<< Atgal

II dalis

4 skyrius
Paralelės tarp dviejų atkūrimo apvaizdos amžių

Jei atkūrimo apvaizda, kurios galutinis tikslas yra pakloti pamatą Mesijui, pratęsiama, šio pamato atkūrimo ypatingos malonės turi būti pakartotos. Mes žinome, kad pamatą Mesijui klojanti centrinė figūra privalo atnašauti Dievui priimtiną simbolinę auką, panaudodama sąlygos objektą ir patirdama būtiną laikotarpį. Be to, ji turi pakloti esmės pamatą, atnašaudama priimtiną esminę auką, ir taip įvykdydama puolusios prigimties panaikinimo atlygio sąlygą. Vykstant apvaizdai, ypatingų pamato Mesijui atkūrimo malonių pasikartojimas iš tiesų reiškia ypatingų malonių, atkuriančių per atlygį simbolinių aukų atnašavimą ir esminių aukų atnašavimą, pasikartojimą. Istorija apšviečia paraleles tarp apvaizdos laikotarpių, nulemtų ypatingų malonių, skirtų per atlygį atkurti pamatą Mesijui, pasikartojimo. Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžius turėjo atkurti per paralelines esminio pobūdžio apvaizdos atkūrimo sąlygas Apvaizdos atkūrimo amžių. Ištirkime šiuo požiūriu kiekvieno apvaizdinio laikotarpio lygintinas ypatybes.

Tačiau prieš tai nustatykime grupes žmonių, turinčių atlikti pagrindinę Dievo apvaizdos vykdymo priedermę, bei istorinius šaltinius, galinčius apšviesti jų gyvenimą. Žmonijos istoriją sudaro nesuskaičiuojamos daugybės tautų gyvenimai. Nepaisant to, Dievas specialiai pasirinko tam tikrus žmones, kuriems nulėmė eiti pavyzdiniu atkūrimo keliu, klojančiu pamatą Mesijui. Dievas pastato juos savo apvaizdos centre ir veda juos savo Principu. Šių žmonių istorija, savo ruožtu, varo visos žmonijos istoriją. Tautos ir žmonės, kuriems ši misija patikėta, vadinami Dievo išrinktais žmonėmis.

Pirmieji Dievo pašaukti žmonės buvo Izaokas ir Jokūbas, Abraomo palikuonys, kurie paklojo šeimos pamatą Mesijui. Todėl Izraelis tapo centrine tauta, atsakinga už Dievo apvaizdos vykdymą Apvaizdos atkūrimo amžiuje. Pradine šiame amžiuje vykdytos apvaizdos tyrinėjimų medžiaga yra Senasis Testamentas, kuriame užfiksuota Izraelio tautos istorija.

Tačiau žydai, atmesdami Jėzų, prarado centrinės, Dievo apvaizdą vykdančios tautos padėtį. Tai numatydamas Jėzus ištarė šią parabolę:

„Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“^{44(Mt 21, 43)}

Nuliūdęs dėl savo gentainių žydų, apaštalas Paulius pasakė:

„Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai; …Tai reiškia, ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis.“ ^{–Rom 9, 6-8}

Iš tikrųjų, žmonės, kuriuos pasirinko Dievas centrinėmis apvaizdos vykdymo figūromis Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžiuje buvo ne žydai, o veikiau krikščionys. Jie prisiėmė misiją vykdyti Dievo neužbaigtą atkūrimo apvaizdą. Taigi, krikščionybės istorija – tai dar vienas apvaizdos istorijos supratimo šiame amžiuje šaltinis. Šia prasme Abraomo palikuonis Senojo Testamento amžiuje galime laikyti Pirmuoju Izraeliu, o Naujojo Testamento amžiaus krikščionis galime vadinti Antruoju Izraeliu.^{1(Tit 2, 14; 1 Pt 2, 9-10)}

Palyginę Senąjį Testamentą su Naujuoju Testamentu, pamatysime, kad penkios Penkiaknygės knygos (nuo Pradžios knygos iki Pakartotino Įstatymo knygos), dvylika Istorinių knygų (Nuo Jozuės knygos iki Esteros knygos), penkios Išminties knygos (nuo Jobo knygos iki Giesmių giesmės knygos) ir septyniolika Pranašų knygų (nuo Izajo knygos iki Malachijo knygos) Senajame Testamente atitinka Naujojo Testamento Keturių evangelijų knygas, Apaštalų darbus, Apaštalų laiškus ir Apsireiškimą Jonui. Tačiau jei Senojo Testamento Istorinės knygos aprėpia didžiąją dviejų tūkstantmečių Izraelio istorijos dalį, Apaštalų darbų knyga aprėpia tik vieną ankstyvųjų krikščionių istorijos kartą po Jėzaus mirties. Mes galėsime surasti istorinių faktų, susijusių su Dievo atkuriamuoju darbu Naujojo Testamento amžiuje, kurie savo užmoju prilygtų faktams, aprašytiems Senajame Testamente, jei domėsimės visa krikščionybės istorija nuo Jėzaus laikų iki nūdienos. Remdamiesi šiuo pagrindu, galėsime palyginti įvykius pirmajame Izraelyje ir antrajame Izraelyje, ir jų poveikį abiem apvaizdos vykdymo amžiams. Pripažindami paralelinių laikotarpių modelį, mes aiškiau suvoksime, kad istoriją formavo gyvojo Dievo sisteminga ir dėsninga apvaizda.

1 Vergovės Egipte ir persekiojimo Romos imperijoje laikotarpiai

Po to, kai Jokūbas atėjo į Egiptą su savo dvylika sūnų ir septyniasdešimt gentainių, jų palikuonys keturis šimtus metų kentė siaubingus egiptiečių pažeminimus. Šiomis savo kančiomis jie turėjo atpirkti keturių šimtų metų laikotarpį nuo Nojaus iki Abraomo (Šėtono atskyrimo laikotarpį), kuris buvo suterštas, kai Abraomas suklydo, atnašaudamas simbolinę auką. Atitinkamas krikščionių persekiojimo laikotarpis Romos Imperijoje turėjo atpirkti ankstesnį laikotarpį per paralelines atlygio sąlygas. Dvylika Jėzaus apaštalų ir septyniasdešimt mokinių buvo pirmaisiais iš daugelio krikščionių kartų, patyrusių žiaurų persekiojimą Romos imperijoje per keturis šimtus metų. Kęsdami represijas, jie atkūrinėjo per atlygį keturių šimtų metų pasiruošimo Mesijo antrajam atėjimui laikotarpį (Šėtono atskyrimo laikotarpį), kuris buvo suteptas, kai žydai suklydo, nes, nepripažindami Jėzaus gyvąja auka, pasmerkė jį mirti ant kryžiaus.

Per vergavimo Egipte laikotarpį išrinktieji Pirmojo Izraelio žmonės išlaikė tyrumą apsipjaustydami,^{2(Joz 5, 2-5)} atnašaudami aukas,^{3(Iš 5, 3)} o po to, kai jie išėjo iš Egipto, laikydamiesi šabo.^{4(Iš 16, 23)} Per persekiojimo laikotarpį Romos imperijoje krikščionys kaip Antrasis Izraelis gyveno tyrai, atlikdami krikšto ir Komunijos sakramentus, aukodamiesi ir laikydamiesi šabo. Per abu laikotarpius, eidami tyro tikėjimo keliu, jie turėjo atskirti Šėtoną, kuris juos nuolat užpuldavo dėl klaidų, kurias padarė Abraomas ir žydų tauta.

Baigiantis Izraelio vergijai Egipte, Mozė paklupdė faraoną ant kelių trijų ženklų galia ir dešimtimi maro epidemijų. Po to jis išvedė izraelitus iš Egipto ir patraukė į Kanaano žemę. Taip pat ir besibaigiant krikščionių persekiojimo Romos imperijoje laikotarpiui, po to, kai krikščionys išgėrė sklidiną represijų taurę, Jėzus padidino tikinčiųjų būrį, sujaudindamas jų širdis savo galia ir gailestingumu. Romos imperatorius Konstantinas, kurio širdį paveikė Jėzaus galia, krikščionybę pripažino 313 metais. 392 metais, Jėzaus įkvėptas, imperatorius Teodosijus I krikščionybę pripažino valstybine religija. Krikščionys tuomet dvasiškai atkūrė Kanaaną Romos imperijoje, Šėtono valdomame pasaulyje. Senojo Testamento amžiuje Dievas veikė per išorines atlygio sąlygas, kurias nustatė Mozės įstatymas; Taip pat Dievas įveikė faraoną per Mozę išorine stebuklų galia. Naujojo Testamento amžiuje, kuomet Dievas darbavosi per vidines atlygio sąlygas, Jis apreikšdavo savo galią viduje, sujaudindamas žmonių širdis.

Pasibaigus vergovės laikotarpiui Egipte, Mozė išgirdo dešimt Dievo įsakymų ir Dievo Žodį, atskleistą Įstatyme, kuris sudarė Senojo Testamento pagrindą. Nutašydamas akmenines plokštes, ant kurių Dievas užrašė žodžius, padirbęs Sandoros Skrynią ir pastatęs Padangtę, jis paruošė dirvą Mesijo atėjimui. Taip pat ir krikščionys, baigiantis persekiojimo Romos imperijoje laikotarpiui, surinko apaštalų ir evangelistų paliktus rankraščius ir sukūrė Naujojo Testamento kanoną. Remdamiesi šiais raštais, jie siekė dvasiškai įvykdyti Dievo idealus, išsaugotus Senojo Testamento amžiaus Dešimtyje dievo įsakymų ir Padangtėje. Jie pastatė bažnyčias ir išplėtė pamatą Antrajam Kristaus atėjimui. Po Jėzaus įžengimo į dangų prisikėlęs Jėzus ir Šventoji Dvasia vedė krikščionis tiesiogiai. Vadinasi, priešingai nei ankščiau, Dievas neiškėlė jokio žmogaus kaip centrinės figūros, atsakingos už visos Jo apvaizdos įvykdymą.

2 Teisėjų ir regioninio bažnyčios valdymo laikotarpiai

Paveldėjęs Mozės misiją, Jozuė atvedė izraelitus į Kanaano žemę. Kitus keturis šimtus metų penkiolika teisėjų valdė izraelitų gentis: trylika teisėjų nuo Otinielio iki Samsono, apie kuriuos pasakojama Teisėjų knygoje, ir Elis su Samueliu. Teisėjai prisiimdavo įvairius įsipareigojimus – pranašo, dvasininko, karaliaus, kurie vėliau tapo savarankiškomis pareigomis. Izraelio visuomenė tuomet buvo feodalinė be centralizuotos valdžios. Naujojo Testamento amžiuje regioninio bažnyčios valdymo laikotarpis buvo skirtas atkurti teisėjų laikotarpį per paralelines atlygio sąlygas. Per šį laikotarpį atskirų regionų bažnyčios vadovai (patriarchai, vyskupai ir abatai) vadovavo krikščioniškai visuomenei. Kaip ir Senojo Testamento amžiaus teisėjai jie taip pat ėjo pranašų, kunigų ir karalių pareigas. Kaip ir teisėjų laikais, to meto krikščionių visuomenė buvo feodalinė, valdoma vietinės vyresnybės.

Dar iki Jėzaus, kuomet Dievas veikė Pirmajame Izraelyje, siekdamas sukurti tautinį pamatą Mesijui tiek dvasiniame, tiek ir fiziniame lygmenyse, politika, ekonomika ir religija buvo tautinio pobūdžio. Kita vertus, po Jėzaus atėjimo krikščionys kūrė dvasinę karalystę, kuriai vadovavo Jėzus, atsistojęs ant dvasinio pamato Mesijui. Jų ištikimybė peržengė tautines ribas, nes jie tarnavo Jėzui kaip karalių karaliui. Todėl dvasinė Jėzaus karalystė neapsiribojo kuria nors viena tauta, o išplito po atokiausius pasaulio kampelius.

