<< Atgal

II dalis

3 skyrius
Apvaizdos istorijos periodai ir jų trukmės nustatymas

1 Paraleliniai apvaizdos periodai

Tyrinėdami žmonijos istoriją, mes dažnai aptinkame atvejų, kai įvairūs kurio nors laikotarpio įvykiai pasikartoja panašia forma vėlesniame amžiuje. Kai kurie šių reiškinių paveikti istorikai tvirtina, kad istorijos vystymasis yra spiralinis. Tačiau jie nesupranta šio reiškinio esminės priežasties. Kai kuris nors istorijos laikotarpis atkartoja ankstesnio laikotarpio įvykius, nors ir skirtingu mastu bei laipsniu, abu šie laikotarpiai vadinami paraleliniais apvaizdos laikotarpiais. Šį terminą naudojame todėl, kad principo priežastis, kuria paremtos šios paralelės, glūdi Dievo vykdomoje atkūrimo apvaizdoje.

Kaipgi paraleliniai apvaizdiniai laikotarpiai vyksta? Istoriją formuoja įvairūs įvykiai, vykstantys atkūrimo apvaizdos metu ir kreipiantys istorijos kursą tam tikro tikslo linkme. Kuomet centrinė apvaizdos figūra nesugeba atlikti savo priedermės ir pakloti pamatą Mesijui, apvaizdos laikotarpis, kurio centre yra šis žmogus, pasibaigia. Tačiau kadangi Dievas yra iš anksto nulėmęs absoliutų ir galutinį savo Valios įvykdymą,^{1(plg. Predestinacija 1)} Jis pašaukia kitą žmogų vykdyti misijos ir pradeda kitą apvaizdos istorinį laikotarpį, siekdamas per atlygį atkurti pamatą Mesijui. Kadangi šis naujas laikotarpis atkuria per atlygį ankstesnį laikotarpį, tai pasikartoja laikotarpis, kuriam būdingi panašūs įvykiai. Taip laikotarpiai tampa paraleliniais vienas kito atžvilgiu.

Tačiau paralelinių laikotarpių forma bei turinys ne visuomet sutampa, nes centrinė tam tikro laikotarpio figūra privalo atkurti savo metu (horizontaliai) neįvykdytas ankstesnių laikotarpių atlygio sąlygas (vertikaliai). Kuo ilgiau pratęsiama atkūrimo apvaizda ir kuo daugiau atlygio sąlygų susikaupia, tuos sunkesnės esti atlygio sąlygos, kurias turi įvykdyti nauja centrinė figūra. Taigi, naujas paralelinis laikotarpis skirsis nuo ankstesnio paralelinio laikotarpio savo turiniu bei mastu.

Trys augimo laikotarpio stadijos gali būti klasifikuojamos pagal skirtingus apsireiškimo laipsnius: formavimo stadija – tai apsireiškimas simboliais, augimo stadija – vaizdu ir užbaigimo stadija – esme. Taip pat ir paraleliniai laikotarpiai, vykstant atkūrimo apvaizdai, atkartoja pagal šį modelį panašius įvykius, įvykusius istorijos eigoje. Todėl visa atkūrimo apvaizdos istorija gali būti suskirstyta pagal paralelių formą: Apvaizdos, klojančios pamatus atkūrimui, amžius – tai simbolinių paralelių amžius, Atkūrimo apvaizdos amžius – tai vaizdų paralelių amžius, o Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžius – tai esminių paralelių amžius.

Toliau panagrinėkime pagrindinius faktorius, kurie nulemia paralelinių apvaizdos laikotarpių formavimąsi. Paraleliniai apvaizdos laikotarpiai kartojasi dėl pasikartojančių ypatingų malonių, skirtų atkurti pamatą Mesijui. Atitinkamai, faktoriai, nulemiantys paralelinių apvaizdos laikotarpių formavimąsi yra šie: visų pirma tai trys sąlygos būtinos tikėjimo pamato paklojimui (centrinė figūra, objektas sąlygai ir skaičiais pagrįstas atlygio laikotarpis); antra, tai atlygio sąlyga puolusios prigimties panaikinimui, kuri yra būtina esmės pamato atkūrimui.

Išsiskiria dvi paralelinių apvaizdos laikotarpių ypatybės, besiremiančios šiais faktoriais. Pirmoji ypatybė – paralelinių apvaizdos laikotarpių trukmę nulemia pastovus kartų arba atlygio laikotarpių metų skaičius, reikalingas tikėjimo pamatui atkurti. Vykstant atkūrimo apvaizdai, kai centrinė figūra neatlieka savo priedermės ir nulemia Valios vykdymo pratęsimą, Dievas kartoja savo atkuriamąjį darbą per kitas centrines figūras iki galutinio prarasto tikėjimo pagrindo atkūrimo. Per kiekvieną ypatingą malonę turi būti tam tikra forma atkartotas skaičiais pagrįstas atlygio laikotarpis, per kurį vykdomas atkūrimas. Todėl visų paralelinių laikotarpių trukmė yra panaši. Kiekvienas jų atitinka tam tikrą nustatytą metų ar kartų skaičių. Šiame skyriuje tai išnagrinėsime nuodugniai.

Antra, istorines paraleles formuoja kiti trys apvaizdos faktoriai. Tai centrinė figūra ir objektas sąlygai, nustatytai tikėjimo pamatui, ir atlygio sąlyga, per kurią panaikinama puolusi prigimtis, kad būtų paklotas esmės pamatas. Galutinis atkūrimo apvaizdos tikslas yra pamato Mesijui paklojimas. Todėl kai apvaizda pratęsiama, įvairios ypatingos malonės, susijusios su šio pamato atkūrimu, taip pat yra kartojamos. Kadangi pamatas Mesijui gali būti paklotas tik ant tikėjimo pamato, paklojamo atnašaujant simbolines aukas, ir esmės pamato, paklojamo atnašaujant esmines aukas, apvaizdos istorija kartoja ypatingas malones tam, kad šias abi aukas atkurtų. Šios ypatingos malonės suformuoja paraleles tarp apvaizdos laikotarpių. Šį klausimą detaliau išnagrinėsime kitame skyriuje.

2 Kartų ir metų skaičius skirtingais apvaizdos, klojančios atkūrimo pamatą, amžiaus laikotarpiais

2.1 Kodėl ir kaip pratęsiama atkūrimo apvaizda

Dievo apvaizda, per kurią žmonija turi pakloti pamatą Mesijui, priimti Mesiją ir pasiekti galutinį atkūrimo tikslą, pradėta Adomo laikais, vykdyta Nojaus, Abraomo ir Mozės dienomis, galiausiai pasiekė Jėzaus laikus. Kai Jėzus, neįvykdęs savo galutinio tikslo, buvo nukryžiuotas dėl žmonių netikėjimo, atkūrimo apvaizda buvo pratęsta dar kartą iki Antrojo Atėjimo.

Kodėl atkūrimo apvaizda buvo pratęsta? Šį klausimą galėsime atsakyti tik supratę predestinacijos principą. Pagal šį principą Dievas tikrai kada nors įvykdys Savo Valią, nes yra ją iš anksto absoliučiai nulėmęs. Tačiau tai, ar Dievo Valia bus vykdoma per kokį nors konkretų asmenį, priklausys nuo to, kaip tas asmuo atliks savo priedermę, kuri yra Dievo atliekamos priedermės dalis. Todėl kai paskirtam žmogui nepavyksta įvykdyti savo priedermės ir įvykdyti Valios, Dievas vietoj jo pasirenka kitos epochos žmogų. Dievas tęs savo darbą, pratęsdamas apvaizdos vykdymą, kol pasieks galutinį tikslą.

Panagrinėkime, kaip buvo pratęsta atkūrimo apvaizda. Remiantis Kūrimo Principu, Dievas yra skaičiaus „trys“ būtis. Visos būtybės, sukurtos pagal Jo paveikslą, gyvendamos, judėdamos ir augdamos, pereina tris vystymosi stadijas. Bet kuri esybė tik tuomet įvykdys kūrimo tikslą sukurdama keturlypį pagrindą savo sferiniu judėjimu, kai prieš tai pereis tris atsiradimo-pasidalijimo-susijungimo stadijas ir įsitrauks į sąveiką su trimis objektais, kad įvykdytų trilypį tikslą. Kūrimo tikslą atkurianti apvaizda – tai atkurianti apvaizda, paremta žodžiu. Todėl kai tik atkūrimo apvaizda yra pratęsiama, ji gali nusidriekti per tris stadijas. Pagal Kūrimo principą galimi trys bandymai.

