjo turėdamas vieną misiją – taisyti Jėzui kelią. ^{18(Jn 1,23)} Tuo pačiu šiems tikėjimo žmonėms yra duodamas uždavinys paruošti jiems pavestose srityse dirvą Antrajam Kristaus atėjimui. Kadangi jie turi veikti kaip Viešpaties atstovai jiems pavestose srityse, Dievas duoda jiems apreiškimą, jog jie yra Viešpats.

Kuomet kažkas, apdovanotas dvasinėms galioms bendrauti, gauna apreiškimą, jog jis yra Viešpats, jis turėtų suprasti šį reiškinį remdamasis Principo mokymu. Jis neturėtų elgtis klaidingai palaikydamas save Kristumi per Antrąjį atėjimą. Kitaip jis gali baigti tuo, jog suvaidins antikristo vaidmenį. Dėl šios priežasties Biblijoje pranašaujama, jog paskutinėmis dienomis pasirodys daug antikristų. ^{19(1Jn 2,18)}

Dvasiniai mediumai dažnai sutrinka ir nesutaria vienas su kitu, nes dvasinio pasaulio, su kuriuo jie bendrauja, lygiai ir jų gaunamų apreiškimų turinys skiriasi. ^{20(1Kor 15,4)} Nors dvasiškai imlūs žmonės bendrauja su tuo pačiu pasauliu, bet dėl skirtingų aplinkybių ir pozicijų ir skirtingo lygio charakterio, intelekto ir dvasingumo jų dvasinio pasaulio suvokimas skirsis. Šie skirtumai ir sukelia šiuos nesutarimus.

Prisidedantys prie atkūrimo apvaizdos žmonės paprastai yra atsakingi tik už savąją apvaizdos dalį. Sutelkdami dėmesį tik į vertikalų santykį su Dievu, jie dažnai nejaučia horizontalaus santykio su kitais dvasiškai imliais žmonėmis. Tarp jų kyla nesantaika, nes kiekvienas mano, kad Dievo valiai, kuriai jis tarnauja, skiriasi nuo valios, kuriai tarnauja kiti. Jų nesantaika pagilėja, kai kiekvienas iš jų gauna apreiškimą, kad jis yra geriausias. Tačiau Dievas tokią paskatą siūlo tam, kad kiekvieną paskatintų kuo geriau atlikti savo misiją remiantis didesne apvaizda. Dievas duoda tokius apreiškimus ir dėl to, kad kiekvienas, tiesą sakant, geriausiai tinka pavesto darbo sričiai.

Be to, kai pamaldaus tikėjimo žmonės taps dvasiškai atviri ir pasieks širdies lygį, prilygstantį Adomo ir Ievos lygiui prieš pat jų Nuopuolį, jie susidurs su panašiu išmėginimu, kurio Adomui ir Ievai nepavyko išlaikyti. Jei jie nebus atidūs, jie gali suklysti ir padaryti tokią pat klaidą – Nuopuolio klaidą. Yra be galo sunku nugalėti šią pagundą nesupratus Principo. Deja, daugelis religingų žmonių neišlaikė šio išmėginimo ir taip akimirksniu nubraukė visa, ką buvo pasiekę savo uolumu ir atsidavimu.

Kaip dvasiškai imlūs žmonės gali įveikti šias kliūtis? Atkūrimo apvaizdai įgyvendinti per trumpą laiką Dievas skiria skirtingas misijas daugeliui asmenų ir kiekvienam atskirai nepriklausomai nuo kitų. Vadinasi, yra tiesiog neišvengiama, kad tarp dvasiškai imlių žmonių kyla nesantaika. Tačiau istorijos pabaigoje Dievas duos jiems naują tiesą. Naujoji tiesa leis jiems suprasti, kad jų unikalios misijos, kurios jiems buvo patikėtos, yra skirtos vienam galutiniam Dievo tikslui. Naujoji tiesa nuties jiems kelią į tarpusavio bendradarbiavimą ir darnų darbą didesniam atkūrimo apvaizdos tikslui įgyvendinti. Šioje eroje visi dvasiškai imlūs žmonės liausis primygtinai reikalavę, kad vien tik jie tarnauja Dievo valiai. Jie turėtų ieškoti gilesnių ir išsamesnių tiesos žodžių, kurie leistų jiems teisingai suprasti savo pozicijas ir tikrąją jų apvaizdos misijų prigimtį. Tik tada jie vėl galės įveikti buvusios horizontalios nesantaikos sukeltą painiavą. Tik tuomet kiekvienas galės užbaigti savo individualų tikėjimo kelią ir nuskinti jo puikius vaisius.