Teisėjų laikotarpis prasidėjo išsivadavus izraelitams iš vergovės Egipte ir kuomet jų vėlesnę kartą kelionei į Kanaaną subūrė Jozuė ir Kalebas. Atskiros jų gentys ir klanai išsidalino teritoriją. Įsikurdami kaimuose, susibūrusiuose aplink teisėjus, žmonės susiliejo į išrinktą tautą ir sukūrė paprastą feodalinę visuomenę. Taip pat ir regioninis bažnyčios valdymo laikotarpis prasidėjo krikščioniškoje eroje po to, kai krikščionybė išsilaisvino iš šėtoniškos Romos imperijos gniaužtų. Krikščionys paskleidė Evangeliją tarp germaniškų tautų, kurių daugelis persikėlė į Vakarų Europą ketvirtajame amžiuje, gelbėdamiesi nuo hunų antplūdžio. Naujoje Vakarų Europos žemėje Dievas iškėlė germanų tautas kaip naujai išrinktus žmones ir sukūrė ankstyvą feodalinės visuomenės formą, kuri vėliau peraugo į viduramžių feodalizmą.

Jau minėjome ankščiau, kad atėję į Kanaaną izraelitai pirmiausiai pastatė Padangtę, kuri simbolizavo Mesiją ir buvo sąlygos objektu, reikalingu nuspręsti, kas užims Abelio padėtį esmės pamato paklojimui.^{5 (plg. Mozė ir Jėzus 2.2.2.3)} Per teisėjų laikotarpį izraelitai turėjo išaukštinti Padangtę ir išlikti paklusniems teisėjų nurodymams. Tačiau užuot sunaikinę septynias Kanaano gentis, izraelitai apsigyveno tarp jų ir perėmė kai kuriuos jų papročius. Jie netgi ėmė garbinti jų stabus ir taip sujaukė savo tikėjimą. Taip pat ir regioninio bažnyčios valdymo laikotarpiu krikščionys turėjo iškelti Bažnyčią, kuri buvo Mesijo atvaizdu, ir paklusti jos vyskupų ir vienuolynų vadovų nurodymams. Bažnyčia tuomet tapo objektu sąlygai, nustatančiai, kas turėtų užimti Abelio padėtį. Tačiau juos paveikė pagoniškų germanų genčių religija ir kultūra, kurios smarkiai sujaukė krikščionių tikėjimą.

3 Suvienytos karalystės ir krikščioniškos imperijos laikotarpis

Kuomet teisėjų laikotarpis baigėsi ir Pirmasis Izraelis įžengė į suvienytos karalystės laikotarpį, teisėjų funkcijas perėmė pranašai, kunigai ir karaliai. Pranašai gaudavo nurodymus tiesiogiai iš Dievo, kunigai rūpinosi Padangte, o vėliau Šventykla, o karalius valdė tautą. Kiekvienas vykdė aiškiai apibrėžtą misiją, vesdamas Izraelį į atkūrimo apvaizdos tikslą. Krikščioniškos imperijos laikotarpio tikslas buvo atkurti suvienytos karalystės laikotarpį per paralelines atlygio sąlygas. Todėl kai regioninio bažnyčios valdymo laikotarpis baigėsi, jų vadovų misijos pasiskirstė taip: vienuolynų vadovai veikė kaip pranašai, popiežius – kaip aukščiausias dvasininkas, o imperatorius tapo žmonių valdovu. Jiems teko priedermė nuvesti Antrąjį Izraelį į atkūrimo apvaizdos tikslą. Ankstesniame laikotarpyje krikščioniška bažnyčia buvo susiskirsčiusi į penkis Jeruzalės, Antiochijos, Aleksandrijos, Konstantinopolio ir Romos patriarchatus, iš kurių Vakaruose dominavo Roma. Popiežius (taip buvo vadinamas Romos patriarchas) vadovavo visiems Vakarų Europos vyskupams ir abatams.

Suvienytos karalystės laikotarpiu karalius įkūrė Izraelio karalystę aplink Šventyklą. Taip jis išreiškė Mozės padangtės, sumanytos per Išėjimą, idealą. Tai buvo Dangaus karalystės, kurią Jėzus valdys kaip karalių karalius, ^{6(Iz 9, 6)} vaizdinis kursas. Taip pat ir krikščioniškos imperijos laikotarpiu Karolio Didžiojo imperija įvykdė krikščioniškos valstybės idealą, aprašytą šv. Augustino, gyvenusio kaip tik tuo metu, kai krikščionys išsivadavo iš Romos imperijos priespaudos, „Dievo mieste.“ Tai paralelinis laikotarpis Mozės gyvenimo laikotarpiui. Tai ir vėl buvo Dievo karalystės, kurią kada nors įkurs karalių karalius Kristus, sukūrimo kurso atvaizdas. Atitinkamai per šį laikotarpį imperatorius ir popiežius turėjo sukurti idealią krikščionių valstybę, iš visos širdies susiliedami ir vykdydami Dievo Valią. Dvasinė karalystė, valdoma popiežiaus ir sukurta ant dvasinio pamato Mesijui, ir laikina karalystė, valdoma imperatoriaus, pagal Kristaus mokymą turėjo susijungti. Jei jos tai būtų padarę, religija, politika ir ekonomika būtų harmoningai susilieję ir pamatas Antrajam Atėjimui jau tuomet būtų buvęs paklotas.

Susivienijusios Izraelio karalystės laikotarpiu karalius buvo centrinė tikėjimo pamato atkūrimo figūra. Jis buvo atsakingas už Dievo Žodžio, skelbiamo per pranašus, vykdymą. Prieš karaliaus patepimą pranašas ir aukštas dvasininkas turėjo atstovauti Dievo Žodžiui ir jį skelbti, todėl jie užimdavo Abelio padėtį. Pagal atkūrimo apvaizdą jų misija buvo išgelbėti fizinį pasaulį iš šėtono gniaužtų, atstovaujant dvasiniam pasauliui. Tačiau po to, kai jie paklojo pamatą, ant kurio galėjo stovėti karalius, ir patepė bei palaimino jį kaip karalių, jie prieš jį turėjo prisiimti Kaino vaidmenį. Karalius turėjo valdyti savo karalystę pagal pranašų nurodytas gaires, o pranašai turėjo paklusti karaliui kaip jo pavaldiniai ir patarėjai.

Praėjus maždaug aštuoniems šimtams metų po to, kai Abraomo palikuonys atėjo į Egiptą, Dievo palieptas pranašas Samuelis patepė Saulių pirmuoju Izraelio karaliumi.^{7(1 Sam 8, 19-22, 10, 1-24)} Karalius Saulius viešpatavo ant teisėjų viešpatavimo, trukusio keturis šimtus metų, pamato. Jei jis būtų valdęs visus keturiasdešimt savo karaliavimo metų pagal Dievo norus, jis būtų galėjęs atkurti per atlygį keturių šimtų metų vergavimo Egipte laikotarpį ir Mozės keturiasdešimties metų vergavimo Faraono rūmuose laikotarpį. Taip karalius Saulius būtų įvykdęs ypatingą skaičiaus „keturiasdešimt“ malonę, skirtą atskirti Šėtonui, ir paklojęs tikėjimo pamatą. Jei, būdamas ant šio pamato, karalius Saulius būtų pastatęs ir išaukštinęs Šventyklą, Mesijo atvaizdą, jis būtų užėmęs padėtį, kurią Mozė būtų užėmęs, jei jis, užuot suklydęs per pirmąjį tautinį Kanaano atstatymo kursą, būtų pastatęs Šventyklą Kanaane ir ją šlovinęs. Jei izraelitai tuomet būtų atsistoję ant šio tikėjimo pamato ir ištikimai sekę karaliumi Saulium šiam garbinant Šventyklą, jie būtų pakloję esmės pamatą. Taip jie būtų tuomet pakloję pamatą Mesijui.

Tačiau kai karalius Saulius nepaklausė Viešpaties įsakymų, kuriuos jam perdavė Samuelis,^{8(1 Sam 15, 1-23)} jis neteko padėties, leidžiančios statyti Šventyklą. Nepaklausęs Dievo įsakymų, Saulius atsidūrė toje pačioje padėtyje kaip ir Mozė, kai jam nepavyko pirmasis Kanaano atkūrimo žygis. Kaip ir Mozės atveju, atkūrimo apvaizda per karalių Saulių buvo atidėta vėlesniam laikui. Turėjo praeiti keturiasdešimt Dovydo viešpatavimo metų ir keturiasdešimt Saliamono viešpatavimo metų, kol buvo paklotas tikėjimo pamatas ir pastatyta šventykla. Be to, kaip jau aptarėme ankščiau, Saulius taip pat buvo užėmęs Abraomo padėtį. Taip kaip Dievo Valia patikėta Abraomui buvo galiausiai perduota Izaokui ir Jokūbui, Dievo Valia pastatyti Šventyklą Sauliaus viešpatavimo metu nusitęsė per karaliaus Dovydo ir Saliamono viešpatavimo metus. Tačiau karalius Saliamonas prarado Abelio poziciją, reikalingą esminiam aukojimui, kuomet jis atsidavė kūno geiduliams su savo svetimšalėmis žmonomis, kurios nugręžė jo širdį nuo Viešpaties.^{9(1 Kar 11, 3-7)} Todėl Izraelis niekaip negalėjo pakloti esmės pamato. Pamatas Mesijui, kuris turėjo būti paklotas suvienytos karalystės laikotarpiu, liko neįgyvendintas.

Krikščioniškos imperijos laikotarpiu visos sąlygos, susijusios su suvienytos karalystės laikotarpiu, turėjo būti atkurtos per paralelines atlygio sąlygas. Ir vėl centrine tikėjimo pamato atkūrimo figūra tapo imperatorius. Jo pareiga buvo įgyvendinti krikščioniškus idealus, išdėstytus vyriausiųjų vienuolių ir popiežiaus. Savo reikšme popiežiaus padėtis prilygo vyriausiojo Izraelio dvasininko, priimančio Dievo įsakymus per pranašus, padėčiai. Jo pareiga buvo pakloti dvasinį pamatą, ant kurio imperatorius galėjo sukurti idealią krikščionišką valstybę. Po imperatoriaus karūnavimo ir palaiminimo, popiežius turėjo jam paklusti pasaulietiniuose reikaluose ir tapti vienu iš jo pavaldinių. Savo ruožtu, imperatorius turėjo įkvėpti ir remti pontifikato veiklą savo valdose. Popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį ir pašventino jį pirmuoju krikščioniškojo pasaulio imperatoriumi 800 metais po Kristaus gimimo. Karolis Didysis atsistojo ant keturių šimtų metų regioninio bažnyčios valdymo laikotarpio, kuris atkūrė per atlygį esminių paralelių forma keturių šimtų metų teisėjų viešpatavimo laikotarpį. Todėl Karolis Didysis (taip pat kaip ir Saulius) užėmė padėtį ant skaičiaus „keturiasdešimt“ ypatingosios malonės pamato, skirto Šėtono atskyrimui. Ištikimai gyvendamas pagal Jėzaus mokymą ir pagal jį kurdamas krikščioniškos valstybės idealą, jis turėjo pakloti tikėjimo pamatą. Po karūnavimo jis tai padarė. Jei Antrasis Izraelis būtų absoliučiai įtikėjęs ir sekęs Karoliu Didžiuoju, jis būtų paklojęs esmės pamatą, o ant jo sukūręs pamatą Mesijui. Kitaip tariant, dvasinė popiežiaus valdoma karalystė ir žemiška imperatoriaus valdoma karalystė turėjo visiškai susilieti ant egzistuojančio dvasinio pamato Mesijui. Kristus būtų sugrįžęs ant šio tvirto pagrindo ir sukūręs savo karalystę. Tačiau imperatoriai, nebūdami paklusnūs Dievo Valiai, prarado abelišką padėtį, reikalingą esminiam aukojimui. Todėl nei esmės pamatas, nei pamatas Antrajam Mesijo Atėjimui nebuvo pakloti.

