<< Atgal

I dalis

6 skyrius
Predestinacija

Teologų ginčai dėl predestinacijos sujaukė daugelio žmonių tikėjimą. Panagrinėkime šių ginčų kilmę.

Biblijoje gausu epizodų, įrodančių, anot daugelio aiškintojų, kad visas žmogaus gyvenimo puses – gerovę ir nuosmukį, laimę ir kančią, išganymą ir prakeiksmą, tautų iškilimą ir žlugimą – iš anksto yra nulėmęs Dievas. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius rašė:

„Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.“ – Rom 8, 30

„Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo.“ – Rom 9, 15-16

„Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!“ – Rom 9, 21

Taip pat parašyta, kad dar negimus Jokūbui ir Ezavui, Dievas pamilo pirmąjį, o pastarojo neapkentė. Jis paskelbė jų likimą, sakydamas, kad „vyresnis tarnaus jaunesniam“.^{1(Rom 9, 11-13)} Taigi Biblijoje gausu epizodų, patvirtinančių absoliučios ir visiškos Dievo predestinacijos doktriną.

Tačiau Biblijoje rasime ir tokių epizodų, kurie paneigia absoliučios predestinacijos doktriną. Pavyzdžiui, Dievas uždraudė žmonių protėviams valgyti nuo gero bei pikto pažinomo medžio, nes nenorėjo, kad jie nupultų.^{2(Pr 2, 17)} Tuo remdamiesi galime padaryti išvadą, kad žmonių Nuopuolį nulėmė ne Dievas, o tai, kad jie nepakluso Dievo įsakymams. Taip pat parašyta: „Ir Viešpats gailėjosi, sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.“^{3(Pr 6, 6)} Jei žmogaus Nuopuolį Dievas būtų iš anksto nulėmęs, Jis tikrai nebūtų dėl jo sielvartavęs. Be to, Evangelijoje pagal Joną parašyta, kad kiekvienas žmogus, tikintis Jėzų, nepražus, bet turės amžinąjį gyvenimą,^{4(Jn 3, 16)} o tai reiškia, kad nė vienas nėra iš anksto pasmerktas amžinoms kančioms. Doktriną, kad žmogaus sumanymų rezultatus nulemia ne Dievo predestinacija, o žmogaus pastangos, patvirtina ši garsi Biblijos eilutė: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“.^{5(Mt 7, 7)} Kodėl Jėzus ragino žmones negailėti pastangų, jei visi jų žingsniai iš anksto nulemti? Biblija moko mus melstis už sergančius mūsų brolius,^{6(Jok 5, 14-15)} o tai reiškia, kad sveikata nėra vieno Dievo rankose. Jei viskas būtų likimo valioje, kaip iš anksto yra nulėmęs Dievas, ašaringos mūsų maldos būtų bergždžios.

Tikėdami, kad Dievas yra absoliutas, turėtume tikėti ir tuo, kad visi Jo iš anksto nulemti dalykai taip pat yra absoliutūs, ir žmogaus pastangos juos keisti yra bevaisės. Taigi, jei laikysimės tradicinės doktrinos, skelbiančios, jog viskas yra absoliučioje Dievo valioje, turėsime pripažinti ir tai, kad visos žmonių pastangos, įskaitant maldą, evangelijos skelbimą ar dosnumą, niekuo neprisideda prie Dievo atkūrimo apvaizdos, ir bet kokie bandymai pakeisti natūralią įvykių eigą yra nevaisingi.

Kadangi Biblijoje gausu epizodų, pateisinančių abi priešingas doktrinas, predestinacijos klausimu iki šiol daug diskutuojama. Kaip šį klausimą gali išspręsti Principas? Mes išnagrinėsime predestinacijos klausimą keliais skirtingais požiūriais.

1 Dievo Valios Predestinacija

Dievo Valios predestinaciją aptarsime po to, kai ištirsime, ko Dievas siekia. Prisiminkime: Dievas negalėjo įvykdyti savo kūrimo tikslo dėl žmonių Nuopuolio. Vadinasi, Dievo apvaizdą puolusiai žmonijai vykdanti Jo Valia taip pat turi įvykdyti kūrimo tikslą. Šia prasme Dievo Valia siekia atkūrimo įvykdymo.

