<< Atgal

I dalis

7 skyrius
Kristologija

Daugelis svarbių klausimų, kuriuos turi išspręsti išganymo siekiantys puolę žmonės, priklauso kristologijai. Vienu iš kristologijos nagrinėjamų klausimų yra Trejybės problema, apimanti santykius tarp Dievo, Jėzaus ir Šventosios Dvasios, atgimimo bei santykių tarp Jėzaus, Šventosios Dvasios ir puolusių žmonių. Ginčai dėl šių klausimų dar ir šiandien nėra iki galo išspręsti, o tai kelia sumaištį tarp krikščionybės išpažintojų. Visa tai išspręsime, jei suprasime, kokia yra pirminė žmogaus vertė, o išnagrinėję pirminę žmogaus vertę, galėsime atsakyti ir į kitus kristologijos klausimus.

1 Kūrimo tikslą įvykdžiusio žmogaus vertė

Aptarkime žmogaus, įvykdžiusio kūrimo tikslą, vertę, t.y. vertę, kurią būtų įgavę Adomas ir Ieva, jei būtų pasiekę tobulybę. Tokio žmogaus vertę galime vertinti keliais aspektais.

Visų pirma santykis tarp Dievo ir brandaus žmogaus primena santykį tarp dvejopų savybių. Kadangi žmonės yra sudaryti iš sielos ir kūno, savo dvejopumu jie panašūs į Dievą.^{1(plg. Kūrimas)} Taip pat ir santykį tarp Dievo ir tobulo būdo žmogaus galima palyginti su santykiu tarp šio žmogaus dvejopų savybių, t.y. tarp sielos ir kūno. Panašiai kaip kad kūnas yra sukurtas panašus į sielą ir veikia kaip jos esminis objektas, taip ir žmogus yra sukurtas panašus į neapčiuopiamą Dievą ir veikia kaip Jo esminis objektas. Kaip kad teisingo Dievui pavaldaus žmogaus siela ir kūnas susilieja į neperskiriamą vienį, taip ir Dievas susilieja į nedalomą vienį su teisingu žmogumi ir drauge su juo sudaro keturlypį pagrindą. Šioje sąjungoje žmogus patiria Dievo širdį kaip nuosavą realybę. Brandaus būdo žmogus tampa Dievo šventykla, kurioje nuolat gyvena Dievo Dvasia, ir jo prigimtis yra dieviška.^{2(1 Kor 3, 16); (plg. Kūrimas 3.2)} Apie šią tobulumo būseną Jėzus taip kalbėjo: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“^{3(Mt 5, 48)} Tokiu būdu žmogus, pasiekęs kūrimo tikslą, įgyja dievišką vertę ir prilygsta Dievui.

Antra, aptarkime žmogaus vertę tikslo, kuriam jis buvo sukurtas, požiūriu.Dievas sukūrė žmones tam, kad galėtų su jais dalintis džiaugsmu. Kiekvieno žmogaus būdas yra unikalus. Nors žemėje gyvena milijardai žmonių, tarp jų nerasime dviejų visiškai vienodų asmenybių. Kiekvienas žmogus yra Dievo esminis objektas, išreiškiantis savitą Dievo dvejopumo pusę. Vadinasi tai vienintelis visoje visatoje žmogus, galintis sužadinti šį savitą Dievo prigimties aspektą ir Jį nudžiuginti.^{4(plg. Kūrimas 3.2)} Todėl kiekvienas kūrimo tikslą įvykdęs žmogus – tai unikali visatos esybė. Todėl teisingi yra Budos žodžiai: „Danguje ir žemėje, aš esu vienintelis pagerbtasis“5

Trečia, panagrinėkime žmogaus vertę, grindžiamą jo santykiu su visata, Kūrimo Principo požiūriu. Žmogus, įvykdęs kūrimo tikslą, gali valdyti visą visatą.^{6(Pr 1, 28)} Sudarytas iš dvasios ir kūno, jis gali valdyti dvasinį pasaulį savo dvasine savastimi, o fizinį pasaulį – savo fizine savastimi. Žmonėms tarpininkaujant, abu pasauliai ima sąveikauti ir susijungia į darnią sistemą, kuri yra užbaigtas Dievo objektas.