4 Suskilusių Šiaurės ir Pietų karalysčių laikotarpis ir Suskilusių Rytų ir Vakarų karalysčių laikotarpis

Kadangi karalius Saliamonas, sekdamas savo svetimtaučių žmonų ir sugulovių pavyzdžiu, garbino jų stabus, Izraelio karalystė, gyvavusi tik trejetą kartų, po jo mirties suskilo.^{10(1 Kar 11, 5-13)} Izraelio karalystė šiaurėje, kurią įkūrė dešimt iš dvylikos ten gyvenusių genčių, užėmė Kaino padėtį, o Judo karalystė, kurią įkūrė dvi likusios gentys, užėmė Abelio padėtį. Taip prasidėjo suskilusių šiaurės ir pietų karalysčių laikotarpis.

Krikščioniška imperija taip pat pradėjo irti sulig trečia karta. Karolio Didžiojo vaikaičiai padalino ją į tris karalystes: Rytų Frankų, Vakarų Frankų ir Italiją. Karolio Didžiojo palikuonys nuolat ir smarkiai konfliktavo tarpusavyje. Krikščioniškos imperijos likučiai netrukus suformavo dvi karalystes (Italija buvo prijungta prie Rytų Frankų karalystės). Rytų Frankų karalystė suklestėjo valdant Otonui I ir buvo pavadinta Šventąja Romos imperija. Skelbdamasi Romos imperijos paveldėtoja, ji užgrobė dalį Vakarų Europos ir siekė dominuoti tiek politikoje, tiek ir religijoje. Šventoji Romos imperija užėmė Abelio padėtį Prancūzijos (taip vėliau buvo vadinama Vakarų Frankų karalystė) atžvilgiu.

Šiaurinę Izraelio karalystę įkūrė Jeroboamas, kuris, viešpataujant Saliamonui, gyveno tremtyje. Per 210 metų ją valdė devyniolika karalių. Dėl nuolatinių pasikėsinimų, trumpai begyvenę karališkosios šeimos pasikeitė devyniolika kartų. Dievo akyse nė vienas šios karalystės karalių nebuvo teisus. Nepaisant to, Dievas pasiuntė pranašą Eliją, kuris laimėjo ginčą su 850 Baalo ir Ašeros pranašų ant Karmelio kalno, kai Viešpaties ugnis sudegino aukurą.^{11(1 Kar 18, 19-40)} Kiti pranašai (Eliziejus, Jona, Ozėjas ir Amosas) skelbė Dievo Žodį, rizikuodami gyvybe. Tačiau šiaurinė karalystė toliau garbino svetimtaučių dievus ir neatgailavo, todėl Dievas leido Asirijos karaliui ją sunaikinti ir visiems laikams atėmė iš jos žmonių teisę vadintis išrinktąja tauta.^{12 (2 Kar 17; 7-23)}

Pietinę Judo karalystę įkūrė Saliamono sūnus Rehabeamas. Jo karališkoji šeima tęsėsi pagal vienos dinastijos liniją nuo Dovydo iki Zedekijo. Tarp šios dinastijos dvidešimties karalių buvo daug teisių valdovų, kurie valdė šią karalystę per jos keturis šimtus egzistavimo metų. Nepaisant to, paveldėjus valdžią blogiems karaliams bei sklindant blogai įtakai iš šiaurinės karalystės, čia taip pat buvo garbinami stabai ir ištvirkaujama. Todėl pietinės karalystės žmonės buvo nukariauti Babilonijos.

Per visą šį suskilusių šiaurinės ir pietinės karalysčių laikotarpį, kai tik izraelitai pažeisdavo sandorą su Dievu ir nuklysdavo nuo Šventyklos idealo, Dievas siųsdavo daug pranašų, tarp kurių buvo Elijas, Izaijas ir Jeremijas, kad šie juos perspėtų, priverstų atgailauti ir įvykdyti vidaus reformas. Tačiau nei karaliai, nei jų pavaldiniai šių pranašų perspėjimų nepaisė ir neatgailavo, todėl Dievas nubaudė juos išoriškai, užsiundydamas ant jų Siriją, Asiriją ir Babiloniją.

Per paralelinį rytų ir vakarų susiskaldžiusių karalysčių laikotarpį popiežiai buvo ištvirkę. Dievas, norėdamas juos perspėti ir paskatinti reformuoti Bažnyčią viduje, atsiuntė pas juos šv. Tomą Akvinietį ir šv. Pranciškų Asižietį. Tačiau nei popiežiai, nei Bažnyčia neatgailavo, o tapo dar amoralesni ir dar labiau ištvirkavo. Dievas juos nubaudė išoriškai, priversdamas kariauti prieš musulmonus. Tai buvo apvaizdinė kryžiaus žygių rengimo priežastis. Kai Jeruzalė ir Šventoji Žemė atiteko Abasidų Kalifatui, krikščionių piligrimai čia būdavo sutinkami svetingai. Tačiau Kalifatui žlugus ir Šventąją Žemę užgrobus Seldžiukams turkams, pasigirdo pavojaus signalų apie krikščionių piligrimų užpuldinėjimus. Pasipiktinę popiežiai siekė atgauti Šventąją Žemę kryžiaus karais. Nuo 1095 metų kilo aštuoni kryžiaus karai, kurie su pertrūkiais vyko apie 200 metų. Nepaisant negausių pergalių pradžioje, kryžiuočiai nuolat pralaimėdavo.

Suskilusių šiaurės ir pietų karalysčių laikotarpis baigėsi, kai svetimtaučiai pavergė Izraelio ir Judo žmones. Jie nutraukė monarchijos viešpatavimą Izraelyje. Taip pat ir besibaigiant susiskaldžiusių rytų ir vakarų karalysčių laikotarpiui, popiežiai visiškai prarado savo prestižą ir žmonių pasitikėjimą po nuolatinių pralaimėjimų kryžiaus karuose. Taip krikščionybė prarado savo dvasinės valdžios centrą. O kadangi daugelis valdovų ir riterių, palaikiusių feodalinę santvarką, žuvo kryžiaus karuose, feodalinė visuomenė prarado savo galią ir energiją. Kadangi popiežiai ir kilmingi feodalai išleido daugybę pinigų šiems nesėkmingiems kariams, jie labai nuskurdo. Monarchinė krikščionybė pradėjo irti.

5 Izraelio tremties bei sugrįžimo ir popiežių tremties bei sugrįžimo laikotarpiai

Praradę tikėjimą ir neatgailaudami, žydai nesugebėjo pasiekti Dievo tautos idealo, remdamiesi Šventyklos pagrindu. Norėdamas, kad žmonės dar kartą pamėgintų įvykdyti Jo Valią, Dievas nubaudė žmones, priversdamas juos kentėti negandas ir tremtį Babilonijoje. Panašiai Dievas buvo pasmerkęs izraelitus vergovei Egipte, kad būtų ištaisyta per atlygį Abraomo klaida, padaryta atnašaujant simbolinę auką.

Krikščioniškosios imperijos laikotarpiu Dievas veikė per popiežių ir imperatorių, siekdamas sukurti karalystę, paruoštą Antrajam Kristaus Atėjimui. Dievas norėjo, kad savo imperiją ir sostą jie perduotų Mesijui, kuomet šis ateis kaip karalių karalius ir ant to pamato pastatys Dievo karalystę.^{13(Iz 9, 6; Lk 1, 33)} Tačiau imperatoriai ir popiežiai nugrimzdo į pasileidimą ir neatgailavo. Popiežiai nepaklojo dvasinio pamato, ant kurio imperatoriai galėjo veikti kaip centrinės figūros, klojančios esmės pamatą. Todėl pamatas Antrajam Kristaus Atėjimui nebuvo sukurtas. Siekdamas pradėti naują šio pamato atkūrimo ypatingą malonę, Dievas pasmerkė popiežius tremčiai ir kalėjimui.

Per ankstesnį paralelinį laikotarpį beveik septyniasdešimt metų praėjo nuo tada, kai Babilonijos karalius Nabuchodonosaras paėmė nelaisvėn karalių Jehojachiną su visa šeima, o taip pat pranašus tarp kurių buvo ir Danielis su Ezechieliu, kunigus, pareigūnus, amatininkus ir daugelį kitų izraelitų, iki Babilono žlugimo ir karaliaus Kyro įsako, suteikusio jiems laisvę.^{14(2 Kar 24; 25; 2 Met 36; Jer 29, 10; 39, 1-10)} Praėjo dar 140 metų, kol trejos tremtinių bangos sugrįžo į gimtinę, kol jie visiškai persitvarkė ir tapo tauta, susibūrusia apie Dievo Valią, kaip skelbiama Malachijo pranašystėse apie Mesijo atėjimą. Nuo tada jie pradėjo ruoštis Mesijo atėjimui. Per popiežių tremties ir sugrįžimo laikotarpį, turėjusį atkurti per atlygį esminių paralelių forma šį laikotarpį, Vakarų krikščionys turėjo įveikti panašų kelią.

Popiežiai ir kunigai, paskendę amoralume, palaipsniui prarado žmonių pasitikėjimą. Popiežių autoritetas dar labiau smuko dėl nuolatinių pralaimėjimų kryžiaus karuose. Kryžiaus karai baigėsi kartu su feodalinės sistemos žlugimu Europoje ir naujų tautinių valstybių atsiradimu. Augant pasaulietiškom monarchijom, gilėjo konfliktas tarp popiežių ir karalių. Per vieną tokių konfliktų Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis kuriam laikui įkalino popiežių Bonifacą VIII. 1309 metais Pilypas Gražusis privertė popiežių Klemensą V perkelti pontifikatą iš Romos į Avinjoną, esantį Prancūzijos pietuose. Nuo tada septyniasdešimt metų visi popiežiai gyveno ten kaip Prancūzijos karaliaus valdiniai iki 1377 metų, kai popiežius Grigalius XI sugražino popiežių rezidenciją į Romą.

Mirus Grigaliui, kardinolai popiežiumi išrinko Bario arkivyskupą, pasivadinusį Urbonu VI. Tačiau grupė kardinolų, daugiausiai prancūzų, jo nepripažino. Jie išsirinko kitą popiežių – Klemensą VII, ir atkūrė maištininkų pontifikatą Avinjone. Didžioji schizma truko iki kito amžiaus pradžios. Abiejų stovyklų kardinolai, ieškodami išeities iš šios aklavietės, Italijos mieste Pizoje 1409 metais sušaukė tarybą, kuri atleido tiek Romos, tiek ir Avinjono popiežius, ir teisėtu popiežiumi išrinko Aleksandrą V. Tačiau abu popiežiai atsisakė atsistatydinti ir kurį laiką buvo galima gėrėtis trijų besivaržančių popiežių spektakliu. Galiausiai kardinolai, vyskupai, teologai, karališkosios šeimos nariai ir jų pasiuntiniai susirinko Konstancoje. Konstancos susirinkimas (1414-1417 m.) pašalino visus tris popiežius, vieninteliu popiežiumi patvirtindamas Martyną V. Taip efektingai baigėsi Didžioji Schizma.