Pavyzdžiui, kai Adomo šeimoje Kainui ir Abeliui nepavyko esminis aukojimas, ypatinga malonė buvo pakartota Nojaus ir Abraomo šeimose ir įvykdyta trečiu bandymu. Kai Abraomas suklydo atnašaudamas simbolinę auką, ypatinga malonė buvo pratęsta per Izaoką ir įvykdyta Jokūbo. Mozės ir Jėzaus vykdomas Kanaano atkūrimas taip pat truko tris stadijas. Kai karaliui Sauliui nepavyko pastatyti Šventyklos, ypatinga malonė buvo perduota dar dviem valdovams: Dovydui ir Saliamonui. Dievo kūrimo idealas, kurio nepavyko pasiekti Adomui, turėjo laukti antros ir trečios apvaizdos, kad būtų realizuotas: per Jėzų, antrą Adomą, ir per Kristų jo Antrojo Atėjimo metu. Populiarūs priežodžiai, pavyzdžiui, „trečias kartas nemeluoja,“ – tai šio Principo aspekto pavyzdys išreikštas kasdiene išmintimi.

2.2 Vertikalios atlygio sąlygos ir horizontalus atkūrimas per atlygį

Centrinė figūra, kuriai skirta priedermė įvykdyti atkūrimo apvaizdą, galės perimti ir užbaigti savo pirmtakų ankstesnes apvaizdos vykdymo misijas tik tuomet, jei ji sugebės per trumpą laikotarpį įvykdyti visas atlygio sąlygas, kurias jos pirmtakai bandė įvykdyti. Jei ši centrinė figūra taip pat neįvykdo jei skirtos priedermės, visos atlygio sąlygos, kurias ji mėgino įvykdyti, yra perduodamos kitam asmeniu, kuriam patikėta ta pati priedermė. Sąlygos, kurios susikaupia apvaizdos vykdymo istorijos eigoje dėl centrinių figūrų nesėkmių atlikti savo priedermę vadinamos vertikaliomis atlygio sąlygomis. Centrinei figūrai patikėta užduotis įvykdyti visas šias sąlygas per trumpą laikotarpį vadinama horizontaliu atkūrimu per atlygį.

Pavyzdžiui, Abraomas turėjo horizontaliai atkurti per atlygį visas vertikalias atlygio sąlygas, kurias prieš jį bandė atlikti Adomo ir Nojaus šeimos. Sudėdamas ant aukuro trejopą atnašą, Abraomas turėjo horizontaliai per atlygį atkurti vertikalias atlygio sąlygas, susikaupusias per tris pratęstos apvaizdos ypatingąsias malones. Trejopa auka simbolizavo visas sąlygas, kurių nepajėgė įvykdyti Adomas ir Nojus, ir kurias turėjo įvykdyti Abraomas kaip nauja centrinė figūra.

Savo veiklos metu Jokūbas turėjo per trumpą laikotarpį įvykdyti sąlygą, kad atkurtų horizontaliai per atlygį vertikalias atlygio sąlygas, susikaupusias per dvylika kartų nuo Nojaus. Todėl jam gimė dvylika sūnų iš kurių atsirado dvylika Izraelio genčių.

Jėzus, siekdamas horizontaliai atkurti per atlygį visas susikaupusias vertikalaus atlygio sąlygas, kurių neįvykdė mūsų protėviai, pranašai ir karaliai per keturis tūkstančius apvaizdos vykdymo biblijinių metų iki jo lakų, taip pat panašiai veikė. Pavyzdžiui, Jėzus, siekdamas atkurti per trumpą laikotarpį vertikalias atlygio sąlygas, susikaupusias nuo Jokūbo laikų, kai Dievas dirbo kartu su dvylika Jokūbo sūnų ir septyniasdešimt jo gentainių, ir nuo Mozės laikų, kai Dievas darbavosi kartu su dvylika Izraelio genčių ir septyniasdešimt seniūnų, pasirinko dvylika apaštalų ir septyniasdešimt mokinių. Be to Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkavo, kad horizontaliai atkurtų visas vertikalias atlygio sąlygas skaičiaus „keturiasdešimt“ ypatingų malonių forma Šėtono atskyrimui, kurios buvo reikalingos tikėjimo pamato paklojimui. Tai įrodo, kad kiekviena atkūrimo apvaizdos centrinė figūra atsako ne tik už savo individualius veiksmus, bet ir už visų protėvių, pranašų ir išminčių, kadaise atlikusių tą pačią misiją, darbus. Jis sutalpina savyje istorinius jų triūso vaisius.

2.3 Vertikaliai per atlygį vykdomas horizontalus atkūrimas

Kartais horizontalus atkūrimas yra pasiekiamas per vertikalią ypatingą malonę, galinčią apimti keletą kartų. Tai buvo būdinga atkūrimo apvaizdai, vykdomai Abraomo šeimoje. Atnašaudamas Dievui priimtiną simbolinę auką, Abraomas turėjo horizontaliai atkurti per atlygį visas vertikalias atlygio sąlygas, susikaupusias dėl Adomo ir Nojaus šeimų padarytų klaidų. Tačiau dėl jo klaidos atnašaujant simbolinę auką apvaizda patyrė dar vieną nesėkmę ir buvo atidėta vėlesniam laikui. Tačiau kadangi tai buvo trečias bandymas atkurti šeimos pamatą Mesijui, tai, remiantis Principu, jo šeima turėjo būtinai įvykdyti Dievo Valią. Todėl, nepaisant Abraomo nesėkmės, Dievas surado būdą, kaip neužskaityti Abraomo padarytos klaidos, o laikyti, kad Abraomas horizontaliai atkūrė vertikalias atlygio sąlygas be pratęsimo. Tuo tikslu Dievas nustatė ypatingą ypatingąją malonę: Jis pavedė Abraomui, Izaokui ir Jokūbui atlikti būtinas atlygio sąlygas, traktuodamas šią trijulę kaip vieną asmenį savo Valios atžvilgiu. Todėl, nepaisant šio vertikalaus pratęsimo dar trims kartoms, Jokūbo pergalė ir Izaoko pergalė tapo ir Abraomo pergale, kurią be uždelsimo pasiekė jo karta.2(plg. Pagrindas 3.1.2.3, Pagrindas 3.3) Šių trijų kartų vienovę pabrėžia Dievo žodžiai, kad Jis yra „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“3(Iš 3, 6) Taigi, Dievas galėjo laikyti, kad Abraomas įvykdė savo kartoje horizontalias atlygio sąlygas, kurių jis nesugebėjo užbaigti, užbaigdamas jas vertikaliai per Izaoko ir Jokūbo kartas. Šis atkūrimo tipas vadinamas horizontaliu vertikaliai įvykdytu atkūrimu per atlygį.

2.4 Skaičiais pagrįsti atlygio laikotarpiai tikėjimo pamato atkūrimui

Centrinė figūra turi įvykdyti vieną ar daugiau skaičiais pagrįstų atlygio laikotarpių tam, kad atkurtų tikėjimo pamatą.^{4(plg. Atkūrimas 1.2.1)} Panagrinėkime to priežastis. Dievo egzistavimo pamatas yra Jo Principas, turintis skaičiais pagrįstą pusę. Visata, kurios centre yra žmonės, buvo sukurta remiantis aritmetiniais principais kaip neregimo Dievo ir Jo esminių objektų dvejopumo atskleidimas. Štai kodėl mokslas, siekiantis atrasti išorinius dėsnius, valdančius visatą, negali vystytis be aritmetinių tyrinėjimų. Pirmieji žmonių protėviai galėjo subręsti ir pakloti tikėjimo pamatą tik užbaigę savo augimo laikotarpį, kurį apibūdina tam tikri skaičiai. Tapę tobulais, jie turėjo virsti šių skaičių įsikūnijimais. Mes privalome ištirti šiuos dalykus, nes tikėjimo pamato atkūrimui mes turime ne tik pateikti sąlygos objektą, simbolizuojantį Šėtonui vergaujančią visatą, bet ir pereiti per atlygio skaičiais pagrįstus laikotarpius, kad atkurtume Šėtono suterštus.