2.2.7 Pirmasis prisikėlimas

Biblijoje minimas„pirmasis prisikėlimas” apibrėžia atkūrimo įvykdymą pirmą kartą apvaizdos istorijoje. Jį įvykdys Kristus per Antrąjį atėjimą. Jis apvalys žmones nuo gimtosios nuodėmės ir atkurs jų tikrąją, pradinę savastį, leisdamas kiekvienam įgyvendinti kūrimo tikslą.

Visi krikščionys tikisi dalyvauti pirmajame prisikėlime. Bet kas iš tiesų ten dalyvaus? Tai tie, kurie pirmieji patikės Kristumi, jam tarnaus ir juo seks per Antrąjį atėjimą. Jie padės jam vykdant visas atlygio sąlygas pasaulyje ir atkūrimo apvaizdą. Per šį procesą jie bus pirmieji, kuriems bus panaikinta gimtoji nuodėme, kurie taps dieviškomis dvasiomis ir įgyvendins kūrimo tikslą.

Antra, panagrinėkime Biblijoje minimų 144 000 paženklintųjų prasmę. ^{21(Apr 14,1-4), (Apr 7,4)} Kristus siekdamas per Antrąjį atėjimą pabaigti atkūrimo apvaizdą, turi rasti tam tikrus žmones, kurie per atlygį gali atkurti visų buvusių šventųjų misijas, nes pastarieji, nors ir stengėsi vykdyti Dievo valią, tapo Šėtono aukomis nesugebėję įvykdyti savo pareigų. Jis turi rasti šiuos žmones per savo gyvenimą ir pakloti pergalės prieš Šėtono pasaulį pamatus. Iš viso šventųjų, kurių Kristus per Antrąjį atėjimą turi rasti šiai užduočiai vykdyti, turi būti 144 000.

Dievo atkūrimo apvaizdos metu Jokūbas turėjo dvylika vaikų, su kuriais jis išsirengė vykdyti savo misiją – atkurti savo šeimą. Mozė vedė dvylika giminių atlikti misiją – atkurti tautą. Jei šias dvylika genčių padaugintume dar iš dvylikos genčių, iš viso gautume 144. Jėzus, kuris atėjo turėdamas misiją – atkurti pasaulį, rado dvylika mokinių, kad per atlygį tiek dvasiškai, tiek fiziškai atkurtų skaičių 144. Tačiau dėl nukryžiavimo Jėzus sugebėjo jį atkurti tik dvasiškai. Jokūbas turėjo dvylika sūnų, kad per savo gyvenimą atlygio dėka atkurtų vertikalų dvylikos kartų nuo Nojaus kelią, į kurį pretendavo Šėtonas. ^{22(plg. Laikotarpiai 2,2)} Taip pat ir Kristus per Antrąjį atėjimą per savo gyvenimą turi tiek dvasiškai, tiek fiziškai per atlygį atkurti ilgalaikį apvaizdos kelią nuo Pirmojo Kristaus atėjimo, nustačiusio dvasinį 144 giminių modelį. Tam įgyvendinti jis turi rasti tiek tikinčiųjų, kad iš viso jų būtų 144.