Konstancos susirinkimas nusprendė, kad vyriausi Bažnyčios susirinkimai turėtų aukščiausią valdžią, viršijančią net paties popiežiaus galias, ir galėtų popiežių rinkti arba pašalinti, ir nutarė, kad susirinkimai bus šaukiame pastoviai tam nustatytu laiku. Taigi jo dalyviai siekė, kad Romos bažnyčia būtų pripažinta kaip konstitucinė monarchija. Tačiau 1431 metais, kai kito susirinkimo delegatai suvažiavo į Bazelį (Šveicarija), popiežius pabandė šį susirinkimą atšaukti. Delegatai atsisakė išvykti ir tęsė susirinkimą popiežiui nedalyvaujant. Tačiau jis buvo bergždžias ir 1449 metais susirinkimas išsiskirstė. Planas įtvirtinti konstitucinę monarchiją Romos bažnyčioje nuėjo niekais, ir pontifikatas atgavo autoritetą, prarastą 1309 metais.

Bažnyčios susirinkimų šalininkai mėgino reformuoti ištvirkusį penkioliktojo amžiaus pontifikatą, įsteigdami pavyzdinį susirinkimą, sudarytą iš vyskupų ir pasauliečių, kuriems buvo suteikti aukščiausi įgaliojimai. Nepaisant to, pontifikatas užbaigė savo darbą dar kartą pareikšdamas savo pretenzijas į aukščiausią valdžią, kuria jis negalėjo mėgautis nuo pat savo tremties. Be to, šie susirinkimai pasmerkė žymiai svarbesnes reformas, kurias siekė įgyvendinti Johnas Wyclifas (1330-1384) ir Janas Husas (1373-1415), kuris buvo asmeniškai pakviestas į Konstancos susirinkimą tam, kad būtų sudegintas ant laužo. Taip buvo mesti burtai protestantų Reformacijos pradžiai.

Šis maždaug 210 metų laikotarpis tęsėsi nuo 1309 metų, apimdamas septyniasdešimties metų pontifikato ištrėmimo į Avinjoną laikotarpį, per visą Didžiąją Schizmą, susirinkimų šalininkų judėjimą ir popiežiaus autoriteto Romos bažnyčioje atkūrimą iki pat Reformacijos, inicijuotos Martyno Liuterio 1517 metais, išvakarių. Jo tikslas buvo atkurti per atlygį esminių paralelių forma 210 metų Izraelio tremties ir sugrįžimo laikotarpį – nuo septyniasdešimt metų trukusios tremties Babilone per sugrįžimo į Izraelį stadijas ir Šventyklos atstatymą iki politinių ir religinių reformų, kurias atliko Ezra, Nehemijas kartu su pranašu Malachiju.

6 Pasiruošimo Mesijo atėjimui ir pasiruošimo Mesijo Antrajam Atėjimui laikotarpiai

Po Izraelio tremties ir sugrįžimo laikotarpio buvo dar vienas keturių šimtų metų laikotarpis, kuris tęsėsi iki Jėzaus atėjimo. Tai buvo pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpis. Taip pat ir krikščionys galės pasitikti Jėzų per jo Antrąjį Atėjimą tik po keturių šimtų metų trukmės pasiruošimo Antrajam Atėjimui laikotarpio, kuris prasidėjo po popiežių ištrėmimo ir sugrįžimo laikotarpio. Ji turi atkurti per atlygį esminių paralelių forma pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpį.

Per keturis tūkstančius Dievo atkuriamosios apvaizdos metų nuo Adomo iki Jėzaus susikaupė vertikalios atlygio sąlygos dėl to, kad Šėtonas nuolat suteršdavo ypatingas skaičiaus „keturiasdešimt“ malones, skirtas Šėtono atskyrimui. Pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpis buvo numatytas tapti galutiniu apvaizdos istorijos laikotarpiu, per kurį visos šios sąlygos turėtų būti horizontaliai atkurtos per atlygį. Taip pat ir pasiruošimo Mesijo antrajam atėjimui laikotarpis buvo numatytas kaip galutinis apvaizdos istorijos laikotarpis, kuomet visos vertikalios atlygio sąlygos, susikaupusios per šešis tūkstančius atkūrimo apvaizdos metų nuo Adomo laikų, turi būti horizontaliai atkuriamos.

Sugrįžę iš Babilonijos tremties, izraelitai paklojo tikėjimo pamatą, atgailaudami už stabų garbinimą, atstatydami karaliaus Nabuchodonosaro sugriautą Šventyklą^{15(Ezr 3, 7-13; Ezr 6, 1-5)} ir reformuodami savo tikėjimą, vadovaujant raštininkui ir Mozės Įstatymo žinovui Ezrai.^{16(Ezr 7, 1-10; Neh 8)} Po to jie laukė Mesijo, kurio atėjimą išpranašavo Malachijas. Taip pat ir po popiežių sugrįžimo į Romą viduramžių krikščionys paklojo tikėjimo pamatą, siekdami reformuoti Romos bažnyčią. Šių pastangų kulminacija buvo Reformacija, kuriai vadovavo Martynas Liuteris. Šis judėjimas perskrodė viduramžių Europos tamsą Evangelijos šviesa ir nutiesė naujus kelius tikėjimui.

Vienas pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpio tikslų buvo atkurti per atlygį vaizdinių paralelių forma Jokūbo pasiruošimo įėjimui į Egiptą laikotarpį, trukusį maždaug keturiasdešimt metų. Šis laikotarpis tęsėsi nuo jo sugrįžimo į Kanaaną iš Harano iki jo ir jo šeimos atėjimo į Egiptą. Pasiruošimo Antrajam Mesijo Atėjimui laikotarpis yra skirtas šio laikotarpio atkūrimui per atlygį esminių paralelių forma. Per šį laikotarpį krikščionys taip pat kentė vargus ir negandas kaip ir Jokūbo šeima Egipte iki jie sutiko Juozapą arba kaip žydai iki jie susitiko Jėzų. Tiksliau sakant, per Atkūrimo apvaizdos amžių žmonės buvo išteisinti prieš Dievą tokiomis išorinėmis sąlygomis, kaip Mozės Įstatymo laikymasis ir aukų atnašavimas. Todėl per pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpį Pirmasis Izraelis turėjo kentėti išorines negandas svetimtaučių persų, graikų, egiptiečių, sirų ir romiečių priespaudoje. Per atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžių krikščionys tapo teisiais prieš Dievą savo maldų ir tikėjimo vidinėmis sąlygomis pagal Jėzaus mokymą. Taigi, per pasiruošimo Mesijo Antrajam Atėjimui laikotarpį, antrasis Izraelis turėjo žengti vidinių išmėginimų keliu. Renesanso ir Šviečiamojo amžiaus humanistų idėjos kartu su Reformacijos šalininkų skelbiama religine laisve pagimdė gausybę filosofinių bei teologinių krypčių, smarkiai sujaukusių krikščionių tikėjimą ir palikusių sumaištį dvasiniame žmonių gyvenime.

Pasiruošimo Mesijo Antrajam Atėjimui laikotarpis taip pat atkuria per paralelines esminio tipo atlygio sąlygas vidinius pasiruošimus ir išorinę aplinką Mesijo sutikimui pasauliniu mastu, kuri buvo parengta per keturių šimtų metų trukmės pasiruošimo Mesijo atėjimui laikotarpį.

Besiruošdamas Pirmajam Kristaus Atėjimui, Dievas pasirinktai tautai atsiuntė pranašą Malachiją iš anksto prieš 430 metų, kad pažadintų joje stiprų Mesijo laukimą. Tuo pačiu metu Dievas skatino žydus reformuoti savo religiją ir pagilinti savo tikėjimą, kad jie savo viduje pasirengtų pasitikti Mesiją. Tuo tarpu tarp pasaulio tautų Dievas sukūrė religijas, tinkamas jų regionams ir kultūroms, kuriomis naudodamiesi jos galėjo pasirengti vidumi Mesijo sutikimui. Indijoje Dievas sukūrė budizmą, kurį skelbė per Gautamą Budą (565-485 m. prieš Kristų), kaip naują induizmo šaką. Graikijoje Dievas įkvėpė Sokratą (470-399 m. prieš Kristų) ir pradėjo nuostabų klasikinės Graikų civilizacijos amžių. Tolimuosiuose Rytuose Dievas išaukštino Konfucijų (552-479 m. prieš Kristų), kuris savo mokymu, konfucianizmu, nustatė žmogaus etikos standartus. Jėzus turėjo ateiti ant šio pasaulinio paruošiamojo pamato ir savo mokymo jis turėjo apjungti judaizmą, helenizmą, budizmą ir konfucianizmą. Jis turėjo sujungti visas religijas ir civilizacijas į vieną pasaulinę civilizaciją, pagrįstą krikščionybės Evangelija.

Nuo pat Renesanso epochos aušros Dievas kuria religinę, politinę ir ekonominę aplinką, palankią Kristaus veiklai per jo Antrąjį Atėjimą. Tai amžius, atkuriantis per atlygį esminių paralelių forma ankstesnį laikotarpį, kai Dievas sukūrė pasiruošimo Jėzaus atėjimui aplinką pasauliniu mastu. Pradedant Renesanso epocha, sparčiai vystėsi faktiškai visos žmogaus pastangų sritys, įskaitant politiką, ekonomiką, kultūrą ir mokslą. Šiandien visos šios sritys yra pasiekusios zenitą ir sukūrusios pasaulinę terpę, palankią Kristaus darbams jo Antrojo Atėjimo metu. Jėzaus dienomis Romos imperija valdė milžiniškas teritorijas aplink Viduržemio jūrą, kurias į visumą jungė anuomet pažangi ir plati transportavimo sistema, nusidriekusi visomis kryptimis. Tai buvo didingos helenistinės civilizacijos centras, kurio pamatas buvo graikų kalba. Taigi, visi būtini pasirengimai srauniam Mesijo mokymo perdavimui iš Izraelio, kur gyveno Jėzus, ir Romą bei pasaulį, buvo baigti. Taip pat ir dabartinėje Antrojo Atėjimo epochoje Vakarų didžiosios valstybės paskleidė demokratinę politinę sferą visame pasaulyje. Sparti transporto bei komunikacijų pažanga smarkiai sumažino prarają tarp Rytų ir Vakarų, o platus įvairiakalbių tautų ir skirtingų kultūrų bendravimas gerokai sumažino pasaulį. Šie faktoriai galutinai paruošė aplinką, kurioje grįžtančio Kristaus mokymas gali laisvai ir nevaržomai pasiekti visų žmonių širdis. O tai leis jo mokymui sukelti sparčias ir plačias permainas visame pasaulyje.

7 Atkūrimo apvaizda ir istorijos pažanga

Dangaus karalystė žemėje – tai visuomenė, kurios struktūra yra sukurta pagal tobulos asmenybės atvaizdą.^{17(plg. Kūrimas 3.2)} Taip pat ir puolusi visuomenė gali būti laikoma sudaryta pagal panašumą į puolusią asmenybę. Mes geriau suprasime visuomenės, sukurtos puolusios žmonijos istoriją, ištirdami puolusio žmogaus vidinį gyvenimą.

Puolęs žmogus turi ir pirminę sielą, skatinančią jį siekti gėrio, ir piktą sielą, pripildančią jį blogų troškimų ir kurstančią sukilti prieš pirminės sielos paskatas. Neabejotina, kad abi sielos nuolat tarpusavyje kovoja, todėl mūsų elgesys yra nepastovus ir prieštaringas. Kadangi žmonių visuomenę sudaro žmonės, kurie nuolat kovoje savo viduje, jų tarpusavio sąveika sukelia dar didesnę nesantaiką ir priešiškumą. Žmonių istoriją sudaro nuolat kintantys bėgant laikui žmonių socialiniai santykiai, kurių varomoji jėga yra konfliktai. Todėl ją nuolat lydi neišvengiami kivirčai ir karai.