Kokiais skaičiais remdamiesi dar nepatyrę nuopuolio pirmieji žmonių protėviai turėjo kloti tikėjimo pamatą? Kokius skaičius būtų jie įkūniją, jei būtų pasiekę tobulybę? Kūrimo Principas mus moko, kad jokia esybė negali egzistuoti ar tarpti prieš tai nesudariusi keturlypio pagrindo. Todėl, kad galėtų toliau egzistuoti, nesubrendę Adomas ir Ieva turėjo sukurti keturlypį pagrindą.. Kiekviena keturlypio pagrindo pozicija turi pereiti tris augimo laikotarpio stadijas, sudarydama skaičiaus „dvylika“ visumą. Be to, kiekviena keturlypio pagrindo padėtis įvykdo trilypį tikslą, pasisavindama tris objektus, sudarydama dvylikos objektų visumą ir įvykdydama dvylikos objektų tikslą. Taigi, augimo laikotarpis, kurio metu Adomas turėjo pakloti tikėjimo pamatą, buvo skaičiaus „dvylika“ įvykdymo laikotarpis. Būdami dar nebrandūs, pirmieji žmonijos protėviai turėjo pakloti tikėjimo pamatą, pagrįstą skaičiumi „dvylika,“ o subrendę, jie turėjo įvykdyti dvylikos objektų tikslą ir tokiu būdu tapti skaičiaus „dvylika“ įsikūnijimais. Tačiau jiems puolus, Šėtonas šį skaičių suteršė. Todėl centrinė atkūrimo apvaizdos figūra turi pereiti per atlygio laikotarpį, kad, klodama tikėjimo pamatą, atkurtų skaičių „dvylika.“ Tik ant šio pagrindo ji gali pakloti esmės pamatą tobulo skaičiaus „dvylika“ įsikūnijimo atkūrimui.

Štai keli skaičiaus „dvylika“ atkūrimo atlygio laikotarpio pavyzdžiai: 120 metų trukusi Nojaus laivo statyba, 120 metų apvaizdos Kanaano atkūrimui, kuriam vadovavo Mozė, ir 120 metų laikotarpis nuo Abraomo pašaukimo dienos iki dienos, kai Jokūbas nusipirko iš Ezavo pirmagimystės teisę už duoną ir lęšių sriubos dubenį. Kaip pamatysite vėliau, pastarasis laikotarpis turėjo būti atkurtas 120-ties metų jungtinės karalystės laikotarpiu Senojo Testamento Laikais ir Naujojo Testamento Laikais atitinkamu 120-ties metų krikščioniškos imperijos laikotarpiu, viešpataujant Karoliui Didžiajam ir jo sūnums.

Brendimo procesui, kurio metu Adomas ir Ieva klojo tikėjimo pamatą, taip pat buvo reikalingas skaičiaus „keturių“ įvykdymo laikotarpis. Jie turėjo pereiti per tris augimo laikotarpio stadijas ir įžengti į Dievo tiesioginio viešpatavimo sritį, kuri sudaro ketvirtą stadiją. Taip jie būtų pakloję keturlypį pamatą. Tokiu būdu įvykdę skaičių „keturi,“ jie būtų tapę tobulais jo įkūnijimais. Tačiau po Nuopuolio šį skaičių suteršė Šėtonas. Todėl centrinės atkūrimo apvaizdos figūros privalo užbaigti skaičiaus „keturi“ atlygio laikotarpį, paklodami tikėjimo pamatą. Tik ant šio pagrindo jie gali pakloti esmės pamatą, ant kurio bus atkurtas skaičiaus „keturi“ ypatybės tobulas įkūnijimas.

Jau rašėme, kad skaičiaus „keturi“ atkūrimo atlygio laikotarpiai yra būtini tikėjimo pamato atkūrimui.^{5(plg. Pamatas 2.1.2)} Jų pavyzdžiai tai keturiasdešimties dienų teismas tvanu Nojaus laikais, keturiasdešimt dienų trukę Mozės pasninkavimai, keturiasdešimties dienų Kanaano krašto žvalgymo misija, Jėzaus pasininkas trukęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt dienų trukęs prisikėlusio Jėzaus kunigavimas.

Augimo laikotarpis tai kartu ir laikotarpis, kurio metu įvykdomas skaičius „dvidešimt vienas“. Pirmieji žmonių protėviai turėjo tapti tobulais skaičiaus „dvidešimt vienas“ įkūnijimais paklodami tikėjimo pamatą per laikotarpį, pagrįstą skaičiumi „dvidešimt vienas,“ o po to įvykdydami kūrimo tikslą. Tačiau po Nuopuolio šį skaičių suteršė Šėtonas. Vadinasi istorijos eigoje centrinės figūros privalo užbaigti skaičiaus „dvidešimt vienas“ atkūrimo atlygio laikotarpį, paklodami tikėjimo pamatą. Tik ant šio pagrindo jie gali pakloti esmės pamatą tobulo skaičiaus „dvidešimt vienas“ ypatybės įkūnijimui atkurti.

Skaičiaus „dvidešimt vienas“ prasmę suprasime tik tuomet, kai išsiaiškinsime, ką Principui reiškia skaičiai „trys“, „keturi“ ir „septyni“. Dievas, kurio dvejopumas sudaro harmoningą vienį, yra skaičiaus „trys“ Būtis. Kūrimas tampa tobulu, kai jis susilieja į vienį su Dievu keturlypiame pagrinde. Atskiras žmogus gali tapti tobulu tik sukūręs savyje keturlypį pagrindą, kuriame siela ir kūnas sudaro trejybę, kurios centre yra Dievas. Vyras ir moteris gali tapti tobulais sutuoktiniais tik sukūrę keturlypį pagrindą, kuriame jie sudarytų trejybę su centre esančiu Dievu. Visata taps tobula tik sudariusi keturlypį pagrindą, kuriame žmonės ir likęs šis pasaulis sudarys trejybę su jų centre esančiu Dievu. Be to, sukurtos būtybės įvykdys keturlypį pagrindą, tapdamos vieniu, pavaldžiu Dievui, kai pereis per tris augimo laikotarpio stadijas ir pasieks trilypį tikslą. Todėl skaičius „trys“ yra Dangaus skaičius arba tobulumo skaičius.

Kai subjektas su objektu sudaro trejybę tapdami vieniu su Dievu, esančiu jų centre, gaunama sąjunga, kuri yra atskiras tiesos įkūnijimas, sukuriantis keturlypį pagrindą. Tokiu būdu išsaugojęs Dievo kūrinio statusą, jis užima padėtį, nusidriekdamas keturiomis kryptimis: į šiaurę, į pietus, į rytus ir į vakarus. Šia prasme skaičius „keturi“ yra žemės skaičius.

Kai sukurta būtybė pereina keturis augimo laikotarpio stadijas ir sudaro keturlypį pagrindą, ji tobulai įsitvirtina kokybiniuose laiko ir erdvės matmenyse. Todėl kiekviena būtybė tampa tobulu skaičiaus „septyni“, sudarančiu Dangaus skaičiaus ir žemės skaičiaus sumą, įkūnijimu. Štai kodėl Biblijoje parašyta, dangus ir žemė buvo sukurti per septynias dienas. Kaip kad kūrimo laikotarpį atitinka skaičius „septyni“, bet kuris laikotarpis, kuriuo siekiama užbaigtumo, gali būti laikomas laikotarpiu, atitinkančiu skaičių „septyni“. Šitaip vertinant tris augimo laikotarpio stadijas, formavimo stadijos užbaigimo laikotarpis, vystymosi stadijos užbaigimo laikotarpis, užbaigimo stadijos užbaigimo laikotarpis, yra laikotarpiai, atitinkantys skaičių „septyni“. Bendrai visą augimo laikotarpį galime laikyti laikotarpiu, atitinkančiu skaičių „dvidešimt vienas“.