2.3 Prisikėlimo apvaizda dvasioms

2.3.1 Grįžtamojo prisikėlimo tikslas ir būdas

Remiantis Kūrimo principu, žmogaus dvasios augimui reikia dvejopo maisto: iš Dievo gaunamų gyvenimo pradų ir gyvybingumo pradų, gautų per davimo ir ėmimo veiksmą su fizine savastimi. Dvasia negali nei augti nei prisikelti atskirai nuo fizinės savasties. Vadinasi, dvasios žmonių, kurie mirė per savo žmogiškąjį gyvenimą nepasiekę tobulybės, gali prisikelti tik grįžusios į žemę ir atlikusios nebaigtą pareigą kartu su žemėje gyvenančiais žmonėmis. Padėdamas tikintiesiems žemėje atlikti savo misijas, tuo pat metu dvasios gali užbaigti savąsias. Čia ir glūdi biblinio pasakymo, pranašaujančio, kad paskutinėmis dienomis Viešpats ateis su „miriadais savo šventųjų”, ^{23(Jud 14.)} prasmė.Šį procesą mes vadiname grįžtamuoju prisikėlimu.

Kaip dvasios padeda žmonėms žemėje vykdyti Dievo valią? Kai žmonės per maldas ar kitokią dvasinę veiklą tampa imlūs dvasioms, dvasios nusileidžia pas juos ir sudaro vieną bendrą pamatą su jų dvasinėmis savastimis ir veikia išvien. Dvasios atlieka įvairius darbus. Pavyzdžiui, jos išlieja dvasinę ugnį ant žemėje gyvenančių žmonių ir suteikia jiems galią gydyti ligas. Jos padeda žmonėms pasiekti transo būseną ir suvokti dvasinio pasaulio realybę. Jos duoda žmonėms apreiškimus ir pranašystės galią. Jos taip pat sielai suteikia gilų įkvėpimą. Visus šiuos darbus dvasios atlieka Šventosios Dvasios vardu nurodydamos žmonėms žemėje kaip vykdyti Dievo valią.

2.3.2 Izraelitų ir krikščionių dvasių grįžtamasis prisikėlimas

Augimo stadijos grįžtamasis prisikėlimas

Dvasios tų, kurie laikėsi Mozės įstatymo ir nuoširdžiai garbino Viešpatį per savo gyvenimą Senojo Testamento amžiuje įsikūrė dvasinio pasaulio formos-dvasios lygyje. Po Jėzaus atėjimo, visos šios dvasios grįžo į žemę ir padėjo tvirtai tikintiems žmonėms žemėje vykdyti Dievo valią. Taip padėdamos žmonėms pasiekti gyvosios dvasios lygį, jos taip pat to nusipelnė, t.y. jos tapo gyvosiomis dvasiomis ir įžengė į Rojų. Tai mes galime vadinti augimo stadijos grįžtamojo prisikėlimo malone.

Pateikime keletą pavyzdžių iš Biblijos. Kai Elijas kaip dvasia pasirodė Jėzui ir jo mokiniams ^{24(Mt 17,3)}, akivaizdu, kad Elijas vis dar gyveno dvasiniame pasaulyje. Tačiau Jėzus pavadino Joną Krikštytoją, gyvenusį žemėje, Eliju. ^{25(Mt 17,12-13)} Jėzus pavadino jį Eliju todėl, kad bendram uždaviniui vykdyti Jono kūnas tuo pat metu buvo ir Elijo kūnas. Elijo dvasia nusileido ant Jono Krikštytojo, kad padėtų Jonui atlikti misiją, kurios Elijas nebaigė per savo žemiškąjį gyvenimą. Tai vadinama grįžtamuoju Elijo prisikėlimu.

Biblijoje pasakojama, kad Jėzui mirus ant kryžiaus daug šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. ^{26(Mt 27,52)} Ši eilutė nereiškia, kad suirę šventųjų kūnai atgimė ir taip pakilo iš kapų rūsių. Priešingai, tai apibūdina dvasinį grįžtamojo prisikėlimo reiškinį. Tikinčių žydų dvasios nusileido į žemę iš jų gyvenamo dvasinio pasaulio formos-dvasios lygio. Jos sugrįžo, kad padėtų tikintiesiems žemėje, kurie turėjo galimybę pasinaudoti kryžiaus atpirkimu, įtikėti Jėzų ir tapti gyvosiomis dvasiomis. Taip padariusios sugrįžusios dvasios taip pat tapo gyvosiomis dvasiomis. Jei šventieji būtų kūniškai prisikėlę iš kapų rūsių, kaip buvo parašyta Biblijoje, jie iš tikrųjų būtų paliudiję, kad Jėzus yra Mesijas. Ar tuomet kas nors būtų drįsęs ir toliau netikėti Jėzų? Be to, jų žygiai ir darbai būtų buvę užrašyti Biblijoje, tačiau dabar mes turime vien tik neaiškų pasakymą, jog šventieji prisikėlė iš numirusių. Tai buvo trumpalaikis dvasinis reiškinys, suvokiamas tik išlavėjusias dvasines jusles turintiems tikintiesiems.