Nepaisant to, vykstant nuolatinei kovai tarp pirminės sielos ir piktos sielos, žmones blogis atstumia, o gėris pritraukia. Kuomet jiems pavyksta šioje kovoje pasistūmėti į priekį, jų pastangos virsta gerais darbais. Dėka šios pirminės sielos veiklos jo viduje, net ir puolęs žmogus gali atsiliepti į Dievo vykdomą atkūrimo apvaizdą ir prisidėti prie gėrio siekimo. Istorijos vystymąsi nulemia individai, kurie net ir įtraukti kovos tarp gėrio ir blogio sūkurio, ryžtingai atmeta blogį ir siekia gėrio. Todėl pasaulis, link kurio vystosi žmonijos istorija, yra Dangaus karalystė, kurioje bus pasiektas gėrio tikslas.

Mes turime suprasti, kad konfliktai ir karai – tai tarpiniai reiškiniai, kuriais siekiama atskirti gėrį nuo blogio, siekiant galutinio tikslo. Ir net jei blogis kartais triumfuoja, Dievas jį panaudoja tam, kad būtų pasiektas dar didesnis gėris. Šiuo atžvilgiu mes galime pripažinti, kad istorijos vystymąsi link gėrio varo nuolatiniai gėrio nuo blogio atskyrimo procesai, vykstantys pagal Dievo atkūrimo apvaizdą.

Tuo tarpu Šėtonas, būdamas susaistytas su žmonėmis kraujo ryšiais, veikia per puolusius žmones, siekdamas sukurti idealios visuomenės, kurią sukurti siekia Dievas, iškreiptą formą. Todėl žmonijos istorijoje ne kartą iškilo beprincipės visuomenės, pastatytos ant iškraipytų Principo versijų. Baigiantis žmonijos istorijai ir Dievui dar nespėjus atkurti Dangaus karalystės žemėje, Šėtonas jau sukūrė beprincipį pasaulį, paremtą iškreiptu Karalystės vaizdu. Toks yra komunistinis pasaulis. Tai pavyzdys to, kai Šėtonas, turėdamas geresnes starto galimybes bėgant istorijai, visuomet siekdavo užbėgti Dievui už akių, pamėgdžiodamas Jo planus. Vykstant atkūrimo apvaizdai, netikras panašumas visuomet eina pirma tiesos apsireiškimo.^{18(plg. Pasiruošimas 3.2; Pasiruošimas 4.1)} Šis principo aspektas paaiškina Jėzaus pranašystę, kad prieš Antrąjį Kristaus Atėjimą atsiras netikrų mesijų.^{19(Mt 24, 23-24; plg. 1 Jn 2, 18)}

7.1 Istorijos vystymasis atkūrimo apvaizdos amžiuje

Kai kurie mokslininkai mano, kad pirmoji puolusių žmonių sukurta visuomenė buvo pirmykštė bendruomeninė visuomenė. Dievo apvaizdos požiūriu pirmykštė bendruomeninė visuomenė, sukurta puolusių žmonių, buvo susitelkusi aplink Šėtoną. Nors Šėtonas bandė sukurti kolektyvinę visuomenę, kurioje žmonės dalinosi savo nuosavybe vieni su kitais, tai buvo tik netobula visuomenės, kurią Dievas ketina sukurti iš tobulos asmenybės žmonių (visuomenė, pagrįsta tarpusavio priklausomybe, bendra gerove ir visuotinai pripažintomis vertybėmis), imitacija. Nepaisant jos formos, ši šėtoniška primityvi visuomenė neišvengdavo nei kovų, nei susiskaldymo. Jei ji būtų tęsusis, ji būtų išsaugojusi savo egzistavimą amžiams nesikeisdama, ir Dievo atkūrimo apvaizda niekada nebūtų buvus įvykdyta.

Tikrovėje dvi tarpusavyje kariaujančios puolusio žmogaus sielos pusės sukelia vidinius konfliktus, nulemiančios to žmogaus veiksmus ir priverčiančios jį konfliktuoti su kitais. Todėl šėtoniškai primityviai visuomenei, siekiančiai kolektyvinio gyvenimo tikslo, būtų neįmanoma kada nors įgyvendinti taiką. O primityvioms bendruomenėms sudarius didesnes bendruomenes su skirtingais ekonominiais bei socialiniais santykiais, šie konfliktai taip pat atitinkamai plėtojosi. Veikiant pirminei sielai, kviečiančiai žmones atsiliepti į Dievo atkūrimo apvaizdą, primityviose Šėtono valdomose žmonių bendruomenėse kilo neišvengiamas susipriešinimas tarp santykinio gėrio ir blogio.

Patyrinėję Šėtono vadovaujamą visuomenės vystymąsi, pamatysime, kad klaninės visuomenės atsirado iš pirmykštės bendruomenės atskirų individų nesutarimų. Šios klaninės visuomenės plėtėsi, didindamos savo teritorijas ir galią, virsdamos feodalinėmis, o po to monarchinėmis bendruomenėmis. Šėtonas ankščiau už Dievą pasisavino šį modelį, nes jis suprato Dievo ketinimą sušaukti visus gerus individus iš nuodėmingo pasaulio ir jų rankomis sukurti gerą gentinę bendruomenę, vėliau ją išplėsti į gerą feodalinę bendruomenę, o galiausiai pasiekti geros karalystės stadiją su teritorija ir suverenitetu, kurių pakaktų ateiti Mesijui ir užbaigti savo pradėtą darbą.

Dievas pasišaukė Abraomą iš nuodėmingo pasaulio ir pavertė jį gėrio vėliavnešiu ir palaimino jį palikuonimis, kuriems buvo lemta toliau puoselėti Dievo Valią. Dievas atvedė Abraomo palikuonis į pirmąją izraelitų klaninę bendruomenę. Jie atėjo į Egiptą kaip klaninė bendruomenė, tačiau, prieš išeidami iš Egipto į Kanaaną, jie išaugo į gentinė visuomenę. Teisėjų laikotarpiu izraelitų visuomenė jau buvo sukūrusi feodalinę santvarką. Šioje diskusijoje feodaline visuomene laikysime visuomenę su politine sistema, kurią apibūdina pono-tarno aptarnavimo santykiai bei paklusnumas, o taip pat ekonominė sistema, sudaryta iš savarankiškų dalinių mažose, izoliuotose teritorijose. Teisėjų laikotarpiu izraelitų visuomenei buvo būdingi visi šie bruožai. Kai izraelitai įėjo į Kanaaną, kiekvienai genčiai buvo skirtas žemės ruožas. Valdę šias teritorijas teisėjai atliko tą patį viduramžių Europos vyskupų ir feodalų vaidmenį.

Natūralu, kad feodalinės visuomenės žmonės palaiko savo pono įsitikinimus ir paklūsta jo įsakymams. Jei tas ponas išlieka ištikimas Dievo Valiai, juo sekantys žmonės taip pat bus Dievo pusėje. Gyvendami politinėje sistemoje, pagrįstoje šeimininko-tarno santykiais ir turėdami nepriklausomą ekonomiką, didžia dalimi izoliuotą nuo išorinio pasaulio, jie yra pakankamai pajėgūs atsispirti Šėtono invazijai iš išorės. Pagrindinė klanų visuomenės išsirutuliojimo į feodalinę visuomenę priežastis – nuosavybės ir žmonių, priklausiusių Šėtonui, sugrąžinimas Dievo globai. Plėsdami Dievo valdomos teritorijos valdas, jie gali geriau apsiginti nuo Šėtono invazijos. Suprasdamas šią dangišką apvaizdą, Šėtonas mėgino išsaugoti savo viešpatavimą, jį paankstindamas ir sukurdamas savo feodalines bendruomenes daugeliu amžių ankščiau.

Apvaizdinis ankstyvojo Izraelio feodalinės bendruomenės tikslas buvo pakloti pamatą monarchinės bendruomenės su didesne teritorija ir galingesne valdžia, sukūrimui. Monarchinė visuomenė sulydė mažesnius buvusios feodalinės bendruomenės politiškai ir ekonomiškai nepriklausomus vienetus į vientisą teritoriją su daugiau gyventojų, stipria ekonomika ir tvirta aukščiausia valdžia. Tokia bendruomene tapo karaliaus Sauliaus įkurta suvienyta Izraelio karalystė.

Jėzus turėjo ateiti kaip karalių karalius.^{20(Apr 11, 15)} Dievas sukūrė monarchinę Izraelio visuomenę ir paruošė ganėtinai tvirtą pamatą, ant kurio jis galėjo ateiti kaip Mesijas ir valdyti kaip Karalių Karalius.

Tačiau Šėtonas, gerokai ankščiau perpratęs šį sumanymą sukurti monarchinę visuomenę kaip pamatą Mesijui, sukūrė savo monarchines bendruomenes, turėjusias užkirsti kelią Dievo apvaizdai. Daug amžių prieš suvienytos Izraelio karalystės įsteigimą, buvo sukurta pirmoji Egipto valdovų dinastija, ir nuo tada Egiptą valdė net trisdešimt faraonų dinastijų. Senovinė Babilonijos karalystė valdė visą Mesopotamiją, viešpataujant karaliui Hamurapiui aštuonioliktame amžiuje prieš Kristų, o hetitai viešpatavo visoje Artimųjų Rytų Sirijos srityje keturioliktame amžiuje prieš Kristų. Tačiau net ir šėtoniškame pasaulyje nuolat kildavo karai tarp santykinai gerų ir blogų karalysčių, kurių metu gėris būdavo atskiriamas nuo blogio. Šis postūmis į gėrio pusę yra įsišaknijęs pirminėje sieloje, atsiliepiančioje į Dievo atkūrimo apvaizdos kvietimą.

Jei karalius Saliamonas būtų tarnavęs Dievo Valiai iki galo, jis būtų panaudojęs Dievo jam duotais politiko įgūdžiais ir suvienijęs Artimųjų Rytų tautas. Jis būtų asimiliavęs Egipto, Minojos ir Mesopotamijos civilizacijas, kurios tuo metu buvo silpnos. Taip jis būtų sukūręs pasaulinę viešpatiją, pasirengusią priimti Mesiją, galėjusį tuomet įtvirtinti Dievo aukščiausiąją valdžią žemėje. Deja, Saliamonas pasuko į stabmeldystę. Todėl Dievas turėjo pradėti ypatingą malonę, kad sugriautų šią monarchinę visuomenę, kurią Jis taip sunkiai kūrė.

Kadangi susivienijusios Izraelio karalystės valdovai nepaklojo pamato Mesijui ir neparuošė dirvos, ant kurios Dievas būtų atkūręs savo aukščiausiąją valdžią, Dievas padalino šią karalystę į dvi: Izraelį šiaurėje ir Judą pietuose. Kuomet jie ir toliau nusiženginėjo Dievo Valiai, Dievas atidavė šiaurinę Izraelio dalį į Asirijos karalystės rankas. Asirai aštuntame amžiuje prieš Kristų nukariavo visus tuometinius Artimuosius Rytus, įskaitant ir Egiptą, ir sukūrė pirmąją pasaulinę imperiją. Judo karalystės valdovas kurį laiką klausė Dievo Valios, tačiau vėliau prieš Jį sukilo. Todėl Dievas leido naujajai Babilonijos imperijai ją nukariauti. Ši, užėmusi Asirijos vietą, tapo antrąją pasauline imperija.

Griuvus Judo karalystei, Dievas nieko nepasodino į Izraelio sostą, o leido vėlesnėms svetimtaučių imperijoms paeiliui valdyti žydus iki pat Mesijo atėjimo. Aišku, kad dievas patalpino juos į helenistinę kultūrinę sferą, kuri tapo ideologiniais demokratijos apmatais. Dievas suteikė Izraelio visuomenei demokratijos formą tam, kad atėjus Mesijui, jis būtų pašlovintas žydų karaliumi žmonių valia, kurie turėjo jį sveikinti iš visos širdies. Tačiau žydų visuomenė Jėzų atmetė. Netekęs žmonių paramos, jis buvo nukryžiuotas. Todėl Dievo apvaizdos, prasidėjusios dviem tūkstantmečiais ankščiau kartu su Abraomo ir jo palikuonių pašaukimu iš nuodėmingo pasaulio, tikslas buvo pasiektas tik dvasiškai.