Skaičiaus „dvidešimt vienas“ atlygio laikotarpių pavyzdžiai yra tokie: pasibaigus tvanui, Dievas pasirūpino, kad Nojus tris kartus išleistų iš laivo balandį, Jo apvaizdos, kurios vykdymas apima tris stadijas, ženklą. Balandis išskrisdavo iš laivo kas septynios dienos; vadinasi, visas laikotarpis išauga iki dvidešimt vienos dienos.6(Pr 7, 4; 8, 10-12) Prieš sugrįždamas su savo šeima į Kanaaną ir jį atkurdamas, Jokūbas kentė tremtį Harane, kuri tęsėsi tris septynerių metų laikotarpius, kurių bendra suma sudarė dvidešimt vienerius metus. Senojo Testamento laikais izraelitai iki savo sugrįžimo į Izraelį patyrė 210 tremties metų laikotarpį Babilone, kuriuo jie turėjo atkurti per atlygį šiuos dvidešimt vienerius Jokūbo klajonių metus. Naujojo Testamento Laikais buvo 210 metų laikotarpis nuo popiežių tremties Avinjone iki Reformacijos judėjimo pradžios, kuris taip pat buvo skirtas atkurti per atlygį dvidešimt vienerius Jokūbo klajonių metus.

Augimo laikotarpis – tai taip pat ir skaičiaus „keturiasdešimt“ įvykdymo laikotarpis. Pirmieji žmonių protėviai turėjo tobulai įkūnyti skaičiaus „keturiasdešimt“ savybę, paklodami tikėjimo pamatą, pagrįstą skaičiumi „keturiasdešimt“, o po to įvykdydami kūrimo tikslą. Šėtonas po Nuopuolio sutepė šį skaičių. Vadinasi, centrinės apvaizdos figūros privalo įvykdyti skaičiaus „keturiasdešimt“ atkūrimo atlygio laikotarpį, paklodami tikėjimo pamatą. Tik remdamosi šiuo pamatu jos gali pakloti esmės pamatą tobulo skaičiaus „keturiasdešimt“ savybės įkūnijimo atkūrimui.

Kad suprastume, kaip skaičius „keturiasdešimt“ įvykdomas augimo laikotarpiu, turime išnagrinėti skaičiaus „dešimt“ reikšmę. Jei kiekvieną iš trijų augimo laikotarpio stadijų padalinsime į tris substadijas, mes gausime bendrą devynių lygių skaičių. Jame glūdi skaičiaus „devyni“ reikšmė Principui. Visi Dievo kūriniai, būdami aritmetinėmis neregimo Dievo dvejopumo išraiškomis, pereina devynis augimo laikotarpio lygius. Kiekvienas jų įvykdo kūrimo tikslą, kai susilieja su Dievu į vienį Jo tiesioginio viešpatavimo srityje, sudarančioje dešimtą lygį. Todėl skaičių „dešimt“ vadiname vienybės skaičiumi. Prieš pašaukdamas Nojų, Dievas pavedė dešimčiai kartų po Adomo vykdyti skaičiaus „dešimt“ atkūrimo atlygio laikotarpį. Šia sąlyga Dievas norėjo, kad Nojus, įvykdydamas Jo Valią, kurios nepajėgė įvykdyti Adomas, susijungtų su Juo į vienį.

Keturlypiame pagrinde, kurį turėjo sukurti Adomas ir Ieva, kiekviena bręstanti pozicija turėjo pereiti per dešimt brendimo lygių ir įvykdyti skaičiaus „keturiasdešimt“ visumą. Todėl jų brendimo laikotarpis buvo skaičiaus „keturiasdešimt“ įvykdymo laikotarpis, o jų keturlypis pagrindas būtų tapęs tobulu skaičiaus „keturiasdešimt“ įkūnijimu. Štai keletas skaičiaus „keturiasdešimt“ atlygio laikotarpių, skirtų šio pagrindo atkūrimui, pavyzdžių: keturiasdešimties dienų laikotarpis, trukęs nuo Nojaus laivo pastatymo ant Ararato kalno iki balandžio išleidimo iš laivo; keturiasdešimt metų, kuriuos Mozė praleido faraono rūmuose, keturiasdešimt metų, kuriuos jis praleido tremtyje Midijos dykumoje, ir keturiasdešimt metų, kuriuos izraelitai praleido dykumoje, kad atkurtų Kanaaną.

Galime padaryti išvadą, kad atkūrimo apvaizdoje yra du skaičiaus „keturiasdešimt“ laikotarpių tipai. Pirmasis tipas – tai atlygio laikotarpis, reikalingas atkurti skaičių „keturi“; atkūrimo metu šis skaičius yra dauginamas iš dešimties, vienybės skaičiaus, ir gaunamas skaičius „keturiasdešimt“. Antrasis tipas – tai atlygio laikotarpis, reikalingas paties skaičiaus „keturiasdešimt“ atkūrimui, kurį turėjo įvykdyti Adomas prieš Nuopuolį, kaip ir buvo aprašyta. Keturiasdešimt metų, praleistų dykumoje atkuriant Kanaaną tautiniame lygmenyje, buvo nustatyti tam, kad būtų atkurti abu laikotarpių tipai tuo pačiu metu. Šis laikotarpis atkūrė per atlygį tiek keturiasdešimties dienų trukusią Kanaano žvalgymo misiją, tiek keturiasdešimties dienų trukmės Mozės pasninką, t.y. laikotarpius, skirtus skaičiaus „keturi“ atkūrimui. Jis taip pat atkūrė per atlygį keturiasdešimties metų laikotarpį, kurį Mozė praleido faraono rūmuose ir keturiasdešimt metų Midijos dykumoje, kurie buvo laikotarpiai atkurti skaičiui „keturiasdešimt“. Toks reiškinys pasireiškia, kai centrinė tikėjimo pamatą klojanti figūra atkuria per atlygį horizontaliai visas vertikalias atlygio sąlygas apvaizdos vykdymo eigoje.

Kai tokia horizontalaus skaičiaus „keturiasdešimt“ laikotarpių atkūrimo ypatinga malonė yra vėl pratęsiama, ji gali būti išplėsta padauginus ją iš dešimties, nes reikalingas atlygio laikotarpis gali išsiplėsti iki dešimties stadijų. Tokiu būdu keturiasdešimties metų laikotarpis gali išsiplėsti iki keturių šimtų ar net keturių tūkstančių metų laikotarpio. Štai tokių laikotarpių pavyzdžiai: keturių šimtų metų laikotarpis nuo Nojaus iki Abraomo, keturi šimtai vergavimo Egipte metų, ir keturi tūkstančiai biblijinių metų nuo Adomo iki Jėzaus.

Apibendrinkime, kokius skaičių atlygio laikotarpius turi įvykdyti centrinė apvaizdos vykdymo figūra, siekianti atkurti tikėjimo pamatą. Jei pirmieji žmonių protėviai nebūtų puolę, jie būtų pakloję tikėjimo pamatą, pagrįstą reikšmingais skaičiais, įskaitant skaičius „dvylika“,„keturi“,„dvidešimt vienas“ ir „keturiasdešimt“. Jei jie anuomet būtų įvykdę kūrimo tikslą, jie būtų tapę tobulais šių skaičių savybės įkūnijimais. Tačiau jiems puolus, visus šiuos skaičius užvaldė Šėtonas. Todėl prieš paklodama tikėjimo pamatą, centrinė apvaizdos vykdymo istorijos figūra privalo, įvykdydama skaičių atlygio laikotarpius, atkurti skaičius „dvylika“,„keturi“,„dvidešimt vienas“ ir „keturiasdešimt“. Tik ant šio pagrindo ji galės pakloti šių skaičių savybės tobulo įkūnijimo atkūrimo esmės pamatą.

2.5 Kartų skaičiaus nulemti paraleliniai laikotarpiai

Remiantis Biblija, Dievas pašaukė Nojų užsikrauti apvaizdos vykdymo misiją praėjus dešimčiai kartų ir tūkstančiui šešiems šimtams metų nuo Adomo laikų. Panagrinėkime, kokius svarbius skaičius atkūrė dešimties kartų ir tūkstančio šešių šimtų metų laikotarpiai.