Palyginti su Rojumi, į kurį žmonės galėjo įžengti per atperkančiąją Jėzaus kryžiaus kančią, dvasinio pasaulio sritis, kurioje gyveno Senojo Testamento šventųjų dvasios, buvo gana tamsi ir menka; todėl ji ir buvo pavadinta „kapo rūsiu”.

Baigimo stadijos grįžtamasis prisikėlimas

Žmonių, kurie tikėjo Jėzų dar gyvendami žemėje Naujojo Testamento laikais, dvasios tapo gyvosiomis dvasiomis ir įžengė į Rojų po mirties. Po Antrojo atėjimo šios dvasios sugrįš į žemę, kad padėtų atsidavusiems tikintiesiems įtikėti Kristaus grįžimu ir jam tarnauti. Taip padėdami žmonėms žemėje pasiekti dieviškosios dvasios lygį, jie taip pat to nusipelno ir tampa dieviškosiomis dvasiomis. Kada šventieji pereina į kitą pasaulį ir įeina į Dangaus karalystę danguje, grįžtančios dvasios taip pat įeis į karalystę. Ši ypatinga malonė vadinama baigimo stadijos grįžtamuoju prisikėlimu. Teikiant šią malonę ne vien tik dvasios padeda žmonėms, bet ir žmonės žemėje padeda dvasioms prisikelti.

Išsiaiškinkime vieną Šventojo Rašto vietą:

Ir jie visi [Senojo Testamento amžiaus šventieji], nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas jiems buvo pažadėta [t.y. leidimo įeiti į Dangaus karalystę], nes Dievas geresniuosius dalykus [Dangaus karalystę] buvo numatęs mums [žmonėms], kad jie [dvasios] ne be mūsų pasiektų tobulumą. ^{(Hbr 11,39-40)}

Šis paaiškinimas mums padeda suprasti, kad ši vieta tiksliai apibrėžia grįžtamąjį prisikėlimą. Ji parodo, kad dvasios, gyvenančios dvasiniame pasaulyje, gali pasiekti tobulybę tik bendradarbiaudami su žemės žmonėmis. Be to, yra parašyta „ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.” ^{27(Mt 18,18)} Šis pasakymas moko, kad tol, kol tikintieji žemėje neatriš to, kas surišta, dvasios irgi negalės atrišti to, kas surišta jose. Kadangi dvasios gali prisikelti tik bendradarbiaudamos su tikinčiaisiais žemėje, pas kuriuos nusileidžia, Jėzus davė Dangaus karalystės raktus Petrui, atstovaujančiam žemės tikintiesiems, tam, kad jis galėtų atrakinti vartus į Dangaus karalystę čia, žemėje. ^28(Mt16,19)

2.3.3 Grįžtamasis dvasių, gyvenančių už rojaus, prisikėlimas

Yra kelios dvasių grupės, gyvenančios už Rojaus, kiekviena iš jų turi savo būdą kaip pasiekti grįžtamąjį prisikėlimą. Pirmiausia, panagrinėkime grįžtamąjį prisikėlimą dvasių, kurios savo gyvenamuoju metu išpažino kitas nei krikščionybė religijas. Taip, kaip bet kurie du žmonės iš pradžių turi rasti bendrą pagrindą tam, kad dirbtų išvien bendram tikslui, taip žemės žmonės ir dvasios gali dirbti išvien, kad pasiektų bendrą apvaizdos tikslą, tik tada, kai jie sudaro bendrą pagrindą. Todėl dvasia, grįžtanti į žemę prisikelti, ieško partnerio tarp tų žmonių žemėje, kurie išpažįsta tą pačią religiją, kaip ir ji, kada gyveno žemėje. Dvasia nusileidžia ant savo pasirinktojo ir tampa jo vadovu.