Remdamiesi Kūrimo Principu sužinojome, kad visata – tai esminis žmogaus dvejopumo atsiskleidimas. Žmogaus dvasia apima visus dvasinio pasaulio elementus, o jo kūnas – visus fizinio pasaulio elementus. Tokiu būdu kūrimo tikslą įvykdęs žmogus apima visų kosmoso esybių esmes. Štai kodėl žmogus vadinamas visatos mikrokosmu. Dėl to žmogaus vertė prilygsta visos visatos vertei. Štai kodėl Jėzaus žodžiai, „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!,“^{7(Mt 16, 26)} įgyja mums naują prasmę.

Įsivaizduokite tobulą mašiną, surinktą iš detalių, kurios pasaulyje yra vienintelės. Jų neįmanoma nei gauti, nei pakeisti kitomis. Nors ir kokia maža ar nereikšminga atrodytų bet kuri detalė, kiekvienos jų vertė prilygtų visos mašinos vertei. Todėl ir subrendęs žmogus yra unikalus visoje visatoje. Kad ir koks nereikšmingas jis atrodytų, jo vertė prilygtų visos visatos vertei.

2 Jėzus ir kūrimo tikslą įvykdęs žmogus

2.1 Tobulybę pasiekęs Adomas, Jėzus ir gyvybės medžio atkūrimas

Žmonijos istorija – tai atkūrimo apvaizdos istorija. Jos tikslas – Dievo karalystės įgyvendinimas žemėje, kai istorijos pabaigoje bus atgautas gyvybės medis, kuris buvo prarastas Edeno sode.^{8(Apr 22, 14); (Pr 3, 24)} Ryšį tarp tobulybę pasiekusio Adomo ir Jėzaus suprasime palyginę gyvybės medį Edeno sode su gyvybės medžiu, kuris bus atstatytas per Paskutines dienas.

Jau minėjome^{,9(plg. Nuopuolis 1.1.1)} kad jei Adomas būtų pasiekęs kūrimo idealą, jis pats, kaip ir visi jo palikuonys, būtų tapęs gyvybės medžiu.

Tačiau Adomo nuopuolis Dievo Valią pavertė niekais ir nuo tada puolusi žmonija viliasi būti atkurta kaip gyvybės medis.^{10(Pat 13, 12); (Apr 22, 14)} Kadangi puolęs žmogus vien tik savo pastangomis negali būti atkurtas kaip gyvybės medis, turi ateiti žmogus įvykdęs kūrimo idealą ir tapęs gyvybės medžiu, ir įskiepyti visus žmones į save. Jėzus ir yra tas gyvybės medis, pavaizduotas Biblijoje. Adomas, jei jis tik būtų įvykdęs tobulumo, kurį simbolizuoja gyvybės medis Edeno sode, idealą, ir Jėzus, kurį simbolizuoja gyvybės medis Apreiškimo Jonui knygoje, kūrimo tikslo įvykdymo atžvilgiu būtų identiški. Tokiu atveju jų vertė būtų vienoda.

2.2 Jėzus, žmonės ir kūrimo tikslo įvykdymas

Palyginkime Jėzaus ir tobulo būdo žmogaus vertę. Pagal kūrimo tikslą brandus žmogus savo tobulumu prilygsta Dievui.^{11(Mt 5, 48)} Įgijęs tą pačią dievišką prigimtį, jis, kaip ir Dievas, yra be galo vertingas. Kadangi Dievas yra amžinas, žmogus, kurio paskirtis tapti Jį įkūnijančiu tobulu objektu, taip pat turi gyventi amžinai. Brandus žmogus yra unikalus visoje visatoje. O kadangi jis yra viso žemiško pasaulio, negalinčio be jo suvokti savo tikrosios vertės, viešpats, jo vertė prilygsta visatos vertei.