Toliau mes turėtume suprasti, kad Dievas savo Valios vykdymo siekia tik po to, kai ją iš anksto nulemia. Kurdamas žmones, Dievas nusprendė, kad jie įvykdys kūrimo tikslą. Negalėdamas įvykdyti savo Valios dėl žmonių Nuopuolio, Dievas nusprendė įvykdyti savo Valią dar kartą per atkūrimo apvaizdą, ir nuo to laiko Jis siekia šio tikslo įvykdymo.

Savo Valią Dievas turi nulemti ir siekti jos vykdymo gėriu, o ne blogiu. Dievas – gėrio Kūrėjas. Vadinasi Jo kūrimo tikslas, kaip ir Jo atkūrimo apvaizdos bei Valios tikslas, taip pat yra geras. Todėl Dievas nedaro nieko, kas trukdytų ar priešintųsi kūrimo tikslo įvykdymui. Štai kodėl Jis negalėjo nulemti žmogaus Nuopuolio ar nuodėmių, dėl kurių puolę žmonės turi stoti prieš teismą, bei tokių įvykių, kaip visatos sunaikinimas. Jei Dievas būtų nulėmęs visas šias blogybes, Jis nebūtų gėrio Kūrėjas. Jei Pats Dievas būtų iš anksto nulėmęs blogas kūrimo išdavas, Jis nebūtų dėl jų gailėjęsis taip, kaip, pavyzdžiui, Jis gailėjosi dėl puolusių žmonių ydingumo^{7(Pr 6, 6)} ar dėl to, kad susvyravo karaliaus Sauliaus tikėjimas.^{8(1 Sam 15, 11)} Šios eilutės patvirtina tai, kad blogį nulėmė ne Dievas, o patys žmonės, kurie, nesugebėję atlikti savo priedermės, susivienijo su Šėtonu.

Kokiu mastu Dievas nulemia savo Valią – galutinį kūrimo tikslo įvykdymą? Dievas yra absoliuti Būtis, vienintelis, amžinas ir nekintantis. Todėl ir Jo kūrimo tikslas turi būti absoliutus, vienintelis, amžinas ir nekintantis. Panašiai ir Jo Valia vykdyti atkūrimo apvaizdą, siekiančią kūrinijos tikslo, turi būti absoliuti, vienintelė ir nekintanti. Iš to išplaukia, kad Dievo Valios predestinacija, jog kada nors bus įvykdytas kūrimo tikslas, taip pat yra absoliuti, nes parašyta: „Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu, ką užsimojau, tą ir padarysiu.“^{9(Iz 46, 11)} Taigi, jei Dievo išrinktam žmogui nepavyksta įvykdyti Jo iš anksto absoliučiai nulemtos Valios, Dievas toliau turi vykdyti savo apvaizdą iki galutinio rezultato net ir tuo atveju, jei Jam reikės pasirinkti kitą žmogų, ant kurio pečių Jis perkels misijos vykdymą.

Pavyzdžiui, Dievas troško įvykdyti kūrimo tikslą per Adomą. Šiam troškimui neišsipildžius, Dievo apvaizdos Valios predestinacija išliko absoliuti. Todėl Dievas pasirinko Jėzų kaip antrą Adomą ir pabandė įvykdyti Valią per jį. Kai Jėzui taip pat nepavyko įvykdyti Dievo Valios, nes juo neįtikėjo žydų tauta,^{10(plg. Mesijas)} jis pažadėjo sugrįžti ir ją būtinai įvykdyti.^{11(Mt 16, 27)} Dievo Valia taip pat turėjo sukurti Mesijui šeimos pagrindą, vykdomą per Kainą ir Abelį. Kai Kainas nužudė Abelį, ir Dievo Valia liko neįvykdyta, Dievas nusprendė ją vykdyti per Nojaus šeimą. Kai Nojaus šeima irgi neįvykdė Jo Valios, Dievas savo įrankiu pasirinko Abraomą ir veikė per jį. Tai pastebima ir pavienių asmenų misijose: Dievas norėjo ištaisyti nesėkmingą bandymą įvykdyti Jo Valią per Abelį, todėl jo pakaitalu pasirinko Setą.^{12(Pr 4, 25)} Kai Mozė taip pat nesugebėjo įvykdyti Dievo Valios, Dievas vietoj jo pasirinko Jozują.^{13(Joz 1, 5)} Kai Judas Iskariojtas Dievo Valią pavertė niekais išduodamas Jėzų, Dievas savo Valios vykdytoju pasirinko Motiejų.^{14(Apd 1, 24)}