Antra, panagrinėkime grįžtamąjį prisikėlimą dvasių, kurios gyveno sąžiningą gyvenimą, nors ir neišpažino jokios religijos. Nė vienas iš puolusios žmonijos neįkūnija tobulo gerumo, nes dar niekas nesunaikino gimtosios nuodėmės iš savęs. Taigi gera dvasia yra ta, kuri gerumo turi daugiau nei piktoji dvasia. Šios gerosios dvasios nusileidžia pas gerus žmones žemėje ir bendradarbiauja su jais, kad padėtų jiems įvykdyti Dievo atkūrimo apvaizdos tikslą. Tuo pat metu šios dvasios nusipelno tos pačios malonės, kaip ir žmonės, kuriems jos padeda.

Trečia, panagrinėkime grįžtamąjį piktųjų dvasių prisikėlimą. Biblijoje mes skaitome apie „prakeiktuosius”, kurie „eis į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams.” ^{29(Mt 25,41)} „Jo angelams” čia reiškia Šėtono valdomas piktąsias dvasias. Dvasinės būtybės, paprastai žinomos kaip šmėklos, kurių požymiai ir esmė yra neaiški, yra ne kas kita, o piktosios dvasios. Net piktosios dvasios gali užsitarnauti amžiaus nuopelną grįždamos į žemę. Tačiau piktųjų dvasių darbai ne visada duoda vaisių ir ne visada atlyginami grįžtamuoju prisikėlimu. Norėdamos jo nusipelnyti jos savo darbais turi bausti žemės žmonės, kad sukurtų sąlygas žmonėms atsverti savo nusižengimus, praeityje sužlugdžiusius Dievo pastangas apvalyti juos nuo nuodėmių. Tad kaip piktųjų dvasių darbai gali pasireikšti teisingumo dangaus vardan vykdymu?

Paimkime vieną pavyzdį. Tarkim, kad žemėje gyvena asmuo, kuris, remiantis amžiaus nuopelnu, tuoj pereis iš dabartinės nuopelno srities į aukštesnę nuopelno sritį. Jis negali pereiti į naują nuopelno sritį, kol iš pradžių jis nebus išpildęs tam tikros atlygio sąlygos panaikinti praeities nuodėmę. Pereidamas iš šeimos lygio į klano lygį, asmuo turi atlyginti skolą tiek už savo, tiek už klano protėvių nuodėmę. Dangus leidžia piktosioms dvasioms kankinti jį baudžiant už šią nuodėmę. Jei jis noriai kenčia piktųjų dvasių kankinimą ir ištveria jį, jis bus sėkmingai sumokėjęs už šią sąlygą ir, vadinasi, jam bus leista pakilti į aukštesnę nuopelno sritį klano lygyje. Jį kankinusios piktosios dvasios taip pat gaus atitinkamą atlygį. Štai taip, remiantis amžiaus nuopelnu, atkūrimo apvaizda išplečia savo nuopelno sritį nuo šeimos iki klano lygio, tautos lygio ir pasaulio lygio. Kada tik žmonija yra pasirengusi pakilti į aukštesnį lygį, apvaizdos išskirtas asmuo turi išpildyti atlygio sąlygą pašalinti jo ar jo protėvių padarytą nuodėmę.

Piktųjų dvasių darbai gali dvejopai padėti žemės žmogui išpildyti atlygio sąlygas apsivalant nuo nuodėmės. Pirma, dvasia gali tiesiogiai kankinti žmogų. Antra, piktoji dvasia gali nusileisti ant kito žmogaus, kuris gali tuoj padaryti nuodėmę, panašią į baustino asmens nuodėmę, dvasinės savasties ir per tą antrąjį asmenį užpulti tą žmogų. Bet kuriuo atveju, jei žmogus kantriai ir noriai kenčia piktosios dvasios kenkimą, jis išpildys atlygio sąlygą apsivalyti nuo savo ir nuo protėvių nuodėmės. Tuomet ši nuodėmė bus pašalinta ir jis įžengs į aukštesnę nuopelno sritį, kuri tapo prieinama naujojoje eroje. Tad piktosios dvasios bus atlikusios savo darbą ir Dangaus vardu nubaudusios žmogų už jo nuodėmę. Vadinasi, dvasia nusipelnys tokio pat atlygio, kaip ir žmogus žemėje; ji irgi pateks į aukštesnę nuopelno sritį.