7.2 Istorijos vystymasis atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžiuje

7.2.1 Atkūrimo apvaizda ir Vakarų istorija

Romos imperija, kuri persekiojo krikščionis, galiausiai puolė ant kelių prieš nukryžiuotą Jėzų ketvirtajame amžiuje ir paskelbė krikščionybę valstybine religija. Nepaisant to, pirminis Romos imperijos, suvienijusios antikinį pasaulį aplink Viduržemio jūrą, vaidmuo buvo pakloti pamatą Kristaus karalystei žemėje. Jei žydai būtų įtikėję, kad Jėzus yra Mesijas ir susivieniję aplink jį, Romos imperija būtų liovusis egzistuoti dar tebegyvenant Jėzui. Visoje Imperijoje žmonės būtų garbinę Jėzų kaip karalių karalių. Jis būtų įkūręs pasaulinę viešpatiją, kurios sostine būtų Jeruzalė. Tačiau žmonėms Jėzumi neįtikėjus, Judėja buvo sugriauta, o Romos imperijos saulė pamažu ėmė leistis. Po šimtmetį trukusių barbarų invazijų Romos imperija nustojo gyvuoti 476 metais po Kristaus.

Tokiu būdu Dievo vykdomos atkūrimo apvaizdos centras buvo perkeltas iš Judėjos, didžios Dievo širdgėlos žemės, į Vakarų Europą, buvusią Vakarų Romos imperijos teritoriją, okupuotą Germanų genčių. Atitinkamai, dvasinė atkūrimo apvaizda, pagrįsta krikščionybe, visų pirma buvo vykdoma Vakarų Europoje. Tik Vakarų Europoje šios epochos istorija vystėsi griežtai pagal atkūrimo apvaizdos modelį.^{21(Taip pat ir istorijos vystymasis, nagrinėjamas marksistinės istorinio materializmo teorijos yra pritaikomas tik Vakarų Europos istorijai.)} Krikščionybės istorija Vakarų Europoje suteikia mums informacijos apie įvykius, formavusius Atkūrimo apvaizdos pratęsimo amžių.

7.2.2 Religijos istorijos, Ekonomijos istorijos ir politinės istorijos savitarpio santykiai

Dievas, norėdamas, kad žmonės galėtų valdyti tiek dvasinį, tiek ir fizinį pasaulius, sukūrė juos kaip dvejopas esybes, sudarytas iš dvasinės savasties ir fizinės savasties.^{22(plg. Kūrimas 6.2)} Jei žmonės nebūtų puolę, jų dvasinė savastis ir fizinė savastis būtų kartu pasiekę tobulumą. Jų dvasinis intelektas ir fizinis intelektas būtų pasiekę visišką harmoniją dar žemiškojo gyvenimo metu. Po to, kai žmonės puolė ir tapo dvasinio ir fizinio pasaulių neišmanėliais, Dievas, siekdamas nugalėti dvasinį neišmanymą, veikė per religiją, o fizinį neišmanymą – per mokslą.^{23(plg. Eschatologija 5.1)}

Religijos, skatindamos pasislėpusią puolusių žmonių pirminę sielą veikti, padėjo jiems palaipsniui įveikti jų dvasinį neišmanymą. Jos moko žmones sutelkti savo gyvenimą į nematomą, priežastinį Dievo pasaulį. Kadangi ne visi žmonės jaučia betarpišką religijos poreikį, tik nedaugelis išskirtinių žmonių greitai įgyja dvasinį žinojimą. Didžiajai daugumai dvasinis augimas – tai lėtas procesas. Tai įrodo faktas, kad net ir šiandien, kuomet religijos yra plačiai paplitę visame pasaulyje, žmonių dvasinis lygis dažnai nė kiek nesiskiria nuo senovės žmonių dvasinio lygio.

Kita vertus, daugelis yra girdėję apie mokslo atradimus, smarkiai išplėtusius mūsų fizinio pasaulio pažinimo ribas. Kadangi mokslas nagrinėja praktinius dalykus, dauguma jaučia jam didelį poreikį. Todėl žmonijos fizinio pasaulio pažinimas vystėsi plačiai ir sparčiai. O be to, jei religijos tyrinėjimo objektai yra neapčiuopiamame, transcendentiniame priežasčių pasaulyje, tai mokslas tyrinėja apčiuopiamus, materialius objektus, esančius rezultatų pasaulyje. Taigi, iki pat nūdienos religija ir mokslas lieka teoriškai nesutaikomi. Be to, kadangi Šėtonas, kuris viešpatauja visatai, užpuola ir ištvirkina žmones jų žemiškojo gyvenimo metu, religijos moko žmones neigti pasaulį. Todėl religijos negali lengvai susiderinti su mokslu, siekiančiu pagerinti gyvenimą pasaulyje. Mes žinome, kad iš pradžių Dievas sukūrė žmogaus išorinį fizinį kūną ir tik po to įkvėpė jam gyvybės alsavimą.^{24(Pr 2, 7)} Atkūrimo apvaizda, kuri kartu yra atstatomasis darbas, vyksta tuo pačiu būdu, iš išorės į vidų. Žvelgiant iš šio apvaizdinio požiūrio, yra akivaizdu, kad mokslas ir religija savo vystymosi metu dažnai nesutaria ir netgi konfliktuoja.^{25(plg. Pasiruošimas 1)}

Panašiai tarpusavyje nesutaria ir žmogaus religinis bei ekonominis gyvenimas. Kaip ir mokslas, ekonominė veiklas yra susijusi su praktiniu pasauliu. Be to ekonominė pažanga yra glaudžiai susijusi su mokslo vystymusi. Vadinasi, religijos istorija, pagrįsta vidiniu Dievo apvaizdos vystymusi, ir ekonomikos istorija, pagrįsta išoriniu Jo apvaizdos vystymusi, vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingu greičiu. Todėl, norėdami suvokti Vakarų istorijos vystymąsi, vykusį pagal Dievo atkūrimo apvaizdos šabloną, mes turime išnagrinėti krikščionybės ir Vakarų ekonomikos istoriją atskirai.

Kaip ir santykio tarp religijos ir mokslo atveju, religija ir ekonomika siejasi tuo, kad jos abi siekia atkurti vidinę ir išorinę žmonių gyvenimo puses. Nors atrodo, kad religija ir ekonomika (taip pat kaip ir religija ir mokslas) vystosi, nesutardamos viena su kita, jos visuomenės gyvenime yra susijusios. Todėl istorijos vyksme esama tam tikros krikščionybės ir ekonomikos sąveikos.

Religiją ir ekonomiką į mūsų gyvenimą integruoja politika. Ypatingai Vakarų Europoje politika buvo siekiama susieti ekonominį vystymąsi, kurį smarkiai įtakojo mokslo pažanga, su krikščionybės keliu, kuriam dažnai trūko aiškaus apvaizdos krypties suvokimo. Vakarų politinė istorija praskynė religijos ir ekonomikos suderinimo kelią. Todėl, norėdami teisingai suvokti istorijos vyksmą link atkūrimo apvaizdos tikslo, privalome taip pat atskirai išnagrinėti politikos istoriją.

Atskirai iliustruodami religijos, politikos ir ekonomikos vystymosi kryptis, nupieškime septynioliktojo amžiaus pabaigos Vakarų Europos istorinę situaciją. Kalbant religiniu požiūriu, demokratinės vertybės tuo metu jau suleido šaknis krikščionybėje. Monarchinės santvarkos valdant popiežiams krikščionybė susiskaldė kartu su 1517 metų Reformacija. Europiečiai, kurių religinis gyvenimas viduramžių laikais buvo pavaldus popiežių hierarchijai, palaipsniui galėjo pereiti prie krikščioniško gyvenimo, pagrįstu laisvu Biblijos skaitymu. Politiniu požiūriu, absoliutinė monarchija tuomet buvo pasiekusi savo aukštumas. Ekonominiu požiūriu, feodalinė visuomenė, pagrįsta dvarų sistema, išliko daugelyje Europos dalių. Taigi, ta pati Europos visuomenė darėsi demokratiškesnė religinio gyvenimo atžvilgiu, bet išliko monarchinė politinio gyvenimo atžvilgiu ir feodalinė ekonominio gyvenimo atžvilgiu.

Turėtume paaiškinti, kodėl istorijos vyksmui beveik per visą Senojo Testamento amžių nebuvo būdingas šis atskiro vystymosi modelis. Senovės Izraelyje mokslo raida buvo itin lėta. Vadinasi krašto ekonominis gyvenimas nesivystė, o jo visuomenės specializavimosi lygis buvo žemas. Žmonės gyveno paprastai visuomeninėje sistemoje, kurioje religija buvo jų kasdieninio gyvenimo neatsiejama dalimi. Susaistyti šeimininko-tarno saitais ir griežto Mozės Įstatymo kodekso, jie turėjo klausyti savo valdovų tiek politikos, tiek ir religiniais klausimais. Tame amžiuje religija, politika ir ekonomikas vystėsi kartu.

7.2.3 Klaninė visuomenė

Panagrinėkime istorijos pažangą religijos, politikos ir ekonomikos požiūriu Naujojo Testamento amžiuje. Pirminės sielos polinkis reaguoti į Dievo atkūrimo apvaizdą paprastai sukelia nesutarimus Šėtono valdomoje visuomenėje. Paklūstantys Dievo Valiai šio proceso metu yra išskiriami iš kitų tarpo ir, susirinkę drauge, jie gali sukurti klaninę visuomenę Dievo pusėje. Taip gimė krikščioniška klaninė visuomenė. Po Jėzaus nukryžiavimo žydų tauta perėjo į Šėtono pusę, o tokioje visuomenėje ir taip susiklosčius aplinkybėms Dievas negalėjo tęsti savo atkūrimo apvaizdos. Todėl Dievas, atrinkdamas iš tos visuomenės ištikimus tikinčiuosius krikščioniškos klaninės visuomenės sukūrimui, ją suardė.

Senojo Testamento amžiuje dvylika Jokūbo sūnų, norėdami sukurti klaninę izraelitų visuomenę, atsivedė savo septyniasdešimt gentainių ir pasirinko apvaizdos vykdymo kursą. Taip pat ir Naujojo Testamento amžiuje Jėzaus dvylika apaštalų vedė paskui save septyniasdešimt mokinių, kad suformuotų krikščionišką klaninę visuomenę ir pradėtų naują Dievo apvaizdą. Klanines krikščionių bendruomenes sudarė užuomazginės bendruomenės su menkai išvystyta politine arba ekonomine sistema. Tuo laikotarpiu religija, politika ir ekonomika nesivystė atskirai.

Nepaisant nuožmaus persekiojimo, klaninė krikščionių visuomenė palaipsniui suklestėjo Romos imperijoje aplink Viduržemio jūrą ir išsirutuliojo į gentinę krikščionišką visuomenę. Nuniokota masinių tautų migracijų, prasidėjusių antrojoje ketvirtojo amžiaus pusėje, Vakarų Romos Imperija krito 476 metais po Kristaus. Krikščionių visuomenė smarkiai išsiplėtė, nes krikščionybę perimdavo ir germanų tautos, atklydusios į šią teritoriją.

7.2.4 Feodalinė bendruomenė

Vystantis istorijai, klaninė bendruomenė peraugo į feodalinę bendruomenę. Feodalinė visuomenė gimė Europoje, kai, griūnant Romos imperijai, imperinė valdžia nusilpo, ir imperijoje kilo chaosas. Šioje visuomenėje pagaliau išsiskyrė religijos, politikos ir ekonomikos keliai.