2 Dievo Valios vykdymo būdo predestinacija

Pagal Kūrimo Principą Dievo kūrimo tikslas bus pasiektas tik tuomet, kai žmonės atliks savo priedermę.^{15(plg. Kūrimas 5.2.2)} Nors Dievo Valia, vykdanti šį tikslą per atkūrimo apvaizdą, yra absoliuti ir joks žmogus jos negali paveikti, ji bus įvykdyta tik tuomet, kai žmonės atliks savo priedermę. Iš pradžių Dievo kūrimo tikslą turėjo įvykdyti Adomas ir Ieva, tačiau prieš tai jie turėjo atlikti savo priedermę ir neliesti gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus.^{16(Pr 2, 17)} Taip pat ir atkūrimo apvaizdos požiūriu Dievo Valia bus įvykdyta tik tuomet, kai centrinė figūra, kuriai bus patikėta ši misija, atliks savo priedermę. Pavyzdžiui, jei žydai, kurie yra svarbiausia apvaizdos tauta, būtų įtikėję Jėzumi ir besąlygiškai juo sekę, Dievas būtų juos išganęs. Kadangi jie neįtikėjo Jėzumi ir neįvykdė savo priedermės, Dievo Valios vykdymas buvo atidėtas iki Antrojo Atėjimo.

Kokiu mastu Dievas, vykdydamas savo apvaizdą, numato įvykių eigą? Nors Dievo Valia įvykdyti atkūrimo apvaizdos tikslą yra absoliuti, Dievas numato jos vykdymo eigą sąlyginai, priklausomai nuo penkių procentų centrinės figūros priedermės, kuri gali būti įvykdyta šalia devyniasdešimt penkių procentų Dievo priedermės. Ši penkių procentų dalis naudojama parodyti, kad žmogaus priedermė, lyginant su Dievo priederme, yra itin menka. Tačiau žmogui šie penki procentai prilygsta visiems šimtui procentų jo pastangų.

Pateiksime keletą pavyzdžių: Dievas numatė, kad Jo Valia per Adomą ir Ievą bus įvykdyta tik tuomet, jei jie nevalgys užginto vaisiaus ir atliks savo priedermę. Pasirinkęs savo Valios vykdytoju Nojų, Dievas numatė, kad Jo Valia bus įvykdyta tik po to, kai Nojus įtempęs visas jėgas ir su didžiausiu atsidavimu pastatys laivą ir taip atliks savo priedermę. Vykdydamas išganymo apvaizdą per Jėzų, Dievas numatė, kad Jo Valia bus įvykdyta tik tuomet, kai puolę žmonės atliks savo priedermę įtikėdami, kad Jėzus yra Mesijas, ir jam besąlygiškai paklus.^{17(Jn 3, 16)} Tačiau žmonės nė karto nesusidorojo net ir su šia mažyte savo priedermės dalimi. Todėl Dievo apvaizda nuolat užsitęsdavo.

Biblijoje parašyta: „Tikėjimo malda išgelbės ligonį…,“^{18(Jok 5, 15)} „…tavo tikėjimas išgelbės tave…“^{19(Mk 5, 34)} ir „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“^{20(Mt 7, 8)} Šios eilutės patvirtina, kad Dievas numato savo Valios įvykdymą, susiedamas jį su tuo, kaip žmogus atlieka savo priedermę. Iš šių pavyzdžių mes galime spręsti, kokia menkutė yra žmogaus priedermė, lyginant ją su Dievo triūsu ir malone, kurie sudaro Jo priedermę. Kita vertus, turint omenyje tai, kad centrinės apvaizdos figūros niekaip nesugebėdavo atlikti savo priedermės, galime padaryti išvadą, jog net ir ši palyginti menkutė priedermė yra be galo sunki.

3 Žmonių predestinacija

Adomas ir Ieva būtų tapę gerais žmonijos protėviais, jei būtų įvykdę savo priedermę ir paklausę Dievo įsakymo nevalgyti užginto vaisiaus. Taigi Dievo predestinacija, kad Adoma ir Ieva taps mūsų gerais protėviais nebuvo absoliuti. Tas pats galioja visiems puolusiems žmonėms: jie gali tapti tobulais žmonėmis, kokiais Dievas jiems ir paskyrė būti, tik įvykdę savo priedermę. Todėl Dievas besąlygiškai nenulemia, kokiais žmonėmis jiems lemta tapti.