Žmogaus, įvykdžiusio kūrimo idealą, vertė yra nepranokstama. Ji prilygsta Jėzaus, įgijusio didžiausią vertę, kokią tik galima įsivaizduoti, vertei. Tradicinis krikščionių tikėjimas Jėzaus dieviškumu yra gerai pagrįstas, nes Jėzus, būdamas tobulu žmogumi, sudaro su Dievu absoliutų vienį. Pripažinimas, kad Jėzus tėra žmogus, pasiekęs kūrimo tikslą, nė kiek nemenkina Jėzaus vertės. Iš tikrųjų Kūrimo Principas pakelia visų žmonių, įvykdžiusius kūrimo tikslą, tikrąją vertę, prilyginamas ją Jėzaus vertei.

Panagrinėkime Biblijoje aprašytus faktus, paremiančius požiūrį, kad Jėzus – tai žmogus, įvykdęs kūrimo tikslą. Parašyta:

„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus…“ – 1 Tim 2, 5

„Kaip vieno žmogaus [Adomo] neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno [Jėzaus] klusnumu daugelis taps teisūs.“ – Rom 5, 19

„Kaip per žmogų [Adomą] atsirado mirtis, taip per žmogų [Jėzų] ir mirusiųjų prisikėlimas.“ – 1 Kor 15, 21

„Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė…“ – Apd 17, 31

Taigi, Biblija aiškiai įrodo, kad Jėzus yra žmogus. Tik apsireiškęs kaip žmogus jis galėjo tapti Tikruoju Tėvu, galinčiu atgimdyti žmones.

2.3 Ar Jėzus yra Dievas?

Kai Pilypas parpašė Jėzaus parodyti jam Dievą, Jėzus jam atsakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą?’

Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!“^{12(Jn 14, 9-10)} Apie Jėzų dar parašyta: „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino.“^{13(Jn 1, 10)} Jėzus taip pat pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ ^{14(Jn 8, 58}) Remdamiesi šiomis biblijos eilutėmis daugelis krikščionių tiki, kad Jėzus yra Dievas, pasaulio Kūrėjas.

Jėzų galime pagrįstai vadinti Dievu, nes kaip žmogus, įvykdęs kūrimo tikslą ir gyvenantis vienyje su Dievu, jis yra dieviškos prigimties. Vis dėlto jis nėra Dievas. Santykį tarp Dievo ir Jėzaus galime palyginti su santykiu tarp sielos ir kūno. Kadangi kūnas yra esminis sielos objektas, panašus į sielą ir veikiantis su siela išvien, jį galima laikyti sielos antrąja savastimi, tačiau kūnas nėra siela. Atitinkamai ir Jėzų, kuris su Dievu sudaro vienį ir yra Jo inkarnacija, galima laikyti antrąja Dievo savastimi, nors jis pats nėra Dievas. Iš tikrųjų galima tvirtinti, kad tas, kas matė Jėzų, matė ir Dievą,^{15(Jn 14, 9-10)} tačiau taip kalbėdamas Jėzus neturėjo omenyje Paties Dievo.

Biblijoje apie Jėzų kalbama kaip apie Žodį tapusį kūnu.^{16(Jn 1, 14)} Tai reiškia, kad Jėzus yra Žodžio inkarnacija, kitaip tariant žmogus, kuriame atgyja Žodis. Parašyta, kad visa atsirado per Žodį ir kad pasaulis atsirado per Jėzų.^{17(Jn 1, 3,10)} Vadinasi Jėzų galima vadinti kūrėju. Šių eilučių prasmę teisingai suprasime, jei laikysime, kad pagal Kūrimo Principą visata – tai esminis tobulo būdo žmogaus vidinės prigimties ir išorinės formos atskleidimas. Brandus tobulo būdo žmogus apima savyje visus visatos elementus, kurie aplink jį harmoningai sąveikauja. Tokiu būdu galime teigti, kad visata yra sukurta per tobulą žmogų. Be to, Dievas apdovanojo žmones Kūrėjo savybėmis ir galiomis, nes Jis norėjo, kad jie taptų šio pasaulio kūrėjais ir viešpačiais. Tačiau prieš tai jie turi atlikti savo priedermę ir tapti tobulais. Tokiu būdu šios eilutės neprieštarauja mūsų požiūriui, kad Jėzus – tai žmogus įvykdęs kūrimo tikslą ir pažymi, kad Jėzus nėra Pats Kūrėjas.