Skaičius „dešimt“ simbolizuoja vienybę su Dievu. Brandą galima pasiekti tik įvykdžius skaičiaus „dešimt“ laikotarpį, per kurį Adomas ir Ieva turėjo tapti tobulais skaičiaus „dešimt“ įkūnijimais. Kai jiems puolus šį skaičių suteršė Šėtonas, Dievas ieškojo centrinės figūros, kuri šį skaičių galėtų atkurti ir pradėtų žmonių ir Dievo vienijimo darbą, atkurdama juos kaip tobulus skaičiaus „dešimt“ savybės įkūnijimus. Todėl Dievas pareikalavo, kad centrinė figūra įvykdytų skaičiaus „dešimt“ atkūrimo laikotarpį. Štai kodėl Dievas pašaukė Nojų, praėjus dešimčiai kartų nuo Adomo.

Jau aptarėme ankščiau, kad pirmieji žmonių protėviai turėjo nueiti skaičiaus „keturiasdešimt“ simbolizuojamą brendimo kelią ir tapti tobulais skaičiaus „keturiasdešimt“ įkūnijimais. Tik sukūrę atkūrimui būtiną keturlypį pagrindą, o po to įvykdę skaičiaus „keturiasdešimt“ atkūrimo atlygio laikotarpį, puolę žmonės gali tapti centrinėmis figūromis, ruošiančiomis dirvą tobulų skaičiaus „keturiasdešimt“ įkūnijimų atkūrimui. Kiekviena keturlypio pagrindo padėtis turėtų įvykdyti skaičiaus „keturiasdešimt“ atkūrimo atlygio laikotarpį, duodama skaičiaus 160 atkūrimo atlygio laikotarpį. Be to, kadangi puolę žmonės turėjo įvykdyti šį skaičių per dešimt kartų („dešimt“ simbolizuoja vienybę su Dievu), jie turėjo įvykdyti skaičiaus „tūkstantis šeši šimtai“ atlygio laikotarpį. Štai kodėl laikotarpis nuo Adomo iki Nojaus truko tūkstantį šešis šimtus biblijinių metų.

Kai atkūrimo apvaizda Nojaus šeimoje sužlugo, Dievas laukė dar keturis šimtus metų, per kuriuos pasikeitė dešimt kartų, ir apvaizdos vykdymo naštą užkrovė ant Abraomo pečių. Laikotarpis nuo Nojaus iki Abraomo, nustatytas pagal kartų skaičių, buvo analogiškas laikotarpiui nuo Adomo iki Nojaus, ir juo turėjo būti atkurtas per atlygį ankstesnis laikotarpis.

Jau rašėme, kodėl šis laikotarpis truko keturis šimtmečius.^{7(plg. Pamatas 3.1.1)} Dievo valia Nojus turėjo iškęsti keturiasdešimt dienų trukusį teismą tvanu tam, kad galėtų pasiekti atkūrimo apvaizdos tikslą, kurio Jis siekė, nustatydamas dešimties kartų ir tūkstančio šešių šimtų metų laikotarpį. Kuomet, Chamui suklydus, šį keturiasdešimties dienų teismą tvanu sutepė Šėtonas, Dievas jo atkūrimą turėjo pavesti kitai centrinei figūrai. Nuo Adomo iki Nojaus Dievas darbavosi, kad būtų įvykdyti skaičiaus „160“ atkūrimo atlygio laikotarpiai visose dešimtyje kartų. Per paralelinį dešimties kartų laikotarpį nuo Nojaus iki Abraomo Dievas pavertė kiekvieną kartą skaičiaus „keturiasdešimt“, kildinamo iš keturiasdešimties dienų trukusio teismo tvanu, atkūrimo atlygio laikotarpiu.

Keturiasdešimties dienų trukmės tvano nesėkmę turėjo ištaisyti skaičiaus „keturiasdešimt“laikotarpis. Kadangi kiekvienos paeiliui einančios kartos atkūrimas turėjo apimti visą jos gyvavimo trukmę, jo nebuvo galima įvykdyti tik per keturiasdešimt dienų. Taigi, Dievas nusprendė, kad atlygio laikotarpis, kurį turi įvykdyti kiekviena karta, truks keturiasdešimt metų. Kiekvieną tvano dieną turėjo kompensuoti vieneri metai (taip ir Mozės laikais nepavykusį [Kanaano] krašto žvalgymą, trukusį keturiasdešimt dienų, turėjo kompensuoti keturi šimtai metų, praleistų klaidžiojant dykumoje.8(Sk 14, 34) Kadangi ypatinga malonė, kurioje kiekviena karta atitiko keturiasdešimties metų atlygio laikotarpį, nusitęsė per dešimt kartų, visas atlygio laikotarpis turėjo apimti keturis šimtus metų.

2.6 Vertikaliai vykdomi horizontalaus atkūrimo per atlygį apvaizdos laikotarpiai

Kaip minėjome, bet kuri apvaizdą vykdanti centrinė figūra turi horizontaliai atkurti visas vertikalias atlygio sąlygas, susikaupusias iki jos laikų. Taigi, kuo ilgiau pratęsiama apvaizdos istorija, tuo sunkesnėmis tampa atlygio sąlygos, kurias turės horizontaliai įvykdyti vėlesnių kartų centrinės figūros. Adomo šeimai nereikėjo vykdyti vertikalių atlygio sąlygų, nes apvaizda buvo tik pradėta vykdyti. Todėl Kainas ir Abelis, tinkamai atnašaudami simbolines ir esmines aukas, galėjo gana lengvai pakloti pamatą Mesijui. Tereikėjo, kad Kainas būtų paklusęs Abeliui ir sekęs juo, vykdydamas puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą, po to, kai Abelis tinkamai atnašavo savo auką Viešpačiui. Skaičiais pagrįstų atlygio laikotarpių, skirtų tikėjimo pamatui atkurti, požiūriu, juos buvo galima įvykdyti labai greitai, neatnašaujant nei simbolinių, nei esminių aukų. Tačiau kai puolus Adomui atkūrimo apvaizda buvo pratęstą, vertikalios atlygio sąlygos pradėjo kauptis įvairių skaičių atlygio laikotarpių pavidalu. Todėl tikėjimo pamatą atkuriančios centrinės figūros nuo Adomo laikų turėjo įvykdyti skaičių atlygio laikotarpius, kad atkurtų tokius skaičius kaip „dvylika“,„dvidešimt vienas“ ir „keturiasdešimt“.

Nojus, kuomet atėjo jo metas, turėjo atkurti visas šias vertikalias atlygio sąlygas. Atkurdamas tikėjimo pamatą, jis turėjo įvykdyti kelis skaičiais pagrįstus atlygio laikotarpius: per 120 metų pastatyti laivą, ištverti keturiasdešimties dienų teismą tvanu, išgyventi dvidešimt vienos dienos laikotarpį, per kurį jis kas septynios dienos tris kartus iš laivo išleido balandį, ir keturiasdešimties dienų laikotarpį nuo jo laivo užkėlimo ant Ararato kalno iki balandžio išleidimo.

Nojus tiksliai įvykdė visus šiuos skaičiais pagrįstus atlygio laikotarpius, tačiau, nusidėjus Chamui, juos užgrobė Šėtonas. Todėl jie vėl buvo palikti kaip vertikalios atlygio sąlygos. Abraomas, atnašaudamas simbolinę auką, galėjo jas visas iš karto įvykdyti. Tačiau Abraomas aukodamas suklydo, ir atlygio periodų tapo neįmanoma atkurti horizontaliai. Tuomet juos reikėjo atkurti vertikaliai: Dievas, pasirinkęs savo Valios vykdymo tęsėjais Izaoką ir Jokūbą, dirbo, kad būtų paeiliui atkurti skaičių „dvylika“,„keturi“,„dvidešimt vienas“ ir „keturiasdešimt“ atlygio laikotarpiai.