Pirmosiomis šios feodalinės bendruomenės gyvavimo dienomis, vietiniai kunigaikščiai valdė laisvuosius valstiečius ir karius (tai ypač buvo būdinga naujai priėmusioms krikščionybę germanų gentims). Politinė valdžia, nesant jokios valstybinės valdžios, pasiskirstė tarp daugybės ponų, kurių kiekvienas valdė savo teritoriją. Feodalinė santvarka Europoje tada palaipsniui virto politine sistema, pagrįsta šeimininko-tarno santykiais visuose lygmenyse, tiek tarp įvairių rangų ponų ir jų riterių, tiek ir tarp savarankiškos dvarų sistemos ekonomikos. Žlugus Karolingų imperijai, brandus feodalizmas paplito visoje Europoje. Žemė buvo suskirstyta į daugybę dvarų, kuriuos valdė pavieniai feodalai. Šie stambūs žemvaldžiai buvo atsakingi už visas gyvenimo puses jų dvaruose ir turėjo aukščiausią teisminę galią. Ūkininkai įkeisdavo savo žemę žemvaldžiams feodalams arba vienuolynams, o mainais gaudavo karinę apsaugą, o jų žemė jiems buvo grąžinama kaip lenas. Vasalai gaudavo dvarus iš savo feodalų už karinę tarnybą. Tuomet, kai žemesnio rango riteris valdydavo tik vieną dvarą, karalius arba vyresnysis feodalas valdydavo šimtus ar net tūkstančius tokių dvarų, kuriuos jis paskirstydavo savo vasalams kaip lenus. Karalių valdžia tuomet buvo ribota, ir jie reiškė ne ką daugiau už didžiuosius feodalų sinjorus.

Religinis Europos gyvenimas regioninio bažnyčių valdymo metu vystėsi ta pačia linkme, kaip ir ankstyvojo feodalizmo politinis ir ekonominis gyvenimas, todėl jį galima vadinti feodaline krikščionybe. Patriarchai, arkivyskupai ir vyskupai užėmė pozicijas, atitinkančias vyresniuosius, viduriniuosius ir smulkiuosius feodalus. Jei karaliumi būdavo vienas iš didžiųjų feodalų, popiežiumi tapdavo vienas iš penkių patriarchų. Romos katalikų bažnyčios politinė struktūra buvo pagrįsta griežtais hierarchiniais santykiais tarp šeimininko ir tarno. Socialiniu rangu ir galia vyskupas arba abatas prilygdavo pasaulietiniam feodalui/feodalui pasauliečiui/pasauliečiui feodalui. Būdamas savo bažnyčios žemių valdytoju, jis, esant reikalui, galėdavo surinkti kariuomenę iš jam pavaldžių vasalų.

Ekonominio gyvenimo požiūriu, šis laikotarpis prasidėjo nuo perėjimo iš vergovinės senovės Romos visuomenės į dvarų sistemą. Šiuo laikotarpius dalis žemės perėjo ir laisvųjų valstiečių nuosavybėn. Žemės valdymo požiūriu, to meto žmones galima buvo skirstyti pagal jų padėtį į kilminguosius, laisvuosius valstiečius, baudžiauninkus ir vergus.

Tokiu būdu Dievas prikėlė iš Vakarų Romos imperijos pelenų feodalinę visuomenę tarp priėmusių krikščionybę germanų tautų, kurias Jis pasirinko savo apvaizdos vykdytojais. Sutelkęs mažus vienetus po savo dievišku sparnu religinio, politinio ir ekonominio gyvenimo sferose, Dievas paklojo pamatą Dangaus karalystės sukūrimui.

7.2.5 Monarchinė visuomenė ir imperializmas

Vystantis istorijai, feodalinė bendruomenė pamažu peraugo į monarchinę visuomenę. Kaip atsirado Europinė monarchinė sistema politiniu požiūriu? Visos germanų sukurtos karalystės Vakarų Europoje buvo trumpaamžės, išskyrus Frankų karalystę. Merovingų dinastijos Frankų karaliai priėmė krikščionybę ir sugėrė Romos civilizacijos paveldą, suformuodami germanišką-katalikišką pasaulį Vakarų Europoje. Merovingams praradus galią, faktiniu frankų valdovu tapo Karolis Martelis. Jis išplėtė karalystę, sumušdamas maurus, kurie įsiveržė iš pietvakarių. Jo sūnus Pepinas Mažasis tapo pirmuoju Karolingų dinastijos karaliumi. Jis buvo Karolio Didžiojo tėvas. Karolis Didysis buvo palankios nuomonės apie Šv. Augustino krikščioniškos karalystės viziją ir pavertė ją karalystės pagrindine gaire. Karolio Didžiojo imperija sujungė vakarinę ir centrinę Europą, atnešdama masinių migracijų nuniokotoms žemėms stabilumą.

Religijos srityje monarchinė krikščionybė, atsiradusi po feodalinės krikščionybės, tapo dvasine karalyste, peržengusia valstybių sienas. Ji buvo įkurta valdant popiežiams ant dvasinio pamato Mesijui. 800 metais po Kristaus popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį imperatoriumi ir suteikė jam Bažnyčios palaiminimą. Šiuo veiksmu popiežius perdavė jam centrinę atsakomybę už apvaizdos vykdymą. Popiežių valdoma dvasinė karalystė ir Karolio Didžiojo valdoma frankų karalystė susivienijo ir sukūrė krikščionišką imperiją.

Krikščioniškosios imperijos laikotarpis buvo analogiškas suvienytos Izraelio karalystės laikotarpiui Senojo Testamento amžiuje. Abiem atvejais monarchinė visuomenė išsivystė iš feodalinės visuomenės. Jos tikslas buvo sutvirtinti suverenumą, išplėsti Dievo valdomą teritoriją ir padidinti jos gyventojų skaičių. Jau minėjome, kad popiežius valdė Bažnyčią iš arkangelo pozicijų, ruošdamas dirvą Dangaus karalystei žemėje. Tačiau po imperatoriaus karūnavimo ir jo palaiminimo, popiežius turėjo jam tarnauti, užimdamas Kaino padėtį.^{26(plg. Paralelės 4)} Savo ruožtu, imperatorius turėjo puoselėti popiežių mokymą ir vykdyti karalystės, pasirengusios priimti Mesiją, kūrimo politiką. Jei jiems būtų pavykę sukurti krikščionišką imperiją, paremtą Dievo Valia, šis laikotarpis būtų tapęs Paskutinėmis žmonijos istorijos dienomis prieš Mesijo atėjimą. Tuomet būtų apsireiškusi nauja tiesa, kuri būtų išsprendusi religijos ir mokslo problemas kaip integruotą žmonijos pastangą ir nukreipusi religijos, politikos ir ekonomikos vystymąsi vientisa kryptimi, paremta Dievo idealu. Remiantis šiuo pagrindu, turėjo būti paklotas pamatas Mesijo Antrajam Atėjimui. Be to, brėkštant Krikščioniškos imperijos laikotarpiui, feodalizmo epocha būtų pasibaigusi.

Tačiau popiežiai ir imperatoriai nusigręžė nuo Dievo Valios. Todėl jie nesugebėjo įvykdyti Karolio Didžiojo steigiamojo idealo. Dėl to feodalinė visuomenė nebuvo suardyta. Priešingai, ji dar labiau sustiprėjo per kelis po to sekusius šimtmečius. Religija, politika ir ekonomika toliau liko atskiromis sritimis, o popiežių pontifikato valdoma dvasinė karalystė dažnai konfliktuodavo su karalių valdomomis žemiškomis karalystėmis.

Krikščioniškai imperijai nepavyko sukurti vieningos karalystės, pasiruošusios priimti Mesiją. Karolis Didysis sukūrė savo imperiją, kai ankstyvos feodalinės visuomenės pamatas tapo pakankamai brandus tvirtos monarchijos įsigalėjimui. Tačiau jis taip ir nepakreipė savanaudiškų feodalų galių sau naudinga linkme. Vietoj to Šventosios Romos imperijos karalius savo galia nesiskyrė nuo kitų stambių feodalų.

Feodalinė sistema dominavo Europoje iki absoliutinės monarchijos iškilimo septynioliktame amžiuje. Prasidėjus feodalizmo saulėlydžiui, ankstesnes decentralizuotas feodalų galias į savo rankas paėmė didelių tautų-valstybių karaliai. Karaliai prisiėmė absoliučią valdžią, pateisindami ją dieviškosios karalių teisės doktrina. Absoliutinė monarchija klestėjo iki Prancūzijos didžiosios revoliucijos, kilusios 1789 metais.

Religinės istorijos požiūriu, kokios buvo kai kurios tendencijos per laikotarpį, kai krikščionybė, vadovaujama popiežių, turėjo monarchinę struktūrą? Popiežiai nusisuko nuo Dievo Valios ir supasaulėjo; jie atsidūrė dvasinio nuosmukio kelyje. Po daugybės pralaimėtų kryžiaus žygių popiežiai prarado savo autoritetą, o ištremti į Avinjoną jie prarado tiek savo galią, tiek gerą vardą. 1517 metais kilus protestantų reformacijos judėjimui, Vakarų krikščionybė liovėsi būti unitarine dvasine monarchija.

Tyrinėdami ekonominio gyvenimo raidą, pamatysime, kad feodaliniai ekonominiai santykiai išliko net ir po to, kai feodalizmą pakeitė absoliutinė monarchija. Kapitalizmas vystėsi dideliuose miestuose ir miesteliuose, kur su karaliais susivieniję fabrikantai ir pirkliai nurungė suvaržytą feodalinę sistemą. Nauji darbo santykiai atsirado ir kaime, kur nepriklausomi valstiečiai siekė karaliaus pagalbos prieš stambiųjų feodalų valdžią. Tačiau šie ekonominiai pokyčiai negalėjo visiškai išstumti feodalizmo, kuris tęsėsi iki Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos. Vystantis ekonomikai, feodalizmą pakeitė kapitalizmas, kurį lydėjo kolonijinė ekspansija. Jei absoliutizmo tikslas buvo politinės valdžios sukaupimas vieno asmens rankose, tai stambieji kapitalistai siekė monopolizuoti finansus ir kapitalą. Kapitalizmo atsiradimas sutapo su absoliutizmo suvešėjimu septynioliktajame amžiuje ir suklestėjo kilus pramonės revoliucijai ir po jos. Kapitalizmui skirtas apvaizdos tikslas – sukaupti kapitalą ir centralizuoti ekonomiką tokiu mastu, kuris buvo neįmanomas feodalinėje visuomenėje. To paties, tik dar didesniu mastu, to siekė ir imperializmas.

Tuo metu prasidėjusios imperialistinės kolonijinės ekspansijos apvaizdinis tikslas buvo pasaulinio ekonominio, politinio ir religinio pamato paklojimas. Čia mes kalbame tik apie Europos imperializmą, nes Dievo atkūrimo apvaizdos kursas yra sukoncentruotas Vakarų Europoje. Konkuruojančios tarpusavyje Vakarų Europos valstybės pešėsi dėl kolonijų visame pasaulyje iki Pirmojo pasaulinio karo. Šios kovos rezultatas – krikščioniška vakarų civilizacija.

7.2.6 Demokratija ir socializmas

Monarchija parengė dirvą demokratijos amžiui. Mes jau kalbėjome, kad monarchinės visuomenės tikslas – sukurti karalystę, kurioje viešpatautų Mesijas. Tačiau kai ši ypatinga malonė nebuvo įvykdyta Krikščioniškos imperijos laikais, Dievas pradėjo procesą, kurio eigoje monarchines valstybes ėmė išstumti demokratinės valstybės, turinčios pradėti naują suverenios valstybės, galinčios priimti Mesiją, atkūrimo apvaizdą.