Jėzus taip pat pasakė: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš esu.“^{18(Jn 8, 58)} Jėzus buvo Abraomo palikuonis. Tačiau atstatymo apvaizdos požiūriu Jėzus yra Abraomo protėvis, nes, būdamas žmonijos atgimdytoju, jis užėmė pirmojo žmonių protėvio vietą. Turime suprasti, kad Jėzus tuo tikrai nenorėjo pasakyti, jog jis yra Dievas. Jėzus, gyvendamas žemėje, buvo toks pat kaip ir kiti žmonės ir išsiskyrė tik tuo, kad buvo be gimtosios nuodėmės. Net ir dvasiniame pasaulyje Jėzus gyvena kartu su savo mokinių dvasiomis, niekuo iš jų neišsiskirdamas. Vienintelis skirtumas tarp jų yra tas, kad Jėzus gyvena kaip dieviška dvasia, spinduliuojanti spindinčius šviesos spindulius, tuo tarpu jo mokiniai yra gyvenimo dvasios, atspindinčios tą šviesą. Parašyta, kad nuo pat savo prisikėlimo Jėzus mus užtaria prieš Dievą.^{19(Rom 8, 34)} Tą patį jis darė ir gyvendamas žemėje.^{20(Lk 23, 34).} Jei Jėzus būtų Dievas, kaipgi jis tuomet mus užtartų prieš Save Patį? Be to, Jėzus kreipiasi į Dievą „Tėve“, tuo pripažindamas, kad jis nėra Dievas.^{21(Jn 17, 1)} Ar būtų Šėtonas gundęs Jėzų, jei šis būtų Dievas? O tai, kad Jėzus nėra Dievas, galutinai įrodo jo žodžiai ištarti ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“^{22(Mt 27, 46)}

3 Jėzus ir puolę žmonės

Puolęs žmogus, lyginant jį su žmogumi, įvykdžiusiu kūrimo tikslą, yra bevertis. Jis nusirito į tokią padėtį, jog nebedrįsta pakelti akių į angelus, kurie buvo sukurti tam, kad jam tarnautų. Kita vertus, kadangi Jėzus atėjo įgavęs teisingo žmogaus, įvykdžiusio kūrimo tikslą, vertę, „jis visa palenkė jam po kojų.“^{23(1 Kor 15, 27)} Puolęs žmogus yra susitepęs gimtąja nuodėme per kurią Šėtonas gali į jį įsibrauti. Tuo tarpu Jėzus, neturėdamas gimtosios nuodėmės, nesukuria savyje sąlygų Šėtonui įsiskverbti. Puolęs žmogus negali suvokti Dievo Valios ir Širdies. Daugių daugiausia jis tegali pagauti tik trumpą jų blyksnį. Tuo tarpu Jėzus ne tik visiškai suprato Dievo Valią ir Širdį, bet ir patyrė Dievo Širdį kaip savo paties tikrovę kasdieniniame gyvenime. Puolęs žmogus yra praradęs savo pirminę vertę Tačiau jei jis dvasiškai ir fiziškai atgimtų per Jėzų, savo Tikrąjį Tėvą, ir taptų jo geru vaiku, apvalytu nuo gimtosios nuodėmės, jis, kaip ir pats Jėzus Kristus, būtų atkurtas kaip teisingas žmogus, įvykdęs kūrimo tikslą. Jo santykiai su Jėzumi tuomet būtų panašūs į vaiko ir jo tėvų santykius. Net jei jų tarpusavio santykiai visuomet išlaikys vertikalią tėvo ir vaiko tvarką, jų pirminė vertė bus vienoda. Todėl Kristus yra Bažnyčios galva,^{24(Ef 1, 22)} o mes esame jo kūnas ir nariai.^{25(I Kor 12, 27)} Jėzus yra pagrindinė šventykla, o mes esame šios šventyklos atšakos. Jėzus yra vynmedis, o mes – šakelės.^{26(Jn 15, 5)} Mes esame laukinio alyvmedžio ūgliai, įskiepyti į Jėzų, tikrąjį alyvmedį,^{27(Rom 11, 17)} kad patys taptume tikraisiais alyvmedžiais. Todėl Jėzus kalbėjo, kad mes esame jo „draugai,“^{28(Jn 15, 14).} Be to parašyta, kad, „kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį.“^{29(I Jn 3, 2)} Jėzus – tai „pirmieji vaisiai“, o po to būsime mes, priklausantys Kristui jo atėjimo metu.^{30(I Kor 15, 23)}