Kokiu mastu Dievas nulemia individo likimą? Dievo Valia bus tik tuomet įvykdyta per žmogų, kai žmogus iki galo atliks savo priedermę. Taigi net jei Dievas savo Valia ir paskiria kurį nors žmogų konkrečiai misijai, tas žmogus galės ją įvykdyti tik tuomet, kai Dievas prieš tai atliks savo priedermę devyniasdešimt penkiais procentais, o likusius penkis priedermės procentus atliks Jo išrinktas žmogus. Žmogus, neatlikęs savo priedermės, negalės įvykdyti Dievo Valios.

Pavyzdžiui, kai Dievas išsirinko Mozę, Jis sąlyginai nulėmė, kad Mozė, atlikdamas savo priedermę, išvestų išrinktą tautą į palaimintą Kanaano žemę.^{21(Iš 3, 10)} Tačiau Mozė nusižengė Dievo Valiai du kartus suduodamas lazda į uolą Kadeše ir savo priedermės neatliko. Galiausiai Mozė mirė nepasiekęs tikslo ir neįvykdęs Dievo Valios išvesti žmones į Kanaaną.^{22(Sk 20, 2-13); (Sk 27, 13-14)} Pasirinkdamas Judą Iskarijotą, Dievas sąlyginai numatė, kad Judas liks ištikimu Jėzaus mokiniu, dievobaimingai atliekančiu savo priedermę. Tačiau, tapęs netikėliu, jis nuvylė Dievą ir, išdavęs Jėzų, nusižudė. Išaukštindamas žydus Dievas numatė, kad, atlikę savo priedermę ir įtikėję Jėzumi bei tapę jo pasekėjais, jie bus pagarbinti kaip išrinktoji tauta. Tačiau kai žydų tautos vyresnieji pasmerkė Jėzų myriop, iš anksto jiems numatytas likimas neišsipildė, ir žydai išsibarstė po visą pasaulį.

Toliau panagrinėkime centrinių atkūrimo apvaizdos asmenybių predestinaciją. Dievo atkūrimo apvaizdos tikslas – puolusio pasaulio atvertimas į pradinį pasaulį, kokio norėjo Dievas. Todėl yra nulemta, kad visi puolę žmonės, nors ir skirtingu laiku, bus išganyti.^{23(2 Pt 3, 9}) Tačiau taip pat kaip ir kūrimo atveju, Dievo išganymo apvaizda – atkuriamasis darbas – nebus įvykdyta akimirksniu. Ji prasideda vienoje vietoje ir, palaipsniui plisdama, apima visumą. Todėl, vykdydamas išganymo apvaizdą, Dievas išsirenka konkretų žmogų ir, paskyręs jį centrine figūra, įsako jam atlikti misiją.

Pagal kokias savybes Dievas išsirenka žmogų? Visų pirma centrinės figūros savybės yra prigimtinės. Toliau, net ir išrinktoji centrinė figūra turi būti kilusi iš giminės, garsėjančios gerais darbais. Ji turi išsiskirti tarp šios iškilios giminystės linijos palikuonių tam tikromis išskirtinėmis būdo savybėmis, kurios išryškėja dar ankstyvoje vaikystėje. Galiausiai, iš asmenų, įgijusių šias savybes tarpo, Dievas išsirenka tą individą, kuris gyvena tuo metu ir toje vietoje, kurie geriausiai atitinka Jo poreikius.

4 Biblijos eilučių, pagrindžiančių absoliučios predestinacijos doktriną, aiškinimai

Ligi šiol gvildenome įvairius predestinacijos klausimus. Toliau dar kartą apžvelgsime tas Biblijos eilutes, kuriomis neva teigiama, kad kiekvieno žmogaus sumanymo baigtį nulemia absoliuti Dievo predestinacija, ir išsiaiškinsime jų prasmę.