Kuomet apvaizdos vykdytojais tapo Abraomo šeima, šie tikėjimo pamato atkūrimo atlygio laikotarpiai, kurių vykdymas turėjo būti horizontalus, buvo vykdomi vertikalia seka: 120 metų laikotarpis nuo tada, kai Abraomas paliko Haraną, iki dienos, kai Jokūbas nusipirko iš Ezavo pirmagimystės teisę už duoną ir lęšių viralą; keturiasdešimt metų nuo tada iki dienos, kai Jokūbas gavo iš savo tėvo Izaoko vyresniojo sūnaus palaiminimą ir Dievo palaiminimą pakeliui į Haraną;^{9(Pr 27, 1-29; 28, 10-14)} dvidešimt vieneri metai nuo tada iki jo tarnystės Harane pabaigos ir sugrįžimo į Kanaaną su šeima ir turtu;^{10(Pr 31, 41)} keturiasdešimt metų nuo Jokūbo sugrįžimo į Kanaaną ir jo šeimos atėjimo į Egiptą Juozapo kvietimu. Tokiu būdu atlygio sąlygos, kurių nebuvo galima atkurti horizontaliai, buvo įvykdytos kaip pratęsti vertikalūs nustatytos trukmės laikotarpiai.

3 Atkūrimo apvaizdos amžiaus laikotarpiai ir jų trukmė

Atkūrimo apvaizdos amžius, kuris buvo vaizdinių paralelių amžius, turėjo atkurti per atlygį Apvaizdos amžių, skirtą pakloti atkūrimo pamatui, arba simbolinių paralelių amžių. Panagrinėkime šio amžiaus laikotarpius ir tai, kaip buvo nustatyta jų trukmė.

3.1 Keturių šimtų metų vergavimo Egipte laikotarpis

Nojus, iškentęs keturiasdešimties dienų teismą tvanu, kuriuo Dievas siekė atskirti Šėtoną, paklojo tikėjimo pamatą. Kai, suklydus Chamui, šis laikotarpis buvo suardytas, Dievas į Nojaus vietą paskyrė Abraomą ir įsakė jam atnašauti simbolinę auką ant pamato, kuris buvo paklotas per keturis šimtmečius. Tačiau Abraomas suklydo, ir šį pamatą suteršė Šėtonas. Dievas, siekdamas atgauti šį keturių šimtų metų pamatą ir dar kartą atskirti Šėtoną, pasmerkė izraelitus keturių šimtų metų vergovei Egipte.^{11(Pr 15, 13; plg. Pamatas 3.1.2.1)} Vergavimo Egipte laikotarpis buvo vaizdinė tūkstančio šešių šimtų metų laikotarpio nuo Adomo iki Nojaus paralelė simbolinių paralelių amžiuje. Jis buvo skirtas atkurti ankstesnį laikotarpį per paralelines atlygio sąlygas.

3.2 Keturių šimtų metų teisėjų laikotarpis

Parašyta, kad karalius Saliamonas praėjus 480 metų po izraelitų išėjimo iš Egipto pradėjo statyti Viešpaties Namus ketvirtaisiais savo karaliavimo metais.^{12(1 Kar 6, 1)} Kadangi Saliamonas užėmė karaliaus sostą po karaliaus Sauliaus^{13(Apd 13, 21)} viešpatavimo, trukusio keturiasdešimt metų, ir karaliaus Dovydo viešpatavimo, taip pat trukusio keturiasdešimt metų, galime padaryti išvadą, kad nuo izraelitų atėjimo į Kanaaną iki Sauliaus pasodinimo į sostą praėjo maždaug keturi šimtai metų. Tai buvo teisėjų laikotarpis.

Vedami Mozės, izraelitai turėjo išsaugoti Šėtono atskyrimo pamatą vergaudami Egipte. Taip jie tautiniame lygmenyje atkūrė pamatą, ant kurio atsistojo Abraomas – Šėtono atskyrimo pamatą, paklotą per keturis šimtus metų nuo Nojaus iki Abraomo. Tačiau kai Jozuė, Mozės įpėdinis, atvedė izraelitus į Kanaaną, jie vėl nusisuko nuo Dievo, ir Šėtonas galėjo dar kartą suteršti šį keturių šimtų metų pamatą. Kad galėtų atkurti šį pamatą per atlygį, izraelitai turėjo iškęsti dar vieną Šėtono atskyrimo laikotarpį. Šiam tikslui buvo skirtas teisėjų laikotarpis, kuris tęsėsi maždaug keturis šimtus metų nuo žydų atėjimo į Kanaaną iki Sauliaus pasodinimo į karaliaus sostą.

Šis teisėjų laikotarpis buvo vaizdinė keturių šimtų metų laikotarpio nuo Nojaus iki Abraomo paralelė simbolinių paralelių amžiuje. Juo turėjo būti atkurtas ankstesnis laikotarpis per paralelines atlygio sąlygas.

3.3 Šimto dvidešimties metų Suvienytos Karalystės laikotarpis

Atkūrimo apvaizdos amžiumi turėjo būti atkurtas per atlygį Apvaizdos, klojančios atkūrimo pamatą, amžius. Todėl Abraomas, kuris pradėjo šį apvaizdinį amžių, užėmė Adomo padėtį; Mozė užėmė Nojaus padėtį; karalius Saulius užėmė Abraomo padėtį. Abraomas buvo pereinamoji figūra, turėjusi užbaigti Atkūrimo pamato paklojimo apvaizdos amžių ir padėti Atkūrimo apvaizdos amžių. Abraomas buvo pašauktas pakloti šeimos pamatą Mesijui, turėjusį tapti tautinio pamato Mesijui pagrindu. Dievas turėjo būtinai pakloti šeimos pamatą Mesijui Abraomo laikais, nes tai buvo Jo trečias bandymas. Taip pat ir karaliaus Sauliaus laikais Dievas darbavosi klodamas tautinį pamatą Mesijui irgi trečią kartą. Taigi Dievas dar kartą turėjo būtinai įvykdyti savo apvaizdą.

Kuomet Abraomas suklydo atnašaudamas simbolinę auką, jis neatkūrė iš karto visų sąlygų, kurių neįvykdė Nojus, įvairių skaičiais pagrįstų laikotarpių, skirtų atkurti tikėjimo pamatą, pavidalu. Štai šie laikotarpiai: 120 metų laikotarpis, keturiasdešimt dienų, dvidešimt viena diena ir keturiasdešimt dienų. Todėl šių laikotarpių horizontalus atkūrimas turėjo nusidriekti vertikaliai. Jie tapo vienas po kito einančiais 120 metų, keturiasdešimties dienų, dvidešimt vienerių metų ir keturiasdešimties metų atlygio laikotarpiais Abraomo šeimos kartose.

Karalius Saulius turėjo atkurti Abraomo padėtį tautiniame lygmenyje. Pastatydamas Viešpaties Namus, karalius Saulius būtų per trumpą laiką atkūręs visas atlygio sąlygas, buvusias skaičiais pagrįstų atlygio laikotarpių pavidalu, kuriais turėjo būti atkurtas tikėjimo pamatas Mozės laikais. Štai šie laikotarpiai: 120 metų (trys keturiasdešimties metų trukmės Mozės išėjimai), keturiasdešimt dienų (Mozės pasninkų laikotarpis), dvidešimt viena diena (pirmasis tautinio masto išėjimas atkurti Kanaano) ir keturiasdešimt metų (tautos klaidžiojimo dykumoje laikotarpis, skirtas Kanaano atkūrimui). Tačiau karalius Saulius nusižengė Dievo įsakymui^{14(1 Sam 15, 11-23)} ir neįvykdė Jo Valios. Kaip ir Abraomo laikais, horizontalus šių atlygio laikotarpių atkūrimas buvo pratęstas vertikaliai į tokius laikotarpius: 120 metų suvienytos karalystės laikotarpis, keturių šimtų metų padalintos karalystės į šiaurės ir pietų karalystes laikotarpis, 210 metų Izraelio ištrėmimo ir sugrįžimo laikotarpis ir keturių šimtų metų pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpis. Galiausiai po visų šių laikotarpių Izraelio tauta buvo pasiruošusi priimti Mesiją.