4 Atgimimas ir Trejybė

Trejybės doktrina – tai vienas paslaptingiausių krikščioniškos teologijos klausimų. Tačiau ir tariamai visiems aiškią, su ja susijusią atgimimo doktriną taip pat būtina ištyrinėti giliau. Šis skirsnis skirtas abiem šiom doktrinom.

4.1 Atgimimas

4.1.1 Jėzus, Šventoji Dvasia ir jų atgimdymo misija

Jėzus pasakė Nikodemui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.“^{31(Jn 3, 3)} „Atgimimas“ – tai sugrįžimas į gyvenimą. Kodėl puolę žmonės turi iš naujo gimti?

Jei Adomas ir Ieva būtų įvykdę kūrimo idealą ir tapę žmonijos Tikraisiais Tėvais, jie būtų gimdę gerus vaikus be gimtosios nuodėmės ir sukūrę Dievo karalystę žemėje. Tačiau Adomas ir Ieva puolė ir tapo blogais tėvais, kurie gimdė blogus vaikus, sukūrusius pragarą žemėje. Vadinasi, pagal Jėzaus žodžius Nikodemui, puolę žmonės tol neregės Dievo karalystės, kol jie nebus atgimdyti vaikais be gimtosios nuodėmės.

Tačiau be tėvų mes neatgimsime. Tai kas gi tie gerieji tėvai, per kuriuos mes vėl galėsime atgimti, ir, apsivalę nuo gimtosios nuodėmės, įžengsime į Dievo karalystę? Tėvai, susitepę gimtąja nuodėme, negali pagimdyti gerų vaikų be gimtosios nuodėmės. Aišku, kad tarp puolusių žmonių negalime rasti nenusidėjusių tėvų. Šie tėvai turi nusileisti iš Dangaus. Jėzus buvo Tėvas, kuris nusileido iš dangaus. Jis atėjo kaip Tikrasis Tėvas, kad sugrąžintų į gyvenimą puolusius žmones, paversdamas juos gerais vaikais, apvalytais nuo gimtosios nuodėmės, kurie galėtų sukurti Dievo karalystę žemėje. Todėl Biblijoje yra parašyta: „…kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai.“^{32(1 Pt 1, 3)} Jėzus atėjo kaip Tikrasis Tėvas, kuriuo nesugebėjo tapti Adomas. Štai kodėl Biblijoje Jėzus vadinamas „paskutiniu Adomu“ ir „Amžinuoju Tėvu.“^{33(1 Kor 15, 45); (Iz 9, 6)}