2.4 Reinkarnacijos teorija pagal grįžtamojo prisikėlimo principą

Siekdamas įvykdyti visą atkūrimo apvaizdos tikslą, Dievas pašaukė daug individų ir kiekvienam iš jų skyrė atitinkamą misiją. Šie individai savo misiją perleido kitiems panašaus būdo ir aplinkybių individams, pamažu vykdydami kiekvieną misijos dalį per ilgą istorinį laikotarpį.

Atkūrimo apvaizda prasideda nuo individo, paskui nuo šeimos, tautos, pasaulio ir galiausiai atstato visą dangų ir žemę. Nors kiekvieno individo misija tėra tik didesnės visumos dalis, tačiau ji taip pat plėtojasi pagal šią schemą. Kiekviena misija prasideda individo lygiu ir pamažu išsiplečia iki šeimos, tautos ir pasaulio lygio. Tokį pavyzdį pateikia ir Biblija, kai misija, prasidėjusi nuo Abraomo individo ir šeimos lygmeniu, vėliau atiteko Mozei tautos lygiu ir Jėzui pasaulio lygiu.

Dvasios, per žemiškąjį gyvenimą neužbaigusios savo misijos, privalo grįžti pas tokią pat misiją turinčius žmones žemėje. Kai dvasia padeda žmogui vykdyti Dievo valią, asmuo įvykdo ne tik savo, bet ir jam padėjusios dvasios misiją. Tad misijos atžvilgiu asmens fizinis kūnas kartu yra ir dvasios fizinis kūnas. Ta prasme jis yra antrasis dvasios atėjimas; vadinasi, kartais jį galima pavadinti dvasios vardu, nes jis atrodo esąs tos dvasios reinkarnacija. Biblijoje Jonas Krikštytojas turėjo atlikti Elijo per savo gyvenimą nepabaigtą misiją, nes Elijas jam padėjo atliekant savo darbus. Jėzus pavadino Joną „Eliju”, nes Jono fizinis kūnas kartu buvo ir Elijo kūnas. ^{30(plg. Prisikėlimas 2.3.2.1)}

Paskutinėmis dienomis tam tikriems žmonėms yra patikėtos misijos pasauliniu lygiu. Jie turi paveldėti ir užbaigti visų tas pačias užduotis turėjusių praeities dvasių misijas. Šios dvasios nusileis ant tų žmonių ir padės jiems užbaigti jų (dvasių) nebaigtus darbus. Kadangi žmonės tam tikra prasme yra šių vadovaujančių dvasių antrasis atėjimas, jie gali pagalvoti, jog jie yra šių dvasių reinkarnacija. Vadinasi, paskutinėmis dienomis esama žmonių, kurie skelbiasi esą antrasis Jėzaus, Maitrėjos Budos, Konfucijaus, Alyvmedžio ar Gyvybės medžio atėjimas. Hinduistinės ar budistinės reinkarnacijos doktrinos irgi aiškina šiuos išorinius reiškinius, tačiau jos nėra pažinusios grįžtamojo prisikėlimo principo.

3 Religijų suvienijimas grįžtamuoju prisikėlimu

3.1 Krikščionybės suvienijimas grįžtamuoju prisikėlimu

Per Antrąjį atėjimą visos Rojuje gyvenančios gyvosios dvasios nusileis ant žmonių, kurie tikėdami Viešpačiu ir jam tarnaudami, gali pasiekti dieviškosios dvasios lygį Bendradarbiaudami su šiais žmonėmis, kad išpildytų Dievo valią apvaizdai atkurti, dvasios gali gauti tokį pat atlygį ir įeiti į Dangaus karalystę. ^{31(plg. Prisikėlimas2.3.2.2)} Vadinasi, tą dieną visos dvasios nusileis iš Rojaus, kad padėtų tikintiesiems žemėje.