Jungtinės karalystės laikotarpiu turėjo būti atkurti 120 Mozės gyvenimo metų, per kuriuos jis tris kartus bandė pakloti tikėjimo pamatą tautiniam Kanaano atkūrimui. Panagrinėkime šią paralelę detaliau. Po to kai izraelitai ištvėrė keturis šimtus vergavimo metų, kuriais turėjo būti atskirtas Šėtonas, Mozė paklojo tikėjimo pamatą per keturiasdešimt metų, kuriuos jis praleido faraono rūmuose. Po to jis bandė išvesti izraelitus į Kanaano žemę, kurioje jis turėjo pastatyti Padangtę. Tačiau dėl žydų netikėjimo, šis kelias tapo dukart ilgesnis. Mozė turėjo pakloti tikėjimo pamatą iš naujo per keturiasdešimties metų klaidžiojimo Midijos dykumoje laikotarpį, o po to dar kartą per klaidžiojimą dykumoje, trukusį keturiasdešimt metų. Panašiai ir Saulius buvo pasodintas į Izraelio karaliaus sostą po to, kai izraelitai atkūrė keturis šimtus vergavimo Egipte metų per keturių šimtų metų teisėjų laikotarpį. Per keturiasdešimt karaliavimo metų Saulius turėjo pakloti tikėjimo pamatą, atkurdamas per atlygį keturiasdešimt metų, kuriuos Mozė praleido gyvendamas faraono rūmuose. Po to jis turėjo pastatyti Viešpaties Namus. Tačiau kai Saulius nusigręžė nuo Dievo, Dievo Valia, kurią vykdant turėjo būti pastatyti Viešpaties Namai, buvo pratęsta dar per du Dovydo ir Saliamono karaliavimo laikotarpius, kurių kiekvienas truko po keturiasdešimt metų. Šių trijų karalių viešpatavimo laikotarpių suma sudarė 120 metų trukmės suvienytos karalystės laikotarpį.

Šis laikotarpis buvo vaizdinė 120 metų laikotarpio simbolinių paralelių amžiuje, trukusiame nuo tada, kai Abraomas paliko Haraną iki dienos, kai Jokūbas nusipirko pirmagimystės teisę iš savo brolio, paralelė. Juo per paralelines atlygio sąlygas turėjo būti atkurtas anas ankstesni laikotarpis. Dievas pratęsė savo ypatingą Viešpaties Namų statybos malonę (taip pat, kaip Jis pratęsė savo ypatingą malonę, prasidėjusią nuo Abraomo, Izaokui ir Jokūbui, kol ji buvo įvykdyta), prasidėjusią nuo Sauliaus, Dovydui ir Saliamonui, kol galiausiai ji buvo įvykdyta.

3.4 Keturių šimtų metų pasidalinimo į šiaurės ir pietų karalystes laikotarpis

Jei Saulius būtų įvykdęs ypatingą malonę ir savo keturiasdešimties metų karaliavimo metu pastatęs Viešpaties Namus, tarp atlygio laikotarpių, kuriuos jis būtų atkūręs horizontaliai, būtų ir keturiasdešimt dienų trukęs Mozės pasninkas, kuriuo turėjo būti sugrąžintas Žodis toks, koks jis buvo iškaltas ant akmeninių plokščių. Tačiau kai Saulius nusižengė Dievui, šis atlygio laikotarpis galėjo būti atkurtas tik kaip vertikalus horizontalaus atkūrimo pratęsimas. Taip atsirado susiskaidymo į šiaurės ir pietų karalystes laikotarpis, kuris tęsėsi beveik keturis šimtus metų. Jis prasidėjo, kai jungtinė karalystė suskilo į Izraelį šiaurėje ir Judą pietuose, ir tęsėsi iki Babilonija pavergė Judą.

Šis laikotarpis buvo vaizdinė keturiasdešimties metų laikotarpio simbolinių paralelių amžiuje paralelė, trukusi nuo tada, kai Jokūbas nusipirko iš Ezavo pirmagimystės teisę iki tada, kai jį palaimino Izaokas ir Dievas,^{15(Pr 28, 13)} ir jis išvyko į Haraną. Juo per paralelines atlygio sąlygas turėjo būti atkurtas anas ankstesnis laikotarpis.

3.5 Dviejų šimtų dešimties metų Izraelio ištrėmimo ir sugrįžimo laikotarpis

Šiaurinės Izraelio karalystės žmonės sulaužė savo sandorį su Dievu, todėl juos pavergė Asirijos karalystė. Pietinės Judo karalystės žmonės taip pat nusidėjo Dievui. Todėl juos užkariavo Babilonijos valdovas Nabuchodonosaras. Po septyniasdešimties metų, kuriuos jie praleido nelaisvėje, Babiloniją užėmė Persijos karalius Kyras, paskelbęs izraelitus išlaisvinusį įsaką. Nuo tada žydai pradėjo palaipsniui grįžti į Jeruzalę ir atstatinėti Viešpaties Šventyklą. Rašto žinovas Ezra parvedė į Jeruzalę paskutinę žydų grupę, o Nehemijas atstatė Jeruzalės sienas. Įkvėpti Malachijo pranašystės,^{16(Mal 3, 23)} žmonės pradėjo ruoštis Mesijo sutikimui. Šis laikotarpis prasidėjo praėjus maždaug 210 metų nuo pirmojo žydų ištrėmimo į Babiloną ir maždaug po 140 metų nuo tada, kai juos išvadavo persai. Tai buvo Izraelio tautos tremties ir sugrįžimo metai.

Jei Saulius savo karaliavimo metu būtų įvykdęs ypatingą malonę ir pastatęs Viešpaties Namus, vienas iš atlygio laikotarpių, kurį jis būtų atkūręs horizontaliai, būtų buvęs dvidešimt vienos dienos laikotarpis, per kurį Mozė turėjo išvesti izraelitus iš Egipto į Kanaaną per pirmąjį tautos išėjimą. Po to kai Saulius nusižengė Viešpačiui ir ši ypatinga malonė nepavyko, šis atlygio laikotarpis turėjo būti atkurtas kaip vertikalus horizontalaus atkūrimo pratęsimas. Tam buvo nustatytas 210 metų izraelitų tremties ir sugrįžimo laikotarpis.

Šis laikotarpis buvo vaizdinė dvidešimt vienerių metų laikotarpio simbolinių paralelių amžiuje paralelė, kuri tęsėsi nuo tada, kai Jokūbas gavo vyresniojo sūnaus palaiminimą iš Izaoko iki jo sugrįžimo į Kanaaną. Jis turėjo atkurti tą ankstesnį laikotarpį per paralelines atlygio sąlygas. Tam jis turėjo atkurti tris septynerių metų trukmės laikotarpius: atėjęs į Haraną, Jokūbas tarnavo Labanui septynerius metus, kad galėtų vesti Rachelę, bet vietoj jos gavo Lėją; tada jis tarnavo dar septynerius metus, kad gautų į žmonas Rachelę; po to jis tarnavo dar septynerius metus už turtą, kurį gavo prieš grįždamas į Kanaaną.^{17(Pr 31, 41)}

3.6 Keturių šimtų metų pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpis

Sugrįžę iš tremties į savo tėvynę Izraelį žydai, atkūrė savo tikėjimą, atstatė Jeruzalės miesto sienas ir, įkvėpti Malachijo pranašystės, pradėjo tautiniu mastu ruoštis Mesijo sutikimui. Nuo tada iki Jėzaus gimimo praėjo keturi šimtai metų. Tai laikotarpis, skirtas pasiruošti Mesijo atėjimui.

Jei Saulius savo karaliavimo metu būtų įvykdęs ypatingą malonę ir pastatęs Viešpaties Namus, viena iš atlygio sąlygų, kurią jis būtų atkūręs horizontaliai per atlygį, buvo keturiasdešimt metų, per kuriuos žydai klajojo po dykumą trečiojo tautos išėjimo metu. Kai Saulius nusisuko nuo tikėjimo ir ši ypatinga malonė buvo sužlugdyta, šis keturiasdešimties metų laikotarpis turėjo būti atkurtas kaip vertikalus horizontalaus atkūrimo pratęsimas. Tam buvo nustatytas keturių šimtų metų Mesijo atėjimo laukimo laikotarpis.