Tačiau vienas tėvas negali pagimdyti vaikų. Kad puolę vaikai būtų atgimdyti gerais vaikais, reikalingas ne tik Tikrasis Tėvas, bet ir Tikroji Motina. Šventoji dvasia apsireiškė kaip Tikroji Motina. Štai kodėl Jėzus pasakė Nikodemui, kad joks žmogus, neatgimdytas Šventosios Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.^{34(Jn 3, 5)}

Dauguma mano, kad Šventoji Dvasia yra moteriškos giminės. Taip yra todėl, kad Šventoji Dvasia apsireiškia kaip Tikroji Motina arba antroji Ieva. Kadangi Šventoji Dvasia yra moteriška dieviškumo pusė, mes negalėsime tapti Jėzaus nuotakomis, kol jos nepriimsime. Būdama moteriškos giminės, Šventoji Dvasia nuramina ir jaudina žmonių širdis.^{35(Rom 5, 5); (Jn 14, 26-27); (Apd 9, 31)} Ji atleidžia žmonėms nuodėmes ir kartu atperka Ievos padarytą nuodėmę. Jėzus, vyriškos giminės Viešpats, veikia danguje (yang), tuo tarpu Šventoji Dvasia, jo moteriškasis atitikmuo, veikia žemėje (yin).

4.1.2 Jėzus, Šventoji Dvasia ir Logo dvejopumas

Logos graikų kalba reiškia „racionalus principas“ arba „žodis.“ Biblijoje parašyta, kad Logas yra Dievo objektas,^{36(Jn 1, 1)} kuris su Juo sąveikauja. Kadangi Logo subjektas Dievas yra dvejopas, Dievo objektas Logas taip pat turėtų būti dvejopas. Jei Logas nebūtų dvejopas, tai visos per jį atsiradusios esybės^{37(Jn 1, 3)} taip pat nebūtų dvejopos. Adomas ir Ieva, Dievo objektai, įkūnijantys Jo paveikslą, buvo sukurti atskirai iš Logo dvejopų savybių.^{38(plg. Kūrimas 1.1)}

Jei Adomas kaip vyras būtų įvykdęs kūrimo idealą ir tapęs gyvybės medžiu, o Ieva būtų kaip moteris įvykdžiusi kūrimo idealą ir tapus gero bei pikto pažinimo medžiu, jie būtų susijungią kaip žmonijos Tikrieji Tėvai. Jie būtų įvykdę tris didžiuosius Dievo palaiminimus ir įkūrę Dievo karalystę žemėje. Tačiau, užuot tai padarę, jie puolė, ir šis pasaulis tapo pragaru žemėje. Todėl Jėzus atėjo kaip antras Adomas,^{39(1 Kor 15, 45)} žmonijos Tikrasis Tėvas, kad atliktų gyvybės medžio simbolizuojamą misiją ir atgimdytų puolusius žmones.^{40(Apr 22, 14)} Ar neturėjo tuomet apsireikšti ir žmonijos Tikroji Motina,^{41(Apr 22, 17)} antra Ieva, kurios misiją simbolizuoja gero bei pikto pažinimo medis? Būtybė, galinti apsireikšti kaip Tikroji Motina ir atgimdyti puolusius žmones, yra Šventoji Dvasia.

4.1.3 Dvasinis atgimimas per Jėzų ir Šventąją Dvasią

Naują gyvybę pagimdo tėvų meilė. Kuomet mes tikime, kad Jėzus yra Išganytojas, skatinamas Šventosios Dvasios,^{42(I Kor 12, 3)} mes gauname dvasinių Tikrųjų Tėvų meilę, kurią pagimdo davimo ir ėmimo veiksmas tarp Jėzaus, dvasinio Tikrojo Tėvo, ir Šventosios Dvasios, dvasinės Tikrosios Motinos. Ši meilė įlieja į mus naują gyvastį, ir mūsų sielos atgimsta naujomis savastimis. Tai dvasinis atgimimas. Tačiau kadangi žmonės nusidėjo tiek dvasiškai, tiek fiziškai, jie turi būti apvalyti nuo gimtosios nuodėmės, atgimdant juos taip pat tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Kristus turi sugrįžti į žemę ir išganyti žmones fiziškai. Tai bus įvykdyta per mūsų fizinį atgimimą.