Nors apsilankymo laikas gali priklausyti nuo asmens tikėjimo, prigimties ir protėvių nuopelnų apvaizdai, anksčiau ar vėliau kiekvienam tikinčiajam iš Rojaus vadovaus dvasios, idant jie eitų pas Kristų per Antrąjį atėjimą ir pasišvęstų Dievo valiai. Dėl tos priežasties krikščionybei yra lemta susivienyti.

3.2 Visų kitų religijų suvienijimas grįžtamuoju prisikėlimu

Kaip sakėme anksčiau, visos to paties galutinio tikslo siekiančios religijos, pamažu susijungia į vieną kultūrinę, krikščioniškais idealais paremtą sferą. ^{32(Eschatologija 4.2)} Krikščionybė egzistuoja ne šiaip sau, o todėl, kad jos galutinis tikslas yra įgyvendinti visų žmonijos istorijos religijų tikslus. Per Antrąjį atėjimą, Kristus, ateisiantis kaip krikščionybės vienijantis centras, bus Maitrėja Buda, kurio grįžimą numato Budizmo mokymas; jis bus Tikrasis žmogus, kurio laukia kinų religinė tradicija ir Čongdoriongas, kurio laukia daugelis korėjiečių. Jis yra centrinė figūra, kurio atėjimo laukia ir kitos religijos.

Vadinasi, per Antrąjį Kristaus atėjimą, visos per savo gyvenimą kitas religijas išpažinusios dvasios, lyg Rojaus dvasios, irgi grįš į žemę prisikelti, nors jų grįžimo laikas priklausys nuo jų dvasinės padėties. Šios dvasios privalės nuvesti atitinkamų religijų tikinčiuosius pas Kristų per Antrąjį atėjimą, padėti jiems įtikėti Kristų ir prisidėti vykdant Dievo valią. Panašų pavyzdį mums pateikė Pirmasis atėjimas: trys išminčiai, kurie buvo zoroastriečiai, atėjo iš rytų ieškoti gimusio Jėzaus ir jį pagarbino. ^{33(Mt 2,1-12)} Vadinasi, visos religijos apsijungs aplink atgimusią krikščionybę.

3.3 Nereligingų žmonių suvienijimas grįžtamuoju prisikėlimu

Dvasios, kurios per savo gyvenimą, gyveno sąžiningą gyvenimą, bet neišpažino jokios religijos, taip pat nustatytu laiku sugrįš į žemę, kad pelnytų grįžtamojo prisikėlimo atlygį. Jos bus sąžiningų žmonių vadovai, skatinančios juos ieškoti Kristaus per Antrąjį atėjimą ir padėti jam vykdyti Dievo valią.

Galutinis Dievo apvaizdos tikslas yra išgelbėti visą žmoniją. Todėl Dievas ketina visiškai panaikinti pragarą, praėjus tam tikram laiko tarpsniui, kuris yra būtinas kiekvienam individui apsivalyti nuo savo nuodėmės. Jei pragaras amžiams liktų pasaulyje, kur būtų vykdomas Dievo gerumo tikslas, jis prieštarautų Dievo tobulybei, Jo idealui ir Jo atkūrimo apvaizdai.

Net puolę tėvai negali džiaugtis, jei vienas iš jų vaikų yra nelaimingas. Tuo labiau ši tiesa galioja kalbant apie Dievą, mūsų Dangiškąjį Tėvą. Juk yra parašyta: „Viešpats [negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano], o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.” ^{34(2 Pt 3,9)} Vadinasi, pragaras negali likti amžiams. Idealiame pasaulyje, kuris yra giliausias Dievo troškimo išsipildymas, pragaro neliks nė ženklo. Paskutinėmis dienomis, atėjus laikui, piktosios dvasios nusileis ant piktų, tokio paties dvasinio lygio žmonių ir padės jiems išpildyti Dievo valią. Iš tiesų, net demonai paliudijo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. ^{35(Mt 8,29)}

Ilgainiui dalyvaudami šiose įvairiose malonėse žmonės pamažu susivienys Dievo idealaus pasaulio tikslo labui.