Pradėkime nuo šių eilučių:

„O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė… Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.“ – Rom 8, 29-30

Visažinis Dievas yra iš anksto numatęs, kas yra pasirengęs tapti centrine atkūrimo apvaizdos figūra. Dievas paskiria tuos, kuriuos numato iš anksto, o po to juos pašaukia vykdyti apvaizdos tikslo. Pašaukti žmones – Dievo priedermė, tačiau pašauktasis nebūtinai bus nuteisintas ir išaukštintas. Jis bus nuteisintas ir išaukštintas tik tuomet, kai įvykdys savo priedermę po to, kai Dievas jį pašauks. Todėl Dievo predestinacija, susijusi su žmogaus išaukštinimu, priklauso nuo to, ar žmogus įvykdė savo priedermę. Kadangi šiose Biblijos eilutėse nieko nekalbama apie žmogaus priedermę, jas galima suprasti taip, kad visus žmonių poelgius nulemia absoliuti Dievo predestinacija.

Parašyta:

„Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.

Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo.“ –Rom 9, 15-16

Jau minėjome, kad tik Dievas numato ir pasirenka žmogų, labiausiai tinkantį atkūrimo apvaizdos tikslo vykdymui. Tai Dievo priedermė pasigailėti žmogaus ir būti jam maloningam. Ji nepriklauso nuo žmogaus valios ar jo pastangų. Šios eilutės parašytos tam, kad pabrėžtų Dievo galią ir gailestingumą.

Paulius taip pat rašė:

„Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!“ – Rom 9, 21

Tuo norėta paaiškinti, kad Dievas suteikė žmonėms priedermę kaip sąlygą, nulemiančią didesnę Jo meilę jiems, o ne kitoms kūrinijos būtybėms. Dievas ketino žmonėms suteikti šią sąlygą, nes norėjo, kad jie, paveldėję jo kūrybiškumą, taptų vertais viešpatauti kūrinijai. Tačiau patys žmonės šią sąlygą pažeidė ir nupuolė. Taip jie tapo nereikalingomis atmatomis. Atsidūrę tokioje padėtyje, puolę žmonės neturi pagrindo skųstis, nesvarbu kaip Dievas su jais besielgtų. Štai ko mus moko šios Biblijos eilutės.

Parašyta, kad Dievas pamilo Jokūbą ir neapkentė Ezavo, kai šie dar buvo motinos įsčiose ir dar nebuvo padarę nei gero, nei blogo. Dievas buvo prielankus vienam, tačiau nusistatęs prieš kitą. Jis pasakė Rebekai, kad „vyresnis tarnaus jaunesniam.“^{24(Rom 9, 10-13)} Kokia gi buvo šio prielankumo vienam ir neprielankumo kitam priežastis? Dievas atidavė pirmenybę vienam iš jų, kad galėtų nustatyti tam tikrą atkūrimo apvaizdos kryptį. Šį klausimą detaliau nagrinėsime viename iš skyrių,^{(plg. Pagrindimas 3.2)} o kol kas priminsime, kad Dievas padovanojo Izaokui dvynius Ezavą ir Jokūbą, norėdamas jais pakeisti Kainą ir Abelį. Jie turėjo sudaryti atlygio sąlygas, būtinas Dievo Valios įvykdymui, ir sugrąžinti vyresniojo brolio pirmagimystės teisę, kuri buvo prarasta, kai Adomo šeimoje Kainas nužudė Abelį. Dievas norėjo, kad Jokūbas (užimantis Abelio padėtį) palenktų savo pusėn vyresnįjį brolį Ezavą (užimantį Kaino padėtį) ir tokiu būdu įvykdytų Jo Valią. O kadangi Ezavas užėmė Kaino padėtį, Dievas jo „nekentė“. Tuo tarpu Jokūbą Dievas mylėjo, nes jis užėmė Abelio padėtį.

Tačiau galiausiai, Dievo prielankumą nulėmė ne Jo išankstinis nusistatymas, o tai, kaip abu broliai atliko savo priedermę. Kadangi Ezavas nuolankiai pakluso Jokūbui, jis sugebėjo pakilti virš savo ankstesnės būsenos, ir Dievas jį pamilo taip pat kaip ir Jokūbą. Jokūbas, kuriam Dievas buvo prielankus nuo pat pradžios, būtų šį prielankumą praradęs, jei nebūtų atlikęs savo priedermės.

Tokie žmonės kaip Johnas Calvinas (Jonas Kalvinas) skelbė absoliučios predestinacijos doktriną, kurios šalininkų gausu ir šiandien. Jie laikosi šios doktrinos, nes klaidingai tiki, jog Dievo Valios vykdymas priklauso tik nuo Dievo galios ir veiksmų. Jie nepripažįsta tikrojo ryšio tarp Dievo priedermės ir žmogaus priedermės vykdant atkūrimo apvaizdą.