4.2 Trejybė

Pagal Kūrimo Principą Dievo kūrimo tikslo užbaigtumas priklauso nuo keturlypio pagrindo, sukuriamo vykdant trilypį tikslą atsiradimo-pasidalijimo-susijungimo veiksmu. Vykdydami kūrimo tikslą, Jėzus ir Šventoji Dvasia veikia kaip Dievo objektai, kurie atskirai išreiškia Dievo dvejopumą. Jie, sąveikaudami vienas su kitu davimo ir ėmimo veiksmu, susijungia su Dievu, esančių jų centre, ir sudaro keturlypį pagrindą. Tokiu būdu Dievas, Jėzus ir Šventoji Dvasia tampa vieniu, kuris ir sudaro Trejybę. Nuo pat pradžių Dievas, kurdamas Adomą ir Ievą, ketino juos paversti žmonijos Tikraisiais Tėvais, sudarančiais harmoningą vyro ir žmonos vienį, ir taip sukurti trejybę, kurią Jis valdytų iš keturlypio pagrindo centro. Jei, užuot puolę, Adomas ir Ieva būtų sudarę šią trejybę su Dievu ir tapę žmonijos Tikraisiais Tėvais, gimdančiais gerus vaikus, jų palikuonys taip pat būtų susijungę į geras sutuoktinių poras, kurių gyvenimo centru būtų Dievas. Tokiu būdu kiekviena pora būtų sudariusi su Dievu trejybę, ir žemėje būtų įsiviešpatavusi Dangaus karalystė, išpildanti tris didžiuosius Dievo palaiminimus. Tačiau Adomas ir Ieva puolė ir sudarė keturlypį pagrindą su Šėtonu. Kitaip tariant, jie sudarė su Šėtonu puolusią trejybę. Jų palikuonys iki šiol tebesudarinėja su Šėtonu trejybes, kuriomis pagrįstos ištvirkę ir amoralios visuomenės.

Nuo Nuopuolio laikų Dievas darbavosi, kad išauštų diena, kai Jis atgimdys žmones ir susijungs su jais į trejybes. Todėl jis ketino išaukštinti Jėzų ir jo Nuotaką, paskelbdamas juos antraisiais Adomu ir Ieva, kad jie taptų žmonijos Tikraisiais Tėvais. Tačiau prisikėlęs Jėzus ir Šventoji Dvasia, susijungę su Dievu į vienį, galėjo sudaryti tik dvasinę trejybę. Jie galėjo įvykdyti tik dvasinių Tikrųjų Tėvų misiją. Todėl Jėzus ir Šventoji Dvasia dvasiškai atgimdo tikinčius žmones, savo dvasinius vaikus, sudarydama su jais dvasines trejybes.

Prisikėlęs Jėzus turi sugrįžti ir surasti savo Nuotaką. Jie sudarys žemėje tobulą trejybę su Dievu ir taps Tikraisiais Tėvais tiek dvasiškai, tiek ir fiziškai. Jie atgimdys puolusius žmones ir dvasiškai, ir fiziškai, panaikindami jų gimtąją nuodėmę ir suteikdami jiems galimybę sudaryti trejybes žemėje su Dievu, kuris bus jų centre. Kai puolę žmonės bus atkurti tiek, kad galės sukurti keturlypį Dievo valdomą pagrindą, jie, galų gale, galės sukurti Dievo karalystę žemėje, kurioje bus įvykdyti trys didieji Dievo palaiminimai.

5. Pirmieji žodžiai priskiriami Budai, kuriuos jis ištarė iš karto po savo gimimo. Ch’ang A-han ching, T 1.1.4c1-2;Mahapadana Suttana, Digha-nikaya ii.15