Demokratija grindžiama daugumos viešpatavimu. Demokratinių šalių vyriausybes sudaro žmonės, jos dirba žmonėms. Demokratijos tikslas – suardyti politinį monarchijos, nukrypusios nuo Dievo Valios vykdymo, monopolį ir sukurti naują politinę sistemą, galinčią įvykdyti atkūrimo apvaizdos tikslą, o būtent priimti Mesiją kaip visų karalių karalių ir jį remti.

Kaipgi demokratija gali pasiekti savo tikslą? Istorijos vyksmo eigoje žmonija tapo apšviesta dvasiškai pagal amžiaus nuopelną apvaizdai. Pirminės žmonių sielos reaguoja į apvaizdą ir siekia religijos, kartais net nežinodamos, kodėl tai daro. Galiausiai visi žmonės priims krikščionybę, kurią Dievas padarė aukščiausia religija. Todėl nūdienos pasaulis vis labiau susilieja į vientisą civilizaciją, paremtą krikščioniškais idealais.

Istorijai artėjant prie pabaigos, žmonių valia linksta prie krikščioniškų vertybių. Demokratinės vyriausybės, kurios paklūsta žmonių valiai, taip pat palaipsniui vis labiau krypsta į krikščionybę. Todėl Mesijas, sugrįžęs pas žmones, gyvenančius demokratinėje visuomenėje, subrandintoje krikščioniškos dvasios, galės sukurti Dievo viešpatiją žemėje, kurią nuoširdžiai palaikys žmonės. Taip bus sukurta Dievo Karalystė žemėje. Mes turime suprasti, kad demokratija atsirado tam, kad pakirstų šėtoniškos galios monopolius ir, remdamasis žmonių valia, įvykdytų galutinės Dievo atkūrimo apvaizdos tikslą – sukurtų dangaus viešpatiją, kurią valdytų sugrįžęs Kristus.

Demokratiniai septynioliktojo ir aštuonioliktojo amžiaus judėjimai, nukreipti prieš absoliutizmą, peraugo į revoliucijas Anglijoje, Amerikoje ir Prancūzijoje. Šios revoliucijos sugriovė monarchistines visuomenes, pagimdydamos nūdienos demokratines valstybes. Skirtingas demokratijos formas, susidariusios pagal apvaizdines hebraizmo ir helenizmo tendencijas, aptarsime kitame skyriuje.^{27(plg. Pasiruošimas 3.1-2)}

Istorinė raida religinėje sferoje pakrypo į demokratinės krikščionybės stadiją po to, kai monarchinės krikščionybės pamatus pajudino reformacijos judėjimas, kilęs 1517 metais ir davęs pradžią protestantizmui. Pasinaudodamos reformacijos judėjimu, krikščioniškos demokratinės jėgos sugriovė dvasinę karalystę, kurios vieninteliais valdovais buvo popiežiai. Pradinis Dievo noras buvo Krikščioniškoji imperija, susijungusi su monarchine popiežių krikščionybe, sukurtų karalystę, į kurią ateitų Mesijas. Tačiau popiežiams neatlikus jiems skirtos priedermės, jiems priklausiusi monarchinė krikščionybė turėjo būti suardyta. Šią misiją turėjo atlikti demokratinė krikščionybė. Panaši misija buvo skirta ir politinei demokratijai, turėjusiai sugriauti absoliutinę pasaulietiškos monarchijos viešpatiją. Taigi reformacijos šalininkai atvėrė žmonėms kelia laisvai siekti Dievo skaitant Bibliją, atmetus dvasininkijos tarpininkavimą. Užuot sekę dvasiniais autoritetais, žmonės patys galėjo laisvai ieškoti savo tikėjimo kelio. Tokiu būdu demokratinė krikščionybė sukūrė socialinę aplinką, leidusią žmonėms laisvai ieškoti Kristaus ir laukti jo sugrįžtant nepriklausomai nuo to, kaip jis gali ateiti.

Vystantis ekonomikai, ėmė reikštis socialistiniai idealai, kurie pagraužė imperializmo pamatus ir paskatino demokratines ekonomikos reformas. Nors kai kurie istorikai Pirmąjį pasaulinį karą laiko imperialistiniu karu dėl kolonijų, jam pasibaigus, veikiai sustiprėjo demokratinė dvasia, pradėjusi kastis po kolonijinės politikos pamatais. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didžiosios valstybės pradėjo atsisakyti savo kolonijų, ir suteikė jų valdytoms tautoms laisvę. Žlugus imperializmui, kapitalizmas pradėjo peraugti į ekonomikos formą, kuri skatino visuotinę lygybę ir gerovę.

Savaime suprantama, kad šėtoniška sritis, kuri savo apogėjų pasiekė įsigalėjus komunizmui, skatino socialistinę santvarką. Tai rodo, kad Šėtonas nuolat bandė sukurti, užbėgdamas Dievui už akių, iškreiptą dangiškojo plano imitaciją. Dievas nori sukurti socialistinę ekonomiką, tačiau savo forma ir turiniu ji visiškai skiriasi nuo valstybinio socializmo, kurį sukūrė komunistinės šalys.

Pagal Dievo kūrimo idealą Dievas suteikia visiems individams tą pačią pradinę vertę. Dievas, panašiai kaip tėvai, kurie vienodai myli visus savo vaikus, trokšta užtikrinti malonią aplinką ir vienodas gyvenimo sąlygas visiems savo vaikams. Be to, idealioje visuomenėje gamyba, paskirstymas ir suvartojimas turi taip organiškai tarpusavyje sietis, kaip žmogaus organizme siejasi virškinimas, kraujotaka ir medžiagų apykaita. Taigi tokioje visuomenėje neturėtų likti nei pragaištingos konkurencijos, kylančios dėl perprodukcijos, nei neteisingo paskirstymo, dėl kurio gali atsirasti pernelyg didelės prekių sankaupos ir besaikis vartojimas, kurie prieštarauja visuotinės gerovės tikslui. Vietoj to turėtų atsirasti pakankama būtinų ir naudingų prekių gamyba, jų teisingas ir efektyvus paskirstymas bei protingas vartojimas, harmoningai derantis su visumos tikslu. Kepenų, kuriose saugomas žmogaus organizmui būtinų maistinių medžiagų rezervas, pavyzdžiu turi būti įsteigti atitinkami kapitalo rezervai, palaikantys sklandų visos ekonominės sistemos funkcionavimą. Kadangi žmonės yra sukurti gyventi idealioje visuomenėje, jie neišvengiamai sieks įgyvendinti socialistinį idealą, siekdami laisvės ir demokratijos, ieškodami savo pirmapradės prigimties. Tai ypač išryškės besibaigiant apvaizdos istorijai, kai šį idealą taps įmanoma įgyvendinti. Kadangi ši natūralus troškimas kyla iš vidaus, demokratinė politika, kurią formuoja žmonių valia, taip pat judės ta kryptimi. Galiausiai bus sukurta socialistinė visuomenė, įkūnijanti Dievo idealą. Daugeliu atžvilgių ankstyvieji krikščionys gyveno pagal šį idealą, nes tai, ką turėjo, jie nelaikė savo nuosavybe ir naudojo bendrai.^{28 (Apd. 4, 32-35)} Anglų mokslininko Tomo Moro Utopija, parašyta šešioliktajame amžiuje, ir Roberto Oveno humanistinio socializmo idėja, kurią jis iškėlė per Anglijos pramoninę revoliuciją, - tai dar viena socialistinių idealų vizijos išraiška. Šia vizija vadovavosi ir katalikų bei protestantų socialistinio judėjimo šalininkai (pavyzdžiui, Čarlzo Kingslio ginama krikščioniškojo socializmo idėja Anglijoje devynioliktojo amžiaus viduryje). Jų polinkis į socializmą kilo iš natūralaus pradinės sielos, siekiančios kūrimo idealo, impulso.

7.2.7 Tarpusavio priklausomybės idealai, abipusis klestėjimas ir visuotinai pripažįstamos vertybės prieš komunizmą

Dievo atkūrimo apvaizdoje glūdintis amžiaus nuopelnas palaiko žmogaus pradinės prigimties vystymąsi, kurį prislopino žmogaus gyvenimą užvaldęs Šėtonas. Atsiliepdami į savo savasties gelmių raginimus, visi žmonės aistringai siekia Dievo idealo pasaulio, kuriame kūrimo tikslas yra pasiektas. Siekdama sukurti socialistinę visuomenę Dangaus pusėje, jų pradinė siela suteikė jiems tarpusavio priklausomybės, abipusio klestėjimo ir visuotinai pripažįstamų vertybių idealus. Pasaulis, kuriame šie idealai bus galiausiai realizuoti tėra ne kas kitas, o Dangaus karalystė žemėje, kuriai viešpataus į žemę sugrįžęs Kristus.

Kadangi Šėtonas, mėgdžiodamas Dievą, bando jam užbėgti už akių, šėtonui pavaldi pasaulio dalis, propaguojanti „mokslinį socializmą,“ pagrįstą dialektiniu ir istoriniu materializmu, sukūrė komunistinį pasaulį. Remiantis istorinio materializmo istorija, žmonijos istorija, prasidėjusi nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos, pasibaigs sukūrus idealią komunistinę visuomenę. Šios teorijos klaida yra ta, kad ji ignoruoja esminę istorinės raidos priežastį. Sukūręs žmones, Dievas pažadėjo įkurti Dangaus Karalystę. Tačiau Šėtonui užbėgus už akių ir susigiminiavus su žmonija, Dievas turėjo leisti jam sukurti beprincipį pasaulį per puolusius žmones, kuris tapo idealios visuomenės, kurią Dievas ketina sukurti žemėje, iškreiptu atvaizdu. Šis beprincipis Šėtono sukurtas pasaulis – tai komunistinė visuomenė.

Atsirado dviejų tipų demokratijos, siekiančios suardyti absoliutinę monarchiją ir suteikti suverenumą žmonėms. Taip pat ir poslinkiai link tarpusavio priklausomybės, abipusio klestėjimo ir visuotinai pripažįstamų vertybių idealų palaikymo atsirado Dievo pusėje. Tuo tarpu komunizmas gimė Šėtono pusėje, ir jo tikslas buvo sugriauti ekonomines sistemas, leidusias mėgautis gerove privilegijuotai mažumai. Abu judėjimai siekė sukurti sistemą, kuri galėtų vienodžiau paskirstyti turtus tarp žmonių. Troškimas sukurti socializmą kilo abiem pusėm siekiant atkūrimo apvaizdos eigoje sukurti visuomenę, pagrįstą tikrai demokratine ekonomine sistema.

Jau minėjome, kad istorinėje Vakarų Europos raidoje, kurios varomoji jėga yra atkūrimo apvaizda, trys religijos aspektai, politika ir ekonomika vystėsi nepriklausomai vienas nuo kito. Kaip visos šios sritys galėjo susieiti kartu į vieną tašką apvaizdos istorijos pabaigoje tam, kad būtų paklotas pamatas Kristaus Antrajam Atėjimui? Esminė šių sričių savarankiško vystymosi priežastis – religijos ir mokslo, siekiančių nugalėti žmonijos dvasinį ir fizinį nežinojimą, atskirumas. Religijos, politikos ir ekonomikos keliai susilies ir įgyvendins Dievo idealą tik tuomet, kai atsiras nauja tiesos išraiška, galėsianti religiją neatsiejamai sulieti su mokslu. Šia tiesa pagrįsta religija leis visai žmonijai susilieti su Dievu savo širdimi. Tokie žmonės taps pamatais naujai politinei tvarkai, kuri galės įvykdyti kūrimo idealą. Tai bus Mesijo karalystė, sukurta ant tarpusavio priklausomybės, visuotinio klestėjimo ir visuotinai priimtinų vertybių pagrindo.