Šis laikotarpis buvo vaizdinė keturiasdešimties metų laikotarpio simbolinių paralelių amžiuje, kuris tęsėsi nuo tada, kai Jokūbas sugrįžo į Kanaaną iki to meto, kai jo šeima, pakviesta jo sūnaus Juozapo, atėjo į Egiptą, paralelė. Juo per paralelines atlygio sąlygas turėjo būti atkurtas tas ankstesnis laikotarpis.

4 Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžiaus laikotarpiai ir jų trukmė

Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžiumi turėjo būti atkurtas per esmines paraleles Atkūrimo apvaizdos amžius, kuris yra vaizdinių paralelių amžius. Kadangi šio amžiaus laikotarpiais turėjo būti per atlygį atkurti ankstesnio amžiaus atitinkami laikotarpiai, šie laikotarpiai buvo identiški vienas kitam tiek vystymosi tvarka, tiek jo trukme.

4.1 Romos imperijos keturių šimtų metų krikščionių persekiojimo laikotarpis

Jėzus atėjo Naujojo Testamento amžiaus pradžioje vykdyti Dievo Valios, kuri buvo patikėta Abraomui, tikėjimo tėvui, pradėjusiam Senojo Testamento amžių. Prisiminkime, kad izraelitai, atkurdami tikėjimo pamatą tautiniu mastu, turėjo keturis šimtus metų vergauti Egipte. Tačiau Abraomas, suklydęs simbolinės aukos atnašavimo metu, šį pamatą sugriovė. Ankstyvieji krikščionys iškentė panašų kančių laikotarpį, kuriuo turėjo per atlygį atkurti tikėjimo pamatą, kuris buvo sugriautas žydams suklydus, kai jie prideramai nesekė paskui Jėzų kaip gyva auka. Tai buvo krikščionių persekiojimo Romos imperijoje laikotarpis, trukęs keturis šimtus metų. Persekiojimas atslūgo 313 metais po Kristaus gimimo, kai imperatorius Konstantinas oficialiai pripažino krikščionybę teisėta religija. 392 metais po Kristaus gimimo, imperatorius Teodosijus I paskelbė krikščionybę valstybine religija. Šis laikotarpis buvo esmine paralele keturių šimtų metų izraelitų vergovės Egipte laikotarpiui, ir juo buvo siekiama atkurti per paralelines atlygio sąlygas tą ankstesnį laikotarpį.

4.2 Regioninio bažnyčios valdymo keturių šimtų metų laikotarpis

Kitas Atkūrimo apvaizdos amžiaus laikotarpis buvo keturių šimtų metų teisėjų laikotarpis, kai teisėjai vadovavo izraelitų gentims. Kadangi Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžius buvo esminių paralelių amžiumi, jis turi apimti keturių šimtų metų laikotarpį, palyginamą su teisėjų laikotarpiu. Regioninio bažnyčios valdymo laikotarpis prasidėjo nuo krikščionybės paskelbimo valstybine religija Romos imperijoje ir tęsėsi iki Karolio Didžiojo pasodinimo į sostą 800 metais po Kristaus gimimo. Per šį laikotarpį žmones valdė atskirų regionų bažnyčios vadovai – patriarchai, vyskupai ir abatai – kurie atliko vaidmenis analogiškus teisėjų vaidmenims Izraelyje. Šis laikotarpis buvo esmine paralele keturių šimtų metų trukmės teisėjų laikotarpiui, ir juo per paralelines atlygio sąlygas turėjo būti atkurtas tas ankstesnis laikotarpis.

4.3 Šimto dvidešimties metų krikščioniško imperijos laikotarpis

Kuomet Sauliaus karaliavimo laikais Izraelio tauta tapo vieninga nacija, jie pradėjo 120 metų trukmės suvienytos karalystės laikotarpį, kuris tęsėsi viešpataujant karaliams Dovydui ir Saliamonui. Paralelinis 120 metų krikščioniškos imperijos, kuri taip pat vadinama Karolingų imperija, laikotarpis prasidėjo, kai 800 metais po Kristaus gimimo į sostą buvo pasodintas imperatorius Karolis Didysis. Ji tęsėsi iki 919 metų po Kristaus gimimo, kai Karolingų dinastija prarado savo įtaką rytuose, o Vokietijos žemių valdovu tapo Henrikas I. Šis laikotarpis buvo esmine paralele 120 metų suvienytos karalystės laikotarpiui, ir juo per paralelines atlygio sąlygas turėjo būti atkurtas tas ankstesnis laikotarpis.

4.4 Atskirų karalysčių rytuose ir vakaruose keturių šimtų metų laikotarpis

Kadangi suvienytos karalystės laikotarpiu Dievo Namų šventumas nebuvo tinkamai puoselėjamas, vieninga karalystė galiausiai suskilo į dvi karalystes: Izraelį šiaurėje ir Judą pietuose. Taip prasidėjo keturių šimtų metų suskilusios karalystės laikotarpis. Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžiuje Karolingų imperija buvo pasidalinusi į dvi karalystes: Šventąją Romos Imperiją rytuose ir Prancūziją vakaruose. Nors po pirmojo Karolingų imperijos susiskaldymo ji pasidalino į Rytų Frankų karalystę, Vakarų Frankų karalystę ir Italiją, Italija netrukus susijungė su Rytų Frankų karalyste ir ši sritis tapo Šventąja Romos imperija, tuo tarpu Vakarų Frankų karalystė konsolidavosi kaip Prancūzijos karalystė. Šis keturių šimtų metų suskilusios karalystės laikotarpis prasidėjo 919 metais, kai pradėjo skaldytis krikščioniškoji imperija ir baigėsi 1309 metais, kai pontifikatas persikėlė į Avinjoną (dabartinės Prancūzijos pietuose). Šis laikotarpis buvo esmine keturių šimtų metų susiskaldžiusios karalystės laikotarpio paralele, ir juo per paralelines atlygio sąlygas turėjo būti atkurtas tas ankstesnis laikotarpis.

4.5 Dviejų šimtų dešimties metų popiežių tremties ir sugrįžimo laikotarpis

Per suskilusios karalystės laikotarpį Izraelio karalystę šiaurėje užgrobė asirai, nes jos žmonės ištvirkavo ir pasidavė stabmeldystei. Judo karalystė pietuose taip pat nusigręžė nuo Dievo ir nesugebėjo palaikyti Dievo Namų šventumo, todėl jos žmonės atsidūrė Babilono, šėtoniško pasaulio, nelaisvėje. Per kitus 210 metų jie kentė tremtį, sugrįžo į Izraelį, atstatė Dievo Namus ir atkūrė sandorį su Dievu. Paralelinis popiežių nelaisvės Avinjone ir jų sugrįžimo laikotarpis taip pat tęsėsi apie 210 metus. Jis prasidėjo 1309 metais po Kristaus gimimo, kuomet popiežius Klemensas V buvo priverstas ištvirkusį pontifikatą perkelti į Avinjoną ir paklusti Prancūzijos karaliams. Šis laikotarpis tęsėsi ir tuomet, kai pontifikatas sugrįžo į Romą, iki pat protestantų vykdomos Reformacijos pradžios 1517 metais. Šis 210 metų laikotarpis buvo esmine 210 metų izraelitų tremties ir sugrįžimo laikotarpio paralele, ir juo turėjo būti atkurtas per paralelines atlygio sąlygas tas ankstesnis laikotarpis.

4.6 Keturių šimtų metų pasiruošimo antrajam Kristaus atėjimui laikotarpis

Išlaisvinti iš tremties Babilone žydai sugrįžo į Jeruzalę ir reformavo savo religinį bei politinį gyvenimą. Įkvėpti Malachijo pranašystės jie pradėjo ruoštis Mesijo sutikimui. Pasibaigus keturių šimtų metų pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpiui, pas žydus atėjo Jėzus. Kad atkurtume per atlygį šį laikotarpį Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžiuje, mes laukiame paralelinio keturių šimtų metų laikotarpio, skirto pasirengti Mesijo Antrajam Atėjimui. Iš tikrųjų, jis prasidėjo kartu su Martyno Liuterio protestantiška Reformacija 1517 metais ir tęsėsi iki Kristaus Antrojo Atėjimo išvakarių. Šia esmine keturių šimtų metų pasirengimo Mesijo atėjimui laikotarpio paralele turi būti atkurtas per paralelines atlygio sąlygas tas ankstesnis laikotarpis.